2022 m. rugpjūčio 1 dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) miesto gyventojams ir svečiams įteiks ypatingą dovaną garbingą jubiliejų šiemet švenčiančiai Klaipėdai. Teatras pažymės miesto 770-ąjį gimtadienį Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasauline premjera ir ja atvers antrojo Klaipėdos festivalio programą.
Klaipėdos miesto įkūrimo data laikoma 1252 m. rugpjūčio 1-oji, kai buvo patvirtintas Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho iš Liucelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Eberhardo iš Zaino susitarimas statydinti gynybinę pilį ir steigti miestą toje vietoje, kur Dangė įteka į Kuršių marias. Šiam istoriniam įvykiui paminėti Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), bendradarbiaudamas su partneriais – Klaipėdos miesto savivaldybe, VŠĮ „Vilties miestas“, Tradicinių ir istorinių laivų asociacija (TILA) bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi – rengia teatralizuotą programą, kurios metu ketinama „rekonstruoti“ vyskupo Heinricho ir brolių pranciškonų išsilaipinimą Danės upės žiotyse bei jų kelionę senosios Klaipėdos piliavietės link. Buvusios Mėmelburgo pilies vietoje įrengtoje scenoje svečių atvykimą vainikuos teatralizuota oratorija, kurią specialiai šiai progai kuria du Klaipėdoje gyvenantys broliai pranciškonai – kompozitorius, brolis pasaulietis Alvidas Remesa OFS ir libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM.
„Oratorija, susidedanti iš įžangos ir septynių dalių, parašyta simfoninio orkestro varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupei, mišriam chorui, solistams (diskantas, sopranas, tenoras, baritonas), solo instrumentams – smuikui, violončelei, birbynei ir klavišiniam instrumentui. Tarp pagrindinių jos veikėjų – Kuršo vyskupo Heinricho ir pilies komtūro Eberhardo iš Zaino – yra ir Mėmelė. Tai senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Kūrinyje nesiekėme laikytis istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos bet pateikti žmogiškąją, suromantintą miesto įkūrimo versiją. Oratorijos pabaigoje bus skaitomas dokumentas – miesto įkūrėjo pranciškonų vyskupo Heinricho iš Liucelburgo testamentas“, – apie savo naujausią kūrinį pasakoja kompozitorius.
„Vyskupas ir choras čia atlieka pasakotojo vaidmenį, jie atstovauja dangiškajam pradui. Tai idėjos skleidėjai, žemės dvasiniai kerėtojai, stichijų valdovai, žinios nešėjai. Mėmelė ir Magistras žymi vyro ir moters susitikimą, kaip pirmapradį žmonijos kūrimo etapą, žemės ir kūrėjo susitikimą. Ji – moteris, upė, gamta, meilė. Jis – vyras, karžygys, svajotojas, drąsa. Tai dviejų gyvasties formų susitikimas ir pasišventimas būti kartu, kuriant, statant savo meilės pilį – Klaipėdos miestą. Ši oratorija – tai muzikinė-poetinė kompozicija apie miesto sukūrimą. Joje pagrindine tema tampa drąsa turėti viziją ir ryžtas ją įgyvendinti. Taip gimė miesto idėja, taip mes turime ją reprezentuoti savo darbais“, – pasakojo oratorijos teatralizuotam pastatymui vadovavusi klaipėdietė režisierė Rūta Bunikytė.
Premjerai pagrindinius oratorijos veikėjų vaidmenis ir kitas vokalines partijas rengia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai ir choras, epizodinį karo našlaičio vaidmenį atlieka Klaipėdos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ narys Arijus Agurkis. Jiems akompanuoja KVMT simfoninio orkestro varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupė, diriguojama vyriausiojo dirigento ir muzikos vadovo Tomo Ambrozaičio. Solines instrumentines partijas atlieka Pranas Narušis (birbynė), Rasa Šimelionytė (smuikas) ir Margarita Filipova (violončelė).
Kaune gimęs ir augęs kompozitorius A. Remesa, jau beveik keturis dešimtmečius gyvena Klaipėdoje, yra aktyvus miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo dalyvis. Apie antrais namais jam tapusį miestą, kurį jis mieliau vadina ne uostamiesčiu, o „miestauosčiu“, kompozitorius sako: „Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau liberaliausiu Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinės kaitos laikotarpį. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Heinrichas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–63), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Apeinant ištisą 770 metų istorinį ratą, lyg ir vėl atsiduriame tame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą nešanti prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.“
Premjeros rėmėjas:
