Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2022.02.09

18

30

Šokis
Sergej Prokofjev ROMEO IR DŽULJETA

2 veiksmų šokio spektaklis
pagal to paties pavadinimo Sergejaus Prokofjevo 4 veiksmų baletą

S. Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o tragedijos siužetą, atspindi amžinąsias žmonijos aktualijas – kovą dėl įtakos, meilę, neapykantą, pasiaukojimą, tiesos paieškas. Kadangi šiame kūrinyje personažų nėra daug, jis puikiai tinka negausiai, bet itin jaunai ir veržliai KVMT baleto trupei. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymo meninę spektaklio koncepciją sukūrė tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.

Choreografas K. Simonovas – vienas ryškiausių šių laikų Rusijos choreografų, laikomas patyrusiu klasikinių baletų „restauratoriumi“, kruopščiai atkuriančiu scenoje garsiųjų praeities meistrų eskizus. Lietuvos publikai jis jau pažįstamas: 2005 m. LNOBT pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona", 2010 m. vėlgi LNOBT – Leo Delibes'o baletą "Kopelija", o 2019 m. gruodį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė šiuolaikinės choreografijos spektaklį pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“. Tai jau trečiasis šio S. Prokofjevo baleto pastatymas choreografo karjeroje, jis taip pat yra kūręs choreografiją daugeliui kitų šio kompozitoriaus baletų. Tuo tarpu dirigentą R. Šerveniką S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“ muzika lydi nuo pat jo tarptautinės karjeros pradžios 1997 m., kuomet Mstislavas Rostropovičius jį pakvietė asistentu į Eviano festivalį statyti būtent šio baleto.

Pasak Kirillo Simonovo, jis ėmėsi kurti spektaklį, kuriame ne tiek svarbus dviejų šeimų, klanų konfliktas, kiek skirtingų meilės linijų persipynimas: "Romantinė Romeo ir Džuljetos meilė. Motiniška Sinjoros Kapuleti meilė savo dukrai, turinčiai autizmo spektro sutrikimą. Motina ją beprotiškai myli ir saugo, nes mano, kad jos duktė nesugebės išgyventi sociume. Dar viena linija – tėvo meilė: jis myli dukrą, supranta kaip beprotiškai Džuljetą myli mama ir pasiduoda žmonos įtakai. Pasiaukojanti, draugiška Džuljetos auklės meilė. Tebaldas Džuljetai jaučia brolišką meilę: jis būna agresyvus, griežtas, bet irgi siekia Džuljetą apsaugoti. Šventiko Lorenco meilė siužetui suteikia ramybės, veda Dievo, tyrumo link. Skaudžiausias šios istorijos momentas tas, kad čia ne tik daug meilės, bet taip pat ir aukų, ir kaltųjų. O visi herojai juk veikė iš meilės, tik savaip suprantamos. „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie klaidų virtinę su siaubinga atomazga. Ne mažiau svarbi spektaklio veikėja yra ir S. Prokofjevo muzika, kurią kiekvienas žmogus irgi priima savaip. Ji tiek turininga, vaizdinga, kad galì užmerkti akis ir vaizduotė pati nupieš visą spektaklio vaizdą. Šokis yra tarsi šios muzikos papildymas, o ji byloja, kad „Romeo ir Džuljeta“ – tai himnas meilei.“

I VEIKSMAS

Ankstyvas rytas. Negalėdamas užmigti, Romeo klaidžioja tuščiomis Veronos gatvėmis. Miestas bunda, gatvėmis pradeda vaikščioti miestietės, pamažu įsiliedamos į kasdienį bruzdesį. Tarp jų pasirodo Romeo draugas Merkucijus, taip pat mylimoji Džuljeta su savo aukle.

Romeo aistringai myli Džuljetą, o ji įsimylėjusi Romeo, bet negali pasipriešinti motinos ir tėvo norui ištekinti ją už Pario. Tėvai įsitikinę, kad dėl dukters išskirtinumo – sudėtingo charakterio ir nestabilios psichikos – jai gali būti sunku savarankiškai socializuotis, gali kilti pavojus jos saugumui, o svarbiausia – jų garbingos šeimos gerovei. Jie mano, kad geriausias sprendimas būtų sutartinė santuoka. Tam pritaria ir Tebaldas, mylimas sinjoros Kapuleti sūnėnas, kuriam pavesta prižiūrėti Džuljetą ir stebėti jos būklę.

