Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2023.03.18

18

30

Šokis
SAPNAI IR KAKTUSAI

Pirkti bilietus

Robert BONDARA | Alexander EKMAN
Šokio spektakliai

I DALIS

ŽAGSULYS (Hiccup)

Choreografas, kostiumų ir šviesų dailininkas Robert Bondara
Choreografo asistentė Evgeniia Meissner
Muzika: Jack Nitzsche, Michał Jacaszek (iš įrašų)
Pasaulinė premjera: 2015 m. kovo 20 d. Varšuvos Didžiajame teatre (Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalis)

Šokėjai: Yan Malaki, Mykhailo Mordasov

Kaskart kurdamas choreografiją pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „Žagsulį“ paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kaip bepavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, kad kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys.

Robert Bondara

8m68

Choreografas, režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas Robert Bondara
Choreografo asistentė Evgeniia Meissner
Muzika: Amon Tobin (iš įrašo)
Pasaulinė premjera: 2012 m. gegužės 11 d. Varšuvos Didžiajame teatre (Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis)

Šokėjai:
Solistė – Daria Verovka;
Duetas I: Kirstin Ann Zahradnick, Roman Budko
Duetas II: Oleksandra Borodina, Roman Semenenko

„8m68“ esmė yra santykiai tarp šokėjų. Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, išversti į judesių ir formų kalbą. Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu...

Robert Bondara


II DALIS

KAKTUSAI (Cacti)

Choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas Alexander Ekman
Choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu
Muzika:
improvizacija styginių kvartetui (atliekama gyvai);
Franz Schubert – IV d. Presto iš Styginių kvarteto Nr. 14 d-moll, D 810 („Mirtis ir mergelė“), Andy Stein aranžuotė orkestrui (atliekama iš įrašo);
Joseph Haydn – IV d. Allegro iš Styginių kvarteto Nr. 16 A-dur, op. 9 Nr. 6, Hob. III:4; Sonata V („Sitio“) A-dur iš „Septynių paskutinių mūsų Išganytojo žodžių ant kryžiaus“ versijos styginių kvartetui, Hob. XX/1:B (atliekama gyvai);
Ludwig van Beethoven – ištrauka iš Styginių kvarteto Nr. 9 c-moll, op. 59 Nr. 3, II d. Andante con moto quasi allegretto (atliekama gyvai)

Šviesų dailininkas Tom Visser
Teksto autorius Spenser Theberge
Pasaulinė premjera: 2010 m. vasario 25 d. Hagos „Lucent Danstheater“ (NDT2, Nyderlandai)

Šokėjai:
Oleksandra Borodina, Roman Budko, Anna Chekmarova, Seojung Yun, Ksenija Jermakova, Yuliia Kovalenko, Yan Malaki, Mykhailo Mordasov, Tymur Orobchenko, Simon Richard Schuh, Roman Semenenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Brayan Steven Valencia Sarmiento, Daria Verovka, Kirstin Ann Zahradnick
Duetas: Oleksandra Borodina, Roman Semenenko

Muzikos atlikėjai:
Styginių kvartetas: Rasa Šimelionytė (I smuikas), Alina Karinauskienė (II smuikas), Gintaras Stebuliauskas (altas), Matvej Goldberg (violončelė)

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražys“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir neretai pasipūtėlišką kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą, kuriais džiaugiasi lyg brangintinais artefaktais. Bet ką visa tai reiškia?

Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektas, galėtume manyti kad kaktusas kartais yra tik kaktusas. Arba kad kaktusas yra metafora. Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“ Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą. Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir scenoje numesta katės iškamša...

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“


Premjeros rėmėjas:

SIGITA IVAŠKAITĖ Atsparūs laikui „Kaktusai“, jau matyti „Sapnai“ ir daugiau...
+

www.menufaktura.lt, 2023-03-21

 

Scena iš šokio spektaklio „Kaktusai“, choreografas Alexanderis Ekmanas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka

Scena iš šokio spektaklio „Kaktusai“, choreografas Alexanderis Ekmanas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka

 

Patikėkit, taip norisi peršokti ir tiesiog kalbėti apie Alexanderį Ekmaną, jo puikų humoro jausmą kūryboje ir nagrinėti, kodėl per daugiau nei dešimtmetį ji nepaseno. Vis dėlto, kovo 17 d. stebėta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera „Sapnai ir kaktusai“ buvo ne tik apie šią šiuolaikinio baleto žvaigždę, bet ir scenoje jo choreografiją atlikusią trupę, taip pat ir platesnį Lietuvos šokio lauką. Nepamirštant ir to, jog pirmoji spektaklio Klaipėdoje dalis priklauso šalies žiūrovui jau pažįstamam lenkų choreografui Robertui Bondarai.

 

Gal dėl to, kad „Sapnų ir kaktusų“ premjeros turinys yra gana lengvai nusakomas, o gal dėl to, jog visos jo dalys nėra nauji kūriniai, pagrindinis dėmesys čia sutelkiamas į pačius atlikėjus, šokėjų trupę bei dėsningumus Lietuvos baleto progrese. Neįmanoma nepagalvoti ir apie Martyno Rimeikio vadovaujamą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupę bei praėjusiais metais jų įgyvendintą Wayneʼo McGregoro „Infros“ iššūkį. Stebint paskutinių kelerių metų baleto kelią Lietuvoje, matyti, jog čia pagaliau atsirado vietos moderniam bei šiuolaikiniam baletui kaip tęstinei praktikai, svariai repertuaro daliai, o ne svetimkūniui klasikinio baleto gausoje.

 

Tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos trupes palietę, su jomis kūrę Bondara ir Rimeikis buvo pastebėti buvusio ilgamečio LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro, po ilgo sąstingio atvėrusio modernesnes formas baletui Vilniuje. 2009 m., Lenkijos nacionalinėje operoje, būdamas šio teatro baleto trupės meno vadovu, jis iniciavo choreografines dirbtuves „Kreacje“, kurios 2012 m. buvo sėkmingai perkeltos į Vilnių iki šiol vykstančio „Kūrybinio impulso“ formatu. Būtent šiose dirbtuvėse Varšuvoje ir Vilniuje išryškėjo tada dar tik būsimų choreografų Bondaros ir Rimeikio talentai.

