Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2021.03.10

19

00

Opera
Eduardas Balsys KELIONĖ Į TILŽĘ

2 veiksmų opera lietuvių kalba
Libreto autorius Eduardas Balsys pagal to paties pavadinimo Hermanno Sudermanno apysaką

Pirmoji ir lig šiol vienintelė Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre naujam gyvenimui šis scenos veikalas 2019 m. lapkritį prikeliamas iš beveik keturis dešimtmečius trukusio „miego“. Operos muzikinę medžiagą šiam pastatymui redagavo E. Balsio mokinys, žymus kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Pastatymas užbaigė XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio (1919–1984) jubiliejinių renginių ciklą, tad „Kelionės į Tilžę“ premjera prisidėjo prie platesnio pajūrio krašte užaugusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermanno Sudermanno (1857–1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo jį nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona… Opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja ne apie įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

PROLOGAS

Prie pat marių stovi Vilviškiai. Labiausiai visame kaime šviečia tas kiemas, kuris su Parvės žiotimis sudaro lyg ir smailų kampą, – jis priklauso Ansui Balčiui. Ansas Balčius – ne šiaip sau žvejys: jis jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, jis grogą saldinasi kaip tikras vokietis ir taip moka ginti savo bylas, jog jam nereikia švaistyti pinigų advokatams. Žmoną jis paėmė irgi šaunią. Jinai kilimo iš Minijos, duktė to turčiaus Jakštaičio, kuriam priklauso didžiosios pamario pievos. Ji pagimdė jam vaikučius, Endrikį ir Elzikę, ir vis tiek ji ir dabar, kaip ir mergaudama, tevaikšto baltutė ir švelni, ir užkalbinta parausta kaip gvazdikų lysvė. Tokia yra Indrė Balčiuvienė.
Viskas klostėsi kuo puikiausiai, bet nuo to laiko, kai į namus įkėlė koją samdinė Bušė, viskas labai pasikeitė. Čia, Balčiaus namuose, sėdi ji dabar kaip tikra tylios ir švelnios žmonos priešingybė. Dainuoja, trankosi ir triukšmauja nuo apyaušrio iki išnaktų. O nuo to laiko, kai šeimininkas pabuvojo pas ją kamaroje, ji nebe juokais pastatė ragus. Skaudu žiūrėti, kaip ji vis labiau ir labiau glemžėsi valdžią į savo rankas, o jis yra silpnas ir daro, kaip ji nori.
O kur eina Ansas temstant? Niekas tikrai nežino. Jis eina palei Parvę, kur tokie tankūs karklynai, jog iki vandens nė iš tolo neprasiskverbia vakaro žara. O žmonės, sėdintieji pas duris, šnabžda jam iš paskos: „Dabar jis susitiks su Buše“. Tiesiog gėda ir sakyti: jis iš tikrųjų susitinka su Buše. Tenai, kur iki vandens nė iš tolo neprasiskverbia vakaro žara, sėdi Ansas ir Bušė iki išnaktų ir rezga planus, ką čia padarius. Bet ką besugalvoja – žmona, Indrė, visur stovi skersai kelio.
– Skirkis!
– Skirkis! Lengva pasakyti. O vaikai? Endrikis, vyresnysis, kada nors paveldės ūkį. O Elzikė, kuri jam lyg iš akies išlupta, netrukus skambins pianinu... Tokių vaikų neišsižadėsi
Tačiau reikia atsikratyti Indrės! Indrę reikia pašalinti iš kelio.
– Nunuodyti? Iškils aikštėn.
– Prigirdyti? Bet juk Indrė niekur neplaukioja.
– Ar Indrė moka plaukti? Kaip kirvis – taip plauko Indrė.
Taip kalbasi ir tariasi jie valandų valandas, naktis po nakties. Bušė klausia, jis atsako. Ir iš tų klausimų ir atsakymų kepa jie ant lėtos ugnies ragaišį, kurio paragavusi Indrė turės mirti.

I VEIKSMAS
1 paveikslas

Tyliai rauda Indrė. Ateina kaimynė Anė Dočienė ir sako: „Indre, mes, kaimynai nebegalime ilgiau į visa tai žiūrėti. Nutarėme parašyti tavo tėvui.“ Baltutė Indrė prašo Anės to nedaryti.
– Jau iš penkių šeimininkų ji pabėgo, kai tiktai atsikando, – sako Indrė, – nusibos jai ir Ansas.
– Tokio vyro kaip tavasis ji nepaleis, – sako Anė ir daug negaišindama plaukia su vyru į Miniją pas Jakštaitį.
Rytojaus dieną atvyksta į Vilviškius senis Jakštaitis. Bušė, kuri viską pamato, pirmoji pastebi atvažiuojančią briką. „Ko jis nori?“ – klausia ji įsispendusi ir varsto jį akimis. Jis nepėsčias, ištraukia vežėjui iš rankų botagą ir šnioja jai. Per veidą ir pliką dešiniąją ranką nusiplieskia randas. O ji ką? Ji čiumpa senį ir ima velėti kumščiais. Ansui ir vežėjui pavyksta išplėšti jį iš įtūžusios moteriškės nagų. Dievaži, jeigu jie nebūtų įsikišę, ji būtų senį, ko gera, nugalabijusi.
– Aš esu turtingasis Jakštaitis, – plūstasi senis, – ir šitaip mane užpulti!
Grįžta namo Indrė. Ji parsivedė iš mokyklos abu vaikus. Pamačiusi tėvo briką, ji krūpteli, dairosi aplink, lyg ieškodama, kur čia greičiau pasislėpus. Bet senis dar greitesnis. Čiumpa dukterį ir tempia prie Anso.
– Dabar pulk prieš ją ant kelių, – koneveikia jis žentą, – ir bučiuok jos pridurkus.
Kad ir koks jis bevalis, tačiau su tuo nesutinka. Bet senis, pačiupęs už pakarpos, pririečia ir, aure, klūpo jis prieš ją. Jis su viskuo sutinka ir pažada seniui neįsileisti daugiau Bušės į savo kiemą ir tučtuojau ją atstatyti.
Bušė garsiai nusikvatoja – tiesiog leipsta juokais.
– Tai iš tikrųjų jie tave sudorojo, tu, liurbi? – sako ji.
Indrė išlydi Jakštaitį. Ansas vienas. Bet Bušė ne iš kelmo spirta. Bušė randa išeitį. Įkalbina Ansą elgtis su Indre meiliai ir prišnekinti ją išvykai į Tilžę. Ar Ansas atsimenąs, kaip praeitą vasarą prie Ventės rago nuskendo du žvejai? Kaipgi jis neprisimins. Juk vienas skenduolių buvo jo pusbrolis. O ar jis žinąs, kaip tad nutiko? Niekas tiksliai nežino. „O ar negalima tyčia išvirsti? Išplaukti su meldų pundeliais!”
Ir Ansas prikalbina Indrę plaukti su juo kartu į Tilžę.

