Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2022.04.09

18

30

Opera
UNDINĖ

3 veiksmų 2 dalių opera, atliekama lietuvių kalba
Libreto autorius Jaroslav Kvapil (į lietuvių k. vertė Vlada Mikštaitė ir Aivaras Mockus)

Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.
Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie nepasotinamo geismo ir nesibaigiančios kančios kamuojamos undinėlės tragišką likimą.
Savo laimės žmonių pasaulyje bet kokia kaina siekiančios A. Dvořáko operos pagrindinės veikėjos įvaizdyje susilieja keltiškos, germaniškos, slaviškos kilmės legendų apie vandens dvasias (sirenas, meliuzinas, vokiečių Nixen ir Lorelei, rusų rusalkas) motyvai, pasikartojantys skirtingų Europos tautų folklore. XIX a. šis įvaizdis buvo ypač populiarus ne tik romantizmo muzikoje, bet ir dailėje, literatūroje, kur jis įkūnijo idėją apie sąsają tarp meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktų. Operos libretistas J. Kvapilas mini du jį įkvėpusius literatūrinius šaltinius: vokiečių rašytojo Friedricho de la Motte Fouqué novelę „Undinė“ (1811) ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ (1837). Tarp kitų inspiracijų dar galima paminėti rašytojų Karelo Erbeno ir Boženos Němcovos čekų liaudies pasakų rinkinius, iš kurių į operą atkeliavo ne tik savitas poetinis skambesys, bet ir Vandenio personažas. Operos pavadinimui pasirinkę rytų slavų pasakose sutinkamą rusalką, kūrėjai savo dėmesį sutelkė į jos transformacijas: Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys.
Lietuvos klausytojams ši A. Dvořáko opera buvo pirmą kartą pristatyta gana anksti: 1937 metais Kauno Valstybės teatre ją pastatė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Libretą į lietuvių kalbą tąkart vertė poetas Kazys Binkis. Vėliau į tą pačią Kauno sceną, tik jau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Undinė“ sugrįžo 1972-aisiais, kur ją interpretavo dirigentas Juozas Idzelis, režisierė Vlada Mikštaitė (ji pati iš naujo išvertė libretą į lietuvių kalbą) ir scenografiją bei kostiumus sukūręs Muodris Tenisonas, labiau žinomas kaip profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas.
Trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“ Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019). Choreografiją operos šokiams kuria ir veikėjų judesius režisuoja trylika metų šiame teatre šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017) ir „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas“ (2020–2021) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.

RECENZIJOS:

Asta Andrikonytė, „Undinės“ premjeroje – katastrofos aidai // lrytas.lt, 2022-03-01
Kristupas Antanaitis, Nelaimingos Undinės istorija. Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre // 7md, 2022-03-04
Daiva Kšanienė, „Undinė“: pasaka, virtusi giliaprasme opera // Durys Nr. 3/99, 2022-03

I dalis

Mėnuliui patekėjus, gamta tarsi nubunda ir ima gyventi savo nuostabų pasakos gyvenimą. Iš miško išbėga laumės. Žaisdamos ir dainuodamos, jos vilioja iš vandens gelmių ten gyvenančią vandens dvasią – Vandenį. Jis geraširdiškai globoja įsisiautusią jaunystę, kartais pats įsijungia į linksmą žaidimą, o kartais papasakoja įdomių dalykų... Jis žino ir apie žmonių pasaulį, puikų, bet klastos kupiną... Kas galėjo nujausti, kad tie pasakojimai įžiebs ilgesį jauniausios undinėlės širdyje, kad ji ims stebėti tą nežinomą pasaulį, gyvenantį saulės šviesoje...

Laumėms nutilus, Undinė pasakoja Vandeniui, kad ji įsimylėjo gražuolį Princą, kuris kartais medžiodamas čia užklysta, ilsisi ir mėgaujasi ežero vėsa. Ji ėmė laukti Princo, ilgėtis tų trumpų, laimingų akimirkų, kai pavirtusi banga liūliuodavo jį ir glamonėdavo. Ji ėmė trokšti sielos ir meilės... Vandenis, išgirdęs Undinės prisipažinimą, išsigąsta, nes jaučia, kad ši jos meilė geruoju jai nesibaigs ir kad gyvenimas tarp žmonių jai gali suteikti vien sielvartą. Matydamas, kad Undinė jo įspėjimų nesiklauso, pataria jai kreiptis į Raganą.