Menė Kapulečių rūmuose, sodas priešais rūmus. Džuljeta išdykauja, erzindama auklę, linksmas šurmulys ūmai nutyla tik į kambarį įėjus motinai. Dabar Džuljeta – Pario nuotaka, tad turi elgtis oriai.

Svečiai renkasi į sužadėtuvių proga surengtą puotą. Prasideda šokiai. Susirinkusieji prašo Džuljetos pradžiuginti visus savo meistrišku šokiu. Romeo, slapta atėjęs į priešų namus prisidengdamas kauke, negali atitraukti akių nuo Džuljetos. Merkucijus, taip pat dėvintis kaukę, juokina svečius. Pasinaudojęs akimirka, kai visų akys nukreiptos į Merkucijų, Romeo prisipažįsta Džuljetai ją mylįs.

Mėnesienos nutvieksta naktis. Mylimieji susitinka Kapulečių rūmų sode. Nesantaika tarp jų šeimų nekliudo įsiplieksti karštiems jausmams.

 

II VEIKSMAS

Miesto aikštėje – šventinis šurmulys. Auklė per Merkucijų perduoda Romeo skirtą Džuljetos laišką. Romeo nušvinta: Džuljeta sutinka už jo tekėti.

Įsimylėjėliai ateina į tėvo Lorenco celę atlikti slaptų tuoktuvių apeigų.

Veronos gatvėse tęsiasi šventė. Tebaldas ir Merkucijus dėl kažko vėl susivaidija, prasideda dvikova. Romeo bando juos išskirti, bet Tebaldas suduoda lemtingą smūgį – Merkucijus miršta. Romeo atkeršija už draugą: Tebaldas irgi krenta negyvas. Romeo turi bėgti nuo mirties bausmės.

Romeo Džuljetos kambaryje, atėjo atsisveikinti. Mylimieji išsiskiria tik švintant.

Į kambarį įeina Džuljetos tėvai ir praneša, kad ketina ją ištekinti už Pario. Džuljetos maldavimai jų valios nepalenkia.

Tėvo Lorenco celė. Džuljeta atskuba pas jį pagalbos. Vienuolis jai įduoda gėrimo: keli jo lašai panardins ją į gilų miegą, tuo tarpu kitiems ji atrodys mirusi. O kai jos kūnas bus nuneštas į Kapulečių šeimos laidojimo rūsį, Romeo ateis jos išvaduoti. Džuljeta gurkšteli gėrimo.

Į Džuljetos kambarį vėl užeina sinjora Kapuleti su savo vyru, Džuljeta praneša sutinkanti tekėti už Pario. Likusi viena, ji pamažu praranda sąmonę ir užmiega.

Auklė, atėjusi papuošti ją tuoktuvėms, randa nuotaką mirusią.

Išgirdęs šią baisią žinią, Romeo atbėga prie Džuljetos kapo. Apimtas nevilties, jis nusižudo. Pabudusi Džuljeta mato mirusį Romeo ir iškeliauja jam įkandin...

HELMUTAS ŠABASEVIČIUS Meilė ir mirtis po kryžiais
+

 

Baletas „Romeo ir Džuljeta“ Klaipėdoje

 

7 meno dienos, Nr. 30 (1395), 2021-10-01
 

Oleksandra Borodina, Romanas Semenenko ir Taurūnas Baužas balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.Oleksandra Borodina, Romanas Semenenko ir Taurūnas Baužas balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė sezoną pradėjo Sergejaus Prokofjevo baletu „Romeo ir Džuljeta“, kurio premjeriniai spektakliai vyko rugsėjo 17, 18 ir 19 d. Žvejų rūmuose. Baletą pastatė Rusijos choreografas Kirillas Simonovas, su kuriuo trupė jau yra bendradarbiavusi, – baigiantis 2019 metams pristatė jo sukurtą Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versiją.

 

Po Klaipėdos festivalio programoje parodytų vienaveiksmių spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, kuriuos sukūrė rumunų kilmės Slovėnijos choreografas Edwardas Clugas ir kurie pasižymėjo asketiška ir konceptualia choreografine bei vaizdine plastika, „Romeo ir Džuljeta“ yra tikras scenografinių ir kitų vaizdinių elementų fejerverkas, kurio pašvaistėse šiek tiek nublanksta paties choreografo kūryba.

