Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Klaipėdos festivalis

08.05

21

30

Opera
SKRAJOJANTIS OLANDAS

Pirkti bilietus

Po 160 metų, nesuskaičiuojamos daugybės pastatymų ir adaptacijų, penktoji ir bene dažniausiai statoma Richardo Wagnerio „romantinė“ opera „Skrajojantis olandas“ (1840–1841) apsuko beveik pilną ratą – sugrįžo prie Baltijos krantų, kur audringos jūros į Norvegijos fjordą nublokštam laive kompozitoriui kaip tik ir dingtelėjo mintis sukurti operą. Žinant jo andainykštės kelionės ir gyvenimo aplinkybes, nenuostabu, kad siužetu naujajai operai kompozitorius pasirinko seną legendą apie olandų jūreivį, už piktžodžiavimą pasmerktą amžinai klajoti jūromis vaiduoklių pilname laive tol, kol jo sielai ramybę sugrąžins pasiaukojanti ištikimos moters meilė.

Savo pirmąjį „Skrajojančio olando“ pastatymą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatė 2020-aisiais unikalioje uostamiesčio vietoje, kur, rodos, pati aplinka audrina žiūrovų vaizduotę – buvusiame Paulio Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge. Koncepcijos autoriaus ir režisieriaus Daliaus Abario, sumaniusio operą statyti atvirame ore ant marių kranto, suburtai kūrybinei grupei teko prisitaikyti prie greitai kintančių gamtinių sąlygų bei bemaž šimtmečio senumo industrinio paveldo. Tarp žiūrovų „praplaukiantis“ tikras laivas, tūkstančiai litrų nuo pastolių bokštų krentančio marių vandens ir akrobatiniai triukai ant lynų; kostiumai, intriguojantys aliuzijomis į netolimos praeities masinės kultūros ikonas; moderniõs šviesų, dūmų įrangos ir pirotechnikos kuriami efektai; pagaliau kerinti R. Wagnerio muzika, jautriai interpretuojama iš pajūrio krašto kilusių talentingų solistų, teatro choro ir orkestro, o garso režisierių įgarsinta taip, lyg opera būtų atliekama akustiškai teatro salėje – visa tai žiūrovai patyrė įspūdingame reginyje, pirmą kartą parodytame per miesto 768-ąjį gimtadienį – 2020 metų rugpjūčio 1-ąją.

Vėliau vaizdo įrašo pavidalu „Skrajojantis olandas“ apskriejo premjeros nemačiusius LRT televizijos žiūrovus, pasiekė ir tarptautinę auditoriją platformoje „OperaVision“. Spektaklis ir jo kūrėjai pelnė aukščiausius šalies teatro apdovanojimus, taip pat liaupses iš R. Wagnerio kūrybos gerbėjų abipus Atlanto, o šią vasarą dviems vakarams vėl sugrįžta į Klaipėdos elingą.


APDOVANOJIMAI:

„Padėkos kaukė“ (2021 03 26) kūrybinei grupei už išskirtinį spektaklį, pastatytą senajame uosto elinge (nominacija Metų spektaklis);
„Auksiniai scenos kryžiai“ (2021 03 27) Daliui Abariui už režisūrą ir operos solistui Tadui Girininkui už Dalando vaidmenį;
„Albatrosas“ (2021 07 23) Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pristatymą Didžiajame elinge ir uostamiesčio garsinimą

I VEIKSMAS. Įsisiautėjusi audra į užutėkio seklumą išmeta namo grįžtantį žvejų laivą. Budintis Vairininkas veltui stengiasi padrąsinti save dainele, jis užmiega kartu su visa įgula. Vis stiprėjant audrai, pasirodo paslaptingas Skrajojančio olando laivas, kurio mirtinai išbalęs kapitonas pasmerktas amžinai klajoti jūrose. Veltui jis ieškojo mirties: jo laivas išliko sveikas ir audrose, ir štormuose, net piratų nesuvilioja jo turtai. Nei bangose, nei žemėje jis neranda ramybės. Olandas prašo kapitono Dalando prieglaudos ir žada gausiai atsilyginti. Šis, laimingas išgirdęs apie turtus, mielai pažada už tai klajūnui savo dukrą Zentą. Viltis nušvinta Olando širdyje: gal Dalando šeimoje jis atras kadais prarastą tėvynę, o švelnios, ištikimos Zentos meilė pagaliau suteiks jam ramybę? Tuo tarpu džiugiai sveikindami palankų vėją, jūreiviai ruošiasi išplaukti.

II VEIKSMAS. Laukdamos sugrįžtant Dalando laivo, uosto elinge darbuojasi dainuojančios merginos. Zenta paskendusi apmąstymuose, neatitraukia akių nuo seno medaliono su išbalusio jūrininko veidu. Draugės erzina Zentą, primindamos apie ją įsimylėjusį Eriką. Zenta dainuoja dar vaikystėje girdėtą baladę apie jūreivį-klajūną, kurio paslaptingas laivas jūromis skrieja per amžius. Kas septyneri metai jo kapitonas išlipa į krantą ir ieško merginos, kuri būtų jam ištikima iki mirties, kuri viena tik gali užbaigti jo kančias. Bet niekur jis neranda ištikimos širdies. Zentos draugės sujaudintos niūrios klajūno lemties, o ji pati, apimta svaigaus polėkio, prisiekia išgelbėti Olandą nuo prakeiksmo. Zentos žodžiai pribloškia įėjusį Eriką. Kankinamas keistos nuojautos, jis pasakoja slogų sapną apie svetimą laivą, iš kurio į krantą išlipę Zentos tėvas ir nepažįstamasis – jūrininkas iš portreto. Dabar Zenta tikra, kad klajūnas – jos likimas. Erikas, apimtas nevilties, išbėga. Ant slenksčio netikėtai pasirodo Dalandas ir Olandas. Tėvas džiugiai pasakoja dukrai apie jų susitikimą: šis nepagailėsiąs turtų, dovanų ir būsiąs geras vyras. Bet Zenta, priblokšta susitikimo, negirdi tėvo žodžių. Nustebintas dukros reakcijos, jis palieka juodu dviese. Olandas negali atitraukti akių nuo Zentos, jos ištikima meilė turi pagaliau išgelbėti jį.

III VEIKSMAS. Jūreiviai triukšmingai švenčia laimingą sugrįžimą. Jie kviečia linksmintis ir Skrajojančio olando įgulą, bet šio laive tvyro tamsa ir baugi tyla. Dalando jūreiviai šaiposi iš paslaptingo ekipažo ir gąsdina merginas pasakojimais apie Skrajojantį olandą. Netikėtai jūroje kyla audra ir iš laivo-vaiduoklio pasigirsta laukinis dainavimas, keliantis žvejams siaubą. Jie bergždžiai stengiasi užgožti jį linksma daina, kol persigandę išsilaksto. Erikas, sužinojęs apie naujas Zentos sužadėtuves, atkakliai siekia įtikinti ją nesusieti savo likimo su nepažįstamuoju. Bet Zenta jo neklauso, ji prisiekė ir dabar ją saisto kilnioji pareiga. Erikas primena jai apie kartu praleistas laimingas dienas, apie švelnius jųdviejų meilės prisipažinimus. Girdint tai, Olandą apima neviltis: ir Zenta jam nesuteikė amžinos ištikimybės. Jis atveria jai savo paslaptį ir vėl leidžiasi į nesibaigiančias klajones. Veltui Erikas ir Dalandas bando sulaikyti Zentą, – ji tvirtai pasiryžusi savo ištikimybe išgelbėti Olandą nuo prakeiksmo...

JŪRATĖ KATINAITĖ Šimtmečio įvykis
+

Mintys po Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros „Skrajojantis olandas“

 

7 meno dienos, Nr. 27 (1348), 2020-07-10
 

Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.Operos „Skrajojantis olandas“ akimirka. M. Aleksos nuotr.

 

2020-ųjų rugpjūčio 1-oji išliks Lietuvos operos metraštyje kaip ypatinga diena. Nors nacionalinio profesionalaus operos teatro šimtmetį rengiamės minėti susigrąžinta naujamete „Traviata“, niekas šiandien negalėtų garantuoti, kad vis dar neslopstantis koronos virusas nesujauks šventinių planų. Net jei taip ir nutiktų, šimtmetis jau nebeliktų be atgarsio. Rugpjūčio 1-oji paženklinta dviem išskirtiniais Lietuvos operos kultūros įvykiais. Tą vakarą viename seniausių, prestižiškiausių Europos festivalių, šimtmetį taip pat mininčiame Zalcburgo festivalyje įvykusioje Richardo Strausso operos „Elektra“ premjeroje pagrindinius vaidmenis atliko dvi lietuvaitės – Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Nors Asmik šiame festivalyje pasirodo jau ketvirtus metus, nors Violeta Urmana jau daugiau nei ketvirtį amžiaus keliauja po didžiąsias pasaulio scenas, nors jau visas būrys lietuvių operos solistų pasklido po užsienio teatrus, nors turime įspūdingų dainininkų, dirigentų ir pastatymų istoriją, būtent „Elektros“ spektaklyje pasaulio akivaizdoje simboliškai susitiko du šimtmečiai – Zalcburgo festivalio ir Lietuvos nacionalinės operos mokyklos. Sykiu tai ir primadonos profesorės Irenos Milkevičiūtės asmeninis triumfas. Abi dainininkės vokalinį kelią pradėjo jos klasėje. Tai, ko dėl geležinės uždangos negalėjo siekti pati profesorė, pasiekė jos ugdytinės. Neįmanoma pervertinti pedagogo vaidmens operos solisto kelyje: tai, ką dainininkas gauna iš Dievo malonės, patenka į pedagogo rankas, ir čia jau anaiptol ne visada visi keliai veda į sėkmę.