Likusi viena, Undinė prašo mėnulio, kad jis savo spinduliais praneštų mylimajam apie jos meilę. Po to, kai tolimas Vandenio balsas dar kartą veltui bando atkalbėti Undinę nuo jos sumanymo, ji šaukiasi Raganos. Ši sakosi žinanti būdą, kaip vandens laumę paversti žmogiška esybe, tik įspėja, kad tai pavojinga: tapusi žmogumi, Undinė neteksianti kalbos, liksianti nebylė, o jei nusivilsianti savo meile, būsianti prakeikta, ir tuomet nerasianti ramybės nei žemėj, nei vandeny. O be to, žūsiąs ir tas, kurį ji myli. Įsitikinusi savo meilės galia, Undinė sutinka su šiomis sąlygomis, ir Ragana savo burtais paverčia Undinę žmogumi.

Aušta rytas, aidi medžioklės ragai. Pasigirsta medžioklio daina. Princas atsiveja baltą stirną. Lyg sapne, jis nebegali pajudėti iš vietos, net medžioklio daina jo nepažadina. Vietoj stirnos, jis pamato žolėje miegančią nuostabią mergaitę. Veltui Undinės draugės ir Vandenis iš vandens gelmių bando ją sulaikyti. Princas, staiga pamilęs Undinę, nusiveda ją į savo pilį.

Princo pilyje didelė šventė – jaunojo šeimininko sužadėtuvės. Visi susirūpinę – keistą nuotaką išsirinko Princas! Jis sumanė vesti girioje rastą nebylę, gal moterį, o gal laumę... Girininkas kalbasi su virtuvės pagalbininku virėjuku, abu jie stebisi tuo bauginančiu įspūdžiu, kurį jiems daro Undinė. Ir Princui neramu. Jau tiek dienų jie gyvena šalia, o jam niekaip nepavyksta įminti šios nebylės būtybės paslapties, įžiebti jos širdyje ugningos aistros... Nusivylęs Undine, jis savo jausmus nukreipia į svetimšalę Princesę, kuri pasirodo sode. Ne, išdidžiai Princesei nereikalinga Princo meilė, bet kodėl nepasimėgauti dar viena pergale?

Staiga sodas nušvinta, pasigirsta linksmos fanfaros ir puošnių svečių būrys išeina iš pilies. Svečiai šoka polonezą. Svečiams išsiskirsčius po sodą, iš tvenkinio iškyla Vandenis. Jis jau pastebėjo, kad Princas ruošiasi pamesti Undinę, ir čia pat aprauda liūdną Undinės likimą. Jo rauda susilieja su grįžtančių iš sodo svečių choru.

Ištuštėjusiame sode pasirodo Undinė. Tvenkinyje pamačiusi Vandenį, ji pasakoja jam apie savo sielvartą. Netoliese vienas kitu besidžiaugiantys Princas ir Princesė yra gyvas jos sielvarto įrodymas. Princas pareiškia Princesei, kad dėl jos jis jau pamiršęs Undinę, ir po karštų abiejų prisipažinimų Princas suspaudžia Princesę savo glėbyje. Su siaubu stebi Undinė šį pavojingą žaidimą, ji bando atitraukti mylimąjį nuo žavingos viliūgės, bet dabar jau Undinės prisilietimas nutvilko jį šalčiu! Princas ją atstumia, iš tvenkinio iškilęs Vandenis apglėbia Undinę ir neria su ja į vandenį. Veltui išsigandęs Princas prašo Princesę išgelbėti jį nuo užkerėjimo. Princesė, dėl kurios jis pametė Undinę, atstumia jį ir išdidžiai nueina.

