Šokio spektaklių triptikas pagal Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello, Johanno Sebastiano Bacho, Maksymo Berezovskio, Silvijos Miliūnaitės ir Alessandro Scarlatti muziką
„Sunkiais, kriziniais laikais didžiulė atsakomybė ir našta tenka moterims, kurioms visa tai pakelti bei judėti pirmyn reikia itin stipraus tikėjimo ir idealizmo“, – sako KVMT vadovė Laima Vilimienė. Būtent ji metė konceptualų iššūkį choreografams scenoje įkūnyti legendinio Miguelio de Cervanteso veikėjo Dono Kichoto – keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją. Į drąsų kvietimą scenoje įkūnyti Doną Kichotę – šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną – atsiliepė keturi choreografai, atstovaujantys skirtingoms šalims ir kultūroms. Tai KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, aktyviai dalyvaudami KVMT projekte „Dėmesio! Baletas“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, jau baigusi šokėjos karjerą KVMT baleto trupėje, šiuo metu dirbanti ansamblio „Lietuva“ vyriausiąja choreografe; ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“.
Keturių skirtingo braižo choreografų meninės vizijos įgijo šokio spektaklių triptiko formą, itin dažnai sutinkamą nūdienos teatruose visame pasaulyje. „Donos Kichotės“ dalių siužetai tarpusavyje susiję, bet nebūtinai formuoja vientisą pasakojimą. Pirmojoje triptiko dalyje jaunieji ukrainiečių choreografai pateikia savąsias užduotos temos traktuotes. D. Verovkos herojė „supranta, kad yra kitokia. Ji bando prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkinių, tačiau vieną dieną pajunta, kad iš jos sklindančią šviesą reikia ne slėpti, o dalintis su žmonėmis. Tuomet ji visą save išdalija kitiems, o pati nueina į tamsą...“ Y. Malaki savo kompozicijoje pasakoja apie jauną vaikiną, pajutusį, kad aplinka jį spraudžia į rėmus: „Laimei pagrindinis herojus sutinka gelbėtoją – merginą, jau suvokusią kaip tvarkytis su kylančiais pavojais. Ji padeda vaikinui pažvelgti į pasaulį pozityviau ir rasti naują kelią“. Šios dvi skirtingos istorijos skleidžiasi skambant žinomų baroko kompozitorių – Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello ir Johanno Sebastiano Bacho – kūriniams, kurių ištraukas parinko pastatymo muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas. J. S. Bacho kūrinius violončelei solo gyvai atlieka KVMT simfoninio orkestro violončelininkas Aliaksandr Serdziukou.
Įkvėpimu antrojoje dalyje rodomai Aušros Krasauskaitės choreografinei kompozicijai tapo stačiatikių cerkvėse matytos Dievo Motinos ikonos ir savo pačios santykio su pasauliu apmąstymas, „mintys apie brandą, kurioje norisi motiniško / seseriško sąlyčio su kitomis moterimis“. Jos vaizduojama „moteris – Dona Kichotė – nekovoja su vėjo malūnais, ji tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, nešanti visų skausmą, siekianti idealizmo, egzistuojanti visose mumyse, bet tuo pačiu nepasiekiama, žvelgianti iš Dievo Motinos atvaizdo. Gebanti savyje sukaupti energiją, kuri atneša naują gyvybę.“ Veiksmui scenoje gyvai akompanuoja KVMT choro atliekamas XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio Koncertas chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“, papildytas choreografės bendražygės, jaunos kompozitorės Silvijos Miliūnaitės kūrybos intervencijomis sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai. Soprano partiją įraše atlieka Rita Petrauskaitė, birbynės partiją – Arvydas Jankus, dainuoja Vladimiro Konstantinovo diriguojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras.