 

Tą patį vakarą ir Lietuvoje įvyko šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Nors premjerą klaipėdiečiai dedikavo muzikinio teatro uostamiestyje 200-osioms metinėms, nors pasirinkta diena – Klaipėdos miesto gimtadienis, įvykis tapo nacionaline operos iškilme. Klaipėda teisėtai dedasi kitoniška, tam turi daugybę istorinių priežasčių, tačiau tas jos kitoniškumas su germaniškais ženklais tėra simbolinis – svarbus, ryškus, nostalgiškas, bet simbolinis. Nors raudonų plytų architektūros likučiai primena, kad esame vokiškos kultūros krašte, praktiškai jos tik tiek ir belikę, kiek byloja tie pastatai. Tikrasis paveldas perduodamas tradiciškai – iš kartos į kartą, puoselėjant, kvestionuojant ar atmetant. Tačiau Klaipėdą ištiko miesto palimpsesto likimas: 1944 m. Hitleriui paskelbus visuotinę evakuaciją miestas liko beveik tuščias, gyventojai išsinešė kalbą, kultūrinę atmintį, tradicijas, papročius, šiokiadienių rutiną... Sovietinėje Klaipėdoje viskas pradėta iš naujo, dabartinis muzikinis teatras įsteigtas 1987 metais. Kad ir labai norėtume, tačiau tik simboliškai jį galime sieti su prieš 200 metų veiklą pradėjusiu vokiečių teatru. Kitaip tariant, šio teatro praktinis pamatas – ta pati prieš 100 metų Kaune naujamete „Traviata“ pradėta nacionalinio teatro tradicija.

 

Šiuo trumpu istoriniu ekskursu tik norėjau paaiškinti, kodėl „Skrajojančio olando“ premjerą priskiriu prie nacionalinio operos teatro šimtmečio įvykių, nors klaipėdiečiai susidėliojo kitus akcentus, įskaitant ir negausius Wagnerio pėdsakus miesto muzikinio gyvenimo istorijoje. Juo įspūdingiau!

 

Paradoksalu, tačiau teatras išgyvena pakilimo laikotarpį neturėdamas... teatro! Naujoji jo vadovė Laima Vilimienė ryžtingai ėmėsi ir statybų, ir naujų pastatymų. Šįkart pasirinktas spendimas rodyti spektaklį po atviru dangumi ir dargi senajame elinge – laivų statykloje. Visuomet rizikinga teatrinį veiksmą perkelti į realistinę aplinką. Spektaklis – neapčiuopiama, efemeriška substancija, kuri susitelkia erdvėje. Ne šiaip susitelkia, bet gimsta iš artistų ir žiūrovų psichoemocinės sąveikos. Štai kodėl operos spektakliai po atviru dangumi dažniausiai būna labiau reginiai su muzika: įvaldyti, teatriškai įkrauti neapibrėžtą erdvę, juolab industrinę – sunku. Bet būna išimčių. Čia nesiremsiu Brėgenco festivalio ar kitais žinomais pavyzdžiais. Kad jau prakalbome apie nacionalinio teatro šimtmetį, tegu ir pavyzdžiai būna lietuviški. Lig šiol sklando legendos apie 1960 m. Žagarėje, ant Žvelgaičio kalno, parodytą Balio Dvariono operą „Dalia“. Įspūdžio būta tokio stipraus, kad iš kartos į kartą perduodami liudininkų prisiminimai neleidžia pamiršti išskirtinio reiškinio. Kitą tokį ryškų įvykį mena daugiau gyvų liudininkų: tai 1970 m., minint nacionalinio operos teatro 50-metį, Vilniuje, tuometėje Kutuzovo (dabar S. Daukanto) aikštėje parodyta Giuseppe’s Verdi „Aida“. Ne vienas šiame pastatyme dalyvavęs teatralas yra įvardijęs jį kaip vieną ryškiausių savo karjeros akimirkų. Klaipėdiečių „Skrajojantį olandą“ priskirčiau prie tų įvykių, kurie ateity išliks tarp legendų. Nepamiršau vienu metu tradiciniais tapusių „Pilėnų“ Trakų pilies kieme. Tačiau tai labiau dekoratyvūs spektakliai, kaip ir 2009 m. ten pristatyta Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera.

 

„Skrajojantis olandas“ išvengė dekoratyvumo ir tapo stipriu meniniu patyrimu. Sunku spręsti, ar būtų taip pasisekę, jei nebūtų pasitaikęs Klaipėdai nebūdingas oras: rugpjūčio 1-osios vakaras buvo idiliškai ramus, su besileidžiančios saulės gaisais. Tačiau renginio organizatoriai tvirtina, kad visa įranga, įgarsinimo technika ir vaizdo technologijos, įskaitant personažų kostiumus, buvo pritaikyti prasčiausiam iš įmanomų orų variantų. Spektaklio koncepcijos sumanytojas ir režisierius Dalius Abaris, pelnęs puikią didelių apimčių renginių režisieriaus reputaciją, į savo dosjė šalia įsimenančios Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai ceremonijos ir ypač Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirto projekto „Gloria Lietuvai“ įsirašė ir pirmąją pastatytą operą. Tai dėl jo talento industrinis elingas virto pritrenkiančia teatro scena. Kartu su scenografe Sigita Šimkūnaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu jis privertė publiką įtikėti veiksmo vieta. Mizanscenas valdė antrasis režisierius Gediminas Šeduikis, gerai perpratęs savo užduotį: didelėje erdvėje reikia stambesnių potėpių artistų judesių, judėjimo trajektorijų (choreografas Aurelijus Liškauskas), kitaip žiūrovas nesuspėtų sekti personažų, mat veiksmas sufokusuotas ne konkrečioje scenoje, o skirtingose elingo vietose. Stilistiškai darnius, išraiškingus laivų statyklos darbininkų ir jūreivių kostiumus sukūrė Sandra Straukaitė, jos aprengti artistai užbaigė bendrą vaizdinį.

 

Operos kulminacijoje išplaukiantis Olando laivas pasuko žiūrovų link ir skrodė elingą, perskirdamas nuščiuvusią publiką. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkti specialieji efektai – žaižaruojančios liepsnos ir srūvantys vandenys. Laivas išties tikrut tikrutėlis, tarnaujantis jūrininkams, o spektaklio reikmėms pamėkliškai dekoruotas. Visada kyla pavojus nuslysti kičo pusėn, kai operoje imamasi pernelyg realistinių priemonių, juk opera savo prigimtimi yra nereali. Šįsyk to išvengta. Kad sukurtum įtraukų, efektingą ir emocingą spektaklį ir priverstum patikėti, kad Wagnerio personažai darbuojasi senajame elinge, reikia turėti talentą, kokiu apdovanotas D. Abaris. Skonis, intuicija ir, žinoma, rizika – pagrindiniai jo instrumentai įgyvendinant šią stulbinančią koncepciją.

 

Vargu ar tas įspūdis būtų toks visa persmelkiantis, jei ne Wagnerio muzika. Tai rimta užduotis negausiam klaipėdiečių kolektyvui, todėl suprantama, kad išskirtiniam pastatymui rinktasi iškiliausius šalies atlikėjus. Kviestiniais muzikantais pastiprintam orkestrui (dirigentas Tomas Ambrozaitis) ir teatro chorui (vad. Vladimiras Konstantinovas) dirigavo Modestas Pitrėnas. Be raiškios ir emocingos interpretacijos, dirigentas šįkart pasirodė ir kaip redaktorius, gerokai patrumpinęs operos partitūrą. Atsisakyta kai kurių mizanscenų, kai kurios sutrumpintos, tačiau visi šio veikalo ryškiausi numeriai išsaugoti, nepasigesta nė vieno highlight’o. Toks sprendimas pasiteisina esamai koncepcijai sustiprinti. Spektaklio pertraukos logistiškai nepritaikytoje aplinkoje ne tik būtų sukėlusios sumaišties, bet ir išsklaidžiusios augančią įtampą, numušusios emocinę temperatūrą, kuri per vienaveiksme paverstą operą išsprogo sulig kulminaciniu Olando išplaukimu ir Zentos žūtimi. Kita vertus, tai ir laiko ženklas. Norint pritraukti naujos publikos, reikia pradėti nuo supaprastintų, adaptuotų klasikos veikalų. Literatūros pasaulyje ši tendencija jau įsigalėjo.