 

II dalis

Palaužta, stovi Undinė prie gimtojo ežero. Mirtis jai būtų išganymas, bet undinės juk nemiršta... Raganos prakeiksmas ją pavertė žaltvyksle. Ragana mato jos sielvartą ir siūlo išeitį: savo rankomis ji privalo užmušti apgaviką. Tik jo kraujas tegali nuplauti prakeikimą. Bet Undinės meilė didesnė už kančią – ji negali nužudyti savo mylimojo, visą prakeikimo naštą prisiima sau...

Girininkas ir virėjukas irgi ateina pasitarti su Ragana. Jie norėtų jos patarimo, kaip pagydyti Undinės apkerėtą Princą. Tačiau jiems nesiseka. Vandenis, išgirdęs jų kalbą, prisiekia atkeršyti žmonių giminei.

Temstant laumės renkasi pievoje žaisti. Jos džiaugiasi ir juokiasi, bet Vandenis nepritaria jų linksmybei. Jis pasakoja joms apie jų draugės, Undinės, graudų likimą, ir šios nuliūdusios išsislapsto po mišką.

Pasirodo Princas. Jis kaip pamišęs bėga į ežerą. Iškankintas sąžinės graužimo ir kaltės, kad per vėlai suprato mylįs tik ją vieną, jis visur ieško savo baltosios stirnos, savo Undinės. Jam pasirodžiusi Undinė graudžiai prikaišioja neištikimybę ir sako, kad dabar jos bučinys suteiksiąs jam tik mirtį. Princas mirties nesibijo, puola į Undinės glėbį ir miršta laimingas.

ASTA ANDRIKONYTĖ „Undinės“ premjeroje – katastrofos aidai
+

lrytas.lt, 2022-03-01

 

Savaitgalį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Antonino Dvorako operos „Undinė“ premjera priminė nusikaltimų žmoniškumui kainą.

Pasaulį audrinant protestams prieš karinę Rusijos invaziją į Ukrainą, atrodytų, ne laikas kalbėti apie operas. Vis dėlto menas net juodžiausiais laikais tampa žmonėms paguodos, stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu. Klaipėdos Žvejų rūmuose vasario 25–27 dienomis įvykusi, su Rusijos invazija į Ukrainą beveik sutapusi čekų klasiko A. Dvorako „Undinės“ premjera tragiškų įvykiu fone suskambo net aktualiau. Be to, uostamiesčio teatro kolektyvas tragediją išgyveno itin skaudžiai: jo baleto trupėje šoka daugiausia ukrainiečiai, šios tautybės artistų dirba ir orkestre, chore, kituose padaliniuose – visų mintys šiomis dienomis prikaustytos prie Ukrainos įvykių. Premjeros publiką teatras pasitiko šios šalies vėliavos spalvų instaliacija languose, o antrąją premjerą orkestras pradėjo Ukrainos himnu. Joje apsilankęs kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius kreipėsi į žiūrovus ragindamas padėti okupuojamai šaliai informacinio karo fronte.

 

Užčiuopė aktualią temą

„Vargas tam, kas žmogų pažino“, – dainuoja A. Dvorako operoje Undinė. Poetiško ir paslaptingo povandeninio ir vartotojiško žmonių pasaulių supriešinimas – naujojo spektaklio ašis. Daugiasluoksnis klasiko veikalas apie Vandenio dukros norą tapti žemiška moterimi iš meilės Princui ir virsmą amžinai klajoti pasmerkta, žmones vandenų gelmėse pražudančia žaltvyksle paklūsta įvairioms interpretacijoms.

Spektaklį kūręs tvarusis tandemas – režisierius Gytis Padegimas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė – pristatydami darbą pabrėžė ekologijos temą ir savo norą paskatinti publiką susimąstyti apie santykį su gamta, pajusti dėl jos nerimą. Veikale netgi yra eilutės: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“ Vis dėlto bene ryškiausiai jie atskleidė tapatybės, prigimties išsižadėjimo dėl iliuzinio tikslo ir atpildo už tai temą, pabrėždami nepritampančios nei tarp saviškių, nei žemiškame pasaulyje Undinės vienatvę ir dramą, dviejų pasaulių kontrastą.