Tuo tarpu trečiosios dalies choreografas Gajus Žmavcas teigia, kad jį labiausiai įkvėpė pats miestas ir Baltijos pajūris, mažai žmogaus paliestas gamtovaizdis su smėlio kopomis. Šie vaizdai persikėlė ir į triptiko sceną, o čia plytinčiuose iliuziniuose smėlynuose sutinkame šių dienų donus kichotus ir donas kichotes: „teatro baleto trupė vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais, kaip kad pandemija, karas ir t. t. Jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes žygiuojame į ateitį. Mums svarbūs herojų išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą“. Bet kokio naratyvumo savo kuriamoje choreografijoje besikratantis menininkas mėgina atskleisti minėtas detales per fizinę šokėjų išraišką, kūno kalbą, kuri smarkiai kontrastuoja su skambančia muzika. Savo kompozicijai G. Žmavcas pasirinko palyginti retai šokio spektakliuose girdimą ir dėl to mažiau suvokimo klišėmis apaugusią italų baroko kompozitoriaus Alessandro Scarlatti muziką.
APDOVANOJIMAI
„Auksinis scenos kryžius“ (2023-03-26, Vilnius) Andriui Stasiuliui už šviesų dizainą šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“ (nominacija Videografija ir šviesų dizainas)
I DALIS
Choreografė
Daria VEROVKA
Muzika
Georg Friedrich HÄNDEL (1685–1759)
Sinfonija iš „Karalienės Karolinos laidotuvių antemos“ (Funeral Anthem for Queen Caroline), HWV 264 (iš įrašo)
Henry PURCELL (1659–1695)
Ištraukos iš operos „Didonė ir Enėjas“, Z. 626 (iš įrašo):
Gitarų čakona (Dance Gittars Chacony) iš I v.;
Didonės arija „Dažnai ji lanko šį pamėgtą kalną“(Oft she visits this lov’d mountain) iš II v.;
Raganų šokis (The Witches’ Dance) iš III v.;
Didonės rečitatyvas „Duoki ranką, Belinda“ (Thy hand, Belinda) ir arija „Kai žemėn atgulsiu“ (When I am laid in Earth) iš III v.
Georg Friedrich HÄNDEL (1685–1759)
Choras „Keliai į Sioną liūdi“ (The ways of Zion do mourn) iš „Karalienės Karolinos laidotuvių antemos“ (Funeral Anthem for Queen Caroline), HWV 264 (iš įrašo)
Šokėjai
Dona Kichotė – Anna CHEKMAROVA
Masuotė: Yuya AOKI, Oleksandra BORODINA, Elly BRUNO, Roman BUDKO, Anna CHEKMAROVA, Elena FILIPPI, Seojung YUN, Ksenija JERMAKOVA, Yuliia KOVALENKO, Yan MALAKI, Mykhailo MORDASOV, Aurora RUVOLETTO, Roman SEMENENKO, Iryna SUSLO, Maho TAKAMI, Illia TEMCHENKO, Mantas ŪSAS, Brayan Steven VALENCIA SARMIENTO
Choreografas
Yan MALAKI
Muzika
Johann Sebastian BACH (1685–1750)
Sarabanda iš Siuitos violončelei Nr. 2, BWV 1008
Alemanda iš Siuitos violončelei Nr. 5, BWV 1011
Šokėjai
Vaikinas – Yan MALAKI
Mergina – Oleksandra BORODINA
Muzikos atlikėjas
Aliaksandr SERDZIUKOU (violončelė)
II DALIS
Choreografė
Aušra KRASAUSKAITĖ
Muzika
Maksym BEREZOVSKYI (c. 1745–1777)
Koncertas chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“ (Не отвержи мене во время старости)
Не отвержи мене во время старости: Neatstumk manęs senatvėje;
внегда оскудевати крепости моей mano jėgoms senkant,
не остави мене. nepalik manęs.
Яко реша врази мои мне, Juk mano priešai kalba prieš mane,
и стрегущии душу мою tykodami mano gyvasties,
совещаша вкупе, глаголюще: tariasi. Jie sako:
Бог оставил есть его, „Vykitės ir pačiupkite jį,
пожените и имите его, nes nėra nė vieno, kuris jį gelbėtų!
яко несть избавляяй. Dievas jį apleido!“
Боже мой, не удалися от мене: Dieve, neatsitolink nuo manęs;
Боже мой, в помощь мою вонми. mano Dieve, skubėk man padėti!
Да постыдятся и изчезнут Težūva mano užpuolikai nusivylę;
оклеветающии душу мою. tesvilina panieka ir gėda tuos, kurie trokšta mano pražūties!
