Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2022.11.24

18

30

Opera
PULKO DUKTĖ

Pirkti bilietus

2 veiksmų opera, atliekama prancūzų kalba
Libreto autoriai: Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges, Jean-François Bayard
(kalbamuosius intarpus į lietuvių k. vertė Virginijus Pupšys)

Pirmąkart Lietuvoje statoma italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Pelnęs šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“, G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, mėgino įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam puikiai sekėsi: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“.

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė. Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku. Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įkūnija geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.


APDOVANOJIMAI

„Auksinis scenos kryžius“ (2022-03-27) operos solistei Linai Dambrauskaitei už Mari vaidmenį
„Pagauk bangą“ (2022-04-10) operos solistei Ritai Petrauskaitei už Mari vaidmenį

I veiksmas
1962-ieji, Alžyras. Artėja Alžyro karo pabaiga. Prie lauko terasoje susirinkusių prancūzių, būgštaujančių dėl galimos Alžyro Nacionalinio išsivadavimo fronto pergalės ir su tuo susijusių pasekmių kolonistams, prisijungia įsibaiminusi markizė de Berkenfyld. Ji planuoja grįžti į savo pilį Prancūzijoje, lydima liokajaus Hortenzijaus. Pasklidus žiniai, kad Prancūzija rengiasi pasirašyti paliaubų sutartį, baimė ir įtampa auga. Markizė taip susijaudinusi, kad liokajui tenka ją gaivinti uostomąja druska. Ji įpareigoja Hortenzijų pasirūpinti saugumu ir viską suruošti kelionei. Damos pasišalina į apartamentus.
Panikos apimtas Hortenzijus bando nepastebėtas prasmukti pro arabų kvartalą ir atlikti jam pavestą užduotį. Tačiau netikėtai pasirodęs Prancūzijos armijos 21-ojo pulko seržantas Sulpicijus išgąsdina liokajų ir jis ruošiasi sprukti. Seržantą tai pralinksmina, nes jo ketinimai kuo taikiausi – jis tikina įvesiąs mieste tvarką. Jam įkandin įeina Mari – našlaitė, kurią pulko kariai rado kovos įkarštyje ir užaugino kaip savo dukterį. Užaugusi mergina liko jame tarnauti kaip maisto, drabužių ir atsargų tiekėja. Sulpicijus džiaugiasi ją matydamas ir klausinėja, kas tas nepažįstamasis, su kuriuo ją matė pulko kariai. Vos jai prasitarus, kad tai Tonijas – jaunas alžyrietis, kareiviai įveda jaunuolį, suimtą už tai, kad šniukštinėjo aplink stovyklą. Mari maldauja kareivių jo nebausti, nes andai jis išgelbėjęs jai gyvybę – pagavo bekrentančią nuo aukšto skardžio į prarają. Kareiviai dėkoja jam, vadina jį draugu. Jie ragina Mari užtraukti pulko dainą. Pasigirdus būgno tratėjimui, Sulpicijus išsiveda savo karius, kartu pasiimdamas ir Toniją.
Tačiau šis sugeba nuo jo pasprukti ir grįžta pas Mari. Ji paaiškina Tonijui, kad norėdami būti kartu, jie turėtų gauti visų pulko „tėčių“ palaiminimą. Tonijas prisipažįsta mylįs Mari ir abu jaunuoliai dainuoja meilės duetą.
Sugrįžęs Sulpicijus užtinka įsimylėjėlių porelę, seržantas įsako Tonijui nedelsiant pasišalinti, tarp jų įvyksta barnis. Mari, supykusi ant Sulpicijaus, išbėga įkandin jaunuolio.
Pasirodo markizė su savo liokajumi ir prašo seržanto palydos, kad galėtų saugiai tęsti kelionę į Berkenfyldo pilį. Išgirdęs šį pavadinimą, seržantas prisimena jį matęs laiške, rastame kartu su kūdikiu mūšio metu. Markizė pasakoja, kad jos sesuo buvo ištekėjusi už prancūzų armijos kapitono ir jų duktė dingo karo metu. Paaiškėja, kad Mari yra seniai pradingusi markizės dukterėčia. Mari labai nustemba, sužinojusi, kad markizė yra jos teta. O šią nemaloniai nustebina šiurkščios merginos manieros ir kareivinių žodynas, tad prašo jos vykti kartu ir mokytis jos luomo panelei priderančio elgesio. Mari priešinasi jos valiai, tačiau nieko nebegali pakeisti ir sutinka išvykti.
Kad būtų arčiau mylimosios, Tonijas nusprendžia įstoti į 21-ąjį pulką. Jis tikina savo naujuosius pulko draugus, kad myli Mari ir prašo jos rankos. Jie sutinka, tačiau Sulpicijaus pranešta žinia, kad Mari išvyksta gyventi pas savo tetą visus pribloškia. Mari ateina atsisveikinti su Toniju ir savo mylimu 21-uoju pulku.