 

Vaizduotė liejosi laisvai

Nemėgstantis operoje garažų ir buduarų estetikos G.Padegimas kūrinio idėjas perteikė poetiškai, natūraliai įpindamas į pasakojimą pajūrio publikai artimų detalių. Pagrindinė spektaklio dekoracija – amžiną gyvybės ratą simbolizuojanti arka iš lentučių scenos centre – priminė takelius kopose, vaizdo projekcijose šėlo Baltijos jūra.

Anksčiau uostamiestyje G.Padegimo režisuotą Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ įspūdingai apipavidalinę vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir „Undinėje“ stebino muzikalumu: vandens stichijos įkvėpta jų vaizdinė partitūra tarsi suaugo su nuostabia operos muzika. 

Povandeninio pasaulio idilę natūraliai pagyvino grakštus undinėlių šokis (choreografė Aušra Krasauskaitė). Kai kurios masinės scenos buvo sukurtos su kinematografiniu polėkiu.

Akį iškart rėžė tik Undinės ekstravagantiška išvaizda. Apskritai personažų kostiumai šiame spektaklyje kartais iškalbingesni už muzikines partijas: jų autorės vaizduotė liejosi laisvai perteikiant veikėjų charakterius ir vidines nuotaikas. Įdomiai aprengta ir visa Princo svita, tik jis pats, nepastovus, bevalis lepūnėlis, išvengė ryškesnių štrichų.

 

Surinko balsingą ansamblį

G.Padegimas neslėpė, kad estetiškam spektakliui buvo svarbūs ne tik aktoriniai solistų sugebėjimai, bet ir išvaizda. Pagrindinius vaidmenis premjerai rengė net trys solistų sudėtys. Dalis jų buvo dirbę su šiuo režisieriumi anksčiau ir dabar gavo progą ūgtelėti.

Pirmoje premjeroje Undinę dainavo operos scenoje dar nematyta Ona Kolobovaitė. Lyginant su kitais artistais, buvo justi jos patirties stoka, bet laikas leis perspektyviai solistei atsikratyti trūkumų. O Tomas Pavilionis Princą įkūnijo tiesiog nepriekaištingai – artistui nepaprastai tiko ir šis vaidmuo, ir vokalinė partija: jis užvaldė salę įkvėptai atliekamomis užburiančio grožio arijomis.

Ryškiu įvaizdžiu ir galingu sopranu nustebino Princesę įkūnijusi Gabrielė Bukinė. Neseniai gėrėjomės jos trapia Violeta „Traviatoje“, o „Undinėje“ ji efektingai persikūnijo į ugningo temperamento, ekstravagantišką damą. Įspūdingai Vandenį dainavo Kšištofas Bondarenka, įtaigi buvo Dalios Kužmarskytės Ragana.

Spektaklį jaukiai pagyvino judri ir balsinga Virėjuko (Vita Merkytė) ir Girininko (Farshadas Abbasabadi) porelė. Iranietis choristas F.Abbasabadi šia solo partija debiutavo operos scenoje ir lietuviškai ją padainavo net raiškiau už daugelį lietuvių.

Vargu ar pasiteisino garsiausios A.Dvorako operos vertimas į lietuvių kalbą – spektaklyje norėjosi subtitrų, nes suprasti buvo įmanoma vos kelių artistų dainuojamą tekstą. Pagyrimų nusipelnė „Undinės“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis su teatro orkestru, įkvėptai perteikę klasikinio šedevro grožį, teatro choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), dar kartą įrodęs, kad ne tik gerai dainuoja, bet ir šoka.

 

Jubiliejų atšventė teatre

„Undinės“ kūrėjai džiaugėsi, kad Lietuvoje retai statoma opera grįžo į repertuarą būtent vandenų krašte Klaipėdoje, o darnus ir gabus uostamiesčio teatro kolektyvas leido laisvai skleistis jų vaizduotei.

Ta pati statytojų komanda jau yra sulaukusi Klaipėdoje didelės sėkmės, pastačiusi E.Balsio 100-mečiui skirtą jo operą „Kelionė į Tilžę“. Simboliška, kad kurdamas uostamiesčio muzikiniame teatre G.Padegimas atšventė ir išskirtinę sukaktį – 70-metį. Šeštadienio spektaklyje režisierių šia proga kultūros ministro vardu pasveikino viceministras V.Gasparavičius.

„Smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalyti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, ar nesu dar kerpėmis apaugęs, ar mano veikla reikalinga ir vertinama. Parako dar turiu. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti!“ – džiaugėsi jubiliatas.

KRISTUPAS ANTANAITIS Nelaimingos Undinės istorija
+

Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

 

7md.lt, Nr. 9 (1416), 2022-03-04

 

Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.

Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.

 

2022-uosius Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko iškilmingai – vasario 25, 26 ir 27 d. Žvejų kultūros rūmuose (teatro pastatas vis dar rekonstruojamas) pristatė pirmąją šių metų premjerą, Lietuvoje retai statomą čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko operą „Undinė“. Tai priešpaskutinė ir populiariausia iš dešimties kompozitoriaus sukurtų operų.

 

Po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto savo tikrojo populiarumo tolėliau už Čekijos ribų operai teko palaukti iki XX a. 8–9-ojo dešimtmečio. Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libreto autorius Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionalioje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu.

 

„Undinė“ Lietuvoje statyta tik dukart. Pirmoji premjera įvyko 1937 m. Kauno Valstybės teatre, antroji – 1972-aisiais, jau Kauno muzikiniame. Operos siužetas pasakoja apie miško glūdumoje tyvuliuojančio ežero pakrantėje gyvenančią undinę, kuri įsimyli žmogų – princą. Jos liūdesį pastebėjusiam tėvui undinė prisipažįsta norinti pati tapti žmogumi, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Laikydamasis nuomonės, kad žmonės – pikti ir žiaurūs, tėvas įnirtingai priešinasi dukters norui, tačiau ši įsitikinusi priešingai – žmonės spinduliuoja meilę. Galų gale supratęs, kad dukters atkalbėti nepavyks, tėvas sutinka jai padėti ir paprašyti raganos pagalbos, kad ši undinę paverstų žmogumi. Ragana sutinka išpildyti undinės norą, tačiau su viena sąlyga: jeigu princas jos neįsimylės, ji bus prakeikta, o jos mylimasis žus. Negana to, tapdama žmogumi undinė praras kalbos dovaną. Meilės apakinta ir įsitikinusi, kad jos jausmai nugalės visas kliūtis, mergina su viskuo sutinka. Undinė išgeria raganos paruoštą gėrimą ir krinta be sąmonės. Kitą rytą medžiodamas ežero pakrantėje princas pamato nuostabaus grožio merginą. Nors nepažįstamoji ir nekalba, apstulbintas jos grožio princas parsiveda ją į pilį ir netrukus paskelbia apie vestuves. Tarp į puotą besirenkančių svečių yra ir viena užjūrio princesė, kuriai nesuprantama, kaip princas gali vesti nebylę, tad ji nutaria pati užkariauti kilmingo jaunikaičio širdį. Netrukus savo tikslą pasiekia. Sukrėsta – atstumta ir nemylima – undinė sugrįžta prie gimtojo ežero, kur nuo jos nusisuka ir ją anksčiau mylėjusios seserys. Sielvarto apimtai undinei ragana pasiūlo vienintelę išeitį išsigelbėti: jei pati nužudysianti princą – vėl atvirsianti į undinę. Mergina šį pasiūlymą nedvejodama atmeta ir sviedžia raganos ištiestą peilį į ežero gelmę. Atsitokėjęs princas suvokia savo klaidą ir, beveik paklaikęs nuo skausmo ir apgailestavimo, puola prie ežero, tikėdamasis ten rasti mylimąją. Pagaliau suradęs, princas meldžia atleidimo ir prašo undinės sugrįžti. Mergina papasakoja apie prakeiksmą: po to, kai princas ją atstūmė, jųdviejų bučinys dabar jam reikštų mirtį. Nebematydamas prasmės gyventi be mylimosios, princas aistringai ją pabučiuoja ir miršta ant undinės rankų.