 

Olando vaidmenį atliko daugelį metų Eseno teatre dirbantis sodraus tembro baritonas Almas Švilpa. Nors jo puikiai, užtikrintai atliekamą Olandą ne sykį teko girdėti didžiojoje Vilniaus scenoje, šįsyk jis padarė stipresnį įspūdį, ir tai siečiau su geru vokalistų įgarsinimu (ko nepasakyčiau apie orkestro, ypač styginių, įgarsinimą). Kokybiški dainininkų mikrofonai leido jiems perteikti subtilesnius niuansus, išryškinti detales, kas, deja, dažnai būna sunku padaryti akustiškai nepatogioje Vilniaus scenoje.

 

Dalando vaidmenį sukūrė taip pat Vokietijos ir Šveicarijos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas, vis pasirodantis ir LNOBT, ir „Vilnius City Opera“ pastatymuose. Dabar šio dainininko vokalinė forma tiesiog tobula – lygus, skambus bosas liejasi laisvai, lyg dainavimas nereikalautų jokių pastangų. Paslankus jis ir aktoriniu požiūriu, juolab Dalando personažas dinamiškesnis – tai jis bebaimis, ryžtingas laivo kapitonas, tai apsukrus šeimininkas, įtariantis, kad Olandas galėtų būti tinkamas jaunikis jo dukrai.

 

Zentą įkūnijo LNOBT solistė Sandra Janušaitė, šį vaidmenį seniai įvaldžiusi, tad šįkart ji taip pat pateikė raiškesnių detalių, atlikdama Zentos baladę, ką vėlgi siečiau su įgarsinimu, suteikusiu dainininkei patogesnes sąlygas atsiskleisti. Zentos personažui pristigo vizualaus išskirtinumo. Didžiulėje elingo erdvėje ji niekuo neišsiskyrė iš choristų, šokėjų ir kitų personažų minios. Olando kostiumams Straukaitė suteikė išskirtinumo, o Zentos – ne. Na taip, šiame pastatyme ji taip pat darbininkė, bet juk ji – pagrindinis personažas, romantinė herojė, pasirengusi žūti, pasiaukoti dėl meilės. Nei spalviškai, nei siluetu Zentos kostiumas neišsiskyrė iš kitų. Kadangi kostiumas „neskambėjo“, Janušaitei teko kurti heroję kliaunantis savo vokalinėmis ir artistinėmis išgalėmis.

 

Vairininko vaidmenį atliko įtaigusis, artistiškasis tenoras Rafailas Karpis, Eriko – latvių tenoras Andris Ludvigs, o Mari – mecosopranas Dalia Kužmarskytė, vienintelė šiame spektaklyje dalyvavusi KVMT solistė.

 

Šis Olandas niekada nebeatskris į Klaipėdą. Organizatoriai ir kūrėjai pateikė vienetinį, nepakartojamą spektaklį. Jokia jo perkėlimo į sceną galimybė neįmanoma. Pakartoti elinge – įmanoma, tačiau nuspręsta kitaip. Tebūnie tai vienintelis, išskirtinis įvykis. Šimtmečio įvykis.

BEATA BAUBLINSKIENĖ, SKAIDRĖ BARANSKAJA Tokio spektaklio dar nesame turėję!
+

Literatūra ir menas, Nr. 3709 / 15, 2020-09-11

 

 Beata Baublinskienė. Klaipėdos elinge rugpjūčio 1 d. įvykęs vienkartinis spektaklis – Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“) – paliko didžiulio meninio įvykio įspūdį. Jo atmosfera man susisiejo su Klaipėdos, kaip Livonijos kultūros dalies, būtimi iki šių dienų. Prieš 9 metus Taline mačiau Wagnerio „Parsifalį“, labai panašiai inscenizuotą senajame uosto doke. Aukštos meninės temperatūros ir jūrinės aplinkos deriniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas „Skrajojantis olandas“ man susisiejo ir su pernai aplankytu Rygos-Jūrmalos festivaliu (nors ten ir nerodytos operos). Klaipėdiečių pastatymas elinge turi tam tikrą bendrą dvasinį vardiklį su estų ir latvių klasikinės muzikos vasaros scenomis. Tą nenusakomą, galbūt subjektyvų įspūdį pajutau vos nuskambėjus pirmiesiems uvertiūros garsams; aišku, didžioji šio pastatymo stiprybė ir yra puikus muzikinis parengimas.

 

Skaidrė Baranskaja. Wagneris iš tiesų labiau tinka šiaurietiškiems kraštams ir kontekstams. Jis galbūt net tampa geriau suprantamas, kai atsiranda šiaurietiškas akcentas. Tada viskas susijungia į viena: jūra, painios vagneriškos aistros ir jo idealizmas. Juk jo operose kalbama apie šiandien sunkiai bepasiekiamus idealus.

Tokio spektaklio Lietuvoje dar nesame turėję. Būta bandymų, galbūt sėkmingų („Aida“ dabartinėje Daukanto aikštėje prieš bene pusę amžiaus, „Pilėnai“ Trakų pilies kieme ir t. t.), bet tokio lygio pasiekta nebuvo. Akivaizdu, kad kūrėjai domėjosi spektakliais atvirose erdvėse, turėjo aiškų supratimą, kaip jie padaromi: teatre kuriamas spektaklis turi vienas taisyk­les, o kuriamas ne teatre – kitas. Na, ir, žinoma, prisidėjo statytojų fantazija. 

 

Beata. Fantazija lėmė ir puikių, ir ginčytinų momentų, bet faktas yra tas, kad labai gerai išnaudotos esamos sąlygos.

 

Skaidrė. Statytojai puikiai suprato, ką darė ir ką norėjo pasakyti. Wagneris šioje erdvėje tapo geru pasirinkimu.

 

Beata. Ir būtent „Skrajojantis olandas“ tiek meniniu, tiek istoriniu požiūriu labai tiko. Bėgdamas iš Rygos dėl skolų 1839 m. į Karaliaučių Wagneris važiavo kaip tik per šiuos kraštus, per Kuršių neriją.

 

Skaidrė. O plaukdamas iš Karaliaučiaus į Londoną susidomėjo Heine’s poema: pateko į audrą, kuri jam susisiejo su Heine’s siužetu ir, sakyčiau, jo kraštutiniu idealizmu. Pavyzdžiui, kodėl tam, kad įrodytų savo nekaltumą, Zentai reikėjo žudytis? Mūsų jūra turbūt diktuoja tokią aukštą temperatūrą ant kranto, pati būdama šalta.

 

 

Beata. Spektaklyje gerai išnaudota senojo elingo erd­vė, ji jau savaime yra scenografija. Reikėjo tiesiog prie jos prisitaikyti, tai ir buvo išradingai padaryta. 

 

Skaidrė. Tik man, kitaip nei daugumai, scenografiškai labiausiai patiko ne į publiką įplaukiantis, įvažiuojantis laivas, bet orkestro scena. Tasai uždaras kvadratas aprūdijusiomis, lyg patina aptrauktomis sienomis, jame orkestras įkūnijo seno ir naujo jungtį, uždėjo gerą postmodernų akcentą. Muzikantai buvo apšviesti geltonos žvakių šviesos, ir tai iš karto davė pojūtį, kad įkeli koją į praėjusį amžių. Kad istorija nėra apie tai, kaip į jūrą išplaukia Jonelis, o Marytė jo laukia. Viskas labiau panėšėjo į citatą iš praeities, į reveransą Wagnerio laikams. Orkestras sėdėjo visiškai kitokioje nuo visos likusios aplinkos erdvėje. Jei norėjai panirti į heiniškosios romantikos atmosferą, galėjai nežiūrėti nei į laivą, nei į choro ar personažų judėjimą; užteko matyti orkestrą ir klausytis balsų. Šiuo požiūriu akcentai sudėlioti itin jautriai. Galbūt kai kam laivas su fejerverkais padarė patį didžiausią įspūdį, bet tie, kurie norėjo, galėjo išgirsti visus subtiliuosius niuansus.

 

Beata Baublinskienė. Skaidrė Baranskaja. Tokio spektaklio  dar nesame turėję!

 

Beata. Beje, orkestro iškėlimas į pirmą planą visiškai neprieštarauja Wagnerio estetikai, nes orkest­ras šiam kūrėjui operoje buvo svarbiausias. Kad jau kalbame apie orkestrą, reikėtų pabrėžti spektaklio dirigento Modesto Pitrėno atliktą didelį darbą. Atrodytų, geriausi orkestrai telkiasi sostinėje, o gerai grojantis orkestras pirmiausiai asocijuojamas su koncertiniu kolektyvu. Teatro orkestrams lūkesčiai visuomet mažesni. Bet Pitrėnas su muzikinio (net ne operos) teatro orkestru išgavo visą Wagneriui reikalingą charakterį, kokybę, sodrų skambesį.