II veiksmas
Svetainė Berkenfyldo pilyje, Prancūzija. Jau keletą mėnesių Mari gyvena markizės pilyje. Markizė nutarė ištekinti Mari už hercogo de Krakentorpo ir pakvietė seržantą Sulpicijų, kad padėtų įkalbėti Mari tekėti. Siekdama, kad Mari atsikratytų savo stačiokiškų manierų, markizė pasamdo šokių mokytoją, o ir pati moko ją gražaus dainavimo. Tačiau Sulpicijaus akivaizdoje ji negali susilaikyti, ir vietoj sentimentalios dainelės užtraukia pulko dainą. Seržantas mielai prie jos prisijungia. Markizė nusivylusi, tačiau vestuvės artėja ir ji privalo išsiųsti likusius kvietimus svečiams, todėl, patikėjusi Mari Sulpicijaus globai, trumpam išvyksta.
Hortenzijus praneša Sulpicijui, jog kažkoks kareivis prašo su juo pasikalbėti. Likusi viena, Mari beveik susitaiko su savo likimu, bet išgirsta karišką muziką ir su džiaugsmu pasitinka savo mylimą pulką. Kartu su juo atvyksta ir Tonijas, už drąsą paaukštintas į karininkus. Jis užsimena Mari iš savo pažįstamo burmistro sužinojęs paslaptį, kurios jis kol kas negalįs atskleisti. Mari ir Tonijas prašo Sulpicijaus užtarti juos prieš markizę.
Ateina markizė, Tonijas prašo Mari rankos, pasakoja rizikavęs dėl jos savo gyvybe. Bet markizė atsainiai atmeta jo prašymą. Tada Tonijas atskleidžia žinąs, jog ji niekada neturėjusi dukterėčios. Markizė liepia jam pasišalinti, o Mari nedelsiant eiti į savo kambarį.
Likusi dviese su Sulpicijum, ji prisipažįsta, kad Mari jai ne dukterėčia, o nesantuokinė duktė. Kadangi ji negalinti teisėtai paveldėti jos titulo ir turto, markizė sutarusi dėl jos vedybų su kilmingu ir turtingu jaunikiu.
Į pilį atvyksta jaunikio motina – kilminga našlė hercogienė de Krakentorp derėtis dėl vedybų sutarties. Notaras patvirtina aptartą sutartį ir praneša, jog vakare beliks ją tik pasirašyti. Į pilį renkasi svečiai, atvyksta ir kilmingoji hercogienė, tačiau Mari vėluoja... Markizė, patekusi į nepatogią padėtį, prašo Sulpicijaus įkalbėti Mari ateiti ir pasirašyti sutartį.
Įeina Mari su Sulpicijum, kuris jai ką tik atskleidė visą tiesą apie markizę. Ji neslepia nusivylimo savo motina, taip ilgai slėpusia nuo jos tiesą, bet sykiu supranta, jog dabar tiesiog privalo pasirašyti vedybų sutartį. Tačiau paskutinę akimirką triukšmingai į ceremoniją įsiveržęs Tonijas ir pulko kariai praneša visiems susirinkusiems, kad Mari buvo jų maisto tiekėja ir yra šauniojo 21-ojo pulko duktė. Ši žinia iš pradžių papiktina kilmingus svečius, bet vėliau juos pakeri Mari nuoširdumas, kai ji pasakoja apie savo dėkingumą ją užauginusiems kareiviams. Markizę taip pat sujaudina Mari pasiaukojimas ir paklusimas jos valiai, tad ji leidžia savo dukteriai tekėti už to, kurį myli – Tonijo. Įžeista hercogienė de Krakentorp išskuba iš pilies. Visi džiūgauja, dainuodami „Valio Prancūzijai!“.

ASTA ANDRIKONYTĖ Po premjeros. „Pulko duktės“ žaismingas skrydis į vokalo viršukalnes
+

Pirmą kartą Lietuvoje pastatyta G. Donizetti komiška opera atskleidė nematytus menininkų talentus

 

Lrytas.lt, 2021-11-16


Italų „bel canto“ meistro G.Donizetti operos ne kartą statytos ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Bet komiškoji „Pulko duktė“, jau beveik 200 metų nuolat rodoma pasaulio teatruose vis aplenkdavo mūsų scenas.

Matyt, kūrybos pakilimą išgyvenantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir dėl to ryžosi imtis šio veikalo, nepabūgęs solistams keliamų jo iššūkių. Vokalinis pilotažas ir dainavimo (prancūziškai!) lengvumas, aktorinė meistrystė (operoje kalbamojo teksto kone daugiau nei dainuojamo!), personažų spalvingumas – tikėtis šiam veikalui suburti nepriekaištingą ansamblį buvo drąsu.

Tačiau praėjusį savaitgalį klaipėdiečių premjeriniuose spektakliuose Žvejų rūmuose, kuriuos dirigavo jų muzikos vadovas Martynas Staškus, dainavo dargi vieni lietuviai – geriausi šio teatro bei kviestiniai solistai.

Sudėtingas arijas lydėję plojimai, šmaikščias scenas – publikos juokas, spektaklius – ilgos ovacijos ir „bravo“ šūksniai bylojo, kad artistams pavyko tai, dėl ko daug prakaito išliedavo pats G.Donizetti, – sudėtingą veikalą perteikti smagiai ir žaismingai.

 

Nauja operos žvaigždė

Didžiausiu pirmosios premjeros atradimu tapo pagrindinio Mari vaidmens atlikėja Lina Dambrauskaitė.

Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepinačiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

 

Didžiausias karjeros iššūkis

Sudėtingiausią savo karjeros partiją – Mari mylimojo Tonijo – „Pulko duktėje“ įveikė Tomas Pavilionis. Devynias aukštąsias „do“ garsiojoje „Pour mon ame“ („Mano sielai“) arijoje jis padainavo gal ir ne taip lengvai kaip pagrindinis šių dienų Tonijas meksikiečių tenoras Jevieras Camarena, bet tiksliai, o tai – ne kiekvieno tenoro jėgoms.

Vokalo technikos gludinimas per karantiną artistui išėjo į naudą. Verta paminėti reikšmingą Prancūzijoje gyvenančios lietuvių pianistės Ievos Ponomariovaitės indėlį rengiant premjerai solistus.

Po pasirodymų Klaipėdoje T.Pavilionis išvyko į perklausą Danijoje prisistatyti Europos teatrų atstovams, mat pradėjo bendradarbiauti su tarptautine „Ascolta Artists“ agentūra. Tad greitai Tomas gali sulaukti pasiūlymų užsienyje ir išplaukti į tarptautinius operos vandenis.