 

Spektaklio režisierius Gytis Padegimas prieš premjerą sakė: „Ši opera Lietuvoje mažai statyta, o publika, nors ją mėgsta, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimus žodžius ir šiandien kartojame kaip atradimą: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“ Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad Klaipėdos teatre radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“

 

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė scenoje sukūrė apskritimo formos vertikaliai stovinčią konstrukciją, kuri pagaminta iš tokio paties medžio kaip pažintiniai takai, besidriekiantys per pajūrio kopas. Tarp konstrukcijos ribų ir vyksta visas spektaklio veiksmas, kurį papildo vaizdo projekcijų dailininko Linarto Urniežio sukurtos vizualizacijos, itin gerai derančios su veiksmu. Spektaklio koncepcijoje atsispindi ekologijos tema ir, panašiai kaip Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“, kuriame gamta kenčia drauge su žmogumi, čia projekcijos vaizduoja visą blogį – užterštus ežerus, upes, milžiniškus elektros stulpus vidury miško ar liepsnojančias girias. Drauge su laipsniškai kylančia muzikos dinamika projekcijos vaizduoja didėjančią dramą ir artėjantį susinaikinimą.

 

Spektaklio kostiumai šiuolaikiniai, atrodytų, neturintys nieko bendro su įsivaizduojamais pasakos veikėjais. Netgi negalime pasakyti, ką matome scenoje – žmones ar mitines būtybes. Tai darė įspūdį, nes sukurti neapibrėžiantį laiką ir aplinką nėra jau taip paprasta.

 

Šviesų dailininkas Andrius Stasiulis papildė scenografės ir vaizdo projekcijų autoriaus darbus. Šviesų menas šiame spektaklyje yra ryškus veikėjas, jautriai reaguojantis į išgyvenimus scenoje. Pabaigoje, palikusi mirusį Princą ir išnykdama tamsoje, Undinė perskrodžia erdvę, kuri, tarsi po vandeniu bandantys prasiskverbti saulės spinduliai, nuskaidrina povandeninį pasaulį.

 

Choreografė Aušra Krasauskaitė sukūrė povandeninio pasaulio šokius, kurie lydėjo Vandenio ir Undinės pokalbius, o pokylio scenoje choras ne tik dainavo, bet ir šoko. Sužavėjo nuoširdus ir atsidavęs choro artistų darbas (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas).

 

Pirmoje premjeroje vasario 25-ąją dainavo Ona Kolobovaitė (Undinė), Tomas Pavilionis (Princas), Kšištofas Bondarenko (Vandenis), Gabrielė Bukinė (Svetimšalė princesė), Dalia Kužmarskytė (Ragana), Rosana Štemanetian (Pirmoji laumė), Vitalina Trinkė (Antroji laumė), Ernesta Stankutė (Trečioji laumė), iranietis (dainavęs lietuviškai) Farshadas Abbasabadi (Girininkas), Vita Merkelytė (Virėjukas) ir Valerijus Gončarovas (Medžioklis). Iš šios sudėties labiausiai nustebino O. Kolobovaitė, kuri pastaraisiais metais buvo visiškai dingusi iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo, tačiau, pasirodo, yra išlaikiusi puikią vokalinę formą. Efektingas grįžimas į didžiąją sceną! T. Pavilionis – tikras scenos profesionalas, kuriantis daugybę vaidmenų Lietuvoje ir užsienyje, tad buvo proga vėl pasidžiaugti jo meistriškumu.

 

Antrasis vakaras (vasario 26 d.) prasidėjo nerimo nuotaikomis, bet pakiliai: dėl gerai žinomų priežasčių pirmiausia buvo sugrotas Ukrainos himnas. Vakaras baigėsi džiugiai – mat tądien režisierius G. Padegimas scenoje ir su žiūrovais minėjo savo 70-mečio jubiliejų! Šioje premjeroje išvydome Ritą Petrauskaitę (Undinė), Mindaugą Zimkų (Princas), Valdą Kazlauską (Vandenis), Beatą Ignatavičiūtę (Svetimšalė princesė), Loretą Ramelienę (Ragana), Emiliją Janiną Kozlowską (Pirmoji laumė), Diną Mataitienę (Antroji laumė), čilietę (taip pat dainavusią lietuviškai kaip ir kolega iš Irano) Indrą Sofią Marią Nielsen (Trečioji laumė), Kęstutį Nevulį (Girininkas), Juditą Butkytę-Komovienę (Virėjukas) ir V. Gončarovą (Medžioklis).