2 paveikslas

Anksti, gerokai prieš saulės tekėjimą, jie išplaukia. Prieš pat išplaukiant, Ansas atsineša kažkokį daiktą, suvyniotą į gūnią, numeta šalia savęs prie vairo ir vogčiomis dilbčioja į Indrę, lyg bijodamas, kad ši neužklaustų. Kai jiedu pasuka už Ventės rago, ten, kur smulkus žemės ruožas įsirėžia į marias, jis pirma atleidžia škotą, paskui staiga permeta vairą į kitą pusę ir visu greičiu pasileidžia tiesiai į rytus. Kiekvieną kartą plaukdama pas tėvą į Miniją, ji bijodavo šios vietos, nes jeigu ką ištikdavo nelaimė, tai tik čia.
Ir neaiškios baimės kankinama, ji dairosi į mieląją Miniją ir pati sau galvoja: „Ak, tėveli, jeigu tik žinotum, koks sunkus bus Indrei šis kelias“. „Ir ką jis ten turi toj gūnioj?“ – galvoja ji toliau. – „Tai kažkoks daiktas, kuriuo jis atliks tą baisų darbą. Bet kas tai galėtų būti?“ Pagaliau ji sukaupia drąsą ir klausia:
– Ką tu ten turi gūnioje?
Ansas niūriai praveria burną ir sako:
– Pušnis.
Bet Indrė žino, kad tai netiesa. „Į Miniją, į Miniją norėčiau... / Ten mano tėviškė, / Ten motinėlės kapas... Tai aš prie jo parkrisčiau, / Tai rankom jį apglėbčiau / Ir verkčiau, verkčiau, verkčiau...“ Indrė atsistoja ant valties krašto ir išskleidžia rankas, tarytum norėdama pakilti ir nuskristi.
Ansas pripuola prie Indrės ir nubloškia ją į laivo vidurį. Jiedu išsigandę žiūri vienas į kitą, o mirties nuojautos motyvas gaudžia, kad rodos, suplėšys bures ir apvers pačią valtį. Indrė grįžta į savo valties galą. Pradeda ruoštis baisiam smūgiui. Ji tvarkingai sudėlioja kelionės mantą, pasitvarko savo rūbą, susišukuoja plaukus...
O Ansas jau stovi už jos nugaros rūstus ir grėsmingas. Ir jo rankos dreba. Ir Indrė tai jaučia, bet nesuvirpa, neatsigręžia. Skausmas it replėmis užgniaužia jai kvapą: „Dabar viskas“.
Jau Anso rankos tiesiasi į ją... Bet štai valtininkai praplaukia ir nuplaukia. „O-o-oi... Ė-ė-ei... Ei varė varė / Šaltyšius varė / Mus tris jaunus žvejus / Ton svetimon šalelėn...“ Tolsta nutolsta ir jų ugnelė, ir jų daina...
Ansas, taip nieko ir nepadaręs, o gal veikiau nedrįsęs to padaryti, pamažu grįžta prie vairo. Vadinasi, ne dabar. Vadinasi, grįžtant...
Iš rūko iškyla Tilžė.

II VEIKSMAS
3 paveikslas

Jokūbo poilsio parkas. Aplinkui prie raudonai apdengtų stalų sėdi vien miesto ponai, ponios, panelės, ulonai, dragūnai. Kai Ansas ir Indrė, kuri svetimoje vietoje jaučiasi gana nedrąsiai, praeina pro sėdinčius ir klausančius muziką miesto poniją, ieškodami laisvos vietos, visi ištiesia kaklus ir palydi juos akimis. Ansas tuoj suranda laisvą stalą, nušluosto nosine nuo kėdžių dulkes ir paliepia dailiam vokiečiui ponui atnešti jam ir Indrei kavos ir pyrago. Lygiai taip, kaip ir kiti daro.
Staiga jai skaudžiai nusmelkia širdį pagalvojus, kad gal jau niekada nebeteks pamatyti vaikų. Nejuokais išsigandusi, ji žvilgteli į jį ir ką gi mato – jo veidas irgi pasikeitęs. Jis sėdi pravira burna, giliai įkritusiais skruostais ir žiūri kažkur pro šalį. „Ir vis dėlto bus“, – galvoja ji, padeda šaukštelį į šalį ir nė kąsnio daugiau nebeliečia, tik krapštinėja pirštų galais trupinius, išsibarsčiusius aplink lėkštę.
– Ar galėčiau ko nors parvežti vaikams lauktuvių?
– Na, žinoma.
Bet Indrė negali nė pajudėti. Baimė – kaip marių bangos, čia atslūgsta, čia vėl išsilieja į krantą.
– Tu pats jiems paimk. Galėsi parvežti ką nors vaikams atsiminimui.
– Atsiminimui? Nuo ko?
– Nuo manęs! – ir perveria Ansą akimis.
Ansas staiga pasikelia ir išbėga. Orkestras su dainininke atlieka baladę „Žuvėdra, žuvėdra...“ Melodija plaukia tai tyliai, tai svajingai, tai rūsčiai, tai dramatiškai... Ir persekioja ją baladės žodžiai: „Žuvėdra, žuvėdra – tai aš ir tu, vieniši, vieniši be sparnų. Juk tai apie mane ir Ansą!”
Ir kadangi Indrė nenori, kad svetimtaučiai, vokiečiai, kurie sėdi aplink, pamatytų jos susijaudinimą, greitai pašoka, prasiskverbia, prasmunka pro daugybę stalų ir atsiduria nuošalioj vietoj, kur stovi paslėpti už medžių tušti suolai. Ar tušti? Ne, negali būti… Ar tai jie? O gal tik jų šešėliai… Bet Indrė aiškiai girdi Bušės juoką, šaižų kaip stiklas ir piktdžiugišką kaip kėkšto čerškėjimas, ir lipšnų Anso balsą… Buše vėl klausia, Ansas gi – atsako. Iš tų klausimų ir atsakymų vėl kepa ant lėtos ugnies ragaišį, kurio paragavusi Indrė turės mirti.
Kantrybės taurė persipildo, kai Indrės sąmonę pasiekia žodžiai apie vaikus: „Nematysite, jūs vargšeliai, šviesios dienos, kai tik į namus įžengs Bušė. Kodėl, Ansai, tu neužstoji savo vaikų? ANSAI?”
Atsitrenkia į Ansą, grįžtantį su pirkiniais.
– Ansuti mano, Ansuti mano, nedaryk man nieko, prašau tave.
Susikibę rankomis, jie grįžta atgal prie savo salo ir nekreipia dėmesio į žmones, kurie negali į juodu atsižiūrėti.
Orkestras užgroja valsą. Ir štai Indrė šoka. Poruojasi, šoka ir kiti. Tačiau Indrė turi didžiausią pasisekimą. Šokėjai dėl jos varžosi, „atmušinėja“ vienas nuo kito. Visiems vyrams norisi nors vieną kitą kartą apsisukti su tokia dailia moteriškaite. Jau gerokai įkaušęs ponaitis krypuoja prie Indrės, pliaukši delnais. Indrė suglumusi stabteli, nežinodama ką daryti. O Ansas žino. Ansas prieina prie Indrės, apkabina ją per liemenį. Pradžioje jiedu žiūri vienas į kitą, o po to pradeda lyg ir drovėdamiesi suktis. Bet juo toliau, tuo smagiau. Ir šoka jiedu, šoka iki apsvaigimo.
O Dieve, koks gyvenimas gražus!