 

Tryško spontaniška dvasia

Beje, buvusios baleto artistės Jūratės Sodytės režisuotoje „Pulko duktėje“ Tonijas – ne tirolietis, kaip originalioje operos versijoje, o jaunas alžyrietis.

Režisierė perkėlė kūrinio veiksmą iš Napoleono karų į Alžyro nepriklausomybės karo (1954-1962) laikus, kai Alžyre aktyviai veikė prancūzų kariškiai. Tai suteikė spektakliui kontrastų, egzotikos ir kažkiek aktualumo, nors pagrindinė „Pulko duktės“ tema amžina – viską nugalinti meilė.

Jautėsi, kad J.Sodytei pavyko uždegti trupę savo idėjomis. Nors artistai apibūdino jos režisūrą kaip labai tikslią ir detalizuotą, neapleido įspūdis, kad spektaklyje daug improvizuojama. Ypač spontaniškas atrodė Liudas Mikalauskas, žibėjęs komiko talentu. Jis įkūnijo Mari užauginusį prancūzų pulko seržantą Sulpicijų.

Daug salės simpatijų pelnė Mari motinos Markizės de Berkenfyld (Loreta Ramelienė) liokajų Hortenzijų vaidinęs Modestas Narmontas.

Jis nedainavo nė vienos natos, bet nuolat juokino publiką savo personažo komiškomis manieromis, balso intonacijomis ir reakcijomis.

 

Naujas režisierės etapas

Režisierė kuklias technines Žvejų rūmų galimybes kompensavo artistų talentais. Ji sumojo paversti privalumais net problemas – pavyzdžiui, vėlai į repeticijas įsitraukusio choristo nepritapimą. Šis pirmasis didelis savarankiškas J.Sodytės operos žanro darbas patvirtino jos kaip jautrios ir profesionalios režisierės reputaciją.

Iki šiol menininkė yra režisavusi Klaipėdos muzikiniame teatre operetę „Kandidas“ ir LNOBT – operą vaikams „Zuikis puikis“ bei ispanišką operetę „Sarsuela“. Nuo 2003 metų ji yra LNOBT choreografė ir operos režisierių asistentė, dirbusi su visais iškiliais šiuo laikotarpiu teatre kūrusiais menininkais – Eimuntu Nekrošiumi, Robertu Wilsonu, Davidu Aldenu, Günteriu Krämeriu, Grahamu Vicku ir kitais.

„Pulko duktėje“ buvo kur pasireikšti ir kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės fantazijai. Ji sukūrė spektakliui apie 100 sceninių kostiumų – nuo karinių uniformų iki musulmoniškų hidžabų ir elegantiškų, 7-ojo dešimtmečio Paryžių menančių apdarų, tik gaila, antrame veiksme padaugintų pagal vieną eskizą.

Išradingai scenos erdvę užpildė scenografė Sigita Šimkūnaitė, vos keliais štrichais perteikusi kontrastingą dviejų veiksmų atmosferą.

ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ Po premjeros. Klaipėdos muzikinio teatro staigmena operos mėgėjams
+

Lrytas.lt, 2021-11-16

 

Išklausius Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytą Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, tampa visiškai aišku, kodėl ji iki šiol Lietuvoje nebuvo statoma.

 

Mano galva, todėl, kad operos pagrindinės partijos reikalauja ypatingų balsų: techniškai labai lankstaus plataus diapazono koloratūrinio soprano (operos fanai tikrai klausėsi legendinės Joan Sutherland, Natalie Dessay įrašų) ir tokio pat lengvo tenoro, puikiai valdančio aukščiausiąjį registrą (kaip Juan Diego Florezo ar Javiero Camarena'os).

 

Tad galima sveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, reikiamus balsus suradusį ne kur nors užsienyje, o Lietuvoje, ir net ne vieną, o bent dvi sudėtis!

 

Apie pirmąją premjerą, kurioje dainavo mūsų lakštingala Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis ir Liudas Mikalauskas, jau rašyta, taip pat džiaugtasi ir socialiniuose tinkluose (esu informuota kitų asmenų, nes nesinaudoju šiuo XXI amžiaus stebuklu). Lankiausi antrojoje premjeroje (lapkričio 13) ir patyriau išties daug labai malonių įspūdžių. Tad šis tekstas – apie tai, daugiausia – apie muzikinę spektaklio plotmę.


Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą girdėjau senokai, tad nekantraudama laukiau uvertiūros bei spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Martyno Staškaus pasirodymo. Suklusti paragino jau pati pirmoji ilgesingai valtornos išdainuota lyriška tema, kuriai atitarė tiksli, susiklausiusi medinių pučiamųjų grupė. Kartojant temą ir muzikai rutuliojantis toliau, pasigirsta darnus stygininkų balsas, ypač gražus ir tikslus smuikų unisonas.

 

Žvaliai suskambėjo tercijomis atlikta trimitų maršinė tema, kurią operoje dainuos Mari, pritardama būgnu. Šviesi linksma uvertiūros muzika, vedama patyrusios M. Staškaus rankos, nuteikė optimistiškai, o teatro orkestras nusipelno nuoširdžių pagyrimų. Užbėgdama sau pačiai už akių iš karto tvirtinu: per visą spektaklį orkestras grojo darniai ir tiksliai, solistams pritarė labai dėmesingai. (Gal keliose vietose solistams norint laisviau atsikvėpti, dirigentas galėjo jiems padėti.)

 

Atskirai norisi pagirti antrajame veiksme skambėjusį orkestro koncertmeisterės gražų stilingą solo ir atmintyje užsifiksavusį išraiškingą anglų rago balsą.

 

Atskleidus uždangą publikos laukė siurprizas: vietoje Tirolio kaimiečių, režisierei veiksmą perkėlus į Alžyrą, scenoje būriavosi vyrai tos šalies kostiumais, o scenovaizdyje dominavo aukšti molio spalvos mūrai. Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė pasidavė dabarties statytojų pamėgtam laiko ir vietos kaitaliojimui, neva priartinančiam operos turinį prie dabarties žiūrovo.