 

 

Skaidrė. Tik man smalsu, ar visi orkestro artistai buvo iš Klaipėdos muzikinio teatro, ar nebuvo pasitelkta papildomai? Ir ar grojo būtent vagneriškos sudėties orkest­ras? Kiek žinau, Wagnerio operų orkestras yra išplėstas.  

 

Beata Baublinskienė. Skaidrė Baranskaja. Tokio spektaklio  dar nesame turėję!

 

Beata. „Skrajojančio olando“ orkestras dar nėra toks megalomaniškas, kaip jo vėlyvųjų operų. Be to, interpretacijos kokybę juk lemia ne tiek dydis, kiek proporcijos. Aišku, dėl orkestro sustiprinimo papildomais atlikėjais reikėtų teirautis teatro, bet pagrindas vis tiek buvo Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, tikrai nusipelnęs komplimentų.

 

Skaidrė. Labai gerai, kad opera buvo sutrumpinta iki vienos dalies spektaklio.

 

 

Beata. Kitaip turbūt būtų vargiai įmanoma. Išsėdėti lauke pučiant marių vėjui ilgiau nebūtų labai patogu, o pandemijos sąlygomis didesnį renginį saugiau organizuoti atvirame ore, juo labiau kad Klaipėdos muzikinis teatras savo pastato dabar ir neturi; be to, geriau, kai renginys yra trumpesnis nei ilgesnis... Bet paradoksas tas, kad visi tie apribojimai lėmė labai gerą meninį rezultatą.

 

Skaidrė. Ar nebus taip, kad ši Pitrėno sutrumpinta „Skrajojančio olando“ redakcija bus pradėta naudoti – pastatyta dar kur nors?

 

 

Beata. Bent jau pats teatras tikrai galėtų „Skrajojantį olandą“ rodyti tokia forma. Kita vertus, spektaklio sėk­mė didžia dalimi priklauso ir nuo solistų.

 

Skaidrė. Rodos, 2014 m. žiūrėjau Francescos Zambello „Skrajojantį olandą“ LNOBT su Almu Švilpa, jis dar dainavo „Valkiriją“. Jau tada jo balse girdėjau – kiek apie tai galiu spręsti – daug moduliacijų, spalvų. Kartais net nelabai galėdavau susiorientuoti – jis bosas ar baritonas. 

 

 

Beata. Jis yra bosas ir baritonas. Olando partija labai tinka tokio tipo balsui.

 

Skaidrė. Jau tąkart LNOBT supratau, kad solistas nepaprastai gražaus balso. Bet dabar jis dar labiau atsiskleidė: arba balsas patobulėjo, arba įvyko kažin kokie akustiniai stebuklai. Spektaklio įgarsinimas buvo geras, švarus. Kartais net suabejodavau, ar solistai su mikrofonais.

 

 

Beata. Skambesys buvo natūralus. Galbūt mikrofonas kaip tik leido geriau išgirsti dainavimo niuansus. Apskritai Olando partija buvo labai atsakingai Švilpos paruošta nuo pirmos iki paskutinės natos. Be abejo, jis dainuoja Olandą ne pirmus metus, tad gerą įspūdį turbūt lėmė ir patirtis, bet imponavo ir balso šviežumas (labai gražios apačios), puikus muzikinės minties vedimas, muzikalumas.

 

Skaidrė. Mane nustebino solisto ištvermė: Olando arija trunka bene 14 minučių. Pavyzdžiui, balete po 14–15 min. intensyvaus šokio reikia kaip nors pailsėti.

 

 

Beata. Dainuojant irgi dirba raumenys. Bet profesionalas visada žino, kaip ir ką reikia daryti, kad balsas nenuvargtų.

 

Skaidrė. Man patiko latvių tenoras Andris Ludvigas-Erikas ir mūsų Rafailas Karpis-Vairininkas, esu jo gerbėja. Jei Ludvigo balsas labiau klasikinis, tai Karpio – lyg kokio dieviško cherubino, labai minkštas, itališkas. Abu tenorai buvo lyg priešprieša baritonui ir bosui – Tadui Girininkui-Dalandui. Bet ir Švilpa tobulas, ir Karpis puikus. Juk pirmasis balsas, kurį išgirdome šioje operoje, buvo Rafailo-Vairininko. Paskui tiesiog laukdavau, kada jis uždainuos, kad lyg kokios sirenos pasiklausyčiau. Puikūs ir balsas, ir vaidyba.

 

 

Beata. Senojo Dalando paveikslą įtikinamai įkūnijo Girininkas. Reikia pripažinti: šis solistas – patyręs vag­neristas bent jau Lietuvos mastu. O Karpis scenoje išties visuomet charizmatiškas.

Ir, žinoma, Sandra Janušaitė-Zenta. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Zenta, jei neklystu, buvo jos debiutinis vaidmuo 2003 m. per Zambello premjerą LNOBT. Būtent tuomet ji ryškiai sužibėjo kaip talentinga debiutantė, daugelis atkreipė į ją dėmesį. O dabar Zentos vaidmuo dar patobulėjo (kalbu ir apie dainavimą, ir apie buvimą scenoje). Kiekvienas solistės išgaunamas garsas – aukso vertės. Galima sakyti, šiandien Janušaitės Zenta yra meistriškumo ir patirties nušlifuotas deimantas.

 

Skaidrė. Didžiausią įspūdį daro tai, kad ji nepervaidina. Reta operos dainininkė turi gebėjimą organiškai pateikti vaidmenį, nes daugelį, matyt, gąsdina rampa, reikalavimas parodyti žiūrovui kiekvieną emociją. Sandros koncentracija į tai, ką dainuoja, ir plastika natūraliai dera. Ji mįslinga dainininkė.

 

 

Beata. Išties Janušaitė labai korektiška scenoje. Niekada nedaro, ko iš jos neprašo: viršaus nuo savęs nelinkusi pridėti. Perteikia – pirmiausia dainavimu – personažą, muziką, bet ne save, kaip asmenį.

 

Skaidrė. Balsu solistė greičiausiai valdo labai stiprią vidinę energiją, charizmą, ir jai visiškai nereikia scenoje papildomai darkytis. Ji tiksliai jaučia, kiek reikia padaryti, kad kas nors įvyktų. Tai retas gebėjimas. Pavyzdžiui, Anna Netrebko irgi niekada neperspaudžia, jos plastika labai organiška. Man daro įspūdį, kai operos solistė taip tiksliai valdo kūną.

 

 

Beata. Ką galėtume pasakyti apie spektaklio režisūrą? Scenovaizdį? Choreografiją?

 

Skaidrė. Visko čia buvo. Tos vaikščiojančios mumijos... 

 

 

Beata. Olando įgulos nariai? Man mumijos neužkliuvo. Sceniniai efektai – kodėl gi ne?

 

Skaidrė. Būtent, jei matyti, kad tai į labai jau plačią publiką orientuoti efektai, truputėlį suprastėja bendras įspūdis. Domėjausi choreografija operoje, ką ji apima: ar tik šokį, ar ir paprasčiausią sceninį judesį. Šiuo atveju man pritrūko choreografo subtilumo ir lygiavimosi į visą komandą. Karstymasis virvėmis atrodė įspūdingas (nors priminė vilniškį „Olandą“), bet mumijų plastika, atkeliavusi iš filmų apie zombius, sukėlė abejonių.

 

 

Beata. Gal čia „pramušė“ muzikiniam teatrui artimesnė miuziklo estetika?

 

Skaidrė. Pavyzdžiui, meistro Franco Zeffirelli’o pastatymuose choreografas visada būdavo labai svarbus, susivokiantis žmogus. Jeigu operoje šokama, šokis bus aukščiausio profesionalumo. Jei vaikščiojama, bus aukščiausio profesionalumo judesys, jokio pusiau profesionalaus vaizdavimo – krokodilo ant riedučių ar pan.

 

 

Beata. O aš gana tolerantiškai žiūriu į kitokios estetikos priemaišas, jei nėra labai įkyrios. Žinoma, Wagneris priklauso XIX a. romantizmo estetikai, kur menas suvokiamas beveik kaip religija, o scena – kaip altorius. Bet jeigu pažiūrėtume į operos šaknis, genezę, į baroko operą, tai išvystume sceninį vyksmą, grįstą efektais, skirtais nustebinti, apstulbinti publiką (deus ex machina ir pan.). Žiūrint į „Skrajojantį olandą“ ne tik kaip į romantinį, bet ir kaip į pasakinį siužetą, iš fantastikos ar siaubo filmų estetikos (iš šiuolaikinių pasakų suaugusiems) atėję sprendimai visai pateisinami. Jie galbūt skirti žmonėms, kurie užsuko į spektaklį atsitiktinai, pavyzdžiui: švęsdami Klaipėdos gimtadienį norėjo kur nors nueiti šeštadienio vakarą ir, išgirdę apie premjerą, spontaniškai nusipirko bilietus... Sutinku, buvo ant gero skonio ribos balansavusių momentų, bet jie neišmušė iš vėžių.

