Naujienos
Opera „Lokys“ dedikuota lietuviškos muzikos čiurlioniui – kompozitoriui Broniui Kutavičiui
Belaukiant intriguojančio siužeto Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) operos „Lokys“, skirtos 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, kviečiame pasidomėti kuo išskirtinis kompozitorius, kurio vaizduotės ir gabumų dėka pasaulis išgirdo vieną gražiausių kada nors Lietuvoje sukurtų operų.
Praėjusių amžių magija, atgyjanti muzikoje
Bronius Kutavičius – lietuviško minimalizmo pradininkas, Antano Račiūno kompozicijos klasės absolventas, pats išauginęs savo mokinių kompozitorių būrį. Už savo kūrybą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija bei pelnęs festivalio „Probaltica“ (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, pagerbtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Jam skirtas ir Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizas už kūrybą, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimas. Tačiau didžiausias įvertinimas kompozitoriui – skambanti jo muzika, atliekama ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Meksikoje, Rusijoje ir kitur. Kai kuriose šalyse surengti kompozitoriaus autoriniai koncertai.
B. Kutavičiaus kūrybinis palikimas gausus įvairaus žanro kūrinių. Tarp ryškiausių – 5 oratorijos: „Panteistinė“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Iš jotvingių akmens“ (1983), „Pasaulio medis“ (1986), „Magiškasis sanskrito ratas“ (1990); dideli vokaliniai orkestriniai ciklai „Jeruzalės vartai“ (1991–1995) ir „Metai“ (2005–2008), „Epitafija praeinančiam laikui“ chorui ir orkestrui (1998), kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, „Mažasis spektaklis“ (1975), opera-baletas vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (1976), opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ (1981), opera „Lokys“ (2000) ir sceninis diptikas „Ignis et fides“ (2004) ir daugelis kitų.
Ribas peržengianti kūryba
B. Kutavičiaus kūryba apibūdinama kaip išeinanti už grynosios muzikos ribų, apimanti platų kultūrinį kontekstą bei atidengianti amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuojanti grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. (www.mic.lt) Apie B. Kutavičiaus kūrybą išleistos net keturios knygos, įrašytos aštuonios autorinės kompaktinės plokštelės.
„Tai yra vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių. Jeigu kalbėtume apie tai, kad kiekviena šalis turi savo ryškiausią kompozitorių, tai neabejotinai B. Kutavičius buvo vienas iš pačių ryškiausių. Jis suformavo tam tikrą reakciją ir būdą, kaip interpretuoti folklorą, kaip jį pateikti jungiant su šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Jis buvo labai kūrybiškai nuoširdi asmenybė ir nepaisant to, kad didžiausi jo kūriniai buvo sukurti labai sudėtingu laikotarpiu, priespaudoje, jis sugebėjo niekada neatsižadėti savo kūrybos tikslų ir jo ryškiausi kūriniai kaip „Paskutinės pagonių apeigos“, oratorija „Iš jotvingių akmens“ turbūt išliks kaip tam tikras kultūros ženklas – kaip ir Čiurlionio simfoninės poemos“, – sako Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius.
B. Kutavičius yra sakęs, kad jo kūriniai ateina iš širdies, vidinės nuojautos. Esą kartais muziką jis net susapnuojantis, tad tenka keltis naktį ir užsirašyti: „nors dažniausiai muzika gimsta po ilgo galvojimo, mintyse dėliojimo, jos girdėjimo ir matymo. Mėgstu vaikščiodamas viską apgalvoti. Ir laikausi tokios nuomonės: šimtą kartų pagalvok, vieną kartą užrašyk. Norint kurti, reikia visą save atiduoti. Atiduoti viską, ką gali. Paviršutiniškai geriau nieko nedaryti“.
Kalbėdami apie B. Kutavičiaus kūrybą, muzikologai dažnai pabrėžia savitą laiko ir erdvės traktavimą, jo muzikos teatrališkumą, išsilaisvinimą nuo bet kokio akademiškumo, minties koncentraciją, pasitelkiant nedaug išraiškos priemonių. Jo kūrybai būdinga istorinė, mitologinė tematika, įvairaus pobūdžio simboliai. Muzika akivaizdžiai turi glaudų ryšį su praeitimi, Lietuvos kultūra ir istorija, mūsų tautos pasaulėjauta.
B. Kutavičius žavėjo ir stebino savo bendražygius bei talento gerbėjus ne tik kūryba, bet ir begaliniu kuklumu: „Niekada nesupratau, kodėl gabūs žmonės giriasi. Ne jų nuopelnas, kad yra galbūt pralaidesni, atviresni idėjoms už kitus. Kūryba – tai gamtos dovana“.