4 paveikslas

O paskui jie išplaukia. Indrė atsisėda į senąją vietą priešakyje ant paragės, kad galėtų matyti Ansą ir širdyje juo džiaugtis
Krantai darosi tamsesni ir įsiviešpatauja didelė tyla. Indrei visą laiką neišeina iš galvos mintis, kokia baimė slėgė jos širdį, kai jie prieš aštuonias valandas plaukė tuo pačiu keliu, ir kaip dabar jai lengva.
– Tad ateik prie manęs ir sėskis greta, – sako Ansas.
Ak, kaip mielai ji su tuo sutinka. Bet eidama artyn pamato tarp jo kojų pūpsančią gūnią. Vėl ją išvydus, Indrei pasidaro bloga. Ji susmunka ant viduriniojo suolelio ir atsiremia nugara į stiebą. Dabar ji nežino ką daryti. Ar užklausti jį, ar nuleisti tylomis? Bet ji žino viena: ten, kur išsipūtęs guli apvalus maišas, dėl kurio turinio jis jai melavo, ten ji negali statyti kojos. Ir jai dingteli mintis išsiaiškinti viską, kas buvo. Dabar, tučtuojau. Nes vėliau, turbūt, niekada prisiruoš.
– Tik kas yra gūnioje? – pasiteirauja.
Ansas nusigręžia.
– Aš pati pažiūrėsiu!
Ir Ansas nedraudžia.
Ir ką gi ji randa? Randa du pundelius žalių meldų, surištus virvute. Daugiau nieko. „Ir tai visi burtai?“
– Tenai, prie Ventės rago, ketinau, pavertęs valtį, ketinau su tais meldais išplaukti! Ligi kranto be jų juk niekas nepriplaukia... Koks aš pasidariau niekšas! – sako jis ir mušasi į krūtinę.
Bet ji šypso ir sako:
– Ansuti, nereikia žmogui per daug save koneveikti, nes išdirbsi pats save į šuns dienas.
Taigi ji ne tik atleidžia jam, bet dar ir pakelia jam dvasią.
Ir štai guli jie ramūs ir laimingi vėl šalia vienas kito, o valtis plaukia vis tolyn, tarytum pati Laimė sėdėtu prie jos vairo.
Debesys užtemdo dangų, mėnulį ir žvaigždes... Juos užklupo audra... Dangus su vandeniu maišosi... Audra siaučia... Po to ji pamažu rimsta, rimsta, rimsta...
Švinta. Ant kranto guli Indrė. Dešinėj ir kairėj prie jos krūtinės pusiau kyšo du žalių meldų pundeliai, jis surišti per nugarą virvute.
Ji sunkiai pakyla, tiesia į marias rankas. Aidėdamas ir toldamas skamba skausmingas Indrės šauksmas: „Ansai, Ansuti!”
Jokio atsako.

Eduardas Balsys, 1980 m.

NINA PUTEIKIENĖ Kelionė į Tilžę veda per savo paties širdį
+

 

www.atviraklaipeda.lt, 2019-11-26

 

Režisierius Gytis Padegimas kartu su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru pakvietė mus į sudėtingą, bet be galo gražią ir jaudinančią kelionę Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. Toje kelionėje sutinki ir pats save, o palieki ją su neatsakytais klausimais.

 

Į klausimus, kuriems nėra atsakymų, galima atsakyti tik meno kalba.

 

 

Operos libretas lyg ir labai paprastas, kalba vietomis primityvi, fabulos vystymasis numatomas iš anksto. Kaip ir priklauso tragedijai. Kaip ir priklauso tragedijai, viską lemia žmogaus psichologija ir jausmai. Kitaip tariant, pagrindinis herojus Ansas, pamesdamas galvą dėl viliokės Bušės, nesusivokdamas situacijoje, tampa savo paties įkaitu.

 

„Žmogaus širdis – baisi gelmė, jos dugno nepasieks ilgiausia kartis“, – ši tezė yra spektaklio raktas.

 

Štai po tą gelmę ir vedžioja mus režisierius. Tai gelmei Eduardas Balsys atradęs nepaprastą atitikmenį – jūrą. Jūra jo kūryboje apima visa, kas telpa žmogaus sieloje: ir tai, kas gražu ir skamba kaip gintaro krislai, ir tai, kas skaidru kaip smėlis auksinis ir tyras vanduo, ir tai, kas baisu ir juoda, kaip audra beprotė, kaip naktis, kaip prapultis, kaip tai, ko negali suprasti ir suvaldyti protu. Kas yra galingiau už tave patį.

 

Po spektaklio išeini su klausimu: kodėl žmogus, būdamas aistros sūkuryje, pats nemato jos pragaištingo verpeto. Čia didžioji paslaptis: žmogaus širdis – baisi gelmė…

 

Graikų tragedijos herojė Medėja, nužudžiusi savo vaikus dėl to, kad ją išdavė mylimasis, sako, kad žmogaus aistra – jėga, kuri sugriauna viską. Žmogus, į ją paniręs, neskiria gėrio nuo blogio, negirdi perspėjimo, lyg užburtas būtų undinės pragaištingos. Indrės meilė operoje atkeri savo mylimąjį Ansą, bet audra jau ištrūkusi į laisvę, likimo sustabdyt nebeįmanoma…

 

Operoje karaliauja muzika – tai ji kuria herojų paveikslus, jų jausmus, abejones, meilę, aistrą ir neapykantą. Muzika moderni, nepatogi, kaip sąžinės krebždėjimas krūtinėje. Todėl opera labai šiuolaikiška – būtent muzika tampa ta kalba, kurią mes suprantam ir priimam. Suvokdami, kad tai – ne Anso ir Indrės drama, o mūsų.

 

Muzikinis herojų vaizdavimas nėra sentimentalus ir paveiksliukiškas, o intelektualus ir psichologizuotas. Ir visa tai sugeba puikiai perteikti Tomo Ambrozaičio diriguojamas orkestras.

 

Dirigento asmenybė palieka milžinišką įspūdį. Tiesiog jo rankos mostai valdo muziką ir garsą taip, lyg jis galėtų apglėbti tomis rankomis visą žmogaus sielos okeaną. Ypač tai jaučiama, kai Tomas diriguoja tik chorui, scenoje dainuojančiam be orkestro.