 

Bėgant metams Bondara buvo paskirtas Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovu (šiame teatre dar karjeros pradžioje kelerius metus jis ir šoko), o Rimeikis LNOBT pakeitė Pastorą. Tuo metu į Klaipėdą vadovauti atvykus Laimai Vilimienei, stebėjusiai visą lenkų choreografo įkvėptą pokyčių baleto trupėje procesą, Klaipėdos muzikiniame teatre atsirado projektas „Dėmesio! Baletas“, kviečiantis šokėjus savo jėgas išbandyti kuriant choreografiją. Vienas iš šių dirbtuvių rezultatų - muzikinio teatro palaikomi Darios Verovkos ir Yano Malakio choreografiniai bandymai. Su jais susipažinti buvo galima ir šokio triptike „Dona Kichotė“. Tiesa, čia kol kas užtikrintinai dominuoja paskutinioji Gajaus Žmavco choreografinė dalis, vienintelė profesionaliai atskleidžianti savąją užduotį, nors kiek ir nuvilianti moters reprezentavimu. Bet ne apie šį spektaklį dabar kalbame.

 

Būtent Yanas Malakis ir jo kolega Mykhailo Mordasovas pradeda pirmąją „Sapnų“ dalį - „Žagsulys“ („Hiccup“). 2015 m. Bondaros sukurtas duetas į sceną įneša daug praėjusio laiko atgarsių. Šiandien, stebint Malakio ir Mordasovo atliekamą choreografiją, akylesnis ar daugiau tokio šokio pavyzdžių matęs žiūrovas gali po vieną rankioti jau atpažįstamus įvaizdžius, judesio raišką ar net patį duetinio šokio, kaip „vedančiojo ir antrininko“, konceptą. Abu šokėjai čia save įtvirtina (tai lengvai pastebima ir kituose spektakliuose) bene kaip geriausia šokio technika pasižyminčius nuolatinės trupės atlikėjus, kas kartą tvirtai įvykdančius jiems skirtas užduotis.

 

Nagrinėjant santykį tarp pačių šokėjų, matyti, kad duete taip pat dėsningai išnaudojamas Malakio polinkis dominuoti scenoje savo išraiška, kaip ir Mordasovo gebėjimas, neaukojant techninio atlikimo, prisitaikyti ir atliepti šokio partnerį. Tokiu būdu „Žagsulyje“ kaip dvi vieno žmogaus dalys, taikliai (tai apibrėžta ir paties choreografo) perteikiamas vaizdinys, lyg kiekviename jų glūdintis superego žaistų su ką tik pabudusiu id, taip priešais mus kurdami savąjį ego. Kodėl ką tik pabudusiu? Bondaros sprendimu, čia šokėjai apsirengę pižamomis, o juos apšviečia šaltą buitį primenantys „darbiniai“ šviestuvai. Tiesa, turiu pridurti, jog jų judėjimas priminė Marijaus Jacovskio scenografinę koncepciją Rimeikio pristatytame „Šventajame pavasaryje“ (2021), kuris pasirodė kaip viena iš LNOBT diptiko dalių kartu su Pastoro „Pragiedrėjusia naktimi“.

 

Laiko aspektas šiuolaikiniame mene yra ypač svarbus bandant kontekstualizuoti pamatytą kūrinį. Vis turėjau sau tai priminti stebėdama antrąjį Bondaros kūrinį - „8m86“. 2012 m. sukurta šokio kompozicija remiasi kūnų priešpriešos ir kontaktinio judesio principais, atsiduriančiais tarp modernaus šokio ir šiuolaikinio baleto bei vedamais elektroninės Amono Tobino muzikos. Ir sniego, papildančio arba sugeriančio scenoje auginamas emocijas: paklojančio grindinį, o gal kaip tik byrančio iš dangaus, paliekančio lyg sapnų debesies, minkštumo įspūdį. Sapniškumas (kad jau su tuo pavadinime siejama pirmoji dalis) iš tiesų gali apjungti Bondaros kūrinius, kaip fizines emocijų ir vidinio žmogaus pasaulio, pasąmonės išraiškos kompozicijas.

 

Ką tai suteikia žiūrovui? Pirmosios dalies kūriniai tarsi švelniai įveda į kontekstą, atitolina nuo klasikinio šokio kanonų, tai pat leidžia išeksponuoti pajėgiausius trupės šokėjus. Šalia pirmojo dueto, skirtingomis sudėtimis spektakliuose pasirodo ir Oleksandra Borodina, Romanas Budko, Anna Chekmarova, Romanas Semenenko, Iryna Suslo, Daria Verovka ir Kirstin Ann Zahradnick. Vis dėlto stebint „8m86“ šiandien, kyla nevalingas cringe jausmas, sekant jungiamą elektroninę muziką ir gyvą, nors ir šiuolaikiškesnį, bet vis dar baletą, lyg mėginantį pasivyti dabarties virsmus. Kitas svarbus dalykas - išryškėjantys trupės trūkumai, ypač kalbant apie atlikimo lengvumą ir plastikos netolygumus, pastebimus ir ankstesniuose repertuaro kūriniuose.

 

Kaip viso to stebuklingai nelieka „Kaktusuose“? Ekmano darbas ir jo reikalavimai atveria stipresniąją Klaipėdos muzikinio teatro šokėjų pusę – ritmiškumą ir sinchroniškumą, akylai išgrynintą statytojos Anos Marios Lucaciu. 2010 m. sukurtas spektaklis sėkmingai atgyja uostamiestyje, leisdamas jauniesiems šokėjams pasirodyti visa jėga. Griežta ritminė struktūra, kampuotos, lyg kaktusai dygios šokio pozos, galbūt mažiau artimos „Žizel“ plastiką tobulinantiems baleto artistams, sėkmingai „limpa“ dabartinei Klaipėdos trupei, kurios repertuaras, mano manymu, dėsningai formuojamas šiuolaikinio baleto kryptimi. Žinoma, labai padeda ir tai, jog šio spektaklio metu neaplanko mintys apie kūrinio aktualumą ir kodėl būtent tokia šokio išraiška matoma scenoje.