 

Simonovui Lietuvos šokis bus visada dėkingas už Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“ (2005) ir originalią, kartu su ekstravagantiškuoju dailininku Michailu Šemiakinu sukurtą Léo Delibes’o „Kopeliją“ (2010), kuri Lietuvos baleto sceną paliko per anksti.

 

Naujausio klaipėdiečių baleto kūrėjams buvo nemažai progų pasidalinti idėjomis ir aiškinti pagrindinius savo sumanymo akcentus, tačiau, kaip neretai būna, ketinimai ir rezultatas skiriasi, o sumanyti prasminiai akcentai galutinėje spektaklio struktūroje nuskamba ne taip ryškiai, kaip tikėtasi.

 

Williamo Shakespeare’o siužetas šokio scenoje turi senas tradicijas, o XX a. antroje pusėje jo yra ėmęsi ne tik daugelis klasikinio baleto tradicijų tęsėjų, bet ir tokie šiuolaikinės choreografijos talentai kaip švedas Matsas Ekas ar anglas Matthew Bourne’as. Klaipėdos muzikinio teatro artistams tai jau antras susitikimas su šia tema – pirmą kartą apie Romeo ir Džuljetos meilę uostamiesčio publikai papasakojo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ 1999 m. programoje parodytas spektaklis pagal Hectoro Berliozo simfoninę poemą „Romeo ir Julija“, kurį pastatė choreografas Jurijus Smoriginas.

 

Per daugiau nei dvidešimt metų Klaipėdos trupė neatpažįstamai pasikeitė. Neseniai sceninę karjerą baigė Beata Molytė, Smorigino spektaklyje atlikusi Džuljetos motinos vaidmenį, trupę papildė daug jaunų šokėjų, baigusių įvairias pasaulio baleto bei šokio mokyklas ir su įkarščiu besiimančių vis sudėtingesnių šokio kūrinių.

 

Simonovas su Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“ partitūra susitinka nebe pirmą kartą, ir būtų įdomu sužinoti jo požiūrio į šią temą raidą ir kaitą. Naujausias jo darbas Klaipėdoje – kompaktiškas dviejų dalių dvi valandas su pertrauka trunkantis kūrinys, kuriame tradicinis pasakojimas įgauna kelis originalius bruožus, bet iš esmės seka dramaturgine renesansinio siužeto linija.

 

Vienas iš nelauktų posūkių atsitinka vadinamojoje Balkono scenoje, į kurią susirenka visi svarbiausi baleto personažai. Šalia Romeo ir Džuljetos – ir ponai Kapulečiai, ir Auklė su Merkucijumi, kurių flirtas akivaizdus ankstesnėse scenose, ir Tebaldas, ir Paris. Nusivilkę drabužius ir likę su apatiniais, jie visi paklūsta meilės galiai ir sustoję po sušvitusiais įvairiaspalviais neoniniais užrašais įvairiomis kalbomis balsu skanduoja tai, kas tikriausiai yra jų visų meilės – sau, vienas kitam ir žiūrovams – prisipažinimas.

 

Dauguma spektaklio scenų išlieka tradicinėje pasakojimo grandinėje, nors kartais choreografas atvirai diskutuoja net su Prokofjevo partitūra: pirmajam veiksmui įsibėgėjus dirigentas nuleidžia batutą, orkestras nuščiūva, ir kelias akimirkas scenoje lieka dvi poros – Romeo ir Džuljeta bei ponai Kapulečiai, laisvai pasikartojančiomis judesių kombinacijomis kurdami kiekvienas savo meilės istoriją.

 

Antrame veiksme konspektyviai pasakojama likusi istorijos dalis: slaptos tuoktuvės, Merkucijaus ir Tebaldo žūtis, Džuljetos neviltis, vaistų dozė ir tragiškas finalas. Įdomus Merkucijaus ir Tebaldo apraudojimo kontrastas – Merkucijaus gedi Romeo ir Auklė, Tebaldo – visas Kapulečių klanas su dramatiška ponia Kapuleti priešakyje, jų gedulas pabrėžiamas ne tik plakatiškais gestais, bet ir sutartiniu klyksmu. Džuljetos užmigimą lydi nukrintančios baltos draperijos, su kuriomis kartu sukniumba ir visi scenoje esantys šokėjai.