 

Poetikos pastatymui suteikia scenografija, vaizdo projekcijos, šokis. Visa tai jungiant su muzika, kuriamas jautrus ir vibruojantis spektaklio audinys. Itin puikios šokių scenos, įkūnijančios bangų žaismą, audrą (choreografė Edita Stundytė).

 

Efektingos audinio konstrukcijos, kurias naudoja šokėjai, kuria šokio tūrį, bangų ir žiedų metaforas. Šokėjai jaučiasi scenoje labai organiškai, nepasiklysta sudėtingoje muzikoje, jų šokyje nestokojama modernumo, nesumeluotos gyvybės.

 

Trečia lygiavertė režisieriaus ir dirigento-statytojo partnerė – scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ji lengvai suvaldo sceną, paversdama ją trimate gelme, pulsuojančiu miestu ar marių dugnu. Ji sukuria erdvę, lengvai ją transformuodama vaizdo projekcijų, medžiaginio scenos šydo pagalba.

 

Projekcijas, tiesiog ištirpstančias bendroje vaizdo architektonikoje, kūrė Linartas Urniežis. Būtent projekcijos leido iki minimumo sumažinti rekvizitą scenoje: materiali scenografija negausi, bet masyvi savo poveikiu ir iškalbinga.

 

Nuo pat pradžių scenoje kurėnas pradaužtu šonu kuria dramatišką tragedijos erdvę. Labai sėkmingai naudojamos nuo iš viršaus tįstančios virvės – jos tampa ir švendrais, ir jūržolėm, ir jausmų labirintu, kuriame klystama, svaigstama ir nuskęstama.

 

Scenografė yra ir kostiumų autorė. Jie ne tik estetiški, atspindintys herojaus charakterį, socialinę padėtį ar tautinį identitetą. Dailininkė juos naudoja ir kaip herojaus portreto kūrimo priemonę. Indrė – su perregimos organzos rankovėm – tyra ir tauri, su mažlietuvės apranga – griežta ir apsisprendusi, likusi gyva po audros išneria, kaip iš pieno putos su baltos drobės marškinėliais.

 

Krenta į akis ir tai, kaip kokybiškai scenai paruošta visa trupė – nepriekaištingi kostiumai, sceninis įvaizdis (grimo dailininkė – Aira Brazdžienė). Ir šios detalės akivaizdžiai rodo, kad Klaipėdos muzikinis teatras kiekvienu pastatymu pakyla vis vienu laipteliu aukščiau.

 

Indrę jautriai ir stipriai įkūnijo sopranas Rita Petrauskaitė. Puikiai pasirodžiusi kaip Donna Ana Jono Vaitkaus fantasmagoriškai žaviame „Don Žuane“, „Kelionėje į Tilžę“ ji sukuria itin vokaliai įtikinamą ir spalvingą Indrės paveikslą.

 

Dinamiška, su puikiais aktoriniais gebėjimais ji mums parodo Indrės kaitą – jos pasimetimą ir skausmą, stiprybę ir meilę. Komplimentų nusipelno ir puiki sceninė artistės forma: kai išnyra su marškinėliais iš bangų, tai jos neįmanoma atskirti nuo šokančių baleto artisčių.

 

Tenoras Mindaugas Zimkus tiesiog susilieja su savo herojumi Ansu. Jis puikiai perteikia tiek vokaliai, tiek scenine vaidyba jo širdį draskančias aistrą, pyktį ir meilę, kuri pagaliau išsivaduoja iš paklydimų. Jo sukurtas Ansas valdo dramines situacijas, pildydamas sudėtingą muzikinę partiją išlieka aktoriškai gyvu ir paveikiu.

 

Garsusis mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, įkūnydama gaivališkos sielos nuodėmingąją palaidūnę Bušę, demonstruoja meistrystę. Artistė partiją valdo virtuoziškai, o aktoriniai jos gebėjimai nepalieka abejingų. Tiesa, jos herojė nepatiria metamorfozės, per visą spektaklį ji lieka stipri ir viliojanti, pikta, žaisminga ir baisi it lemtis. Jauti kuriamo personažo charakteryje artistės jėgą ir vidinę charizmą.

 

Su begaline meile pajūrio kraštui šią tragišką meilės istoriją seka režisierius Gytis Padegimas.

 

Daug šiemet iečių sulaužyta dėl briedžio, kaip Mažosios Lietuvos simbolio. Gytis Padegimas spektaklio pabaigai irgi pašaukia briedį, kaip mistinį pamario gamtos ir dvasios simbolį. Kurio didelėse tamsiose akyse atsispindi ir marių bangos, ir mūsų mažų gyvenimų didelės tragedijos. O virš jo galvos – ragai, lyg karūna. Mūsų džiaugsmams ir skausmams.

 

Ir visiškai pritariu minčiai, kad galime drąsiai ir išdidžiai sakyti: Lietuvoje atsirado dar vienas Operos ir baleto teatras. Bravo!

JŪRATĖ KATINAITĖ Ilga kelionė į Tilžę
+

 

7 meno dienos Nr. 39 (1318), 2019-11-29

 

Eduardo Balsio 100-mečio metų kulminacija – operos „Kelionė į Tilžę“ premjera

 

Scena iš operos „Kelionė į Tilžę“. „Prokadras“ / KVMT nuotr.Scena iš operos „Kelionė į Tilžę“. „Prokadras“ / KVMT nuotr.

 

Operos „Kelionė į Tilžę“ premjera buvo ypač laukiama kaip Eduardo Balsio 100-mečio renginių svarbiausia intriga. Dauguma Balsio įvairių žanrų kūrinių atlikėjų prisimenami ne tik sukakčių proga, „Eglė – žalčių karalienė“ (1965) – daugiausia pastatymų sulaukęs nacionalinis baletas, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969) irgi nuskamba gyvai dažniau nei kompozitoriaus jubiliejiniai minėjimai. Tik ne „Tilžė“. Nuo pat pirmojo pastatymo LNOBT 1980 m. opera nepatraukė nei teatrų vadovų, nei statytojų dėmesio, nors bandymų sudominti būta. Turime gana fragmentuotą nacionalinės operos istoriją – vieną kitą tarpukariu sukurtą operą ir gana produktyvų šiuo požiūriu sovietmetį. Tačiau čia jau vien dėl ideologinių priežasčių sąrašas gerokai patrumpėja, jei jau imtume vardyti meniniu požiūriu ambicingesnius kūrinius. Tai operos herojė – įsitikinusi komjaunuolė, tai ateistas, tai 1944-aisiais į Vakarus pasitraukę „paklydę paukščiai“.