 

Ekmano stiprybė – raiški koncepcija. Kaip yra sakęs pats, kūryboje jam svarbiausia žinoti ir aiškiai suformuluoti pagrindinę temą, tada joje jis gali ieškoti įvairiausių, kad ir mažiausių detalių. „Kaktusai“ gimė susidūrus su kritika, recenzijomis po pirmųjų Ekmano debiutų. Choreografas bandė susigyventi su šiuo reiškiniu, bet, kaip pasakoja, iki šiol nemano, jog tokia sistema, kai „per vieną vakarą“ nusprendžiama kūrinio vertė ir likimas, yra teisinga. Iki šiandien „Kaktusai“ jau pristatyti 20-tyje valstybių visame pasaulyje, išliaupsinti žiūrovų ir kritikos. (2017 m. jie buvo pristatyti ir Vilniuje, „Naujojo Baltijos šokio“ programoje, atliekant trupei NDT2 iš Nyderlandų.) Matyt, galime sakyti, jog iš esmės šią „sistemą“ visi vertiname ironiškai.

 

Sunku būtų pasakyti kitaip, kai spektaklyje pasigirstančius ultraintelektualius samprotavimus atpažinti galime kiekvienas. „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą, - juk visi be išimties meną patiriame skirtingai. Man visuomet patikdavo istorijos detalė apie tai, kaip Ekmanas-choreografas užaugo iš šokėjo „stebėdamas Karališkąjį baletą iš scenos užkulisių“. Tą galima pajusti kiekviename jo darbe. Ir tai tampa ypatingai svarbu „Kaktusuose“, kurie apima ne tik meno ir kritikos, bet ir vidinius kūrybinio proceso susidūrimus.

 

Tikriausiai vienintelė detalė, galinti šį spektaklį grąžinti ar pririšti prie konkretaus laiko, yra pati jo tema. Šokio, scenos meno savirefleksija ir dekonstrukcija šiandien atrodo jau išnaudotas „įnagis“. Kita vertus, tas pats savireflektyvumas bus gyvas visada, vis grįš „į madą“ besikeičiant laikmečiui. Tokie pokyčiai tada vyko ir Ekmano požiūryje į šokį. Kiekviename švedų kūrėjo spektaklyje visi aptaria ir išskiria ritmą, energiją, mastelį ir masyvumą. Šiame darbe yra pakylos ir kaktusai bei specifinis šviesų dizainas (autorius Tomas Visseras), vėliau jo darbuose vizualūs sumanymai išaugo iki dirbtinių ežerų Oslo operoje, kviečių šiaudų pripildytos Švedijos karališkojo operos teatro scenos ir žalių kamuoliukų jūros Paryžiaus operoje. Ką jau kalbėti apie neprilygstamus Henriko Vibskovo kostiumus.

 

Kitaip nei kiti choreografai, Ekmanas verčia baletą šiuolaikiniu ne tik interpretuodamas ar pratęsdamas jau matytas šokio formas, bet ir apima visą sceną kaip naujos vaizduotės erdvę. Gerai suprantantis mastelį, kurį gali įgyti baleto trupė, choreografas dažnai išnaudoja tai kartu su sinchroniškumo poveikiu ir šviesos efektais, taip pasiekdamas ne tik estetinį, bet ir jutiminį žiūrovo pasigerėjimą.

 

Nesvarbu, ar kalbame apie kūrinio pradžią, kurioje šokėjai kartu su styginių kvartetu savo fizine raiška kuria ritmą ir muziką, ar apie kitas jo dalis, „Kaktusai“ pagrįsti susiklausymu ir komandiniu, disciplinos reikalaujančiu darbu. „Kaktusų“ tobulumas yra tiesiogiai konstruojamas tam, kad galėtų tapti ironiškas. Vienas geriausių to pavyzdžių - Chekmarovos ir Malakio duetas, kurio choreografija atliekama ne tik pagal kvarteto gyvai atliekamą muziką, bet ir garso įrašą, kuriame girdime personažų balsus, – tai gerai pažįstama šokėjams, - įgarsinančius jų judesius, o vėliau ir pradedančius diskutuoti apie asmeninius reikalus.

 

Nors būtent šiuo momentu susimąsčiau apie kitus, kaip jau minėjau, savireflektyvius šokio spektaklius, mizanscenos įtaigumas nuo to nė kiek nesumenko. Tikslumas, reikalingas atlikti choreografijai, tinkamai parinkti išraiškingi šokėjai ir laiku nuo lubų krintanti katė, - viskas suveikia Ekmano logikoje taip, kad nespėtume pajusti jokios buities. Taip, kad viskas, kas vyksta scenoje, ir turėtų, ir tuo pat metu prarastų prasmę; būtų puota mūsų akims, kuria niekada nepersisotintume; primintų, kiek skirtingų dėmenų sudaro spektaklį, o kartu ir patį gyvenimą. Ir tai galioja visiems Ekmano darbams, tikriausiai dėl to „Kaktusai“ iki šiandien išlieka tokie populiarūs: bylodami plačiai, patys išlieka kompaktiški ir geba apkeliauti visą pasaulį, nereikalaudami nei didelės scenos, nei didžiulės trupės.