 

Simonovo choreografinė kalba Lietuvoje pažįstama: ji muzikali, dinamiška, komponuojama remiantis neoklasikinio baleto principais ir paradoksaliais judesių – galvos, klubų sukinių, gimnastikos pratimus primenančių rankų mostų, bėgimo ristele ir kt. – deriniais.    

 

Choreografo koncepcijai labai svarbus vaizdinis pradas, todėl naujausiam darbui jis vėl pasikvietė scenografę ir kostiumų dailininkę Jekateriną Zlają, su kuria jau darbavosi pramogų arenose rodytame „Spragtuke“. Vis dėlto vaizdiniai elementai dažnai užgožia choreografiją ir virsta eklektišku motyvų kratiniu, neįtikinančiu savo formų būtinybe ir nesuteikiančiu spektaklio temai papildomos įtaigos.

 

Spektaklio dailininkė veikiausiai yra prieš pustrečio dešimtmečio plačiai nuskambėjusio Bazo Luhrmanno filmo „Romeo + Džuljeta“ gerbėja, nes ne kartą pasitelkia šiame Leonardo DiCaprio išgarsinusiame filme naudojamus motyvus – nuo spektaklio pradžioje matomų neoninių kryžių iki filmo plakato vaizdinių: brangakmeniais apsodintos širdies su erškėčių vainiku ir Mergelės Marijos skulptūros – efektingo, bet iliustratyvaus spektaklio komponento.

 

Kone svarbiausiu vaizdiniu spektaklio komponentu ir tampa kryžiai neoniniais kraštais, kurie tai leidžiasi, tai kyla grupėmis ir po vieną, nepalikdami jokių vilčių Romeo ir Džuljetos laimei. Ypač perkrautas spektaklio finalas, kur šalia nuo pat antro veiksmo pradžios kabojusių trijų gremėzdiškų šviestuvų (jų blyksinčios šviesos laikui atėjus tarytum iliustruoja herojų mirtį) vėl nuleidžiami neoniniai kryžiai, todėl herojų tragedija tampa deklaratyviu šou ir netenka tų jaudinančių jausminių pustonių, kurie taip talentingai skamba Prokofjevo muzikoje ir kuriuos įsijautę perteikia baleto solistai. 

 

Dailininkė įdėjo daug pastangų kurdama kostiumus, kurie byloja, jog veiksmas vyksta visur ir bet kada. Pirmoje dalyje drabužiai daugiausia pilki, antroje – balti. Kordebaletas, kurio judesiai unifikuoti, apvilktas kostiumais, vienas nuo kito besiskiriančiais smulkiomis silueto detalėmis. Kapulečių kostiumai stilizuoti, su renesansinėmis ir barokinėmis frezomis, Romeo pirmoje dalyje vilki juodą švarką su ant nugaros matomais sidabrinių sparnų motyvais, o antrame veiksme pasirodo su marga pižama, kurios koloritas ir piešinys šiek tiek primena DiCaprio havajietiškus marškinius populiariajame filme. Auklė apvilkta plačkelnėmis, ir šiam sprendimui taip pat stinga estetinės bei prasminės argumentacijos. Merkucijus pirmame veiksme pasirodo su šortais, iš pilkos minios jį išskiria spalvinga liemenės nugara, o antrame veiksme jo apdaras itin ekstravagantiškas: auksiniai batai, baltos trumpos kelnės, virš kurių – baltais drugeliais marginta peršviečiamo tiulio suknelė ir gelsvas švarkas. Sprendimas – lyg ir tinkantis nenustygstančio provokatoriaus paveikslui atskleisti, bet vis dėlto neskoningas ir perteklinis savo dirbtiniu išmoningumu. Džuljetos drabužiai puošnūs, gražių, baletui ypač tinkamų siluetų, pirmame veiksme derinamos mėlyna ir žalia spalvos, antrajame – smulkių raudonų gėlių ir drugelių raštai, keliantys asociacijas su Sandro Botticelli „Pavasario“ plevenančiais audiniais.