 

Yra lyg ir ideologiškai niekuo dėtų operų, juolab viena kita arija gražiai nuskamba koncertuose. Tačiau, ištraukus visą veikalą iš archyvų į sceną, gali ir meškos paslaugą padaryti. Geriau tegu saugiai guli tautinės atminties chrestomatijose ir palaiko mitą apie ryškią nacionalinės lietuvių operos tradiciją. Prisimenu, kaip dėl tokių priežasčių būgštauta laukiant Juliaus Juzeliūno dešimtmečiais įstrigusios „Žaidimo“ premjeros 2006 metais. Ir buvome maloniai nustebinti. Opera pasirodė stilinga ir gyvybinga. Dėl „Tilžės“ būgštauta mažiau, mat gana sėkmingas Balsio kūrinių gyvavimas koncertų salėse bei šlovinga kompozicijos profesionalo, ypač orkestruotės išmanytojo, legenda teikė pasitikėjimo veikalu, nors sklandė gandai apie nesėkmingą 1980-ųjų premjerą, kurią atsimena vyresnė karta. Tąsyk muzikinė medžiaga buvusi per sudėtinga solistams ir orkestrui, o režisierius patyrė visišką nesėkmę. Dalį kaltės neva prisiėmęs pats kompozitorius, supratęs, kad ekspresyvus, tirštas orkestro skambesys gožė dainininkų pastangas. Būta priekaištų ir dėl nesuvaldyto stiliaus bei formos.

 

1999 m. minint kompozitoriaus 80-ąsias gimimo metines, dirigentas Robertas Ševenikas su būreliu LNOBT solistų, Kauno valstybiniu choru bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė operos fragmentus. Štai tuomet jau kita karta gavo progą įsitikinti, kad veikalo esama efektingo, emocingo, įtraukiančio, atliepiančio ekspresionistinę estetiką, o šėlstančios audros scena savo jėga prilygsta vagneriškam „Skrajojančiam olandui“. Ir vėl atgimė viltis pristatyti sceninę premjerą. Juk verta! Prireikė dar poros dešimtmečių, kol tai vilčiai buvo lemta išsipildyti.

 

Šią misiją prisiėmė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), mat didžiojoje Vilniaus scenoje keletą metų sprendimai buvo atidėliojami vykstant valdžios kaitai. Ir tai klaipėdiečiams išėjo į naudą. Uostamiesčio teatras ne tik tapo Balsio šimtmečio sostine (šiemet pristatė baleto, operos premjeras, koncertines programas – iš viso 14 renginių), bet ir prisidėjo gaivinant nacionalinį operos mitą, kuris atkūrus nepriklausomybę ilgam buvo įstrigęs. Nuo „Tilžės“ iki Broniaus Kutavičiaus „Lokio“ (2000) didžiojoje Vilniaus operos scenoje nebuvo pastatyta nė viena nauja lietuvių opera. Keli Giedriaus Kuprevičiaus ir Audronės Žigaitytės veikalai parodyti Kauno ir vėlgi tos pačios Klaipėdos scenose. Ne itin reikšmingai reikalai pagerėjo ir XXI amžiuje. Nacionalinės operos tradicija tarytum persikėlė į vaikišką repertuarą, kur ji pasitinkama palankiau. Kitaip tariant, jei naujų operų niekas nepageidauja statyti, tai jos ir nekuriamos, nesusiklosto nei komponavimo, nei atlikimo, nei klausymo tradicijos. Tuomet kiekvienas gaivesnių sąskambių veikalas priimamas kaip svetimkūnis, žalojantis jautrias bel canto technikos išpuoselėtas dainininkų balso klostes ir nekaltas Giuseppe’s Verdi muzikos užliūliuotas publikos ausis. Nesakau, kad kompozitoriai sceninius veikalus gali išmokti rašyti, tik jei jų mokytojai ir draugai juos rašo. Tobulėti galima ir kitais būdais – tiesioginiais ar nuotoliniais, tačiau jei nėra palankios kultūrinės terpės (kompozicinės, atlikimo ir klausymo tradicijų), šedevras išdžiūvusiame grunte neišaugs. Kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna: kelioms kompozitorių kartoms trypčiojant ir lūkuriuojant, kol teatrų intendantai pasibels į jų namų duris, jaunieji nutarė nebelaukti ir prieš dešimtmetį susibūrė į Naujosios operos akciją (NOA), kuri jau pastatė daugiau nei 40 operų ir tarpdisciplininių meninių projektų. Ir randasi komponavimo, atlikimo įgūdžiai, ir publikos nestokojama. Ir kuklūs biudžetai procesų neparalyžiuoja. Iš tos bazės išaugo netgi venecijietiškas „Auksinis liūtas“.

 

Grįžkime prie lietuviškosios operos mito, reikalingo pirmiausia mūsų pačių kultūrinei savimonei ir savigarbai. Nuo šiol brėždami jo kontūrą nuo „Birutės“ iki „Korneto“ ir NOA, svariai pasiremsime nebe tik „Gražina“ ir „Pilėnais“, bet ir „Žaidimu“ bei „Kelione į Tilžę“, vėlesniais „Mažvydu“, „Karaliene Bona“. O neseniai prikeltą „Dalią“ ir „Radvilą Perkūną“ greičiausiai įvertinsime kaip reikšmingas tradicijos atramas, kurios, aiman, geriau tegu ilsisi archyvų lentynose, o apie jų istorinį vaidmenį ir orumą tebyloja mažieji šedevrai – Jaunojo Bajoro daina, Dalios arija, Skudučio baladė... Yra dar vienas intriguojantis pretendentas į mito schemą. Tai Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“ (1975). Gražu būtų ją aktualizuoti ir pasitikrinti anksčiau, nei sulaukus kompozitorius šimtmečio.

 

Ką mums atskleidė „Tilžės“ (Balsys pats parašė libretą pagal Hermano Sudermanno novelę) pastatymas? Pirmiausia dar sykį įsitikinome, kad Balsys – ekspresyvus, emocingas kūrėjas, kad jo komponavimo technika – vėlyvojo romantizmo ir XX a. modernistinių krypčių bazė, kurios elementus jis kruopščiai atsirinko, o šiuokart dar skrupulingai pritaikė dodekafonijos metodą. Balsio partitūroje girdėti turtinga Vakarų muzikos tradicija, o paskirus jos eksponuojamus komponentus nuo eklektikos pojūčio apsaugo kompozitoriaus intuicija, dinaminių proveržių kontrolė, būdingi intonaciniai, tembriniai ir ritminiai „autografai“. Tiesa, partitūrą pagarbiu atstumu peržiūrėjo ir šiek tiek paredagavo vienas iš Balsio mokinių – Giedrius Kuprevičius. Balsio – orkestruotės autoriteto – mokiniai gerai išmokyti jausti orkestrą. Kuprevičius – vienas produktyviausių šalies kompozitorių veikiausiai dar ir dėl to, kad partitūros užpildymas orkestro partijomis mokytojo dėka yra gana lengvai jam įveikiamas darbas. Šiuokart jis kolegiškai ištiesė gelbstinčią ranką Mokytojui. O pagalbos reikėjo. Teko pašvelninti varinių pučiamųjų gūsius, idant negožtų dainininkų, atsisakyti kelių nemotyvuotai veiksmą stabdančių interliudų (galbūt anuomet jie buvo reikalingi kokiai scenovaizdžio kaitai uždengti ar pan.?), patrumpinti vien orkestrinėmis priemonėmis išplėtotą ilgą finalą. Savo redakcines korekcijas Kuprevičius skrupulingai aprašė ir net paviešino socialiniuose tinkluose.