 

Ir pabaigoje trumpam grįžkime į LNOBT, kuriame pernai parodytas triptikas RPM ir jo paskutinioji, McGregoro kurta dalis tapo tikru atradimu daugeliui: pagaliau leidžianti pamatyti baleto trupę nepriekaištingai atliekančią pasaulinio lygio šiuolaikinę choreografiją. Tąkart, kaip ir Klaipėdos „Sapnuose ir kaktusuose“, visos pristatytos kompozicijos nebuvo naujos, tad įdomu buvo tai, kaip natūraliai Rimeikio 2019 m. kurtos „Dienos, minutės“ susisiejo su 2011 ir 2008 m. pirmą kartą pristatytais kitų LNOBT triptiko choreografų darbais. Grįžtu prie jau išsakytos minties, kad smagu stebėti Lietuvoje nuoseklų atsinaujinančio baleto veidą (nepamirškime ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos indėlio), bet ir norisi laukti dar įdomesnių susidūrimų, kaip antai Klaipėdoje žadamas parodyti triptikas BER (sukurtas 2021 m.). Čia į vieną vakarą tilps Bondaros, Ekmano ir Rimeikio kūriniai, pastatyti Poznanės Didžiajame teatre. Taip, dabar suprantate, kodėl jau šiame tekste brėžiau juos siejančias linijas, - greitai galėsime juos išvysti vienoje kombinacijoje: Bondaros „Take me with you“, Ekmano „Episode 31“ ir Rimeikio „Blind Words“.

 

---

 

P. S. Jei jūs, kaip ir aš, mėgstate iki galo „susukti“ visus galus: „Take me with you“ sukurtas pagal garsios grupės „Radiohead“ muziką. O kas kūrė legendinio „Lotus Flower“ klipo choreografiją? Wayneʼas McGregoras.

 

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

SKAIDRĖ BARANSKAJA Sapnai ir „Kaktusai“ Klaipėdoje: šokio meistrų potėpiai braižė smagų emocijų peizažą
+

lrytas.lt, 2023-03-21

 

Yra keletas choreografų Europos baleto padangėje, kurių kūryba verčia suklusti šio rafinuoto meno pasaulį. Aleksanderis Ekmanas, be jokios abejonės, vienas jų. Jaunasis švedas debiutavo 2006 metais Nyderlandų šokio teatro II trupėje kūriniu „Flockwork“ kaip choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas ir muzikos autorius. Tokioje tarpdisciplininėje, multimedijinėje paradigmoje choreografas kuria iki šiol ir dirba kaip laisvai samdomas menininkas su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis visame pasaulyje. Galima tik spėlioti, kokio žvaigždžių išsidėstymo dėka A. Ekmano garsieji „Cacti“ (Kaktusai) apsireiškė Klaipėdoje, Žvejų rūmuose, kovo 17,18 dienomis.

 

Ne paslaptis, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė jau keletą sezonų puoselėja ambicingus planus, nuosekliai dirba ta kryptimi ir jau šiandien gali pademonstruoti savarankiškai veikiančios baleto kompanijos raumenis. Šiame, kaip ir daugelyje kitų baleto vakarų, neprireikia pajėgiausios Lietuvoje LNOBT baleto trupės palaikymo, išsiverčiama be kviestinių solistų. Klaipėdos baleto branduolys suformuotas iš ukrainiečių, lietuvių ir užsienio šalių šokėjų, įveikia ambicingus iššūkius ir pritraukia talentingus choreografus.

 

Vakaro „intro“ – Roberto Bondara'os miniatiūros „Hiccup“ ( Žagsulys ) ir „8m68“ – smagios, lengvai suvokiamos choreografinės baladės. Lietuvos žiūrovui jau neblogai žinoma šio lenkų choreografo kūryba ir braižas. R.Bondara mūsų scenose sukūrė pilnametražius, siužetinius baletus „Čiurlionis“ ( LNOBT ) ir „Faustas“ ( KVMT ). Vis dėlto tai – kūrėjas, gebantis pasakoti istorijas ir abstrakcijų kalba, trumpose kompozicijose gal net labiau išryškindamas loginę, didaktinę minties ašį. Tarkime, „Žagsulyje“ du jauni, ką tik iš miego pakirdę bičiuliai įtaigiai choreografine kalba vaizduoja individo ego ir superego, o gal tiesiog kompleksuotą paauglį. Bet kokiu atveju lengvos choreografo rankos potėpiai neleidžia sureikšminti, tirštinti problemos – ego su superego galų gale susitars, egzistencinė akimirka praeis, žagsulys baigsis, šokėjai Yan Malaki ir Mykhailo Mordasovas elegantiškai nusilenks publikai. Panašiu lengvumu užburia ir „8m68“, kad ir ką reikštų pavadinimas (gal mercedes-benz modelio numerį?). Kompozicijos choreografiją, dramaturgiją, kostiumus ir šviesų dizainą sukūręs R. Bondara sufleruoja: „Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai, trykštantys energija ir emocijomis, braižo peizažą, paslėptą po baltu sniegu...“ Sniegas, tarsi vaikiško žaisliuko sniegelis, jaukiai, romantiškai apgaubiantis stikliniame gaubte esantį objektą, – lengvas, nelimpantis prie basų pėdų, palankus brėžti bet kokį emocijų peizažą, toks pat palankus ir ištrinti, pakeisti, pamiršti.

 

A. Ekmano „Cacti“ – aštrus ir sarkastiškas, atsiveriantis mūsų akims 16 šokėjų pavidalu, priklaupusių atskirose plokštumose, improvizuotose scenose, apšviestų iš aukštybių gyvybę teikiančia šviesa. Styginių kvarteto improvizacijos įkvėpti, neriame kartu su šokėjais į absoliučiai siurrealų veiksmo, vaizdo ir teksto lydinį. A. Ekmanas nemėgsta meno kritikos ir iš savo talento Olimpo tarsi polemizuoja su visais, kurie mėgina šiuolaikinio meno kūrinį įsprausti į rėmelius, aprašyti ir sudėti visas rodykles. Įmantrus Spenser Theberge tekstas, nuskambantis pačioje veiksmo pradžioje, per sceną išdidžiai žingsniuojant Personai – tipiškas perdėtai vaizdingos recenzijos pavyzdys, suplakančios į viena Šaltąjį karą, Michelangelą, čiabuvius ir kaktusus. Tuo metu šokantieji smagiai sau ant pjedestalų trypia tarantelą, kuria ir ilsisi po kūrybinių aktų. Kaktusai auga ir užauga, žiūrovas smagiai pasijuokia per humoristiniais prieskoniais pagardintą duetą, kurį sušoka Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko. O kur dar ta sušiurusi katė, nukritusi iš aukštybių lyg „deus ex machina“ personifikacija...