Istorinių asmenybių susitikimas
Ar žinojote, kad netoli Panevėžio Molainių kaime gimęs kompozitorius kūrė muziką kai kuriems Panevėžio dramos teatre statytiems spektakliams, tarp jų ir vienam iš paskutinių Juozo Miltinio režisuotų – „Requiem vienuolei“. Kompozitorius artimai draugavo su teatralais Vaclovu Blėdžiu, Donatu Banioniu ir kitais. „Visi jie buvo J. Miltinio mokiniai, o aš galėjau pasigirti režisieriaus mokytoju buvęs“, – ne kartą yra pasakojęs kompozitorius B. Kutavičius.
J. Miltinis norėjo išmokti griežti smuiku, tad prašė jį pamokyti garsų smuikininką ir pedagogą V. Kligį, tačiau šis nesutiko. Smuikininkas nusiuntė pas J. Miltinį geriausią savo mokinį B. Kutavičių. Būsimasis kompozitorius žinomą režisierių mokyti nuo pradėjo nuo pačios muzikinės pradžios – taisyklingos laikysenos, smuiko paėmimo, pirmų natų. Pamokos truko kelis metus.
B. Kutavičių domino praėję amžiai, tad jis sakydavo: „nežinau, ką paaukočiau už vieną Vytauto laikų dieną“. Savo sodyboje kaime, netoli Merkinės, kompozitorius buvo įsirengęs mažą muziejų bei kaupė senovinius buities rakandus, kuriuos panaudodavo ir kūrybiniam įkvėpimui žadinti. Kai kuriuos pats surasdavo, kai ką žinantys jo pomėgį padovanodavo. Būdavo, atvažiuoja menininkas į sodybą ir randa senovinių daiktų paliktų prie durų. „Turiu šukas linams, kurios skamba mano „Magiškajame sanskrito rate“, linų minyklę, daug kitų rykų“, – yra pasakojęs kompozitorius.
Tikro ir anapusinio pasaulių susidūrimas operoje „Lokys“
„Bronius Kutavičius yra vienas unikaliausių ir stipriausių šiandienos muzikos kūrėjų“, – teigė įrašų kompanijos „Ondine“ vadovas Reijo Kiilunenas, 2002 m. tarptautinei publikai pristatęs operos „Lokys“ įrašą kompaktinėje plokštelėje. B. Kutavičiaus opera „Lokys“ (2000) neabejotinai buvo labiausiai laukta 1999/2000 m. koncertinio sezono nacionalinė premjera. Tai buvo pirmoji nauja opera, nepriklausomybės metais pastatyta pagrindinėje Lietuvos operos scenoje, ir pirmasis „Vilniaus festivalio“, tuomet turbūt įtakingiausio tokio pobūdžio krašto renginio, scenos veikalo užsakymas. Projektą inspiravo JAV gyvenančios lietuvių rašytojos Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretas pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“, o jį realizuoti buvo pakviesti žymūs lietuvių menininkai – kompozitorius B. Kutavičius, teatro režisierius Jonas Jurašas, dailininkas Mindaugas Navakas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, choreografė Anželika Cholina; pagrindiniams vaidmenims sutelktos rimtos operos solistų pajėgos: Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Inesa Linaburgytė, Irena Zelenkauskaitė, Audrius Rubežius ir kiti. Muzikiniam operos pastatymui vadovavo dirigentas Martynas Staškus.
„Lokys“ – trečioji iš keturių B. Kutavičiaus operų, pirmasis kompozitoriaus muzikos veikalas, pastatytas LNOBT scenoje 2000 m. ir rodytas iki 2007 m. Prieš kūrinio premjerą kompozitorius prisipažino nuo seno svajojęs parašyti tradicinę operą XIX a. stiliumi su dideliu orkestru, choru, baletu. Operos ašis – meilės ir likimo drama, realaus ir anapusinio pasaulių susidūrimas. Šie gana tipiški romantinei operai motyvai „Lokyje“ yra vieninteliai saitai su tokia operos tradicija. Nors kompozitorius teigė siekęs atsiriboti ir nuo XX a. operinės muzikos stereotipų (ypač vokalo), „Lokio“ sąsajos būtent su šio amžiaus operos tradicija yra akivaizdžios. Muzikinėje partitūroje individualios kompozitoriaus idiomos natūraliai susipina su įvairių epochų muzikos stilizacijomis, o muzikinės medžiagos įvairovę bei greitą sceninio veiksmo kaitą valdo instrumentinei muzikai būdingi principai: minimalizmui tipiški repeticija ir transponavimas, modernizmui artimi polifoniniai kontrastai, postmoderizmui – koliažo technika, ekstramuzikinės formos.
Operos „Lokys“ premjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengia muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, dirbęs ir pirmąkart statant operą LNOBT bei rengiant operos įrašą kompaktinei plokštelei, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas. Susidomėję labai laukiami spalio 7, 8 ir 22 d. Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose.
Parengta pagal spaudą
85-ąjį jubiliejų pasitinka pirmasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro garbės dirigentas Stanislavas Domarkas
„Sapnai ir kaktusai“ skleisis naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“
Žmones su regos negalia po naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą vedžios ir moderniausios technologijos
