Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Dainininkas E. Kučinskas: "Teatras yra teatras, čia kiti masteliai"
2012-02-02

Jau rytoj, vasario 3 dieną, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje bus rodoma šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“. Nors spektaklio premjera įvyko prieš septynerius metus (2005), publikos susidomėjimas neblėsta, ir tai turbūt ne vien paties muzikinio scenos veikalo autorių (libretas K. Dimitero, vertimas R. Skučaitės) ar kūrybinės grupės (režisierius R. Kaubrys, scenografas A. Šimonis, kostiumų dailininkė J. Rimkutė, choreografas A. Liškauskas) sėkmė, bet didele dalimi ir atlikėjų nuopelnas.

„Paryžiaus katedroje“ greta pagrindinių vaidmenų atlikėjų – solistų R. Petrauskaitės (Esmeralda), A. Kozlovskio (Frolas), L. Ramelienės (Giudiulė), D. Kužmarskytės (Flerdelisė), K. Nevulio (Grenguaras), Š. Juškevičiaus (Klopenas), M. Gylio (Febas) – scenoje galima pamatyti ir šalyje garsius estrados dainininkus D. Norvilą ir E. Kučinską.

Prieš artėjantį pasirodymą „Paryžiaus katedroje“ su dainininku E. Kučinsku kalbėjomės apie teatro kūrybinio gyvenimo užkulisius ir įsimintiniausias Kvazimodo vaidmens kūrimo akimirkas.

Žiūrovams, kurie Jus pažįsta kaip estrados dainininką, muzikinių televizijos projektų vedėją, dažnai kyla klausimas, o kaipgi ir kodėlgi jūs ryžotės dainuoti teatro scenoje?

Vieną saulėtą birželio rytą man paskambino tuometinis Muzikinio teatro vadovas Stasys Domarkas ir pasiūlė susitikti. Nujaučiau, kad sulauksiu kokio nors pasiūlymo. Taip ir buvo! Iš karto sutikau, nors aš dar net nebuvau matęs veikalo natų, atvirai pasakius, tada net nepasiteiravau ir apie atlygį. Pažinojau kompozitorių Z. Liepinį, su juo bendravau, kai ansamblio „Nerija“ sudėtyje koncertavau Rygoje. Aš žinojau, kad Z. Liepinis yra įdomus kompozitorius, ir populiariąją muziką rašė visai kitokią, nei kiti tuo metu. Dar, jei atvirai, norėjau išsivaduoti iš sveikinimo koncertų dainininko įvaizdžio, kuris mane žiauriai nervindavo. Savo muzikinėje karjeroje visada stengiausi nuveikti ką nors svaresnio, todėl nedvejodamas sutikau.

Kai sulaukėte pasiūlymo, Jūs jau turėjote didelę koncertinę patirtį, solinius pasirodymus rengdavote visoje Lietuvoje. Kuo Jums ypatingas buvimas ne koncerto aikštelėje, o teatro scenoje?

Tai pirmas ir kol kas vienintelis kartas, kai aš pasirodau teatro scenoje. Koncertuose, atlikdamas dainas, kurdamas savo programas, aš visada stengiuosi, kad būtų įdomūs ir prasmingi tekstai. Man yra svarbu, kad dainos turėtų dramaturgiją – pradžią, vystymąsi, kulminaciją – tada jos sujaudina, nes jose girdi plakant širdį. Koncertuose daug kas priklauso vien nuo dainos, o teatras yra teatras, čia kiti masteliai, čia jauti kitokią nei koncertuose aurą.

Dar, manau, vienas svarbus dalykas yra tas, kad spektaklio metu su žiūrovais tiesiogiai nebendrauji. Iš pradžių scenoje elgdavausi kaip buvau įpratęs koncertuose, vis ieškodavau įdėmiai klausančių žiūrovų akių. Tačiau režisierius iš karto kategoriškai uždraudė tą daryti, sakė: „Žiūrovų nėra, turite dirbti savo vaidmenyje“. Vis tik giliai pasąmonėje visada jaučiu juos – buvimą tų, kurie tave mato, stebi ir vertina.

Ar Kvazimodas – Jūsų vaidmuo?