 

Skaidrė. Turiu minty visos statytojų komandos tolygumą. Režisūra (koncepcijos autorius ir režisierius Dalius Abaris, režisierius Gediminas Šeduikis), scenografija (D. Abario ir Sigitos Šimkūnaitės), kostiumai (Sandros Straukaitės) – aukšto meninio lygio, o choreografija (Aurelijaus Liškausko) manęs neįtikino. Manyčiau, „Skrajojančio olando“ judesį buvo galima spręsti įdomiau. Choreografas deklaravo: jei žiūrovams atrodys, jog nieko nebuvo daryta iš jo pusės, bus labai gerai. Bet matėsi, kad buvo daryta... 

 

 

Beata. Finaliniai fejerverkai turbūt irgi buvo labiau miesto šventės atributas nei organiška spektaklio dalis?

 

Skaidrė. Miesto, teatro gimtadienio akcentas. Bet kiekvienas mato savaip. Aš visur ieškau metaforų, šifruoju, kas norėta pasakyti. Man laivo įplaukimas į publiką ir finaliniai fejerverkai, kai pagal siužetą Zenta nušoka nuo olos, kad įrodytų savo nekaltumą, o Olandas išsigelbėja nuo prakeiksmo, nesusiveda į nuosek­lią visumą.

 

 

Beata. Olandas išgelbėtas, dėl to ir džiaugsmas, fejerverkai. Jo siela išsigelbsti.

 

Skaidrė. Gerai. Bet kodėl laivas įplaukia į publiką?

 

 

Beata. Nes pats didžiulio objekto artėjimas daro įspūdį fiziškumu.

 

Skaidrė. Bet kiek jis buvo efektyvus? Jei kalbėsime apie žaidimus su perspektyva, žvilgsniu, emocija, kai laivas atsiduria per arti, jis užstoja bendrą vaizdą – net herojų gerai nematai. Tai trukdo.

 

Beata. Laivas šiuo atveju ir yra pagrindinis herojus.

 

Skaidrė. O aš norėjau matyti visas Janušaitės emocijas ir Švilpos Olandą. Jei laivas būtų ne atplaukęs, bet nuplaukęs, ypač tamsoje, kai susidarė iliuzija, jog tolumoje yra tikra jūra, ne marios, būčiau geriau mačiusi operos veikėjus ir istorija būtų aiškesnė. Idealistinis operos moralas mane būtų labiau pasiekęs nei dabar, kai turėjau stebeilytis į laivo šoną. Fejerverkai gali būti, bet muzikoje jų negirdėjau, ten kaip tik buvo ėjimas į gelmę. 

Visa tai nutylėtume, jei „Skrajojantis olandas“ būtų vidutinis, nereikšmingas pastatymas. Tačiau savo akimis matėme: kūrinys tarptautinio lygio. Todėl tampa svarbus kiekvienas niuansas, kad spektaklio riktai nebūtų kartojami, jei kas nors bandytų imtis panašaus projekto. Mūsų publika gana išprususi, jai nėra būtini paviršutiniški efektai – fejerverkai, konfeti ir pan. Žmonės pratę ir prie šiuolaikinio šokio, ir operą myli visuose miestuose, visoje Lietuvoje.

„Skrajojantį olandą“ lyginčiau su geriausiais tarptautiniais panašaus pobūdžio festivaliais. Jų skiriamasis bruožas – labai geras apskaičiavimas, ką su kuo sudėti (kaip Veronos operos festivalyje, kur irgi yra architektūrinio paveldo objektas – arena). Pavyzdžiui, Bellini ar kito bel canto autoriaus operos Klaipėdos elinge vargu, ar pritaptų. Baroko opera – puikiausiai, o Wagneris įsikomponavo kaip čia buvęs.

 


„Skrajojantis olandas“. Martyno Aleksos nuotraukos.

 

Beata. Wagnerio atšiaurumas gerai rezonavo su aplinka. Kita vertus, tai buvo vasaros sezono renginys, kurį aplankė publika iš sostinės, kitų miestų. Kažin, kaip „Skrajojantis olandas“ pritaptų teatro repertuare...

 

Skaidrė. Valstybinis teatras verčiasi iš dotacijų, tad galima turėti repertuare bent vieną spektaklį ir gana siaurai žmonių grupei, net jei ją sudaro 20 procentų žiūrovų. Pavyzdžiui, kai LNOBT rodė „Lohengriną“, mano sūnus Kipras (baleto artistas Kipras Chlebinskas, – red. past.) lankėsi beveik kiekviename spektaklyje ir dar draugų pritraukė. Atsirado tokia jaunų žmonių grupė, mielai ėjusi ir žiūrėjusi būtent Wagnerį – ne Verdį, Puccinį. Manau, teatro repertuare būtina turėti bent vieną spektaklį subtilesniam skoniui. Jeigu Klaipėdoje dainuos Švilpa ir Janušaitė, publika tikrai plauks. Jau dabar galėčiau išvardyti bent 10 žmonių, kurie tuoj pat susiruoštų.

ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ Klaipėdiečių „Skrajojančio olando“ sėkmė neblėsta
+

Richardo Wagnerio operos spektakliai pirmajame Klaipėdos festivalyje   

 

7 meno dienos, Nr. 25 (1390), 2021-06-25

 

„Skrajojantis olandas“. Sandra Janušaitė (Zenta), Kristian Benedikt (Erikas). Olesios Kasabovos nuotr. „Skrajojantis olandas“. Sandra Janušaitė (Zenta), Kristian Benedikt (Erikas). Olesios Kasabovos nuotr.

 

Taip, spektaklio sėkmė iš tiesų neblėsta ir netgi didėja. Jau pernai lankydamasi premjeriniame spektaklyje buvau sužavėta jo originalumo ir meninės jėgos. Tačiau šiemet operos atlikimas buvo dar brandesnis, o jo įtaiga taip pat sustiprėjo. Puikius įspūdžius, žinoma, didino ir paslaptimi, ypač sutemus, alsuojanti Klaipėdos elingo bei čia pat tyvuliuojančių marių su praplaukiančiais laivais atmosfera. Dieną vaikščiodama molu ir žvelgdama į liūdnas, aprūdijusias buvusios Pauliaus Lindenau laivų statyklos metalo konstrukcijas negalėjau patikėti, kad vakare jos gali tapti tokia įspūdinga teatrine erdve. O kur dar iš tiesų atplaukiantis, nuščiuvusios publikos link artėjantis paslaptingasis laivas, tapęs ypač reikšmingu šio spektaklio veikėju.

 

Už operos režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas Dalius Abaris apie elingo pasirinkimą yra sakęs, kad „teatras tikėjosi kažko daugiau nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai seniai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge“. Prie D. Abario prisidėjo grupė bendraminčių, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, mizanscenų kūrėjas Gediminas Šeduikis. Ant metalinių konstrukcijų režisieriaus sudėliotas veikalo vyksmas, papildytas realiai šėlstančiomis jūros bangomis, užliejančiomis menamą denį su virvėmis besikarstančiais jūreiviais, pasiekiančiomis ir pirmose eilėse sėdinčią publiką, žiūrovus tiesiog užbūrė. Muzika ir vaizdas judėjo sinchroniškai, susilydė į intensyvaus skambesio akordą, nė minutei neleidžiantį atsipalaiduoti. Publika tiesiog sustingo, netgi greta sėdintys asmenys, prieš spektaklį keitęsi ironiškomis replikomis, nutilo, o prasidėjus įspūdingiems audros epizodams traukė iš kišenių mobiliuosius ir nepaisydami draudimo fotografavo ir filmavo. Nieko nesakiau, tylėjau – džiaugiausi, kad Klaipėdoje randasi naujų operos gerbėjų, tikriausiai lankysiančių muzikinį teatrą.

 

Teatro direktorė Laima Vilimienė, regis, bus nusprendusi padaryti viską, kad Klaipėda taptų svarbiu Baltijos regiono muzikos centru. Su savo vadovaujamu teatru direktorė žada lygiuotis į nedidelius meniškai brandžius Europos teatrus, tokius kaip Geteborgo, Štutgarto, Bergeno. Apie daugelio Europos teatrų veiklą ji žino ne iš interneto, bet iš aktyvaus dalyvavimo tarptautiniuose asociacijos „Opera Europa“ renginiuose, kai keliolika metų dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdos muzikinis teatras direktorės pastangomis jau tapo šios asociacijos nariu, o „Skrajojantį olandą“ visam pasauliui transliavo „Opera Vision“ platforma, kurioje operos spektaklis iš Lietuvos atsirado pirmąsyk! Tai toli gražu ne visi teatro laimėjimai. Nepaisant to, kad naujas teatro pastatas dar tik kyla (įsitikinau pamačiusi savo akimis) ir kolektyvas dirba įvairiose miesto vietose, kuriami nauji operos ir baleto spektakliai. Ypač norisi priminti Eduardo Balsio šimtmečiui 2019 m. klaipėdiečių pastatytą operą „Kelionė į Tilžę“, atvežtą ir į Vilnių.