 

Ar šiandienos klaipėdiečiui, kauniečiui, vilniečiui tebėra aktualiausias XX a. viduryje vykęs Alžyro pasipriešinimo judėjimas, lieka atviras klausimas. Opera yra komiška, alžyrietiškas pirmo veiksmo scenovaizdis ir ypač charakteringi kostiumai kūrė kažkokią vaikiškų pasakų atmosferą. Tiesą sakant, visa tai galėjai priimti tiesiog kaip gryną pokštą, nepaisant spektaklio programėlėje rimtai dėstomos sumanymo koncepcijos. Politiškai korektiškai galima pridurti: režisierės valia rinktis, o mūsų valia priimti arba ne.

 

Gerai, kad opera tebėra visų pirma muzikinis veikalas, ypač turint omenyje Gaetano Donizetti epochą ir gražųjį dainavimą, bel canto. Tiesa, prancūziškai atliekamoje operoje yra daugybė lietuviško kalbamojo teksto, reikalavusio iš solistų papildomų pastangų. Reikėjo iš prancūzų kalba dainuojamos muzikos staigiai persijungti į lietuvių kalba tariamą tekstą, reikalavusį raiškios tarties ir tinkamų šnekamųjų intonacijų.

 

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai Rita Petrauskaitė ir Mindaugas Jankauskas su šiomis užduotimis susidorojo pagirtinai. Neprasprūdo nė viena lietuviškai ištarta replika, jų kalbėjimas buvo beveik natūralus, be dirbtinumo, kurio pasitaikė kitų atlikėjų žodinėse replikose. Bet svarbiausia – pats dainavimas.

 

Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis.

 

Rita Petrauskaitė sukūrė įsimintiną Mari vaidmenį. Žavėjo ne tik jos dainavimas, lengvai sklindantis balsas, bet ir ypač įtaigi vaidyba. Pati pirmoji arija „Chacun le sait, chacun le dit“ dar nesuskambėjo taip, kaip norėtųsi ir kaip solistė gali ją atlikti. Tiesą sakant, abejoju, ar galima susikaupti gana sudėtingai muzikiniu požiūriu muzikai, kai tuo pat metu turi lakstyti aukštyn žemyn stačiais laiptais...

 

Tolimesniuose operos numeriuose atsiskleidė didelis R.Petrauskaitės vokalinis potencialas. Jos atliekamos arijos ir ansambliai – duetai, tercetai – žavėjo gyvomis balso intonacijomis, skaidrumu, skambiu aukštuoju registru ir viršūnėmis iki trečiosios oktavos re! Bet yra dar ką ir tobulinti, reikėtų atkreipti dėmesį į intonavimą, jis turėtų tapti juvelyriškai tikslus.

 

Gana sudėtingų ansamblių kupiną seržanto Sulpicijaus partiją atliko jaunas solistas Vilius Trakys. Pradžioje kiek įsitempęs, pamažu atlikėjas atsipalaidavo ir dainavo vis ryškiau. Daliai Kužmarskytei, atlikusiai Markizės de Berkenfyld vaidmenį, ypač pavyko vaidybinės užduotys. Judrūs ir išraiškingi buvo vyrų choro artistai, azartiškai kūrę individualius pulko kareivių portretus. Gerai skambėjo gausūs vyrų choro numeriai, pasižymėję jautria dinamika, darniu ansambliu su solistais.

 

Komedijos žanras kviečia publiką pralinksmėti ir smagiai pasijuokti. Tokių momentų šiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje buvo gausu. Bent jau aš nesyk nesusivaldžiau garsiai nenusikvatojus! Belieka pasveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, pirmą kartą Lietuvoje pastačiusį šią melodingą, žavią ir linksmą G.Donizetti operą. Tikrai verta dėl to vykti į Klaipėdą. Jos muzikinis teatras tampa meniškai reikšminga vieta.

JŪRATĖ KATINAITĖ 21-asis pulkas pagaliau atvyko į Lietuvą!
+

menufaktura.lt, 2021 11 17

 

Scena iš Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“, režisierė Jūratė Sodytė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2021). Martyno Aleksos nuotrauka Scena iš Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“, režisierė Jūratė Sodytė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2021). Martyno Aleksos nuotrauka

 

Teatrai kaip ir miestai, valstybės ir žmonės turi likimus. Kartais tie likimai niekuo neypatingi, be jokių kibirkščių, vos smilkstantys. Kartais jie iškyla, tam tikrą laiką švyti ir pamažu užgęsta. Kai kurie tviska auksu ir pasitikėjimu savimi. Kartais tą auksą užlieja permainų, revoliucijų kraujas. Vieni atsigauna, kiti - ne. Tačiau būna, kaip sakoma, likimo vėtomų ir mėtomų. Tokie žmonės ar valstybės, ar teatrai - ištvermingi. Kai jie rieda nuokalnėn - nepalūžta, nes kad ir kaip viskas beviltiškai atrodytų, pačią juodžiausią akimirką laukia (netikėtas?) šuolis aukštyn.