Tekstas iš Psalmės 71, 9–13 (Psalmynas, iš hebrajų į lietuvių k. vertė Antanas Rubšys)
Silvija MILIŪNAITĖ (g. 1993)
Įžanga, fonas ir postliudija M. Berezovskio Koncertui „Neatstumk manęs senatvėje“ sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai
Šokėjos
Oleksandra BORODINA, Anna CHEKMAROVA, Elena FILIPPI, Seojung YUN, Alina JAZDAUSKYTĖ, Ksenija JERMAKOVA, Yuliia KOVALENKO, Aurora RUVOLETTO, Nijolė SERIOŽNIKOVA, Iryna SUSLO, Maho, TAKAMI, Daria VEROVKA
Muzikos atlikėjai
Arvydas JANKUS (birbynė, iš įrašo)
Rita PETRAUSKAITĖ (sopranas, iš įrašo)
KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO CHORAS (iš įrašo)
Vyriausiasis chormeisteris ir dirigentas Vladimiras KONSTANTINOVAS
III DALIS
Choreografas
Gaj ŽMAVC (Slovėnija)
Muzika
Alessandro SCARLATTI (1660–1725)
Ištrauka iš Sonatos a quattro d-moll I d. Allegro (iš įrašo)
Adonio arija „Jei tik pamatytum, kokia esi miela ir daili“ (Se come dolce e vago te stessa) ir Veneros arija „Tad čiulbėkite, paukšteliai“ (Augelletti, sì, cantate) iš serenatos „Meilės sodas, arba Venera ir Adonis“ (Il giardino d’amore, Venere e Adone) (iš įrašo)
Arija „Jis gimė su Didžiuoju Mesiju“ (Nacque, col Gran Messia) iš pastoralinės (kalėdinės) kantatos „Nežinau, kas mane labiau trikdo“ (Non so qual più m’ingombra) (iš įrašo)
Stratonikės arija „Išeik, nebeturi čia vietos“ (Esci omai, che più non v’hai loco) iš operos „Mitridatas Eupatorius“ III v. (iš įrašo)
Arija „Blausūs šešėliai“ (Ombre opache) iš pasaulietinės kantatos „Bendrininkė mylimojo glėby“ (Correa nel seno amato), H. 146 (iš įrašo)
Šokėjai
Solistės: Daria VEROVKA, Anna CHEKMAROVA
Duetas: Roman BUDKO, Daria VEROVKA
Merginos: Hokoru AKIYAMA, Oleksandra BORODINA, Anna CHEKMAROVA, Seojung YUN, Ksenija JERMAKOVA, Yuliia KOVALENKO, Iryna SUSLO, Daria VEROVKA
Vyrai: Roman BUDKO, Yan MALAKI, Mykhailo MORDASOV, Roman SEMENENKO, Brayan Steven VALENCIA SARMIENTO
Scena iš šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“, choreografas Gajus Žmavcas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Hamletė, Otelė, teta Vania - klasikinės dramaturgijos herojų virsmai XXI a. šiuolaikinio teatro scenoje nieko nenustebintų. Naujausios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės premjeros afiša pakvietė į šokio spektaklių triptiką „Dona Kichotė“, kuriame nori nenori ieškai temų, susijusių su Miguelio de Cervanteso romano herojumi. Bet sąsajos šiuo atveju nėra svarbiausios - Žvejų rūmuose parodyti choreografiniai kūriniai domina visų pirma vizualiniais ir plastiniais sprendimais, nors ir kai kur stokoja labiau išbaigtų ir konceptualiu požiūriu nuoseklesnių teminių atodangų. Keturi choreografai - keturi pasakojimai, kuriuos jie mėgina argumentuoti programėlėje pateiktuose tekstuose, bet čia dėstomos mintys, tikriausiai suformuluotos dar iki premjeros, geriausiu atveju leidžia gretinti pirminį sumanymą ir jo įgyvendinimą, o menininkų neįpareigoja kūrybiniame procese griežtai laikytis numatytų maršrutų.