 

Visos Klaipėdos festivalio programos, kurioje buvo Roberto Šerveniko diriguojamas simfoninis koncertas ir baletų premjeros, išklausyti ir pamatyti neteko. Mano įspūdžiai sukasi apie liepos 31 d. ir rugpjūčio 1 d. Wagnerio „Skrajojančio olando“ spektaklius. Nepaisant puikių pernykščių įspūdžių norėjosi vėl pamatyti šį unikalų spektaklį, išklausyti abi Zentos partijos atlikėjas ir abu operą diriguojančius maestro bei pirmąsyk Eriko partiją dainavusį Kristianą Benediktą. Pirmąjį spektaklį iš minėtų dirigavo šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, Zentą dainavo viešnia iš Vokietijos Manuela Uhl. Antrąjį spektaklį dirigavo Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, Zentos partiją atliko Sandra Janušaitė. Visi kiti atlikėjai pasikartojo abiejuose spektakliuose: Almas Švilpa (Olandas), Tadas Girininkas (Dalandas), Kristian Benedikt (Erikas), Rafailas Karpis (Dalando vairininkas), Dalia Kužmarskytė (Mari). Reikšmingas vyrų ir moterų choro partijas atliko Klaipėdos muzikinio teatro choristai (vadovas Vladimiras Konstantinovas), sudėtingų vaidybos užduočių teko baleto trupės šokėjams ir mimanso artistams. Grojo Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras.

 

Operos muzika, prisitaikant prie lauko sąlygų, tęsėsi apie pusantros valandos ir buvo atliekama be pertraukų. Akivaizdu, kad veikalo partitūrą reikėjo kupiūruoti. Spektaklio muzikos vadovas M. Pitrėnas šį darbą atliko taip sėkmingai, kad ir priekabiausias profesionalas neturėtų priekaištų. Man pagailo tik smarkiai sutrumpintos uvertiūros, savotiškos visos operos santraukos, apie kurią yra rašęs pats Wagneris. Tačiau svarbiausios scenos viena kitą keitė logiškai, paisant reikšmingiausių operos numerių sekos. M. Pitrėnui diriguojant muzika tekėjo ypač sklandžiai ir dinamiškai lanksčiai. Išgirdome kiekvieną jautriai artikuliuotą frazę, svarbiausius dramaturgijos momentus, kuriuose atsiskleidė dirigento temperamentas. Puikiai skambėjo orkestras, kurio ryšys su solistais, dainavusiais iš skirtingiausių vietų, buvo beveik idealus. Antrąjį spektaklį dirigavusiam T. Ambrozaičiui sekėsi sunkiau, pirmoje spektaklio pusėje buvo justi įtampa, muzika stokojo lanksčios tėkmės, tikslaus ryšio su solistais, jautėsi tarpai tarp sutrumpintų epizodų. Tačiau nuo pargrįžusių į krantą jūreivių scenos ir šaunaus choro įvyko ryškus atsipalaidavimas, muzika ėmė alsuoti ir sėkmingai judėti finalo link.

 

Olandą dainavęs Almas Švilpa jau ir pernai pavergė publikos širdis. Šiemet vėl sužavėjo solisto dainavimo ir vaidybos darna, tobulas įsikūnijimas į kuriamą personažą. Pirma didžioji jo arija „Die Frist ist um...“, kupina drąsių derminių slinkčių, dinaminių kontrastų, atlikta meistriškai. Vėlesni duetai su Dalandą dainavusiu Tadu Girininku skambėjo darniai, puikiai intonuojat gyvai besirutuliojantį tekstą. A. Švilpos muzikalumas, turtingi balso atspalviai skleidėsi duetuose su abiem Zentos partiją atliekančiomis solistėmis. Sandrą Janušaitę esu girdėjusi nesyk, pamenu įspūdžius po jos pirmojo pasirodymo su šia partija prieš keliolika metų. Dabar dainininkės balsas ir vaidmens traktuotė prisipildė vagneriško muzikinio ir dramos turinio, jos Zenta – iki kaulų smegenų Wagnerio herojė, išgyvenanti pasiaukojančią, mistinės jėgos meilę. S. Janušaitė šįsyk dainavo dar lanksčiau ir stilistiniu požiūriu tiksliau nei pernykščiame spektaklyje. Pastebėjau solistės dėmesį jautrioms piano vietoms, legato frazėms, ypač lėtojoje C-dur melodijoje, kuria pristatoma ši įsisvajojusi tyra būtybė. Herojės ryžtas atsiskleidžia baladėje „Traft ihr das Schiff im Meere an“, kurią solistė padainavo nepaprastai raiškiai ir vaizdingai, kaip ir visą partiją iki įspūdingo finalo.

 

Manuela Uhl Zentos partiją traktavo gal mažiau emocingai, labiau koncentruodamasi į stilingą dainavimą. Jos skaidrus balsas derėjo su orkestru, gerai skambėjo visuose diapazonuose. Baladę ir ansamblius su Dalandu, Eriku, Olandu ji atliko pavyzdingai. Vis dėlto dramatiškoje finalinėje scenoje norėjosi daugiau herojiško ryžto ir dramatizmo.

 

Tadas Girininkas įsiminė dar pernykščiame spektaklyje, už Dalando partiją jis jau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tačiau solistas ant laurų nemiega: prisiminusi anų metų interpretaciją, drąsiai galiu teigti, kad jis žengė didelį žingsnį į priekį. Ne tik personažas, bet ir vokalinė partija prisipildė dar ryškesnių spalvų. Be to, jautei jo visišką sceninę laisvę, susitapatinimą su asmeniu, kuriame susilydę griežto kapitono, mylinčio tėvo ir neabejingo turtui gudragalvio bruožai.       

 

Pirmąsyk šiame unikaliame spektaklyje pasirodęs Kristianas Benediktas atrodė kaip pastatymo senbuvis. Jis lengvai įveikė visas vokalines ir režisūros užduotis, laisvai laipiojo ir bėgiojo scenos konstrukcijomis, ryžtingai kūrė mizanscenas. Jo sukurtas Erikas buvo nuoširdus įsimylėjėlis, staiga prarandantis savo meilės objektą. Širdis jam plyšta iš skausmo, kurį solistas išreiškė puikiai parinktomis balso intonacijomis. Nepaprasta širdgėla suskamba jo desperatiškuose maldavimuose: „Senta! Senta! Willst du mich verderben?“, baimingu virpuliu alsuoja meistriškai atliktas pasakojimas apie sapną ir trečio veiksmo kavatina.

 

Nedidelį, bet svarbų ir vokaliniu požiūriu sudėtingą vaidmenį pagirtinai sukūrė Rafailas Karpis. Jo vairininkas beveik pradeda visą operą, tad pirmoji daina „Mit Gewitter und Sturm aus fernem Meer“ labai įsimena. Solistas turi ją atlikti garsiai ir tiksliai, kaip ir buvo pirmąjį vakarą. Šią dainą vėliau pakartoja vyrų choras, taip pat nusipelnantis pagyrimo! Nedidelę Mari partiją muzikaliai atliko Dalia Kužmarskytė, ansamblyje su choru tiksliai artikuliavusi savąsias replikas. Merginų choras sublizgėjo populiariąja verpėjų daina apie ratelį.

 

Spektaklio kūrėjai, regis, stebi savo darbą, mąsto ir tobulina. Gal kai ko nepastebėjau, tačiau porą naujų efektingų mizanscenų tikrai užfiksavau. Gerai pavyko grįžusių į krantą jūreivių choras ir šokis, kai jie ritmiškai susidauždavo bokalais, iš kurių kaskart gausiai tiško gėrimas. Kitas įtikinantis veiksmo papildymas taip pat su vandeniu atsirado dramatiškame Zentos ir Eriko duete, kai netekusi kantrybės Zenta griebia kibirą ir šliūkšteli Erikui į veidą. Jei ši idėja ir priminė „Idomenėjo“ finalą, šioje scenoje ji tikrai pasiteisino: juk galima vandeniu atvėsinti nuo jausmų perkaitusį jaunuolį.

 

Nežinau, ką apie Klaipėdos festivalio operinę ateitį galvoja jo iniciatorė Laima Vilimienė. Linkėdama puikių naujų idėjų prisipažįstu – atsisveikinti su šiuo „Skrajojančiu olandu“ man labai gaila...