 

Nemažai vietos skiriama ir vaizdo projekcijoms, kurių autorius – Linartas Urniežis. Pirmame veiksme jos saikingos (skambant uvertiūrai ant uždangos vienas paskui kitą sušvinta nespalvoti artistų veidai, suasmenindami pasakojamą istoriją), o antrajame tampa gana agresyvios ir konkuruoja su choreografija. Ir vaizdinių parinkimas stokoja logikos – sunku suvokti, kodėl slaptos jungtuvės vyksta Michelangelo „Paskutinio teismo“ fone, nors tarytum aišku, kodėl iš pradžių nespalvotas vaizdas Romeo ir Džuljetai susituokus sušvinta ryškiomis manieristinėmis spalvomis. Merkucijaus ir Tebaldo žūtį lydi nerimastingas pilkšvas lapų mirgėjimas, svarbiausiomis akimirkomis nusidažantis raudonai, skęstančių ir burbulus leidžiančių protagonistų milžiniški veidai visiškai užgožia smulkias šokėjų figūrėles, o tikros Džuljetos nerimastinga kelionė į vienuolyną gauti išganingųjų migdomųjų beveik neturi galimybių laimėti prieš sulėtintą šios scenos kino versiją.

 

Klaipėdos baleto trupė šiandien stipri ir pasirengusi nemažiems kūrybiniams iššūkiams, artistai puikiai susidorojo su choreografinėmis užduotimis, šoko darniai, per visą spektaklį kūrė tolygų, įtraukiantį energijos lauką. Pagrindinius vaidmenis atliekantys šokėjai veikiausiai stengėsi paisyti choreografo nurodymų ir kurti tokius charakterius, kurie, jo manymu, turėjo suteikti naujų bruožų daugybę kartų teatro scenoje ir kino ekrane įkūnytiems veikėjams, nors jų traktuotėje liko nemažai ir tipinių savybių: Kapulečių (Olga Konošenko ir Mantas Černeckas) valdingumas, Merkucijaus (Mykhailo Mordasovas) šmaikštumas, Tebaldo (Arshakas Gyozalyanas) arogancija, Auklės (Daria Verovka) meilė Džuljetai ir komiški, kartais groteskiški elgsenos niuansai. Pagrindiniai herojai Džuljeta (Oleksandra Borodina) ir Romeo (Romanas Semenenko) – patrauklūs jaunatvišku maksimalizmu, netausoja fizinių jėgų ir jausmų, yra techniškai pajėgūs juos perteikti tiek plastiniu, tiek artistiniu požiūriu, todėl įtikina savo personažų autentiškumu.

 

Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, turėjęs daug progų susitikti su šio baleto partitūra, drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru įtaigiai perteikė jausminius muzikos kontrastus ir padėjo artistams kurti savo personažus, o žiūrovams – patikėti po kryžiais sukniubusios meilės nemirtingumu.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ Iliustruotas Shakespeare’as. „Romeo ir Džuljeta“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre
+

 

vilniausgalerija.lt, 2021-09-23

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, nors dar neturi savo patalpų (šiuo metu teatras rekonstruojamas ir dalis naujai statoma), tačiau siekia teatro vardą pateisinti išskirtiniu profesionalumu. „Žvejų rūmuose“, kurie yra nejaukioje Klaipėdos vietoje, toli nuo centro, monotoniškų, daugiausia sovietmečiu statytų pastatų „upėje“, šį savaitgalį įvyko klasikinio šokio spektaklio premjera – Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, kurios autorius – Lietuvoje neblogai pažįstamas rusų choreografas Kirillas Simonovas (2005 pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 – Leo Delibes baletą „Kopelija“ – abu LNOBT, o 2019 – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė šiuolaikinės choreografijos spektaklį pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“.)

 