 

2010 m. sukurta choreografija nestebina, bet džiugina lengvais, organiškais štrichais, rūpestingai kiekvienam iš 16 šokėjų suteiktais išraiškos įrankiais. Tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti. Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis, jie darosi įdomūs. Bet neerzinkime kūrėjų! Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ Bondara ir Ekmanas Klaipėdoje
+

www.vilniausgalerija, 2023-03-21

 

Kūrinys „Žagsulys“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.; Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Kovo 17 ir 18 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi premjera „Sapnai ir kaktusai“ susideda iš dviejų choreografų prieš daugiau nei dešimt metų skirtingose šalyse sukurtų šokio spektaklių, kurie buvo dažnai statomi vienoje ar kitoje šalyje. Meniniai klonai šokio pasaulyje – norma. Dramoje jie taip pat pasitaiko, bet ne taip dažnai. Choreografija – didelių matematinių, grafinių pastangų reikalaujantis menas, todėl šiuos – perstatymo – darbus dažniausiai nudirba kokie nors labai atsidavę ir ypatingu profesionalumu pasižymintys choreografų asistentai. Lenkas Robertas Bondara, Lietuvoje geriausiai žinomas nuo baleto „Čiurlionis“ (2013) ypatingai sėkmingo pastatymo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir šį kartą rado laiko atvykti ir pastatyti du choreografinius darbus – „Žagsulį“ (Hiccup) ir „8m68“, o Alexanderis Ekmanas visą Lietuvos šokio bendruomenę pamalonino atvykdamas tik į premjerą. 2012 metais sukurtą kūrinį Klaipėdoje iš naujo pastatė jo asistentė Ana-Maria Lucaciu.

 

Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu.

 

„Žagsulys“ (Hiccup)

 

Iš trijų kūrinių labiausiai išskirčiau pirmąjį, nors jis ir pats trumpiausias. „Žagsulys“ sukurtas pagal Jacko Nitzsche’s ir Michało Jacaszeko muziką. (Pasaulinė premjera įvyko 2015 metais Didžiajame teatre Varšuvoje.) Šokėjai Yanas Malaki ir Mykhailo Mordasovas šoko vieną žmogų. Šiais laikas, atrodytų, nieko ypatingo, tačiau šis šokis tiksliai iliustravo lenkų teatro tradiciją, keliaujančią ir stipriuosiuose lenkų dramos teatro režisierių darbuose.

 

Šokėjai Yanas Malaki ir Mykhailo Mordasovas, kūrinys „Žagsulys“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Pirmiausia, tai kūrinys, nesiekiantis tapti sunkiasvoriu, tačiau pats apgalvojimas ir įvairių meno aplinkybių išmanymas yra ne dirbtini, o išprovokuoti viso meninio konteksto. Tai lyg psichoanalizės seansas, būdingas dažnam šiuolaikiniam individui. Du viename. Tokia pradžia ir yra: žmogus suskyla į dvi dalis, kurios tarpusavy bando ne tik kovoti, bet ir įvertinti viena kitą. Bondara šiuos vaidmenis skyrė šviesiaplaukiam ir tamsiaplaukiam šokėjams, nevengdamas tam tikro tiesmukumo, tačiau Malaki ir Mordasovas taip patikėjo savo dualistinės sielos jėga, jog tapo tikrais partneriais dvyniais. Šokėjų šokis tampa tikra vieno žmogaus drama. Lengva, vasaros gaivą skleidžianti muzika susidvejinusio žmogaus kūne virsta slegiančiais apmąstymais.


Muzika neiliustruoja nei dualistinių žmogaus santykių, nei būsenų, ji kuria pasaulį, kuriame būtent ir įvyksta žmogaus drama. Šokėjų sugebėjimas suspėti sušokti muzikos kuriamas nuojautas yra pagrindinis tikslas. Malaki ir Mordasovas tai atlieka plastiškai ir lengvai. Pradžioje net sunku atskirti jų kūnus, rankas, sinchroniškus judesius… Kol kažkas nutraukia harmoningai besitęsiantį gyvenimą. Tai panašu į žagsulį, kuris keičia visą kūrinio ritmą, apšvietimą, choreografinį piešinį. Kūnai vis labiau išsiskiria, minkšti apsikabinimai tampa griežtais, kampuotais, laužytais. Plastiškų rankų mostus keičia griežti šuoliai. Žmogus suskyla ir bando save iš naujo surinkti. Minoras kūną paverčia sunkia, nejudria, beprasmybę spinduliuojančia būtybe. Pats žmogus bando save užčiaupti, prikelti parpuolusį ant kelių. Krenta, kyla, puola ir vėl prisikelia… Muzika keičiasi, perauga į triukšmą, lyg girdėtum sugedusio grotuvo garsą… Visa tai vyksta tol, kol žagsulys vėl viską sustabdo, tarytum nukratydamas ant kūno prilipusią gyvenimo ligą.

 

Šis dešimties minučių dviejų jaunuolių šokis žavingas dar ir dėl to, kad yra vientisas, jame ryški ir raiškiai perteikta dramaturgija. Nors, atrodytų, kalbama apie paprastus dalykus, jie – ne paprasti, nes yra arti kiekvieno žmogaus. Būtent šis choreografinis kūrinys neturi senumo simptomų, nes jame – paprasti ir amžini dalykai. Kostiumus ir šviesų dizainą sukūrė pats choreografas Robertas Bondara, siekdamas dar didesnės stilistinės vienovės, nukreiptos į pagrindinį šio meno tikslą – išraiškingą šokį. „Žagsulys“ – giliamintiškas, dualistinis šokio proveržis.

