Profilis
Alvidas Remesa (g. 1951 Kaune) – kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, muzikos psichoterapeutas. Vaikystėje mokėsi groti smuiku, vėliau baigė Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar Konservatorija) kompozicijos skyrių. Besimokydamas išbandė įvairiausius darbus: Kaune dirbo laiškininku, pagalbiniu darbininku mėsos kombinate, muzikos instrumentų remontininku Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. 1983 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigė prof. Vytauto Laurušo kompozicijos klasę. Po studijų įsikūrė Klaipėdoje, kur dėstė muzikos istorijos ir teorijos disciplinas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (1983–1995), vėliau Klaipėdos universiteto Menų fakultete (1995–2004 m., nuo 1994 m. – docentas). 1997 m. Klaipėdos universitete įkūrė Muzikologijos institutą, buvo pirmasis jo direktorius (1997–1998).
Atgimimo laikotarpiu A. Remesa taip pat studijavo teologiją, gilinosi į bažnytinės muzikos istoriją, muzikos liturgiją, grigališkąjį choralą. Jis yra įvairių Lietuvos ir užsienio visuomeninių organizacijų narys, jo veiklos barai itin platūs. Nuo 1987 m. – pranciškonų pasauliečių ordino narys (br. Jeronimas OFS), vienas Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino atkūrėjų ir pirmasis vadovas (1988–1998). 1989 m. atkūrė Šv. Cecilijos draugiją, iki 1999 m. buvo jos pirmininkas, surengė aštuonis vaikų bažnytinių chorų festivalius. Dirbdamas Kretingos pranciškonų vienuolyno bažnyčios vargonininku (1990–2002) rūpinosi Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekos dingusių senovinių knygų, rankraščių grąžinimu (1990–1993), rengė vargonininkų kursus, tarptautinius vargonų muzikos festivalius ir konferencijas, atliko daugiau kaip 700 mišių mišriam chorui ir vargonams. Sudarė sakralinės muzikos, muzikos liturgijos, bažnytinės muzikos improvizacijos, kūrybos ir improvizacijos, mokslo metodines programas aukštosioms mokykloms. Šias disciplinas dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete, Telšių kunigų seminarijoje (1991–93), Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje (1994–96), Šv. Antano kolegijoje Kretingoje (1999–2000).
A. Remesa paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių pranciškoniškos muzikologijos klausimais, daugelį metų redagavo pranciškoniškus ir katalikiškus leidinius. Jo dėka buvo atkurtas pasaulio lietuvių kultūrinis religinis žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“ (nuo 1995 m. – „Pranciškonų pasaulis“), įsteigtas Lietuvos katalikų mokslų akademijos Klaipėdos skyrius (1991). 1995–99 m. jis buvo LKMA Klaipėdos skyriaus leidžiamo mokslo metraščio „Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra“ redaktorius. Parašė bažnytinės muzikos teorijos, praktikos ir istorijos vadovėlį (1991), vadovėlius „Grigališkojo choralo pagrindai“ ir „Sek manimi“ (abu 1995), išleido poezijos rinktinę „Žuvys“ (2000).
Dar viena svarbi A. Remesos mokslinės ir visuomeninės veiklos sritis – muzikos psichoterapija. Kaip muzikos terapeutas stažavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (1992), Austrijoje (1999), dirbo Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje (1999–2004), čia įrengė du muzikos terapijos kabinetus. Konsultuodamasis su psichiatrijos specialistais sukūrė kompozicijų psichikos ligoniams, sveikatingumo siekiantiems pacientams, kuriose psichika stimuliuojama pasitelkiant muzikinius intervalus, ritmus, instrumentuotę, dermes ir kt. muzikos elementus. 2001 m. įkūrė Respublikinį muzikos psichoterapijos centrą prie Klaipėdos psichiatrijos ligoninės, jam vadovavo (2001–04), surengė keturias respublikines konferencijas tema „Muzika ir kūryba psichoterapijoje“. Įkūrė asociaciją „Muzikos terapijos sveikatingumo centras“ Druskininkuose (2004–2010), ten pat dirbo biomuzikos terapeutu (2006–10). 2005–2010 m. dirbo bažnyčios choralistų ansamblio vadovu ir vargonininku Pilnų namų bendruomenės priklausomybių centre Panaroje (Varėnos raj.).
Šiuo metu savanoriauja kaip vargonininkas Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne ir muzikos pshichoterapeutas Šv. Pranciškaus onkologijos centre.