 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), įkurtas Sąjūdžio išvakarėse, inauguracinė premjera - Audronės Žigaitytės „Mažvydas“ (1988), įprasminęs regiono istorijos reikšmę visai valstybei, kalbai ir kultūrai. Nors klaipėdiečiai atkakliai ieško sąsajų su ankstesnių epochų muzikinio teatro apraiškomis mieste, sulipinti Klaipėdos-Memelio istoriją į vientisą pasakojimą iš principo perdėm sudėtinga. Miestas ne sykį išsižadėjo savo istorijos ir tapatybės. Kad ir kiek keistųsi valdžios, užkariautojai ir jų skelbiamos doktrinos, miesto etosą labiausiai išsaugo jo gyventojai. Permainingą Klaipėdos istoriją didžiausias kolapsas ištiko 1944 m., kai besitraukiantys hitlerininkai paskelbė visuotinę evakuaciją, o atėjusi sovietinė armija rado mieste likusius vos kelis gyventojus. Tad apie kokias tradicijas gali byloti tokios tragiškos lemties miestas? Čia ne(bė)ra iš kartos į kartą gyvensenos ypatumus perduodančių šeimų. Tai pokario naujakuriai, kurių šaknys kur nors Žemaitijoje ar Rusijoje, iš kurios platybių veržėsi sovietinis jaunimas mokytis Jūrininkų mokykloje. Nors ir daug pastangų vietiniai kultūrininkai deda idant sukurtų tvarias tradicijas, išugdytų meniniais potyriais suinteresuotą bendruomenę, rezultatai vis dar nėra džiuginantys, kaip tos neužimtos vietos operos premjerų ar koncertų salėse. Tenenusvyra besistengiančiųjų rankos: per kelis dešimtmečius nesukursi to, kas susiformuoja per šimtmečius.

 

Ir vis tik KVMT likimo kreivė dabar dideliu greičiu kyla aukštyn. Teatro vadovė Laima Vilimienė kelia kolektyvui ambicingus tikslus, o ateities vizijas ir lūkesčius maitina miesto centre augantis rekonstruojamo senojo teatro pastatas. Naujos kultūrinės vietos magnetizuoja, skatina lankytojų aktyvumą. Net neabejoju, kad naujajame teatre tuščių vietų nebebus, net jei spektakliai ir nusileistų menine kokybe. Stebėdama pastarojo meto KVMT meninį augimą tikiu, kad įdirbio kreivė pagaliau susitiks ir su kylančia lankytojų kreive.

 

Šį optimizmą paremia ir įspūdžiai iš lapkričio 12-13 dienomis vykusios Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros, parodytos laikinuose teatro namuose - Žvejų rūmuose. Tai pirmąkart Lietuvoje pastatytas veikalas, nors Klaipėdoje, tuomet priklausiusioje Prūsijos karalystei, buvo pastatytas praėjus vos keleriems metams po 1840 m. premjeros Paryžiuje.

 

Šis pastatymas - buvusios LNOBT balerinos, nūnai sukaupusios didelį įdirbį kaip operos režisieriaus asistentės ir choreografės Jūratės Sodytės savarankiškas režisūrinis darbas. Dešimtmečiai, praleisti  teatro scenoje tiek kaip atlikėjos, tiek kaip vizionieriškų spektaklių kūrėjų asistentės ir bendraautorės, subrandino jos pačios režisūrines nuostatas. Akivaizdu, kad Sodytei artima spektaklio švara, net tam tikras asketizmas, vizualiųjų priemonių minimalizmas, baltos spalvos, geometrinių linijų magija ir estetizuota judesio ritmika. Spektaklyje didelis dėmesys skiriamas artistų judėjimo trajektorijoms ir judesio plastikai.

 

„Pulko duktė“ nėra „normali“ komiška opera itališkosios tradicijos požiūriu. Ji artimesnė zingšpyliui ar operetei su gausiais kalbamaisiais dialogais, o tai XIX a. viduryje jau buvo senojo stiliaus liekana. Tačiau Donizetti nuostabiai prisitaikydavo prie intendantų reikalavimų ir publikos lūkesčių. Ši opera kurta Paryžiaus publikai, kuriai komedijos ir vodeviliai buvo tradicijos DNR. Prancūzai ilgiausiai puoselėjo komiškosios operos žanrą su kalbamaisiais epizodais. Net pirmoji Georges'o Bizet „Karmen“ redakcija buvo tokia. Tad kai operoje toks krūvis nedainuojamam tekstui, dar labiau sustiprėja mizanscenų ir dainininkų vaidybinių gebėjimų reikšmė. Sodytė išvengė artistų vaidybos klišių, persekiojančių komiškųjų operų kalbamuosius epizodus, gana preciziškai organizuodama personažų plastiką ir judėjimo linijas, savotišką judesių partitūrą.

 

Operos veiksmą režisierė iš Napoleono laikų perkėlė į XX a. šeštojo-septintojo dešimtmečių sandūrą, tad Napoleono 21-ojo pulko kariai iš mūšių Šveicarijos Alpių papėdėse persikelia į prieš juos kaip prancūzų kolonialistus maištaujantį Alžyrą. 1840 m. paryžiečiams Napoleono karai nebuvo „žila senovė“, veikiau gyva vyresniosios kartos atmintis, į kurią jau gebėta žvelgti netgi su humoru. Mūsų kartai Alžyro išsivadavimo judėjimas irgi nutolęs tik per kelis dešimtmečius. Ar tai suteikia spektakliui aktualumo? Ir taip, ir ne. Bet tikrai suteikia erdvės scenografei Sigitai Šimkūnaitei ir, ypač, kostiumų dailininkei Agnei Kuzmickaitei. Kurti XX a. Afrikos kraštovaizdį ir europietiško modernizmo interjerą teatro scenoje daug įdomiau nei pabodusius XIX a. pradžios salonus ir karo lauko virtuvę. Ypač antrojo veiksmo scenovaizdis taikliai ir stilingai reprezentuoja minimalizmo interjerą: griežtas pilkas ir baltas geometrines linijas gaivina prabangios paryžietiškos suknelės, skrybėlaitės ir a la Chanel švarkeliai. Pirmojo veiksmo alžyrietiškasis paveikslas tarsi kuria afrikietišką saulės kaitros nugairintą scenovaizdį, tačiau kostiumų siluetai ne taip išryškėja, mat dalis personažų veikia gana lokalioje erdvėje, kolonialistų kavinėje, kuriai skirta nedidelė scenos dalis, ji kiek per daug nutolinta nuo žiūrovų, todėl apsunkina ne tik galimybę iki valios prisižiūrėti Kuzmickaitės sukurtų kostiumų, bet ir įsijausti į įvykius. Dėl to Markizės ir jos liokajaus Hortenzijaus scena truputį „paskęsta“ chorisčių suknelių spindesy. Vaisių prekeivis turėtų perteikti arabiško turgaus atmosferą, bet to mažoka. Jei jau užsimota vaizduoti Alžyrą, tai išraiškingesnės arabiško-afrikietiško margumyno parafrazės (mano) akis pasigenda. Tačiau niurnėti nėra kada, nes nuotykiai gena nuotykius ir personažai pasiglemžia priekabios kritikės dėmesį.