Visus parodytus kūrinius vienija įdomus, minimalistinis, prasminiu požiūriu turiningas dailininkės Sigitos Šimkūnaitės darbas - iš keturių riedlenčių rampas primenančių struktūrų formuojamas scenovaizdis, kiekviename epizode įgyjantis skirtingus pavidalus, suteikiantis impulsų ir choreografiniams ieškojimams, atskleidžiantis artistų kūrybos organiškumą per lipimą ar bėgimą viršun įgaubtomis plokštumomis, stovėjimą ar sėdėjimą ant šių elementų viršutinės dalies, beveik visada padedantis sukurti įtaigius finalinių epizodų akordus.
Vaizdinio nuoseklumo spektakliams kaip visumai suteikia ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas.
Programoje parodytų kūrinių choreografinis braižas skirtingas, tačiau visus autorius vienija siekis laisvai, nekanoniškai traktuoti judesį, skatinant pačius šokėjus emociškai įsitraukti į kuriamą atmosferą, padeda išryškinti individualias judesių ir siluetų faktūras.
Spektaklių vakaro idėjinius ir estetinius motyvus būtų galima susieti su prieš keletą metų įvykusia šio teatro premjera - „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką). Šis slovėnų choreografo Edwardo Klugo kūrinys, 2021 metais perkeltas į Klaipėdą, atskleidė barokinės muzikos ir šiuolaikinės choreografijos dermėse slypintį estetinį potencialą. Galbūt todėl naujausiuose spektakliuose naudojama muzika, sukurta XVII-XVIII a., ir joje glūdintis dvasinis, jausminis pradas suteikia savitų spalvų XXI a. trečiajame dešimtmetyje kuriamoms choreografinėms formoms.
Pirmojo kūrinio autorė - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės solistė ukrainietė Daria Verovka, pažįstama iš spektaklių „Spragtukas“, „Eglė žalčių karalienė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Faustas“ ir kitų. Darbas su choreografais Kirillu Simonovu, Robertu Bondara, Martynu Rimeikiu, patirtis, sukaupta projektų „Dėmesio, baletas!“ metu savaip atsispindi ir šiame darbe, kuris kol kas reikšmingiausias jaunos choreografės karjeroje.
Spektaklį ji sukūrė pagal Georgo Friedricho Händelio simfoniją ir chorą „Keliai į Sioną liūdni“ iš „Karalienės Karolinos laidotuvių antemos“ bei Henry Purcellio operos „Didonė ir Enėjas“ fragmentus. Kostiumų dalininkė Jelena Lebedeva šiam spektakliui pasiūlė laisvai krintančius pilkų atspalvių kombinezonus, kuriuos vilki ir šokėjos, ir šokėjai, tad akivaizdu, jog menininkėms herojų lytis nėra svarbi - siekiama kalbėti apie universalius dalykus, atskleisti ne vyro ar moters, o žmogaus būsenas ir savijautą šiuolaikiniame pasaulyje.
Šio spektaklio solistės amerikietės Kirstin Ann Zahradnick pilkas kombinezonas - su tamsiai raudonu pamušalu, kuris atspindi joje koncentruojamas moteriško donkichotiškumo savybes.
Choreografės siūloma plastinė kalba muzikali, skoninga, paremta aiškiais šokio siluetais, pasikartojančių minimalių judesių grafika, pasitelkiami grupės ir individo kontrastai, leidžiantys sukurti gyvą ir dinamišką choreografinį audinį. Kiek iliustratyvus epizodas, kuriame šokėjai, ritmingai kvėpuodami, ropoja ratu keturiomis. Konceptualus artistų kvėpavimo garsų ir balso naudojimas jau senokai įsitvirtinęs šiuolaikiniame šokyje, tačiau ši priemonė paveiki gali būti pirmus kartus su ja susiduriant, o daugiau patirties sukaupusiam žiūrovui prireikia didesnės tokių sprendimų prasminės argumentacijos.