Didžiulę vertę šiam naujam spektakliui suteikė dirigentas Robertas Šervenikas, kuris visą rusišką Prokofjevo „anturažą“ ne tik suvaldė, bet ir leido naujai išgirsti kai kuriuos leitmotyvus. Prokofjevą galima lyginti su daugeliu rusų prozos autorių, dramaturgų, kurie, pasinaudodami garsių pasaulio klasikų kūriniais, rašo savo kūrinius, o jų įvairios sceninės interpretacijos kartais tampa net garsesnės už jų ištakas. Tokių pavyzdžių apstu. Šiame kontekste nesinori jų vardinti, tik tenka pastebėti paties Prokofjevo surusintą Williamo Shakespeare’o 1595 metais parašytą tragediją „Romeo ir Džuljeta“. Joje aštrios, stiprios, dažniausiai fortissimo atliekamos muzikinės temos, įvairiausių garsų gausa, dramaturginio audinio raiška kartais net užgožia ypatingai jautrias, grožiu spinduliuojančias vietas.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Robertas Šervenikas, Prokofjevo specialistas, ir šį kartą jo „sutramdyti“ neketino, leisdamas šiam autoriui tiesiog skleistis scenoje, drąsiai diriguodamas, skatino muzikantus surasti orkestrui įmanomą dermę, tarpusavio susiklausymą. „Žvejų rūmuose“, kur orkestras sėdi aukštai, muzikantų galvos kyšo virš scenos, o garsas tiesiogiai smenga į žiūrovus, itin sunku suvaldyti tokį aštrų kūrinį, nes kiekviena per garsiai sugrota nata visą partitūrą gali paversti brutalia. Dirigentas sėkmingai išlygino, „užretušavo“ visus perėjimus, neleisdamas pavieniams instrumentams dominuoti, kokie jie svarbūs bebūtų. Kad Prokofjevas skambėtų nedidaktiškai, būtina tiksliai valdoma dirigento batuta.

 

Klaipėdos muzikinis teatras papuolė į sudėtingą situaciją. Rodos, Čiurlionio menų mokykla ruošia baleto atristus, bet jų kaip trūksta, taip trūksta, tad didžiąją trupės dalį sudaro baleto artistai iš Ukrainos. Akivaizdu, kad teatras siekia išlaikyti profesionalų repertuarą, ugdyti, auginti, prusinti žiūrovą. Teatras pamažu ruošiasi savo tikrų patalpų atidarymui, todėl tvirto repertuaro suformavimas išlieka pagrindine užduotimi.

 

Lietuviškas dosnumas – visur kur. Visi Lietuvos teatrai, kviesdami pagrindinius spektaklių statytojus, leidžia jiems atsivežti visus bendrakūrėjus. Kai kuriais atvejais jie būna išskirtiniai menininkai, be kurių neįmanomas vienas ar kitas spektaklis, bet būna ir taip, kad statytojai tiesiog pasikviečia sau patogius, įprastus bendrakūrėjus. Mes tapome panašūs į kokius nors vokiečius, kurių didžiąją kultūros dalį šiandien sudaro kitataučiai. Tokia invazija ne visada pagrįsta. O šiame kontekste „Romeo ir Džuljeta“ suteikė ne vien džiaugsmo, bet skatino mąstyti apie daugelį Lietuvos teatrų repertuarą.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Klaipėdiečių premjera daugiausia abejonių sukėlė būtent dėl vizualinės pusės. Stilistiškai tai nefunkcionali, iliustratyvi scenografija, perdėm apibendrinantys, unifikuoti kostiumai. Scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja perkrautomis vizualinėmis „asociacijomis“ tiesiog iliustravo atskiras spektaklio scenas. Vaizdo projekcijų pagalba ant galinės uždangos rodomi išdidinti dokumentiniai šokėjų veidai, vėliau – Michelangelo „Paskutinio teismo“ fragmentai, o mirties scenoje nuo centre stovinčios didelės butaforinės Madonos projekcijų pagalba „nuplėšiamas“ gyvybės luobas – lyg tinkas nuslenka žemyn… Regime tiesiog statišką paminklą. Kas ką reiškia ar galėtų reikšti, galima daug prisigalvoti, bet esmė, kad visa tai nefunkcionuoja, tiesiogiai nekoreliuoja su veiksmu.

 

Spektaklio introdukcija – vienuolika neonine balta šviesa apibrėžtų juodų kryžių kompozicija. (Juos imi skaičiuoti, nes bandai įžvelgti daugiau.) Kryžiai „atkeliavę“ iš jau matytų kūrinių. Ši neveiksminga kryžių iliustracija viso spektaklio metu reikia nereikia nuolat leidžiasi žemyn, tik kartais jų mažiau, o kartais – vienas. Pakeliui nusileidžia ir baltų, butaforinių didžiulių gėlių žiedai, antrame veiksme – ir dideli šviestuvai, stilistiškai primenantys pačių „Žvejų rūmų“ eksterjerą ir interjerą, t. y. sovietmetį.