 

 

„8m68“

 

Tai kūrinys, skirtas pačiam šokiui, patiems jį šokantiems, tam tikrai jų priklausomybei, ryšio užmezgimui, jo sutvirtinimui ir nutrūkimui. Jei nesi elektroninės muzikos gerbėjas, kūrinys nesujaudina, bet sužavi ypatingai tiksliu atlikimu. Pagal kompozitoriaus Amono Tobino elektroninės muzikos garsus šokamas žmonių gyvenimas. Iš dirbtinio sniego prisikelia vienas, antras, trečias… Unifikuotas gyvenimas dauginasi, išsivysto penkių žmonių žemiško gyvenimo „išpažintys“. Jas šoka Daria Verovka, Roman Budko, Kirstin Ann Zahradnick, Roman Semenenko, Oleksandra Borodina. Jie visi prisikelia iš sniego ir bešokdami tą sniegą paverčia pūga, kuri padeda judesiui, kūno plastikai, jausmų skilimui, nuotaikų kryčiams. Šių žmonių gyvenimas savo pasikartojimais iš esmės yra nuobodus, nes per daug gyvenime atpažįstamas, per daug knygose aprašytas ar teatre suvaidintas. Kasdienybėje besikeičiantys santykiai buvo ir išlieka svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau kiekvienas laikas turi savo laiko ženklus. Nors kūrinio pavadinimas labai „mandras“ – „8m68“, jis ne daug ką nusako. Jis tiek pats keistas, kaip ir žmonių santykiai. Poros kryžminasi, keičiasi partneriai… Muzika kartais padeda žmones suartinti, o dažniausiai ji bejausmė, šalta, neprileidžianti prie harmonijos. Žmogus – it nukankinta laiko švytuoklė, žerianti dirbtinį sniegą ant savo paties galvos.

 

Kūrinys „8m68“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

„8m68“ Robertas Bondara sukūrė prieš vienuolika metų. Jis ne tik šio kūrinio choreografas, bet ir režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas. Akivaizdu, kad didžiulį darbą atliko asistentė Evgeniia Meissner, padėjusi pasiekti matematinį kūrinio atlikimo tikslumą. Balta sniego spalva kūrinyje tapo kontrastu, nes pats šokis – čaižaus, intravertiško gyvenimo atspindys.

 

 

„Kaktusai“ (Cacti)

 

Alexandero Ekmano pavardė bet kuriam šokiu besidominčiam žmogui gerai žinoma. Ir kūrinio versija jau daug kam matyta, nes sukurta 2010 metais Hagos „Lucent Danstheater“. Kaip ir dažnai būdinga autoriniam teatrui, didžiąją kūrinio dalį sumano tas pats vienas žmogus. Šiuo atveju, choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas yra Ekmanas. Tik šįkart Lietuvoje daugiausiai dirbo jo asistentė Ana-Maria Lucaciu, parengusi ne vien šešiolika artistų, bet ir styginių kvartetą. Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius atliko Rasa Šimelionytė (I smuikas), Alina Karinauskienė (II smuikas), Gintaras Stebuliauskas (altas), Matvejus Goldbergas (violončelė). Savo instrumentais šokėjus jie tiesiog provokavo, audrino, tapo tam tikrais jų sceninio gyvenimo pratęsėjais.

 

Ana Maria Lucaciu ir Alexanderis Ekmanas

Ana Maria Lucaciu ir Alexanderis Ekmanas. Martyno Aleksos nuotr.

 

„Kaktusų“ šokėjai – įvairių tautų, profesionalūs, ištikimi šokiui. Tai – Oleksandra Borodina, Romanas Budko, Anna Chekmarova, Seojung Yun, Ksenija Jermakova, Yuliia Kovalenko, Yanas Malaki, Mykhailo Mordasovas, Tymuras Orobchenko, Simonas Richardas Schuh, Romanas Semenenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Brayanas Stevenas Valencia Sarmiento, Daria Verovka, Kirstin Ann Zahradnick. Šešiolika šokėjų nuo pat pirmų akimirkų sugebėjo sutelkti žiūrovų dėmesį į neeilinį, kondensuotą šokį. Ekmanas, kiekvienam skyręs po kvadratinę plokštumą, sudarė pačias įvairiausias kompozicijas, sąmoningai atpalaiduojančias nuo bet kokių perteklinių apmąstymų. Šiame kūrinyje svarbus tempas, vis išnyrantis humoras ir ypatingai koncentruota partnerystė. Dinamiškas, tiksliai atliktas, net pats mažiausias šokio judesys formavo bendrą kūrinio atmosferą – tam tikrą suaugusiųjų žaidimą.

 

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Man šis kūrinys svarbus tuo, kad galima buvo atpažinti aukščiausius emocinius ir energetinius taškus pasiekusių žmonių būsenas. Tai tokia lyg Dievo karalystė, kuri duota ne kiekvienam. Tik retas žmogus gali savo energija papildyti bendrą žmonijos energiją. Tai yra būtinoji ir aukščiausioji žmogaus galia, kuri geriausiai išreiškiama judesiu. Ir ne bet kokiu, o tokiu, kurį per kitus demonstruoja Ekmanas.

 