Prie Darios Verovkos kūrinio šliejasi ir dar vieno Klaipėdos muzikinio teatro artisto, ukrainiečio Yano Malaki kūrinys pagal Johanno Sebastiano Bacho sarabandą iš „Siuitos violončelei Nr. 2“, kuris triptiką leidžia vadinti kvadriptiku. Monologas, virstantis duetu, patraukė nuoširdžiu įsijautimu į judesį kaip priemonę išreikšti dramatiškus išgyvenimus, kurie, kaip dažnai būna, jaunystėje itin sutirštinti ir intensyvūs; jų egzistencines formas taip pat padėjo sukurti scenografiniai objektai bei gyvai muzikanto iš Baltarusijos Aleksandro Serdziukovo atliekama muzika. Neįtikino būtinybė scenoje išsirenginėti - nors tai ir labai akivaizdi emocinio atsivėrimo ar dvasinio apsinuoginimo iliustracija. Savaime įdomus, gražus choreografo, čia atliekančio ir šokėjo vaidmenį, partnerės Darios Verovkos kostiumas su tamsiai raudona kasa ir žemyn per kostiumą vingiuojančia linija pasirodė labiau dekoratyvus nei būtinas epizodo dramaturgijai atskleisti, nebent iliustravimo strategija buvo svarbi ir pačiam menininkui. Vieningesnei epizodo estetinei formai galbūt būtų padėjęs žvilgsnis iš šalies, kuris sunkiai įmanomas choreografui imantis ir atlikėjo vaidmens.
Su KVMT susijusi reikšminga šokėjos ir choreografės Aušros Krasauskaitės kūrybinės biografijos dalis - čia ji sukūrė nemažai vaidmenų, čia debiutavo kaip sudėtingesnių choreografinių formų kūrėja (įdomus jos darbas - dviejų dalių šokio spektaklis „Karmen“).
Krasauskaitės sukurto spektaklio kostiumu vilkinti mergina tapo ir viso vakaro reklaminiu įvaizdžiu. Prie krūtinės spaudžianti šuniuką, netikėtu ir kiek ironišku vaizdinių kontrastu, primenančiu Leonardo da Vinci „Damą su šermuonėliu“, ji suformavo tam tikras išankstines nuostatas, kurios netruko išsisklaidyti. Šiame kūrinyje choreografė pasitelkė dialoginę strategiją - tarp XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio koncerto chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“ ir XXI a. lietuvių muzikos kūrėjos Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės intervencijų, tarp judesio ir balso (dalyvavo operos solistė Rita Petrauskaitė ir balkone įsitaisęs choras, kurį žiūrovai pamatė tik pasibaigus spektakliui, nusilenkiantį). Choreografė nehierarchizavo savo herojų - visos atlikėjos vilkėjo panašius, šiltais bronzos atspalviais besiskiriančius ilgus, klostėmis krintančius drabužius ir juodas kepurėles, primenančias vėlyvojo baroko portretuose įamžintas damas (dailininkė - Jelena Lebedeva).
Lėta spektaklio pradžia pasirodė kiek ištęsta (rituališkas, plastiniu požiūriu minimalistinis šokėjų judėjimas vis dėlto turėtų auginti dramatinę mintį, o monotonija būti estetiniu požiūriu vertinga), tačiau netrukus supulsavęs choreografinis audinys atgijo - kaip ir drabužiai, artistėms pašokant į viršų sukrintantys į sunkias, auksuotas barokines skulptūras primenančias draperijas. Sukeltos į viršų, priekinės drabužių dalys transformavosi į menamus kūdikius - brangiausius nešulius, moterų spaudžiamus prie krūtinių, padėjo sukurti aiškų motinos-madonos vaizdinį, kuris be didesnių interpretacinių pastangų užpildė spektaklio erdvę donkichotiškumo motyvais. Tikriausiai visai atsitiktinai, bet šio spektaklio sukeltos mintys surezonavo su Žvejų rūmų fojė eksponuojama Giedrės Šataitės socialinės fotografijos paroda „Kaip gerai, kad tu gimei“, kurioje pristatomos moterys, netikėtai sužinojusios apie nėštumą ir patyrusios emocinių sukrėtimų, kuriuos padėjo įveikti artimieji bei Krizinio nėštumo centro specialistai.
Slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, padėjęs perkelti į Klaipėdą spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, KVMT artistei Ksenijai Jermakovai pagal savo paties sukurtą muziką pastatęs kompoziciją „Starfall“, pristatė sudėtingos režisūrinės ir choreografinės struktūros spektaklį, kurio idėjų pakaktų keliems savarankiškiems kūriniams; kostiumus šiam darbui taip pat sukūrė Jelena Lebedeva.
Sceną užpildęs smėlis - pagarbos ženklas Lietuvos uostamiesčiui, o visas kūrinys - ir visai Muzikinio teatro baleto trupei, ambicingai ir idealistiškai kovojančiai su vėjo malūnais - ir tą kovą pastebimai laiminčiai.
Prasidedantis išraiškingu judančių šešėlių epizodu, spektaklis įsibėgėja įtraukiant vis daugiau išradingų sumanymų, kurie grumiasi vienas su kitu ir palieka idėjomis ir sprendimais tiršto kūrinio įspūdį. Kelių šokėjų atliekamas scenas keičia solo epizodas (Anna Chekmarova), grupinės scenos, o į barokinę Alessandro Scarlatti muziką įsiterpia jūros ošimo garsai, kurių fone atliekamas duetas (Kristin Ann Zahradnick ir Romanas Budko).
Artistės šoka palaidais plaukais, kurie aktyviems judesiams kartu su į viršų kylančiais smilčių šuorais suteikė papildomų estetinių niuansų, nors jų reikalingumas ne visada įtikino. Lygiai kaip ir antrą kartą šiame vakare eksploatuotas artistų išsirenginėjimas ar intymias šokėjų kūno vietas pridengiančios juodos juostos.
Šokio spektaklių vakaras „Dona Kichotė“ vertas atidesnio žvilgsnio, bet ir vieną kartą pažiūrėjus akivaizdu, kad šie Klaipėdos šokėjų darbai toliau grindžia jų kūrybos kelią, praturtina ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos originaliosios choreografijos kontekstą, kuria erdvę artistiniam ir jausminiam šokėjų tobulėjimui, suteikia progą žiūrovams įsitikinti šokio meno įtaiga, išgyventi universalias, judesiu perteikiamas dvasines būsenas.
vilniausgalerija.lt, 2022-11-15
„Dona Kichotė“ premjera. Finalas. Choreografas Gaj Žmavc | M. Aleksos nuotr.
Lapkričio 10 ir 11 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera. Nors pavadinimas atitinka šių laikų „normas“, tačiau pati tema kiek pritempta. Visi kūrėjai aiškina, kaip jie supranta šią temą, kartais net paradoksaliai skirtingai, nors kuria vieną spektaklį. Bet žiūrovai jį mato savaip, ir jiems svarbu patiems pagrįsti temos pasirinkimą.
„Dona Kichotė“ – šokio kvartetas. Keturi choreografai – Daria Verovka, Yanas Malaki, Aušra Krasauskaitė ir Gajus Žmavcas (Slovėnija) – daugiausia pagal skirtingų Baroko ir Ankstyvojo klasicizmo epochų kompozitorių (Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello, Johanno Sebastiano Bacho, Maksymo Berezovskio (prisijungiant Silvijai Miliūnaitei) ir Alessandro Scarlatti) muziką sukūrė spektaklį, kuris nuo pat pirmų akimirkų įtraukė žiūrovus. Klaipėdos „Dona Kichotė“ – poetiška ir santykinai rami, nors ir pasakoja gana dramatiškas istorijas.
Kaip ir priklauso šokio pasauliui, daugiausia kalbama apie jį ir ją. Dviejų žmonių tarpusavio santykiai, nusivylimai, meilė, išsiskyrimai. Na, ir aišku, vienišo, besikankinančio žmogaus tema. Visa tai jau matyta, o šįkart vos ne pritempta prie donkichotiškos temos, suaktualinant moterišką temos aspektą, kuris tapo dominante šių laikų sociokultūriniame kontekste.
Bet šis iš pažiūros „dideliais menais“ nekvepiantis spektaklis visumoje paliko šviesų įspūdį. Pirmiausia todėl, kad jis sukurtas, o ne pastatytas. Jame nemažai jausmo, asmeninio santykio į visa tai, apie ką kalbama. Jeigu pirmose dalyse gali stebėti jauniems žmonėms būdingus išgyvenimus ir šokio pasaulyje naudojamų išraiškos priemonių pasikartojimus, tai trečia ir ketvirta choreografinės kompozicijos pretenduoja į savarankiškus mini spektaklius, keliančius platesnį asociacijų lauką.