 

Štai tokia tiršta, variu žaižaruojanti partitūra pateko į naujojo pastatymo vadovo Tomo Ambrozaičio rankas, tapdama turbūt sudėtingiausiu veikalu jo karjeroje ir KVMT istorijoje. Ir jei nelaikysime nuodėme kelių slystelėjimų, kūrinys perprastas ir paruoštas dorai, užtikrintai. Dirigentui galynėjantis su „plokščia“ Žvejų rūmų salės akustika, visgi pavyko perteikti ir sodriųjų, „varinių“ partitūros puslapių dramatizmą, ir lyrinių epizodų įtaigą. Neabejotina, kad ši muzika svariai prisidėjo stiprinant orkestro pajėgumą.

 

Pastatymo režisierius Gytis Padegimas rinkosi saugią, nuosaikią kūrinio interpretaciją, kurią XXI a. estetikos pojūčiu papildė spalvinga, sodri, tai iliustratyvių, tai veiksmą sustiprinančių, tai komentuojančių, tai muzikos ritmą ir intensyvumą atitariančių Linarto Urniežio vaizdo projekcijų „partitūra“. Balsiui, anuometinių technologijų entuziastui, norėjusiam operoje naudoti ir kino, ir fonogramų priemones, tai atrodo ypač tinkama. Birutės Ukrinaitės scenografija ir kostiumai – apibendrinto istorinio stiliaus, plėtojami lyg psichologiniai ir emociniai tipažai. Indrės naminės aprangos siluetui trapumo, tyrumo ir baugštumo suteikia perregimos, efemeriškos detalės. Tilžėje, kai Ansas pagaliau iš naujo pamato savo žmoną kaip gražią ir patrauklią, šokant menuetą jos kostiumas virsta puošniu, ryškiu elegantiškos damos apdaru.

 

Pagrindinis scenografijos komponentas – medinio burlaivio kontūrai, tampantys tai Balčių kiemu, tai kavine Tilžėje, tai marių vaiduokliu, – nuo pat operos pradžios pranašauja nelaimę.

Šio pastatymo naudai būtina pabrėžti sceninio veiksmo – mizanscenų, personažų judesių, vaizdo projekcijų ritmo ir muzikos dermę. Padegimas – girdintis režisierius, jam kompozitoriaus partitūra yra ne konkurentas, o tikslas. Tai vis rečiau besutinkama operos teatruose.

 

Pirmajame spektaklyje (lapkričio 22 d.) pagrindinius vaidmenis atliko jauni, karjerą pradedantys dainininkai Rapolas Baranauskas (Ansas), Agnė Stančikaitė (Indrė) ir Gabrielė Kuzmickaitė (Bušė), kuriems ši opera – tikras krikštas, žengiant į sudėtingesnės muzikos pasaulį. Šis trio spinduliavo mocartišką gaivumą ir vitališkumą. Vokaliniu požiūriu išskirčiau Agnę Stančikaitę, kurios dainavimo technika brandesnė, balsas skamba užtikrinčiau ir takiau, o malonus tembras leidžia tikėtis išaugsiant stiprią vokalistę. Pagal vokalinės partijos apimtį ir emocinę skalę drįsčiau teigti, kad Indrė ir yra pagrindinis operos personažas. Tuo dar labiau įtikino antrosios premjeros (lapkričio 24 d.) Indrė – Rita Petrauskaitė, jau tapusi pagrindine KVMT primadona. Jos vokalinės ir artistinės savybės bei sceninė patirtis leido artistei kurti personažą ir vokalinėmis, ne tik aktorinėmis priemonėmis. Vienokia Indrė – namie, siautėjant Bušei, kitokia – plaukiant su Ansu, kai nerimas ir baimė pasiekia kraštutinę įtampą, dar kitokia – pagaliau atsipalaidavusi nuo šokio ir rožių likerio Tilžėje. Ansas – statiškesnis personažas su glaustesne vokaline partija. Mindaugas Zimkus tiksliai pabrėžė vaidmens atraminius taškus, metamorfozę Tilžėje, vokalas skambėjo raiškiai ir įtikinamai. Jovitai Vaškevičiūtei Bušė – lengvai perkrimstas riešutėlis, net gaila, kad II veiksme ji nebepasirodo, tik skamba jos replikos Indrės ir Anso mintyse.

 

Kompozitoriaus valia nedaug darbo tenka ir chorui (vadovas Vladimiras Konstantinovas), jis puikiai atliko Sielininkų dainą, na, ir pritarė Tilžės kavinės artistės „Dainai apie žuvėdrą“. Čia reikėtų stabtelėti vėl prie partitūros, į kurią Balsys įtraukė vieną savo mėgstamo žanro – estradinės muzikos – dainą, kurią parašė išplėtotos baladės forma ir pats labai vertino. Kad ir kokia novatoriška aniems laikams ši kompozicija, stilistiškai ji operoje skamba lyg svetimkūnis, kad ir Kuprevičiaus patrumpintas, pakoreguotas. Kadangi kompozitorius (sykiu ir libretistas) pateikia ją kaip kavinės dainininkės atliekamą numerį, galima ją tiesiog priimti kaip žanrinį inkliuzą, kokių operoje yra dar keli – menuetas, sielininkų choras... Negana to, autorius „Žuvėdrai“ suteikė dramaturginį svorį – apie vienišas, besparnes gulbes skambanti daina Indrei primena juodu su Ansu. Susijaudinusi mintyse ji skubriomis replikomis jai pritaria. Išteisinant „Žuvėdros“ intarpą galima paminėti ne tik seną operos žanro klišę – įtraukti divertismentus, baletinius numerius ar pastoralę kaip Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, bet ir tai, kad jau praėjus kelioms dienoms po premjeros „Žuvėdra“ vis dar skamba atminty rašant šias eilutes. Tad tebūnie kompozitoriaus valia.

 

„Kelionė į Tilžę“ įvyko ir pavyko. Glausta jos apimtis tinkama šių laikų skubančiai publikai. Tikėkimės, kad šis pastatymas įtvirtins Balsio kanoną ne tik koncertinėje, bet ir operos scenoje.

INTERVIU Režisierius G. Padegimas apie E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“: tai kietas riešutėlis
+

 

www.bernardinai.lt, 2019-10-19

 

„Iki premjeros laiko liko nebedaug, tad mano mintyse tik būsimos operos vaizdiniai: matau personažus, atskiras i premjeros laiko liko nebedaug, tad mano mintyse tik būsimos operos vaizdiniai: matau personažus, atskiras scenas... Eduardo Balsio muziką klausiau daugybę kartų. Kita vertus, manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas“, – sako Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre operą „Kelionė į Tilžę“ statantis režisierius GYTIS PADEGIMAS.