Manau, visada perpranti, ar rolė tavo, ar ne. Repetuodamas Kvazimodą, nuo pirmų sekundžių pajutau, kad tai yra mano rolė. Kartais gali nepavykti techniškai sudainuoti kurią nors vietą, kartais balso forma prastesnė, be to, juk nesu didelis operinio dainavimo specialistas. Pasitaiko, kad, kai užvaldo nepaaiškinama emocija, jei nepadainuoju, tai iššnabždu tekstą, ir tai visai nesikerta su režisieriaus vaidmens traktuote. Šiame vaidmenyje jaučiuosi komfortiškai ir man patinka tai, ką darau.

Kurią spektaklio sceną išskirtumėte?

 Tokių išskirtinių spektaklio scenų yra kelios. Be jokios abejonės, kulminacija – finalinė scena, ji sukrečianti... aš nušoku nuo katedros bokšto, prie mano akių nusižudo Frolas... Man miela ir graži yra antrojo veiksmo arija, jos muzika. O iki šiol sudėtingiausias – pats pirmas išėjimas į sceną, kai veiksmas vyksta Bausmių aikštėje. Joje aš nedainuoju, tik veikiu. Ir kaskart ieškau naujų prisitaikymų, žinoma, kiek leidžia režisierius.

Kas padeda susikaupti prieš spektaklį?

Prieš spektaklį stengiuosi anksčiau nusigrimuoti, kad galėčiau nueiti į užkulisius paklausyti uvertiūros. Jos muzika man labai padeda, ji tarsi užtaisas visam spektakliui, nes išgirstu skambant visą siužetą.

Ar įsijautęs į vaidybą Jūs pamatote dirigento mostą prieš įstojimą?

Yra tokių vietų, kur emocija labai užvaldo, o reikia sekti, skaičiuoti muzikos ritmą, kad laiku įstotum.
Anksčiau, kai diriguodavo I. H. Lapinis, buvome sutarę specialų mostą, tai padėdavo ir laiku įstoti, ir neiškristi iš vaidmens. Iš tiesų pastaraisiais metais daugiausia koncertuoju su instrumentinėmis fonogramomis, tačiau man su orkestru dainuoti ne naujiena – esu koncertavęs su įvairiais simfoniniais orkestrais.

Ir man, apskritai, labai imponuoja styginių skambesys. Iki šiol negaliu atleisti, net nežinau, ar sau, ar tėvams, kad netapau smuikininku. Kai buvau paaugęs, tėvas mane nuvedė į Palangos vaikų muzikos mokyklą. Tuometinis direktorius iš karto pasiteiravo, gal norėčiau groti smuiku, nes visi duomenys buvo tinkami: gera klausa, ilgi pirštai. Ilgai įkalbinėjo, bet aš pats pasirinkau akordeoną, tada man smuikas atrodė toks čyru-vyru instrumentas. Baigiau akordeono specialybę vaikų muzikos mokykloje ir Stasio Šimkaus aukštesniojoje mokykloje, grojau ir Bachą, ir Čiurlionį, ir Rachmaninovą. Dabar pagalvoju, kad, jei tada pasirinkčiau smuiką, būtų visai kitaip susiklostęs visas mano gyvenimas.

Ko žiūrovas gali pasimokyti iš Jūsų personažo?

Netapatinu savęs su peronažu, tačiau jį labai gerai suprantu. Kvazimodas yra žmogus ne tiek su fizine, kiek su jausmų negalia. Įsimylėjęs žmogus... Žmogus, kuris myli ir nesulaukia atsako, tampa žymiai tauresnis, žymiai nuoširdesnis. Tada jis žvelgia į pasaulį visai kitomis akimis, ir šia prasme Kvazimodo pasaulis man artimas. Nuo mažens esu labai greitai įsimylintis ir, aišku, per visą gyvenimą patyriau ne vieną meilės susižavėjimą. Be atsako. Todėl aš puikiai žinau, kokia tuo metu apima savijauta. Išmokau svarbų dalyką – negalima pykti ant tau brangaus žmogaus, jeigu jis tau nejaučia to paties.

Kokiai savo kūrybinei veiklai šiuo metu daugiausiai skiriate dėmesio, kodėl?


Šiuo metu esu įsivėlęs į televizijos projektą „Chorų karai“ (Klaipėdos miesto choro generolas – aut.)
Mano įprastas darbas yra koncertai, kūryba, iš to aš gyvenu. Anksčiau kiekvienais metais organizuodavau koncertinius turus, kurių metu pristatydavau vis naujas programas. Jau kokį trejetą metų to nedariau, todėl pati pirmoji mano užduotis, kai baigsis „Chorų karai“, išleisti naują CD ir surengti koncertinį turą po Lietuvą.