LAURENT BURY „Skrajojantis Olandas“ Klaipėdoje (vaizdo įrašas): Zenta – „Assassin’s Creed“* aistruolė
+

 

www.concertclassic.com, 2021-04-07

 

Violeta Urmana. Asmik Grigorian. Edgaras Montvidas. Tai tik keli vardai, liudijantys, kad operos žanras Lietuvoje anaiptol nėra nepopuliarus. Pernai vasarą Klaipėdoje (seniau vadintoje Mėmeliu, kai dar priklausė Hanzos sąjungai**), trečiame pagal dydį Lietuvos mieste, nufilmuotos operos „Skrajojantis olandas“ vaizdo įrašas prieš kelias dienas buvo paviešintas „OperaVision“*** interneto svetainėje.

 

Pasakojama, kad kelionės audringa Baltijos jūra metu girdėti šūksniai ir dainos įkvėpė Richardą Wagnerį sukurti savo pirmąją brandžią operą – ankstyviausią iš visų, vėliau įsitvirtinusių Bairoito festivalio teatro scenoje. Tuo tarpu šis „Skrajojantis olandas“ buvo pastatytas Klaipėdos uoste, Baltijos jūros fone, pasitelkiant mikrofonus ir garsiakalbius, turėjusius kompensuoti tinkamos akustikos trūkumą. Įspūdingi įrenginiai akivaizdžiai pasitarnavo perteikiant kai kurias librete minimas detales, įskaitant tikrą laivą, atitekusį Olandui!

 

Dešinėje, tarsi didelėje dėžėje po stogu, saugančiu nuo gamtos gaivalų, įkurdintas orkestras. Platforma virš jo – tai namas, kuriame laukia Zenta. Kairėje pusėje stovi du dideli metalinių pastolių bokštai, vaizduojantys Dalando laivą. Tarp šių dviejų bokštų (nuo jų per audrą operos pradžioje tonomis liejasi vanduo ir per visą uvertiūrą be perstojo laipioja mimanso artistai bei choristai) kaip tik ir išnyra vaiduokliškas laivas.

 

Kaip žinia, tie, kas stato operas atvirame ore, režisūroje siekia paprastumo ir aiškumo: užuot valandų valandas tyrinėję psichoanalizės raštus ar perkėlę spektaklio veiksmą kur nors į Čitagongą ar dar toliau, spektaklio režisieriai Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis tiesiog pasinaudojo pačios vietos vaizdingumu, pasitelkę pakeltas platformas, daug dūmų ir ryškių šviesų – lyg roko koncerte. Operos veiksmas rutuliojasi netolimoje praeityje. Šiame neperšlampamais apsiaustais ir ilgaauliais batais apsirėdžiusių jūreivių pasaulyje Erikas labiau panėši į Teksaso fermerį. Damos išvis atsikračiusios stereotipinių moteriškumo atributų: verpėjos čia kilnoja dėžes, pasiraitojusios rankoves ir plaukus pasikaišiusios po kepuraitėmis, primenančiomis XX a. penktojo dešimtmečio darbininkę Rožytę Kniedytoją (Rosie the Riveter) iš žymaus Antrojo Pasaulinio karo laikų amerikietiško plakato „We can do it!“ („Mes galime tai padaryti!“). Veidą slepiantis po gobtuvu, supamas zombių ir gyvųjų mumijų, Olandas atrodo lyg būtų nužengęs iš „Assassin's Creed“ videožaidimų pasaulio. Kitaip tariant, veikėjus supa publikai atpažįstamos kultūrinės nuorodos, tačiau jos neprieštarauja kūrinio dvasiai.

 

Veikiausiai įgarsinimo dėka Klaipėdos simfoninis orkestras, entuziastingai diriguojamas Modesto Pitrėno, skamba galingai ir nepaprastai raiškiai. Tai ypač pasakytina apie medinius pučiamuosius, kurių garso sodrumas ir veržlumas primena senąją prancūzų mokyklą. Taip pat turbūt dėl mikrofonizacijos antrame veiksme buvo galima aiškiai išskirti žemus ir aukštus choro moterų balsus. Kalbant apie solistus, susilaikysiu nuo komentarų apie jų balso jėgą, nes ją būtų galima vertinti, jeigu opera būtų atliekama uždarose patalpose be technologijų pagalbos.

 

Savo pagyras pradėsiu boso rakte nuo sveikinimų Tadui Girininkui už nuostabų Dalandą, kurio varinis balso atspalvis ir sceninė įtaiga neleidžia nuslysti į komišką personažo traktuotę. Ne mažiau žavus pagrindinio vaidmens atlikėjas Almas Švilpa, jis pavergė savo dainavimu nuo pat arijos „Die Frist ist um“ .


Tenorai buvo ne tokie įspūdingi. Galbūt nereikėjo teikti pirmenybę jėgai ten, kur tikimasi daugiau žavesio. Andris Ludvigas Eriko vaidmenį pernelyg suherojina, paima aukščiausias natas. Dalia Kužmarskytė sukūrė korektišką Mariją. Iš Sandros Janušaitės tikimasi daugiau. Be abejo, jai teko ypatingo sudėtingumo Zentos vaidmuo, reikalaujantis ne tik jaunatviško, bet ir stipraus balso. Šios talentingos lietuvių dainininkės sopranas, pasiekdamas labai aukštas natas, kartais rėžia ausį. Tikėtina, ilgainiui balsas įgaus švelnumo.

 

Laimingi klaipėdiečiai – jiems siūlomi tokios kokybės vasaros spektakliai!


(Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Terleckaitė)

 


* Populiaraus prancūziško kompiuterinio žaidimo pavadinimas, kurio svarbiausias veikėjas savo išvaizda primena „Skrajojančio olando“ pagrindinį herojų Olandą KVMT pastatyme.

** Straipsnio autorius klysta: Klaipėda (anksčiau Mėmelis) niekada nepriklausė Hanzos miestų sąjungai.

*** Tarptautinė operos platforma internete.

ZEYNEP AKSOY Vaiduoklių laivas tikrame elinge
+

Straipnis buvo išspausdintas žurnalo „Milliyet Sanat“ (Turkija) 2021 m. birželio numeryje.

 

Kokie naivūs buvo XIX a. romantikai, tikėję, kad meilė gali išgelbėti net prakeiktuosius! Nors ir nekyla klausimų dėl gydomųjų meilės galių, tačiau ji juk dažniau pasirenka ne gelbėtojos, o griovėjos vaidmenį. Galbūt su modernizmu pasibaigė meilės aukštinimas, o gal ji ir nebuvo aukštinama, tiesiog ranka rašomų laiškų laikais žmonės galėjo paslėpti daugiau dalykų. Bet kokiu atveju, meilėje niekada netrūko ne tik entuziazmo ir laimės, bet ir skausmo bei širdgėlos.

 

Opera, žinoma, yra vienas iš populiariausių žanrų, kuriame dažnai pasirenkama meilės tema. Nedaug rastume kitų žanrų, kuriame draminiam veiksmui būtų taip meistriškai pajungiamas didžiulis orkestras bei stiprūs dainininkų balsai. Į pagrindinę meilės kaip gelbėtojos temą įpintas vaiduoklio pasakojimas atsiskleidžia vienoje ankstyvųjų Richardo Wagnerio operų „Skrajojantis olandas“, pastatytoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro. Pirmą kartą plačiajai auditorijai 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį pristatytas spektaklis buvo transliuojamas tarptautinėje operos platformoje „OperaVision“.

 

Nors manoma, kad idėją operos siužetui pasufleravo didelė Olandijos kaip jūrinės valstybės galia, o ypač, Olandijos Ost Indijos bendrovės1 įtaka, „vaiduoklių laivo“ legenda buvo populiari gerokai iki filmų serijos apie Karibų piratus atsiradimo. Vis dėlto, šios operos šaknys glūdi paties Wagnerio gyvenimo istorijoje. 1839 metais 26-erių sulaukęs muzikantas Wagneris dirbo karališkojo orkestro kapelmeisteriu Rygoje, Latvijoje, mėgo prabangiai gyventi ir švaistė pinigus.

 

Kai jo žmona aktorė Minna Planer nustojo vaidinti, Wagneris nebeišgalėjo susimokėti skolų. Rašydamas operą „Rienci“, kompozitorius sugalvojo planą: nuo skolų Rygoje pabėgti į Paryžių. Tikėjosi, kad Paryžiuje sutiks pastatyti jo operą, o ir pačiam pavyks išsivaduoti nuo kreditorių. Tačiau planas žlugo, o viena bėda vijo kitą: kai žmonės, kuriems jis buvo skolingas, atėmė pasą, abu sutuoktiniai buvo priversti nelegaliai kirsti Prūsijos sieną. Kelionės metu Minna patyrė persileidimą. Vėliau juos be dokumentų sutiko priimti laivo „Thetis“ kapitonas. Vieną naktį laivą užklupo smarki audra, teko glaustis Norvegijos fjorduose – aštuonių dienų kelionė išsitęsė iki trijų savaičių.