Švedas Alexanderis Ekmanas (g. 1984) šiek tie panašus į norvegą Jo Strømgreną (g. 1970), kuris taip pat kuria „rimtai nerimtą“ meną. Gal tik Strømgrenas daugiau socialinių reiškinių analitikas, savo personažus „apdovanojantis“ įvairiomis žmonėms būdingomis anomalijomis. Ekmanas balansuoja tarp klasikos ir šiuolaikinio pasaulio. Bent jau ausų jo „Kaktusų“ spygliai nebado. O akį stebina greitis ir šokio jėga. Choreografinė įtaiga pasiekiama ir per gyvai atliekamą muziką. Ji nėra įprasta, nepabodusi ir savaip „lengva“. Franzas Schubertas skamba iš įrašo, o Josephas Haydnas ir Ludwigas van Beethovenas atliekami gyvai. Parinkti kūriniai leidžia spręsti apie Ekmano muzikinį išsilavinimą, sugebėjimą apjungti ne tik sudėtingus autorius, bet per juos užmegzti naują dialogą. Kartais dar įjungiamas žodis, dar labiau pabrėžiantis jungčių prasmes ir tuo pačiu – žodžių beprasmybę. Spenseris Theberge’as parašė šmaikštų tekstą, „kvepiantį“ rimtu absurdu. („<…> Noriu pasakyti, kad galime atsigulti čia / Dabar kaktusų dalis? / Ne, man regis, ją jau atlikome / Manau, dabar grupinė dalis, visi jau grįžta į sceną.“) Įdomu tai, kad Ekmanas pasirinktą muziką choreografiniais judesiais kartais išretina, o dažniausiai ją dar labiau sutankina. Tarp muzikinių pauzių kartais šokama taip greitai, lyg bandant ir pačią muziką paspartinti, delnais beldžiant į kiekvienam skirtas kvadratines plokštumas.

 

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Kiekvienam skirtas atskiras „žemės lopinėlis“. Su šviesos pagalba (dailininkas – Tom Visser) išskiriami duetai ar pavieniai šokėjai, tačiau visais atvejais vėl grįžtama į visumą, į bendrą vaizdą. Šokėjai ir šokėjos aprengti kūno spalvos triko ir juodomis kelnėmis-šortais, – toks unifikuotas kostiumo dizainas.

 

Kaip ir priklauso didesnio formato kūriniui, būtini atokvėpiai. „Kaktusuose“ kvadratinės plokštumos sudedamos į abstraktų statinį, o baltai ištiestame take vyksta dviejų žmonių šmaikštus plastinis pašnekesys: „<…> Skaudėjo / Žinau / Bet aš vis tiek tave myliu / Manau, mums reikėtų šiek tiek atsitolinti / O kaipgi katė“. Ir staiga iš dangaus į sceną įkrenta katė, paskleisdama gyvenimo dulkes. Salėje nuvilnija juokas, užleisdamas vietą tolimesniam kaktusų šokiui. Tik šį kartą kiekvienas šokėjas jau paliktas tik su kūno spalvos triko, rankose laiko po didelį vazoną su vienokiu ar kitokiu kaktusu. Žmonės sustingsta it skulptūros. Žmonės – it kaktusai, kuriems nereikalinga išskirtinė aplinka, jie prisitaiko prie sunkesnių išgyvenimo sąlygų. Kaktusai – meno kritikai, bandantys racionaliai viską sudėlioti – net tai, ko nesupranta.

 

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Šokėjai, kalbėdami apie kitus, pirmiausia tai išreiškia kūno kalba, mimika. Šokėjams reikalinga didelė koncentracija, kad kūrinys taptų raiškiu savo asociacijomis. Neatsitiktinai per dešimtmetį šis kūrinys daugiau kaip dvidešimt kartų buvo atkurtas įvairiuose pasaulio žemynuose. Čia viskas tapo svarbu – nuo šokėjų iki gyvų muzikantų, nuo ypatingai sklindančių pavienių šviesos spindulių iki bendrų vizualinių, choreografo sukurtų paveikslų. Neatsitiktinai kūrinys pavadintas „Kaktusai“. Tai – jauniausia augalų grupė, Žemėje nepaliekanti jokių pėdsakų, atspaudų – fosilijų. Gal dėl ji tokia artima šokio pasauliui.

 

HELMUTAS ŠABASEVIČIUS Sapnai ir kaktusai. Šokio spektaklių premjeros Klaipėdoje
+

 

7md.lt Nr. 13 (1462), 2023-03-31

 

 

Scena iš spektaklio „Kaktusai“. M. Aleksos nuotr.

Scena iš spektaklio „Kaktusai“. M. Aleksos nuotr.

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės repertuaras praturtėjo dar trimis kūriniais – šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera Žvejų rūmuose įvyko kovo 17 ir 18 d., parodyti lenkų choreografo Roberto Bondaros ir švedų choreografo Alexanderio Ekmano darbai. Jie sukurti jau prieš kurį laiką, tačiau vis stiprėjančios Lietuvos uostamiesčio baleto trupės pastangomis įgavo dar vieną įdomų pavidalą, tapsiantį ir šiuolaikinio Lietuvos baleto istorijos dalimi.

 

Vakaro pavadinimas apima tai, iš ko sudarytas mūsų gyvenimas, o juo labiau kūryba: sapnai, svajonės, siekiai – ir tikrovė, dažnai pašiaušianti spyglius, kurie neretai tampa ir jautrių menininkų savisaugos priemone. Puikiai parengta programa (sudarytoja Veronika Janatjeva) supažindina ir su Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vizijomis, ir su choreografų biografijomis bei mintimis apie savo kūrinius.

 

Bondaros kūryba Lietuvoje pažįstama iš Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2013) ir šokio spektaklio „Faustas“ (KVMT, 2021). Vakarą pradėjusiame „Žagsulyje“ (2015) buvo galima įžvelgti temas, gvildentas „Čiurlionyje“, svarstymus apie dualistinę žmogaus prigimtį, jo emocinių ir psichologinių būsenų pjūvius. Tai autorinis kūrinys, nes Bondara yra ne tik šio darbo choreografas, bet ir kostiumų bei šviesų dailininkas.

 

Kompozitorių Jacko Nitzsche’s ir Michało Jacaszeko kūrinių koliažas prasideda skaidriomis, švelniomis intonacijomis, kurios po pirmo žagtelėjimo šiurkštėja, dar po kurio laiko pradeda dirginti klausą. Lėtai kylančio horizontalaus šviesos brūkšnio išryškinta šokėjo figūra skyla gestais, judesiais, duetinėmis kombinacijomis, kurios komponuojamos keliais planais po minimalistiniais šviesos punktyrais ir perteikia asociatyvią kelionę po žmogaus vidinių nuotaikų ir savistabos pasaulį. Nedidelis epizodas dėmesį sugeba išlaikyti ne tik dėl sklandžios, taikliai jausmines būsenas perteikiančios choreografinės kalbos, bet ir dėl atlikėjų Yano Malaki ir Mykhailo Mordasovo gebėjimo pripildyti kūrinio formą turinio, kuris artimas jiems ir kaip šokėjams, ir kaip žmonėms.