 

Spektaklio muzikinį laiką taupiais, bet išraiškingais judesiais valdė pastatymo muzikinis vadovas Martynas Staškus. Pabrėžčiau jo kaip dirigento kolegiškumą ir paslaugumą solistams, chorui: preciziškai sukontroliuoti įstojimai, tempai. Dirigentas tarytum kvėpuoja kartu su dainininkais, tai sukuria laisvai besiliejančios, niekur nestringančios muzikinės tėkmės pojūtį. KVMT orkestro profesionalumas pastebimai išaugęs, krito į ausį ir sklandūs pučiamųjų, ir sutvirtėję styginių pasažai. Išskirčiau naujosios koncertmeisterės Reginos Sarkisovos, buvusios Baltarusijos Didžiojo teatro koncertmeisterės vaidmenį. Jai teko soluoti antrojo veiksmo menuete, grakščiai parodijuoti pabodusius rūmų šokius ir ritualus. Smuikininkė neseniai įsiliejo į KVMT veiklą, matyt, nesaugiai pasijutusi Minske. Apie jos karjerą ir poziciją Lukašenkos režimo atžvilgiu paskaičiau įdomų interviu ukrainiečių portale „Ukrinform“, kurį mielai rekomenduočiau.

 

Negausios, bet susitelkusios ir susikaupusios teatro chorinės pajėgos gana darniai įsiliejo į bendrą reginį ir garsą (vadovas Vladimiras Konstantinovas).

 

Kad ir kaip viskas gražu ir skoninga, šios operos ašis - Mari. Tai ir lyrinis, ir komiškas personažas, iš dainininkės reikalaujantis nepriekaištingos koloratūrinės technikos ir gaivaus jaunatviškumo, mat komiškos Donizetti operos pasižymi jausmingu patetiškumu, skaidriu linksmumu. Antai kokias virtuozines vokalines priemones kompozitorius naudojo operoje „Liučija di Lamermur“ išreikšti tragizmui, čia tokias pat pasitelkia komizmui. Po virtuozinių koloratūrinių arijų pereiti į kalbėjimą, o, ypač, atvirkščiai - dainininkėms nėra paprastutė užduotis. Todėl aukščiausi įvertinimai skrieja abiejų premjerų Mari - Linai Dambrauskaitei ir Ritai Petrauskaitei. Dambrauskaitės Mari gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai paruoštas. Petrauskaitė sukaupusi didelę teatrinę patirtį, kuri justi tiek personažo vokalinės partijos dinamikoje, tiek vaidmens traktuotėje. Jos Mari išsiskiria rosinišku gracingumu, linksmumu ir gausia tembrinių niuansų amplitude.

 

Mari mylimojo Tonio vaidmenį atliko Tomas Pavilionis ir Mindaugas Jankauskas. Abiem tai sėkmingas žingsnis tobulinant bel canto techniką. Įveiktos visos klastingosios trečiosios oktavos do, kitaip tariant, apgintas tenoro orumas! Čia prašyte prašosi įterpiamas koks nors linksmas emoji, bet neteršime rimto portalo retorikos. Juokai juokais, tačiau išdainuoti (neišrėkti) aukštąsias Tonio partijos gaidas yra nelengva užduotis: pradedantiems tenorams - dar per sunki, įmetėjusiems - jau per sunki. Tad abiem dainininkams atėjo brandžios lyrinio tenoro karjeros etapas, patvirtintas aštuoniais do.

 

Svarbi spektaklio komiškoji pora - seržantas Sulpicijus ir Markizė de Berkenfyld. Pirmoje premjeroje buvo gerokai komiškesnis Liudo Mikalausko ir Loretos Ramelienės duetas. Ypač  spektaklio tonusą kėlė Mikalausko - puikaus komiko - bufonada. Charizmatiškas artistas puikiai valdo publiką, tiesiog žongliruoja jos reakcijomis. O Vilius Trakys kūrė rafinuotesnį, santūresnį personažą ir labiau telkėsi į vokalinį partijos atlikimą. Gražaus tembro dainininko bosas maloniai nuteikia ateities lūkesčiams. Dalios Kužmarskytės Markizė taip pat pasižymėjo elegancija ir rafinuotumu.

 

Labai malonu buvo išvysti įstabias aktores Virginiją Kochanskytę ir Nijolę Sabulytę epizodiniame Hercogienės de Krakentorp vaidmenyje. Kuzmickaitės išdabintos lyg ikonos, jos spektakliui suteikė savotiško teatrinio sakralumo, orumo ir tarytum patvirtino jo įteisinimą į teatro istoriją.

KRISTUPAS ANTANAITIS Tenorų Everestas ir Afrikos karštis Klaipėdoje
+

Įspūdžiai po Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

 

7 meno dienos, Nr. 37 (1402), 2021-11-19
 

 

Lina Dambrauskaitė (Mari). M. Aleksos nuotr.Lina Dambrauskaitė (Mari). M. Aleksos nuotr.