 

Visą spektaklį neapleido jausmas, kad Undinės partija mažiau tinkama R. Petrauskaitės diapazonui nei O. Kolobovaitės, solistei trūko balso stiprumo, o M. Zimkus dainavo tarsi neužtikrintai. Tikro scenos vilko K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duetas antro veiksmo pradžioje padarė kur kas didesnį įspūdį nei kolegų F. Abbasabadi, V. Merkelytės. Beje, opera buvo atliekama lietuvių kalba, tačiau per abu premjerinius vakarus solistų tarties suprasti buvo neįmanoma. Vienintelis aiškiai ir suprantamai dainavo K. Nevulis.

 

Teatro orkestras labai patobulėjęs, tam tikrai daug nusipelnęs teatro muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis. Deja, premjeriniuose vakaruose ir dirigentui, ir orkestrui nepaprastai sudėtinga Dvořáko muzika dar kėlė iššūkių. Gal prie to prisidėjo ir nepatogūs kai kurie sceniniai sprendimai: antai puikiai skambantis teatro choras abiejuose spektakliuose vietomis „išsiskyrė“, mat stovi skirtingose scenos pusėse ir akustiškai vieni kitų negirdi. Dar vienas nutikimas nepapuošė antrosios premjeros, kai K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duete solistė su orkestru išsiskyrė beveik per taktą. Deja, dirigentas situacijos taip pat nesuvaldė, net nepakėlė akių nuo partitūros... Orkestras griaudėjo visu garsumu, taip užgoždamas ne tik solistus, bet ir nemažą chorą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai tik pirmieji spektakliai, tad yra laiko tobulėti ir taisyti klaidas.

 

Opera „Undinė“ – neabejotinai gražus ir ryškus įvykis šių dienų kontekste, leidęs nors kiek pamiršti negandas. Klaipėdos muzikinis teatras jau ne pirmą kartą įrodo, kad yra rimtas konkurentas Lietuvos sceninio meno pasaulyje. Pasak teatro vadovės Laimos Vilimienės, vasarą dar laukia Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ premjera, rudenį – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“.

DAIVA KŠANIENĖ „Undinė“: pasaka, virtusi giliaprasme opera
+

Durys, 2022-03

 

Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi priešprieša agresijai, nežmoniškumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antoníno Dvořáko opera „Undinė“.

 

Susiliejo į vientisą tėkmę

Šio veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į aukščiausios prabos veikalus, nepasiduodant populiarumo vilionėms. Čekų meninės kultūros šedevro – XIX–XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romantiškai modernios stilistikos, vagneriškai simfonizuotos pasakinės operos „Undinė“ (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių išlygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistriškumo.

 

A.Dvořákas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, išryškino ne tik legendinę, bet ir psichologinę jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ankšta, ji trokšta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prieštaringiausių jausmų, myli, patiria išdavystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: „Nei aš undinė, nei aš žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!“ (II veiksmas).

 

Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo išaukštinta meilės, ištikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A.Dvořáko muzika ir savita, išradinga sceninė raiška. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė šios lyrinės – dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romantiškai nuostabių melodijų, išraiškingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų. ►

 

Olesios Kasabovos nuotr.

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

V.Merkelytė (Virėjukas) ir F.Abbasabadi’s (Girininkas).

 

◄ Prieš žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos – romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, miško fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetimšalė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvariškiai), atvedusi prie tragiškos baigties – Undinės ir jos mylimojo mirties.

 

Atlikti – nelengva užduotis

Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė ašis – labai išaugęs, meniškai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. „Undinėje“ orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis, įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgiškai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, šokinius ritmus su užburiančiu ištisiniu vagneriškos muzikinės dramos simfonizmu. Išraiškingai orkestre skambėjo ir švelnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliuškenimas, miško šlamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramatiški epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: „Bravo orkestrui!“

 

Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), ištisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaciškumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.