A. Remesa sukūrė daugiau kaip 120 įvairaus žanro kūrinių – pradedant dainomis, chorinėmis kompozicijomis ir baigiant simfonijomis bei scenine muzika, tačiau reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro bažnytiniai opusai. Jie dažnai skamba Lietuvoje, Europos šalyse ir JAV, leidžiami Lietuvos bei užsienio leidyklose. Kompozitoriaus sakralinė muzika skamba Lietuvos ir centrinės Europos katalikų bažnyčiose, taip pat Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Anglijos protestantų, Graikijos ortodoksų šventovėse.
Ankstyvuoju kompozitoriaus kūrybos laikotarpiu jo muzikoje vyravo tradiciniai neoklasicizmo bruožai, polistilistika, paįvairinta populiariosios muzikos elementais (pvz., kamerinėje operoje „Pakeisti širdį širdimi“). Daugiadalės kompozicijos ar ciklai grindžiami monoteminiu principu, juose dažniausiai atsiskleidžia nuosekli kūrinio idėjos plėtotė. Kompozitorius mėgsta šiuolaikiškai interpretuoti folklorą, bažnytinėje muzikoje – grigališkojo choralo, liturginės muzikos elementus, kurie subtiliai supinami su šiuolaikinės muzikos kalbos priemonėmis. Ir bažnytiniuose, ir pasaulietiniuose A. Remesos opusuose ryškūs pranciškoniško pamaldumo simboliai ir temos – paties Šv. Pranciškaus asmenybė, jo sukurtos giesmės, stigmų slėpinys, rožinio (septynių Švč. Maergelės Marijos džiaugsmų) slėpinys, pranciškonų kryžius, maldos ir kt. Tarp svarbesnių kompozitoriaus kūrinių galima paminėti poemą „Paskutinė vakarienė“ simfoniniam orkestrui (1983), Sonatą vargonams „Dialogai“ (1983), Koncertą valtornai ir styginių orkestrui (1984), kamerinę operą „Pakeisti širdį širdimi“ (Jono Mačiukevičiaus libretas, 1985), „Paprastą Requiem“ mišriam chorui, dviem solistams, vargonams ir instrumentiniam ansambliui (pagal Edmondo Kelmicko žodžius, 1986), baletą vaikams „Raudonodžių vadas“ (Povilo Fokino libretas, 1988), oratoriją „Šv. Pranciškus Asyžietis“ 4 solistams, mišriam ir vaikų chorams, simfoniniam orkestrui ir vargonams (pagal Vinco Gidžiūno ir Leono Andriekaus tekstus, 1991), „Himną Šventajam Tėvui“ (1992, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II sutikimui Lietuvoje), septynias Grigalines mišias (visos 1993), „Choralą sausio tryliktajai“ vyrų chorui ir varpams arba kameriniam orkestrui (1994), simfoninę variaciją M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui, op. 7 Nr. 4, tema (1995), 7 simfonijas (Nr. 1 „Universitas“, 1996; Nr. 2, 1997, Nr. 3, 1998; Nr. 4 „Ecce homo“, 1999, Nr. 5 „Atradimai“, 2004, Nr. 6 „Prisikėlimas“, 2011; Nr. 7 Simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“, 2016), „Ežero preliudą“ (1986) ir „Septynis Kristaus žodžius“ klarnetui solo (1992), ciklus fortepijonui „Stigmos“ (1987) ir „Sakramentalijos“ (1998).
Su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru kompozitorių sieja ilgametė draugystė, besitęsianti dar nuo jo kamerinės operos „Pakeisti širdį širdimi“ premjeros (1985) Klaipėdos liaudies operoje. Vėliau čia buvo pastatytas baletas vaikams „Raudonodžių vadas“ O.Henry novelių motyvais (1989). Nuo 1996 m. prasidėjo glaudus kompozitoriaus bendradarbiavimas su ilgamečiu KVMT vadovu ir dirigentu (dabar garbės dirigentu) prof. Stanislavu Domarku, kuris dirigavo visų septynių A. Remesos simfonijų premjeras.
- Kompozitorius - SAKMĖ APIE MĖMELBURGĄ (Premjera 2022.08.01)
Žmones su regos negalia po naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą vedžios ir moderniausios technologijos
„Sapnai ir kaktusai“ skleisis naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“
85-ąjį jubiliejų pasitinka pirmasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro garbės dirigentas Stanislavas Domarkas