 

Pastaraisiais metais Klaipėdos kultūrinis gyvenimas išgyvena renesansą, o prie to ypač prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Prie jo vairo stojus Laimai Vilimienei, atsinaujinusiam kolektyvui atsirado vilčių, jėgų ir noro dirbti, įrodyti, jog Klaipėda nėra provincija. Visų pirma, Klaipėda yra uostamiestis, didmiestis prie jūros, tad tuo buvo pasinaudota ir organizuojant Klaipėdos festivalį, kuris sėkmingai debiutavo šią vasarą. Pastaraisiais metais kolektyvas gyvena ir naujų namų laukimo nuotaikomis (baigiamas statyti teatro pastatas), ir solidžiomis premjeromis. Taigi, dar besiglausdamas Žvejų rūmuose, KVMT vėl pakvietė į premjerą. Lapkričio 12 ir 13 dienomis parodė pirmą kartą Lietuvoje pastatytą Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, sukurtą 1839 metais.

 

XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai bel canto dainavimo būdą išpopuliarinęs Vincenzo Bellini mirė tesulaukęs trisdešimt ketverių, Donizetti tapo vienvaldžiu šio stiliaus meistru ir žymiausiu italų kompozitoriumi iki Giuseppe’s Verdi iškilimo. Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta vos per kelias savaites. Opera itin sudėtinga, mat pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do vienoje nuostabiausių tenoro arijų „Pour mon âme“ („Mano sielai“), pramintoje „tenorų Everestu“. 1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ („Valio Prancūzijai!“) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu.

 

Čia tenka stabtelėti ir pagalvoti, kaip toliau popieriuje guldyti mintis, mat spektaklis paliko tokį įspūdį, kad naktį tiesiog negalėjau užmigti – galvoje skambėjo melodijos (operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus), sukosi solistų kalbamieji tekstai, prieš akis tviskėjo Afrikos karštis (scenografė Sigita Šimkūnaitė), Paryžiaus ponių suknelės (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė), modernios, bet kartu ir istoriškai tikslios karių uniformos bei puiki choro artistų vaidyba (choro vadovas Vladimiras Konstantinovas). Didelį įspūdį paliko ir šviesų paletė, kurią sukūrė Andrius Stasiulis.

 

Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė publikai pirmą kartą pristatė tokios stambios apimties darbą. „Pulko duktė“ yra komiška, bet kartu ir nemažai dramatinių elementų turinti opera, kas leido kūrėjams dar plačiau atverti vaizduotę. Operos libretą sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François Bayard’as, o kalbamuosius intarpus į lietuvių kalbą išvertė Virginijus Pupšys.

 

Operos siužetas gana paprastas: kareivių pulkas kadaise mūšio lauke rado kūdikį, jį įsivaikino ir užaugino. Mari yra tarsi kariuomenės gerasis talismanas, kuris dar ir rūpinasi kariais, skalbia, lygina ir ruošia maistą. Pagal susitarimą Mari turi ištekėti už vieno iš karių, tačiau mergina pamilstą Toniją, kuris dėl jos meilės net įstoja į armiją ir bando karius įtikinti esąs vertas jų auklėtinės rankos. Gražią idilę sudrumsčia netikėtai pasirodžiusi Markizė de Berkenfyld, kuri teigia esanti Mari teta ir išsiveža merginą gyventi Paryžiaus aukštuomenėje. Markizės tikslas – sėkmingai ištekinti dukterėčią, tačiau ši kategoriškai atsisako tai daryti. Galų gale viskas išaiškėja – markizė yra Mari motina, o ne teta, ir po ilgų įtikinėjimų ji leidžia Mari tekėti už mylimojo Tonijo.

 

KVMT orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) pastaraisiais metais labai patobulėjo ir sutvirtėjo. Žinoma, prie kolektyvo prisijungė nemažai muzikų iš užsienio, tačiau geram skambesiui visiškai nesvarbu, iš kokios šalies atlikėjas. Abu premjerinius vakarus buvo galima įsitikinti varinių pučiamųjų, ypač valtornų, grojimo kokybe. Šiurpas per nugarą ėjo klausantis anglų rago ir violončelės solo. Puikus balansas tarp styginių ir pučiamųjų, aiškūs ir tikslūs akcentai, dinamika, ryšys su solistais. Dirigentas Martynas Staškus tiesiog žaižaravo gera nuotaika, emocija ir buvo tikras variklis, vedantis ne tokį ir didelį, bet pakankamą orkestrą į priekį. Beje, dirigentas nustebino ir miniatiūriniu vaidmeniu: kai Hercogienė de Krakentorp nuo scenos kreipėsi į jį: „Maestro!“, šis netikėtai atsakė: „Bonjour, madame!“ Publika tai įvertino aplodismentais.

 

Choras palyginti negausus. Pagrindinis operos veikėjas, 21-asis pulkas, sudarytas vos iš 11 artistų. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainuoti operą tik su tiek choristų? Ypač tokioje salėje kaip Žvejų rūmai, kur akustikos tiesiog nėra. Tam reikia didžiulio atsidavimo ir profesionalumo. KVMT choristai įrodė, jog ir su mažu būriu galima pasiekti meninę vertę. Norisi paminėti gerą jų vaidybą, ką tikrai ne visi teatrų chorai operose gali padaryti. Vienas choro artistas pirmo veiksmo pabaigoje sulaukė publikos ovacijų, mat dainuodamas kaip įmanydamas šoko ir su ginklu įmantriai sukiojosi apink kolegas. Iš pažiūros atsitiktinė improvizacija buvo idealiai sustyguota režisierės J. Sodytės, tad šis mažas improvizacinis etiudas liko puikiai įvertintas. Pagyrų nusipelno baleto trupės vyrai, daugiausia dalyvavę masinėse scenose ir gerai susitvarkę su režisierės užduotimis. Beje, J. Sodytė daugybę metų šoko balete, tad jos spektakliuose visuomet yra daug choreografijos.