 

Eklektiškiausia ir iliustratyviausia – didžiulė, „brangakmeniais“ žybsinti širdis. Ji nuleidžiama dar spektaklio pradžioje. Apie baltas draperijas antrame veiksme ir apskritai apie nebylios baltos spalvos dominaciją nesinori kalbėti, nes ji tiesiog primena seno teatro stilistiką. O to negalima nutylėti, nes choreografas Kirillas Simonovas, mokėdamas įveiksminti ir būtent šokiu, o ne imitacija perteikti temą, jausmus, palūžo pasitelkęs tokią vaizdinę beskonybę.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Scenoje – visa ko perteklius, o kad scena „nerėktų“, kūrėjai nusprendė viską prislopinti, apšviesdami tik bendras scenas. Scenoje – lyg rudeniškas rūkas. Tad žiūrovai nematė šokėjų veidų, jų išraiškų, jausmų, kai tuo tarpu kūrinys – ne kokia nors abstrakcija. Jame veikia konkretūs ir labai ryškūs, saviti herojai.

 

Baleto trupė netolygi. Įdomu tai, kad Džuljetos tėvus šoko lietuvių pora – Mantas Černeckas ir Olga Konošenko. Jie išlaikė pakankamai  greitą spektaklio tempą, o tuo pačiu atrodė kaip tikri romantikai. Tuo tarpu Oleksandros Borodinos Džuljeta ir Romano Semenenko Romeo savo žvitriais judesiais personažus unifikavo, tarytum siekdami juos suniveliuoti, apibendrinti, sušiuolaikinti, tarytum sakydami: „Aš esu tu“.

 

Personažų niveliacija – akivaizdus kūrėjų susitarimas. O tai lengviausia pasiekti unifikuojant jų kostiumus. Jeigu pradžioje šoka pilkšvai melsva masė, tai antrame veiksme – balta. Išskirtinių charakteristikų nėra. Jeigu vieno violetinės kelnės, tai kito – kojinės. Žiūrovas tik per choreografinius judesius turi atsirinkti, kas yra kas.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Sergej Prokofjev „Romeo ir Džuljeta“. Choreografas – Kirill Simonov. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

 

Klaipėdos muzikinis teatras ištiesia ranką visiems jį gerbiantiems, tad nemalonu, kad patys kūrėjai jaučiasi lyg atvažiavę į provincijos teatrą. Jeigu šiuo metu teatras spektaklius rodo Klaipėdos glūdumoje, toli nuo miesto centro, tai nereiškia, kad žmonės nutolę nuo kultūros. Klaipėdiečiai teatrą myli, jį lanko, labai įdėmiai žiūri, supranta. Klaipėdoje – ne vienas profesionalus teatras, tad visada malonu į šį miestą atvažiuoti, tapti vienu iš žiūrovų. Svarbu, kad būtų abipusė pagarba, ne tik teatro – kūrėjams, bet kūrėjų – teatrui.

Choreografas

Kirill Simonov

Muzikos vadovas ir dirigentas

Robertas Šervenikas

Scenografė ir kostiumų dailininkė

Jekaterina Zlaja

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Vaizdo projekcijų dailininkas

Linartas Urniežis

Informacija:

Premjeros data:

2021-09-17

Trukmė:

1 val. 50 min. (su viena pertrauka)

Vieta:

Žvejų rūmų Didžioji salė, Klaipėda

Kaina:

10.00 €, 14.00 €, 18.00 €

Artimiausi spektakliai:

Pradžia
45 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
45 min.
Pabaiga
Atlikėjai
person profile image
Oleksandra
Borodina
Džuljeta
person profile image
Roman
Semenenko
Romeo
person profile image
Kirstin Ann
Zahradnick
Auklė (pirmą kartą)
person profile image
Mantas
Ūsas
Kapuletis
person profile image
Olga
Konošenko
Sinjora Kapuleti
person profile image
Illia
Temchenko
Merkucijus
person profile image
Mykhailo
Mordasov
Tebaldas
person profile image
Tymur
Orobchenko
Paris
person profile image
Taurūnas
Baužas
Tėvas Lorencas
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2020-09-25

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2020-10-10

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-04-09

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2022-10-09

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.