 

Jo režisūrinį kraitį sudaro net 115 teatre ir televizijoje sukurtų spektaklių, iš jų 40 buvo pastatyti pagal lietuvišką dramaturgiją. Beje, daugelis G. Padegimo režisuotų spektaklių pasižymi ir komercine sėkme – pavyzdžiui, Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ spektakliuose salės vietų užimtumas siekdavo net 120 procentų…

 

Pats laikas statyti E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“?

Šiemet ne tik kompozitoriaus Eduardo Balsio laikas, bet ir metas prisiminti dramaturgą Hermaną Zudermaną (1857–1928), gimusį Macikų kaime netoli Šilutės. Kitais metais švęsime Lietuvos teatro šimtmetį, kuris skaičiuojamas nuo H. Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymo. Prieš karą buvo labai populiari H. Zudermano pjesė „Drugeliai“, o jo apysaka „Kelionė į Tilžę“ virto E. Balsio opera ir Arūno Žebriūno filmu.

Simboliška, kad minint E. Balsio 100-ąsias gimimo metines Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ruošiamasi gražiai premjerai. Anso ir Indrės meilės istorija labai šiuolaikiška… Atrodo, gyvena pora, turi vaikus, sodybą, nieko netrūksta, bet į jų tarpusavio santykius įsimeta nuobodulys. Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, pradeda žmonės vienas kitam dulkėti ir be dulkių tampa pilki, svetimi. Tada subręsta didelės išdavystės. Prireikia tos „Kelionės į Tilžę“ kaip kelionės į save, į savo ištakas, kad dramatiškai, netgi žūties kaina atpažintum tikrąją meilę…

Man atrodo, kad H. Zudermanas labai aiškiai kalba apie tai. Ir E. Balsys ne veltui paėmė šį siužetą savo operai. Ta mūsų laimės paukštė čia pat, o mes esančio šalia nematome. Ieškome kažkur kitur… Gerai ten, kur mūsų nėra. Tereikia pajausti. Nuo savęs nubraukti kasdienybės dulkes, nuobodulį, pamatyti pasaulį kone vaiko naiviomis akimis. Suprasti, kad tavo artimi žmonės ir yra tavo tikrasis gyvenimas. Deja, supratimas ateina skaudžia kaina. Ir Ansas, kuris norėjo vardan naujos sukrečiančios meilės atsikratyti ištikimosios žmonos Indrės, praregi vėlokai… Už išdavystės nuodėmę, atliktą tik mintyse, jis sumoka savo gyvybės kaina. Ir tai pamoka mums visiems. Tai tarsi iliustracija garsiajai tezei: nuodėmė, kai nusidedi žodžiais, darbais ar mintimis. Nors Ansas tik ketino atsikratyti Indrės, likimo sąskaita jam buvo atsiųsta iš karto.

 

Režisierius Gytis Padegimas. Sauliaus Serapino nuotrauka

 

Kuo ši meilės trikampio istorija aktuali šiandienos žmogui?

Ir šiandien visuomenėje matome panašių istorijų. Žmonės lengvai atsisako savo artimųjų, šeimos… Pasikeitė tik aplinka, o Anso ir Indrės šeimos išdavystės dramos tebevyksta.

„Kelionę į Tilžę“ ypač jautru kurti pamaryje. Juk ši istorija ir įvyko netoli Klaipėdos: pasakojame apie pamarį, Nemuną, jo pakrantes. Jauti tą istorijos ir gamtos susiliejimą. H. Zudermano prozos ir E. Balsio muzikos susiliejimą.

 

Kuo ypatinga operos muzika? Kuo išskirtinis bus jos pastatymas Klaipėdoje?

E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muzika – galinga, tiršta, įdomi. Manau, ji buvo parašyta per anksti. Pirmoji ir lig šiol vienintelė operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. birželio 29 d. įvyko LNOBT: pastatymą sukūrė dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Rimantas Siparis ir dailininkas Feliksas Navickas. Ano meto publika, ką čia slėpti, nemokėjo jos tinkamai priimti ir suprasti. Ši opera yra sunki: muzika galinga, simfonizuota, sultinga, jos daug… o veikėjų tik keletas. Mūsų, kap statytojų, uždavinys praplėsti kamerinio veiksmo vizualines ribas. Mes tarsi permetame sąsają į „Eglę žalčių karalienę“, kartu su choreografe Edita Stundyte įvedame baletą, bet netiesiogiai… Paprašiau, kad baleto artistai tiesiog šoktų pagal nuostabią E. Balsio muziką. Tiesiog šokama, nieko nevaizduojant.

Scenografė Birutė Ukrinaitė nesistengė tiksliai atkurti etnografinių Mažosios Lietuvos kostiumų detalių: jos bus pastebimos tik akylam stebėtojui. Kostiumai operai „Kelionė į Tilžę“ gimsta eksperimentų būdu, nes naudojama batika. Damos galės pasigrožėti, pasidomėti, iš ko ir kaip jie pagaminti. O scenografija bus susieta su H. Zudermano istorija, su E. Balsio muzika, su marių vėju…

Beje, operos „Kelionė į Tilžę“ muzikinę medžiagą redagavo E. Balsio mokinys, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Neseniai per televiziją pamačiau kalbant kompozitoriaus sūnų Audrių Balsį, iš jo išgirdau, kad daina „Žuvėdra, žuvėdra“ iš operos „Kelionė į Tilžę“ buvo labai mylima kūrėjo. Ir aš manau, kad daina apie žuvėdrą yra kone šio kompozitoriaus ženklas. Mums visiems suvirpa širdis išvydus skrendančią žuvėdrą, net kai keltu plaukiame… Žuvėdra palaužtais sparnais – banali metafora, bet ji tarsi pirmapradė. Žuvėdra palaužtu sparnu kiekvienam primena neišsipildžiusias viltis, nepasiektą laimę, gyvenimo pilnatvės stygių.

 

Režisierius Gytis Padegimas. Sauliaus Serapino nuotrauka

 

Jums pačiam dramos ar muzikiniai pastatymai artimesni?

Daug dirbau su E. Balsio mokinio G. Kuprevičiaus kūriniais: 2014 m. pastatytas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, 2017 m. – tezių opera „Liuterio durys“, skirta Reformacijos 500 metų jubiliejui. Beje, miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ kartu su scenografe B.Ukrinaite kūrėme net tris kartus ir vis skirtingai. Dabar statau G. Kuprevičiaus mokytojo E. Balsio operą. Man didžiulis džiaugsmas ir garbė, kad Muzikinis teatras pakvietė imtis šio kūrinio.

 

Kaip gimė jūsų meilė operai?