 

Atsivėrus uždangai scenoje išvystame Alžyrą (operos veiksmas iš XIX a. Austrijos perkeltas į XX a. vidurio Alžyrą), savotišką miesto turgų – daug oranžinės spalvos, jaučiamas tikras dykumos karštis. Spektaklio scenografė netgi „įdarbino“ palubėje kabančius audeklus, kurie nuolat pleveno ir pagyvino veiksmą. Antra spektaklio dalis vyksta Paryžiuje, aukštuomenės namuose, tad kūrėjams teko gerokai pasistengti, kad žiūrovai galėtų pajusti Coco Chanel dvasią.

 

Šiek tiek banalokas atrodė antro veiksmo Mari šokis, mat scenoje matome, kaip pulko dukrą bandoma paversti aukštuomenės dama. Nebeapsikentusi šokių mokytojos prievartos, Mari sušoka tvistą, kuris sukėlė ovacijas, bet atrodė neskoningai. Įdomu ir tai, kad antro veiksmo orkestrinė įžanga skambėjo tik fortepijonu (pianistas Christopheris Joelas Cooley). Antrame veiksme Mari, Tonijo ir Sulpicijaus tercetą pagyvino žaisminga choreografinė miniatiūra, puikiai derėjusi su muzika.

 

Pirmojoje premjeroje lapkričio 12 d. išvydome Liną Dambrauskaitę (Mari), Tomą Pavilionį (Tonijas), Liudą Mikalauską (Seržantas Sulpicijus), Loretą Ramelienę (Markizė de Berkenfyld), Modestą Narmontą (Hortenzijus), Remigijų Mickų (Kapralas), dramos aktorę Virginiją Kochanskytę (Hercogienė de Krakentorp), Viktoriją Galvanauskienę (Šokių mokytoja) ir Šarūną Juškevičių (Notaras). Lapkričio 13-ąją galėjome gerėtis Ritos Petrauskaitės (Mari), Mindaugo Jankausko (Tonijas), Viliaus Trakio (Seržantas Sulpicijus), Dalios Kužmarskytės (Markizė de Berkenfyld), Vytauto Bytauto (Hortenzijus), Valdo Kazlausko (Kapralas), aktorės Nijolės Sabulytės (Hercogienė de Krakentorp), Kristinos Gudelytės (Šokių mokytoja) ir Kęstučio Nevulio (Notaras) balsais ir vaidyba.

 

Maestro M. Staškus prieš premjerą minėjo, kad Mari vaidmuo tarsi sukurtas L. Dambrauskaitei, jos koloratūros skambėjo itin preciziškai ir tiksliai. Antrindamas M. Staškui norėčiau pagirti ir Ritą Petrauskaitę. Šios abi talentingos ir puikios solistės meistriškai valdo vokalą, nors vaidybinė pusė skyrėsi kaip diena ir naktis. L. Dambrauskaitės Mari yra šiek tiek susikausčiusi, išsigandusi, kartkartėmis stačiokiška, bet labiau aukštuomenės dama, o štai R. Petrauskaitė atrodo labiau atsipalaidavusi, į daug ką numojanti ranka ir tiesiog kerinti. Kardinaliai skirtingai sukurtas pagrindinis personažas dar labiau puošia šį spektaklį. T. Pavilionis ir M. Jankauskas, panašu, yra vieninteliai Lietuvos tenorai, gebantys padainuoti sudėtingąją ariją su iš eilės pasiekiamomis devyniomis aukštomis do, o V. Trakys įrodė, kad yra ne ką prastesnis improvizatorius nei šios srities meistras L. Mikalauskas. Kiti solistai buvo žavūs, nors ne visai balsingi. Didelį įspūdį paliko dramos teatro senbuvės N. Sabulytės Hercogienė – labai efektinga, į veiksmą įnešusi ryškų charakterį.

 

Operos „Pulko duktė“ premjera Klaipėdoje sukėlė tikrą furorą. Šis teatras turi beprotišką potencialą, kurį stengiasi išnaudoti su kaupu. Norisi padėkoti visam KVMT kolektyvui už visas šventes, kurias jie dovanoja publikai, ir palinkėti greičiau grįžti į atnaujintus namus bei tapti patraukliausiu šalies muzikiniu teatru. Perfrazuojant ariją – „Salut, Klaipėda!“

Kompozitorius

Gaetano Donizetti

Muzikos vadovas ir dirigentas

Martynas Staškus

Režisierė

Jūratė Sodytė

Scenografė

Sigita Šimkūnaitė

Kostiumų dailininkė

Agnė Kuzmickaitė

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Informacija:

Premjeros data:

2021-11-12

Trukmė:

2 val. 30 min. (su 30 min pertrauka)

Vieta:

Nacionalinis Kauno dramos teatras

Kaina:

12.00 €, 18.00 €, 26.00 €

Artimiausi spektakliai:

Pradžia
01 val. 00 min.
I dalies pabaiga
30 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
01 val. 00 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Lina
Dambrauskaitė
Mari
person profile image
Mindaugas
Jankauskas
Tonijas
person profile image
Liudas
Mikalauskas
Seržantas Sulpicijus
person profile image
Dalia
Kužmarskytė
Markizė de Berkenfyld
person profile image
Modestas
Narmontas
Hortenzijus
person profile image
Valdas
Kazlauskas
Kapralas
person profile image
Virginija
Kochanskytė
Hercogienė de Kraakentorp
person profile image
Kęstutis
Nevulis
Notaras
person profile image
Kristina
Gudelytė
Šokių mokytoja
person profile image
Carmelo Giuseppe
Longo
Koncertmeisteris
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
choras
21-ojo pulko kariai, prancūzų damos
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
Alžyriečiai, tarnai
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-09-25

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2020-10-10

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2021-04-09

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2022-10-09

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokio spektaklis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.