 

„8m68“ – taip pat autorinis Bondaros kaip choreografo, režisieriaus, scenografo, kostiumų ir šviesų dailininko darbas, grąžinantis į jo šokio kūrybos ankstyvąjį laikotarpį, nes pirmą kartą ši kompozicija parodyta 2012 metais. Brazilų kompozitoriaus Amono Tobino garsai derinami su sceną ir ant jos gulinčius artistus nuklojusio dirbtinio sniego kuriama atšiauria emocine atmosfera. Darios Verovkos, Romano Budko, Kirstin Ann Zahradnick, Romano Semenenko ir Oleksandros Borodinos šokami solo, duetai, bendros scenos neperteikia jokio rišlaus pasakojimo – tai abstrakčių fizinių būsenų kaleidoskopas, formali choreografinė struktūra, įdomi kaip konkretaus menininko plastinių idėjų vitrina, o choreografiniai sprendimai leidžia įsivaizduoti, iš kur kilo vėlesnių menininko darbų judesio estetika, duetams būdingas nervingas, trūkčiojantis, dvasinių būsenų trapumą perteikiantis jausmas (Bondaros kūrinius klaipėdiečiams šokėjams perprasti padėjo choreografo asistentė Evgeniia Meissner).

 

Antroje vakaro dalyje parodytas šokio spektaklis „Kaktusai“ – Klaipėdos muzikinio teatro pasididžiavimas, žinomo švedų choreografo Alexanderio Ekmano kūrinys, kaip ir pirmųjų dviejų, atskleidžiantis šiuolaikinio šokio menininkų universalumą, norą imtis atsakomybės už visus savo kūrinio komponentus: choreografiją, scenografiją, kostiumus. Ekmano „Kaktusus“ Klaipėdoje užaugino choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu, o pats choreografas pagerbė šokėjus atvykdamas į pirmąją spektaklio premjerą.

 

Franzo Schuberto, Andy Steino muzika, skambanti iš įrašo, derinama su styginių instrumentų kvarteto (Rasa Šimelionytė, Alina Karinauskienė, Gintaras Stebuliauskas ir Matvejus Goldbergas) gyvai atliekamais Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių fragmentais, o patys muzikantai, vaikščiodami po sceną, tampa ir spektaklio plastinių formų kūrėjais.

 

Prieš trylika metų Nyderlandų šokio teatro antrosios trupės atliktas spektaklis įsitvirtino šiuolaikinio šokio diskurse, jis iki šiol noriai atliekamas daugelyje šokio teatrų ir sulaukė išsamių paties choreografo komentarų bei paaiškinimų, devalvuojančių sustabarėjusius meno ir kūrybos vertinimo principus, autoritetų nuosprendžius ir etikečių klijavimą. Spektaklio ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta kokiems nors iš anksto nusistatytiems kriterijams (šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ tema – NE PA AIŠKINAMA).

 

Labai žmogiška džiaugtis komplimentais ir liūdėti išgirdus kritiškesnę pastabą, bet „Kaktusų“ adresu jų išsakyti nebėra prasmės. Kūrinys pasižymi puikiu ritmu ir tempu, klasikinės muzikos fragmentai mezga estetinį dialogą tarp praeities ir dabarties, išradinga šviesų partitūra (dailininkas Tomas Visseris) padeda sukurti dinamišką reginį, kurio vizualinė tėkmė pulsuoja išraiškinga energija. Režisūriniam sprendimui būdinga paradokso estetika (iš viršaus nukrintantis katinas) girdima ir Spenserio Theberge’o tekstuose, kurie skamba iš įrašo ir kartais tampa šokėjų atliekamų judesių garsiniu akompanimentu, įžodina jų judesius, kurie savo ruožtu įveiksmina girdimas frazes, o jas taikliai įkūnija Anna Chekmarova ir Yanas Malaki (pirmoji premjera) arba Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko (antroji premjera).

 

Pastaraisiais metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė suformavo raiškų meninį braižą, kuris išsaugo kokybę net keičiantis šokėjams. Gimininga judesio energija, plastinis susiklausymas, gebėjimas pajusti choreografinę, režisūrinę formą ir ją perteikti ne mechaniškai, bet kūrybiškai, tampant lygiaverčiais spektaklio bendraautoriais, leidžia Klaipėdoje gimti vis naujiems įdomiems choreografiniams kaktusams ir skatina vis labiau domėtis šios ambicingos trupės kūrybiniais planais.

Choreografas, režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas

Robert Bondara

Choreografo asistentė

Evgeniia Meissner

Choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas

Alexander Ekman

Choreografo asistentė

Ana Maria Lucaciu

Teksto autorius

Spenser Theberge

Šviesų dailininkas

Tom Visser

Informacija:

Premjeros data:

2023-03-17

Trukmė:

1 val. 20 min. (su viena pertrauka)

Vieta:

Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai, Didžioji salė

Kaina:

15.00 €, 20.00 €, 30.00 €

Pradžia
30 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
30 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Yan
Malaki
Duetas (Žagsulys)
person profile image
Mykhailo
Mordasov
Duetas (Žagsulys)
person profile image
Daria
Verovka
Solistė (8m68)
person profile image
Kirstin Ann
Zahradnick
Duetas I (8m68)
person profile image
Roman
Budko
Duetas I (8m68)
person profile image
Oleksandra
Borodina
Duetas II (8m68, Kaktusai)
person profile image
Roman
Semenenko
Duetas II (8m68, Kaktusai)
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
person profile image
Rasa
Šimelionytė
I smuikas
person profile image
Alina
Karinauskienė
II smuikas
person profile image
Gintaras
Stebuliauskas
Altas
person profile image
Matvej
Goldberg
Violončelė

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.