Aš operą myliu nuo vaikystės, nes mamos giminaitė dainavo operoje. Nuo mažens klausiau ir žiūrėjau operas, bandžiau jas suvokti. Mano teatro pažinimas prasidėjo ne nuo dramos. Opera mane patraukė ir sužavėjo visam gyvenimui. Opera – žanras, verčiantis režisierių būti labai tiksliu: partitūra, taktai… Negali išsiplėsti kaip dramoje, kur spektakliai gali tapti begaliniais. Operoje turime į tikslų laiko intervalą sutalpinti ir vaizdą, ir mintį, ir psichologiją. Tai iš kūrėjo reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir disciplinos. Manyčiau, kad operos pastatymas reikalauja didesnio profesionalumo nei dramos. Nes opera diktuoja kūrėjui, o ne atvirkščiai (juokiasi).

Aptarėme operą „Kelionė į Tilžę“ su maestro Stasiu Domarku. Ir, jo nuomone, 1980 m. pastatytas spektaklis iki galo neatskleidė E. Balsio užmanymo. Prieš keturis dešimtmečius pastatyta opera buvo rodoma neilgai ir repertuare neįsitvirtino. Norisi, kad šis mūsų pastatymas „Kelionę į Tilžę“ padarytų mėgstama bent jau operos mėgėjų, melomanų. Kad žmonėms liktų šios operos įspaudas, kad pastatymas nenugultų į archyvus.

 

Kaip sekasi sujungti į darnią visumą gausų kūrybinį kolektyvą: solistus, šokėjus, orkestrą? Kokių draminių užduočių esate parengęs operos solistams?

Operos herojų bendravimas labai subtilus, paremtas nuojauta, intuicija. Tai herojai, vienas kitą jaučiantys ir suprantantys iš pusės žodžio arba pauzės. Reikės galvoti, kaip tai išreikšti… Jei tai būtų kinas, panaudotume stambų planą. Ieškosime kokiais ženklais perteikti gyvenimo substratą.

Ši opera – kietas riešutėlis. Jau repetuoja baletas: mačiau pirmus judesius, kurie man pasirodė labai įdomūs. Kadangi Muzikinis teatras rekonstruojamas, spektaklio komanda dirba skirtingose salėse. Visi kaip bitės rinksime savo medų, o paskui sunešime į vieną korį. Manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas. Režisierius neturi diktuoti artistui, ką daryti. Solistai studijuoja savo partijas, vyko perklausa, tad labai įdomu, kaip jie suprato savo būsimus vaidmenis. Mums būtina surasti bendrą, visus tenkinantį vardiklį.

Pagrindinius vaidmenis operoje „Kelionė į Tilžę“ atliks ne tik klaipėdiečiai, bet ir sostinės solistai. Indrės partiją dainuos Rita Petrauskaitė, Agnė Stančikaitė ir Ieva Juozapaitytė, jos vyro Anso – Mindaugas Zimkus ir Rapolas Baranauskas, Anso meilužės Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis, kaimynės Anės – Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė, o Žuvėdros (yra ir toks personažas) – Dalia Kužmarskytė ir Jadvyga Grikšienė.

Svarbus vaidmuo tenka ir Muzikinio teatro orkestrui su dirigentu statytoju Tomu Ambrozaičiu. Partitūra labai sudėtinga ir daugiasluoksnė: tai ne lengvos melodingos frazės… Ją įveikti prireiks nemažų dirigento ir orkestrantų pastangų. Egzistuoja dvi kontrastingos operos statymo tradicijos: pirmoji teigia, kad opera kaip muziejus – kaip parašyta, taip ir darome nenukrypdami; antroji – kai viskas transformuojama, dirbtinai šiuolaikinama, ir garsieji Richardo Wagnerio operų dievai tampa mechanikais su purvinais garažo kostiumais. Aš manau, būtinas protingas šių tendencijų vidurkis. Opera turi išplaukti iš muzikinės medžiagos ir šiuolaikinių kūrėjų požiūrio. Mene labai svarbus giluminis kodas, kuris ir veikia žmogų, o ne vienadieniai „stulbinimai“ ar aktualijos, kurias gali rasti „paguglinęs“…

 

Esate sukūręs daugiau nei šimtą spektaklių. Kuo jums opera „Kelionė į Tilžę“ bus ypatinga?

Tai – mano trečiasis pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pirmasis, 2008 m. sukurta dviejų veiksmų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, buvo labai sėkmingas, ilgai rodytas. Po jo mane pakvietė statyti operos vaikams „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – ir ją scenoje lydėjo sėkmė. Antrasis mano muzikinis pastatymas Klaipėdoje buvo Claude‘o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“. Deja, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, spektaklis nebuvo baigtas – žiūrovams pristatėme jį tik kaip operos laboratoriją. Tikiuosi, kad trečiasis Muzikiniame teatre sukurtas spektaklis bus laimingesnis.

 

Tarkime, prieš ateidami į premjerą žiūrovai perskaito H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“. Bet ko jiems tikėtis scenoje?

Žiūrovui-klausytojui nereikia tikėtis gražių vingrių melodijų… Mano kredo – nuoširdumas, tikrumas. Žiūrovų laukiame „karšta širdimi ir atviromis akimis“. Ir ausimis, aišku… Kad žiūrovas norėtų išgirsti, suvokti.

Turime daug lietuvių kompozitorių, tačiau tik E. Balsio gimimo 100-metį minime. Jo kūryba to verta. Reikia jo palikimą branginti ir vertinti – ypač pajūrio ir pamario krašto žmonėms, nes iš čia kūrybiniu keliu žengė H. Zudermanas ir E. Balsys. Juk pamario gyventojai ir yra „Kelionės į Tilžę“ veikėjų ainiai. H. Zudermano kūrinyje sakoma, kad kai Ansas paskendo, po devynių mėnesių Indrei gimė įpėdinis. Nežinau, kaip tai atspindėsime operoje, bet skaitytojams atskleidžiu šią paslaptį.

 

O laivas bus?.. Gal atskleisite daugiau scenografijos detalių?

Laivas buvo pirmame pastatyme, tad nemanau, kad jo reikia. Tai nėra realybės šou. Kurėno į sceną tikrai netempsime. Ieškome meninių ženklų, atitikmenų. Gyvenimo, pamatyto per scenos prizmę bei perkošto per muziką.

Operai reikalingas vizualumas, tad jau gaminamas įdomus sceną užpildysiantis maketas. Duok Dieve viską, kas sumanyta, scenoje turėti. Tada tai bus puota ir akims, ne tik ausims.

 

Kalbino Žaneta Skersytė

Kompozitorius ir libreto autorius

Eduardas Balsys

Muzikos vadovas ir dirigentas

Tomas Ambrozaitis

Režisierius

Gytis Padegimas

Scenografė ir kostiumų dailininkė

Birutė Ukrinaitė

Choreografė

Edita Stundytė

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Vaizdo projekcijų dailininkas

Linartas Urniežis

Informacija:

Premjeros data:

2019-11-22

Vieta:

Žvejų rūmų Didžioji salė, Klaipėda

Kaina:

10.00 €, 14.00 €, 18.00 €

Artimiausi spektakliai:

Pradžia
50 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
35 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Giedrius
Vaznys
Dirigentas

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.