 

Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę išties sudėtingas, plataus diapazono, psichologiškai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais. Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir šį kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artistiškumą. Ryškus ir įspūdingas buvo Kšištofas Bondarenka (bosas) – Vandenis, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi’s) duetinės scenelės įnešė linksmesnės, buitiškesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetimšalės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana Štemanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusiškai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grakščiomis Laumėmis.

 

Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis išimtimis) prasta dikcija. Aišku, muzika nemažai „pasako“, „išaiškina“, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio aiškumo. Labai norėjosi titrų.

Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceniškai judrus, choreografiškai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.

 

Per filosofinę prizmę

Režisūrinių operos „Undinė“ sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdietiškoje šios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus beatodairiško gamtos niokojimo padarinius. Ne veltui režisierius prieš premjerą sakė: „Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.“

Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda,

 

D.Kužmarskytė (Ragana) ir O.Kolobovaitė (Undinė).

 

„atradusi“ pagavią ir taiklią scenografiją, fantastiškų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Aušra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks išdailintas Undinės sceninis paveikslas – jos iškalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą iš undinės į žmogų (ypač Undinės – nebylės scenose); vykusiai „nutapytas“ Princo dvilypumas, išraiškinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plastiškumas bei efemeriškumas...

Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir išradingai naudojamų šiuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. ►

 

G.Bukinė (Svetimšalė princesė) ir T.Pavilionis (Princas).

O.Kolobovaitė (Undinė) ir K.Bondarenka (Vandenis).

 

◄ Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaikščiojimo maršrutus.

 

Platus vizualinis spektras

Vaizdo projekcijos, šviesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, ošiančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Vešlų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, – povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grakščius šokius, žaismę – keičia niūrus, tamsus nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme – nejauki Princo pilies menė, priešiškas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rūškani veidai, išdavystė, murzinų spalvų rūbai, šaltos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... Šių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties priešpriešos centre – tarsi jungiamoji grandis – trapus, šviesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.

 

Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek šokiravę menininkės B.Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu „suaugo“ su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reikšmes.

 

Ne iliustracija ar puošmena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A.Krasauskaitės sukurti šokiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.

 

Naujoji premjera, A.Dvořáko „Undinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, išnyks nesklandumai ir „Undinė“ taps mėgstama repertuarine opera.

 

Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera – pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ryškiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susišaukė su baisaus karo nuojauta.

 

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

R.Štemanetian, V.Trinkė, E.Stankutė (Laumės). Olesios Kasabovos nuotr.

Muzikos vadovas ir dirigentas

Tomas Ambrozaitis

Režisierius

Gytis Padegimas

Scenografė ir kostiumų dailininkė

Birutė Ukrinaitė

Grimo dailininkė

Aira Braždienė

Vaizdo projekcijų dailininkas

Linartas Urniežis

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Choreografė

Aušra Krasauskaitė

Informacija:

Premjeros data:

2022-02-25

Vieta:

Žvejų rūmų Didžioji salė, Klaipėda

Kaina:

10.00 €, 15.00 €, 20.00 €

Pradžia
01 val. 30 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
50 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Ona
Kolobovaitė
Undinė
person profile image
Jurgis
Jarašius
Princas (pirmą kartą)
person profile image
Kšištof
Bondarenko
Vandenis
person profile image
Beata
Ignatavičiūtė
Svetimšalė princesė
person profile image
Gabrielė
Kuzmickaitė
Ragana
person profile image
Emilia Janina
Kozłowska
Pirmoji laumė
person profile image
Dina
Mataitienė
Antroji laumė
person profile image
Indra Sofia Maria
Nielsen
Trečioji laumė
person profile image
Kęstutis
Nevulis
Girininkas
person profile image
Judita
Butkytė-Komovienė
Virėjukas
person profile image
Vilius
Trakys
Medžioklis (pirmą kartą)
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
choras
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
Laumės
person profile image
Giedrius
Vaznys
Dirigentas (pirmą kartą)

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-09-25

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-10-10

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-04-09

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2022-10-09

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.