 

Atvykus į Paryžių, reikalai ir toliau prastėjo. Niekas nesutiko statyti „Rienci“, o Wagneris nerado kapelmeisterio darbo. Versdamasis vienkartiniais darbais bei gaudamas paramą iš draugų, Wagneris vos sudūrė galą su galu. Tačiau kelionė po Norvegijos fjordus kompozitoriaus vaizduotei pametėjo „Skrajojančio olando“ idėją.

 

Rašydamas libretą, Wagneris rėmėsi Heinricho Heine’s novele „Iš pono von Schnabelewopskio memuarų“ – viena iš gerai žinomos legendos versijų. Pirmoji libreto versija baigta 1840 m. gegužės mėnesį, o po metų buvo baigtas ir visas libretas. Nors Wagneris operos libreto eskizą sugebėjo parduoti už 500 frankų, niekam nepatiko muzika. Bet jis nepasidavė – 1843 m. sausį kūrinys pirmą kartą buvo pastatytas Drezdene.

 

Pasak legendos, Skrajojantis olandas audringą dieną bandė aplenkti Gerosios Vilties kyšulį. Jis prisiekė, kad jam tai pavyks, net jei reikėtų stengtis iki paskutinio teismo dienos. Tai išgirdęs Šėtonas, žinoma, pasmerkė kapitoną amžinai klajoti jūromis. Jo vienintelis išsigelbėjimas – surasti moterį, kuri jį mylėtų ir būtų jam amžinai ištikima, tuomet jis galėtų vėl gyventi žemėje.

 

Wagneris perkėlė šią istoriją į Norvegiją. Kapitonas Dalandas pakeliui namo patenka į audrą ir pasislepia Norvegijos fjorduose (visai kaip patį Wagnerį priglaudęs laivas). Čia jis susiduria su Skrajojančiu olandu ir jo laivu bei išklauso liūdną jo istoriją. Pastarasis sumano vesti Dalando dukrą Zentą. Mainais į jos ranką jis pasiūlo Dalandui pilną aukso skrynią, o šis, pakerėtas Olando turtų, sutinka. Tuo tarpu Zenta, žinodama visą istoriją bei žiūrėdama į Olando nuotrauką, jį įsimyli bei svajoja jį išgelbėti, nepaisant to, kad yra pažadėta Erikui, kuris ją ima kaltinti netinkamu elgesiu ir galima neištikimybe. Visa tai girdėdamas, Olandas praranda viltį kada nors būti išgelbėtas nuo savo prakeiksmo ir išskuba atgal į laivą. Tai sužinojusi Zenta, norėdama įrodyti savo rimtus ketinimus Olandui, nušoka nuo uolos. Jos auka išvaduoja laivą, o kūrinio pabaigoje Olando ir Zentos sielos pakyla iš vandens į dangų.

 

Nors šioje istorijoje gausu antifeministinių motyvų (pvz., moteris išmainoma į turtą, parduodama vieno vyro kitam, o galiausiai jos gyvybė paaukojama tam, kad būtų išgelbėtas vyras), nesiūlau per daug kreipti į tai dėmėsio. Vis dėlto veiksmas vyksta XIX a. pirmojoje pusėje.

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis rodomas sename Baltijos jūros elinge – vos už kelių šimtų kilometrų nuo ten, kur Wagneriui kilo pirmosios mintys apie šią operą. Pauliaus Lindenau laivų statyklos elingas – aukšta, sudėtinga ir pavojinga struktūra – čia tampa operos scena. Surūdijęs žvejybinis laivas, tapęs Olando vaiduoklišku laivu, pastoliai, tiltas – tampa solistų ir choro dainininkų vaidybos aikštele. Režisierius Dalius Abaris nusprendė papasakoti istoriją labai aiškia, dinamiška bei vizualiai turtinga kalba ir tam pasirinko idealią vietą. Virvės, įgula, kabanti ant lynų, nuo pastolių krentantys tūkstančiai litrų marių vandens, muzikiniai motyvai, besidaužančios stiklinės gėrimų talpos, choras, sodrios žalios, smėlinės, vyšninės spalvų paletės, harmoningai derančios su surūdijusia laivų statykla – tai vizualiai nepaprastai įtraukiantis pastatymas. Rūkas, migla ir šviesos pabrėžia veikalo didingumą, o už scenos matomas tikras saulėlydis, praplaukiantys laivai bei uostas tik sustiprina šį įspūdį. Kalbant apie muzikinę pastatymo pusę, girdime puikų orkestrą ir dar įspūdingesnį chorą. Garso kokybė labai aukšta, o kiekviena choro balsų grupė – aiškiai girdima.

 

„Skrajojantis olandas“ – tai opera, kurią būtina pamatyti ir išgirsti. Joje netrūksta ryškių arijų, kaip kad Zentos baladė, įspūdingų duetų ir tercetų. Leitmotyvai (dažnai kartojami, pasikartojantys muzikiniai motyvai) yra lengvai įsimenami, juos galima sekti nuo pat uvertiūros, nes jie tarsi įsirėžia į klausytojų ausis.

 

Audros, Olando, Zentos motyvai skamba visame kūrinyje, bet juos girdime jau uvertiūroje. Manau, tai paaiškina, kodėl uvertiūra buvo parašyta paskutinė: kai tik išgirstate motyvą, galite iš karto jį atpažinti ir taip sujungti scenas vieną su kita, kad ir mes, žiūrovai, pasijustume spektaklio dalimi. Žinoma, interaktyvumo galimybės ikitechnologiniame amžiuje buvo ribotos, bet net ir tai, ką matome spektaklyje, yra labai įtraukiantis reginys.

 

Almas Švilpa (Olandas) yra labai geras bosas-baritonas, Tadas Girininkas (Dalandas) yra vienas iš mano girdėtų galingiausių ir giliausių bosų, o solistą Rafailą Karpį (Vairininkas) galėčiau pavadinti aksominiu tenoru. Solistė Sandra Janušaitė (Zenta) yra tvirtas sopranas, tačiau šiai partijai solistės balsas yra šiek tiek per lengvas, ji neturi charizmos, kurios reikia personažui. Jis turėtų būti dėmesio centre nuo to momento, kai tik įžengia į sceną. Tačiau, atsižvelgiant į vaidmens sudėtingumą, solistė pasirodo pakankamai gerai.

 

Richardo Wagnerio operos ir jo gyvenimo aplinkybių sujungimas tikrame elinge – nuostabi idėja. Tai vienas geriausių mano matytų kūrinių.

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ buvo transliuojamas tarptautinėje operos platformoje „OperaVision“ iki liepos 2 d. O liepos 29 d. – rugpjūčio 4 d. galite jį pamatyti gyvai Klaipėdos festivalyje. Tai bus puikus būdas grįžti į normalų ir įprastą gyvenimo ritmą, tiesa?

 

(Iš turkų kalbos vertė Ieva Vasiliauskaitė)

 


[1] Vieningoji Olandijos Ost Indijos bendrovė (olandų k. Vereenigde Oost-indische Compagnie) – 1602 m. įsteigta  bendrovė, turėjusi padėti Olandijos pirkliams prekiauti Indijos vandenyno pakrantėse ir paremti Nyderlandų provincijų kovą su Ispanija. Olandijos Ost Indijos bendrovę sudarė keletas smulkių prekybos bendrovių, ji turėjo karo pajėgas (1669 – 40 karo laivų, 10 000 karių), prekybos monopolį, suvereno teises bet kuriame krašte į rytus nuo Gerosios Vilties rago iki Magelano sąsiaurio. https://www.vle.lt/straipsnis/olandijos-ost-indijos-bendrove/

Kompozitorius ir libreto autorius

Richard Wagner

Muzikos vadovas ir dirigentas

Modestas Pitrėnas

Koncepcijos autorius ir režisierius

Dalius Abaris

Režisierius

Gediminas Šeduikis

Choreografas

Aurelijus Liškauskas

Scenografas

Dalius Abaris

Scenografė

Sigita Šimkūnaitė

Kostiumų ir grimo dailininkė

Sandra Straukaitė

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Informacija:

Premjeros data:

2020-08-01

Trukmė:

~2 val. (be pertraukos)

Vieta:

Klaipėdos elingas

Amžiaus grupė:

N-7

Kaina:

30.00 €, 40.00 €, 50.00 €, 60.00 €

Artimiausi spektakliai:

Pradžia
02 val. 00 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Almas
Švilpa
Olandas
person profile image
Taras
Shtonda
Dalandas (pirmą kartą)
person profile image
Sandra
Janušaitė
Zenta
person profile image
Andris
Ludvigs
Erikas
person profile image
Tadas
Jakas
Vairininkas (pirmą kartą)
person profile image
Dalia
Kužmarskytė
Mari
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
choras
Norvegų jūreiviai ir uosto darbininkės
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
Norvegų ir olandų jūreiviai

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-09-25

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-10-10

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-03-10

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-04-09

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.