Akivaizdu, kad po Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklių diptiko – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“, tiksliau, pirmosios – „Stabat Mater“ dalies, dar ilgai teks laukti įtaigesnio ir meniniu požiūriu jį pranokstančio šokio spektaklio. Šio spektaklio meninė kokybė tuo pačiu neleidžia kitų spektaklių vertinti kompromisiškai. Kita vertus, suprantama, kad teatre turint tam tikras pajėgas, galima kurti tokį turinį, koks susiformuoja natūraliu būdu. Nei choreografų, nei šokėjų nenusipieši, todėl ir „Dona Kichotė“ yra tokia, kokią įmanoma sukurti šiame teatre. Trupę šiandien sudaro ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, kurių ir mokykla kiek kitokia.
Daria Verovka sukūrė choreografinę kompoziciją pagal Georgo Friedricho Händelio ir Henry Purcellio kūrinius. Muzika įtaigi, dažnai girdima, todėl ne taip paprasta pagal ją sukurti naujus įvaizdžius, netikėtą spektaklio dramaturgiją. Įprastas kelias – judesiais iliustruoti tai, ką diktuoja garsų pasaulis. Dešimt merginų ir trys vaikinai, sudarydami įvairias scenines kompozicijas, daugiausia įsiminė rankų judesiais ir palaidų plaukų plaikstymusi. Nors pirmos mizanscenos prasidėjo nuo grafinio vaizdo, kurį taip pat apibrėžė scenos gylyje sukonstruota scenografinė, tuščiavidures kabinas primenanti kompozicija, veiksmo eigoje choreografija išsiplėtė iki judėjimo ratu. Muzika užvaldė šokančiųjų vaizduotę, todėl virto masės ir iš jos išsiskiriančio individo filosofine paradigma, kurią tiek šokantys, tiek žiūrintys gali suvokti įvairiai.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografė Daria Verovka | M. Aleksos nuotr.
Šokėjas ir choreografas Yanas Malaki, pasirinkęs Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą ir Alemandą iš Siuitų violončelei, iš pradžių šoko vienas, vėliau prisijungė Daria Verovka, pirmos kompozicijos choreografė. Kūrinio pagrindinis variklis – kintanti emocija. Vienas herojus blaškosi, kaskart papuldamas į destruktyvias aplinkybes, tačiau prisijungus merginai, situacija švelnėja – daugiau apsikabinimų, daugiau harmonijos, daugiau šviesų. Jeigu pirmajame kūrinyje dominuoja skulptūrinis scenovaizdžio puslankis, tai šis vyksta dviejų puslankių fone. Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūrybingai panaudoja scenografinių formų kaitą, kuri įtaigiai veikia šokio nuotaiką. Šioje kompozicijoje, ypač artėjant link finalo, Andriaus Stasiulio sukurta šviesų gama atitiko Bacho ir Malaki nuotaikas ir netgi padėjo perskaityti siužetą. Autobiografinis kūrinys, kuriame pagrindinė choreografo mintis – „niekada nepasiduoti“, šiandien jautriai nuskamba karo Ukrainoje kontekste.
Galima suprasti, kodėl Malaki į šį sumanymą įtraukė muzikos atlikėją Aliasandrą Serdziukovą: violončelės stygos atstojo jo balsą, jo tikrus, o ne sugalvotus jausmus.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografas Yan Malaki | M. Aleksos nuotr.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografas Yan Malaki | M. Aleksos nuotr.
Choreografės Aušros Krasauskaitės sumanymas Doną Kichotę transformuoti per Maksymo Berezovskio muziką daugiau priminė judančių barokinių figūrų kompozicijas, nei šokį. Kadangi šokėjai apvilkti Jelenos Lebedevos sukurtomis bronza švytinčiomis suknelėmis, kurių klosčių krytis tapo ne mažiau paveikus, nei pats šokis, tai ir judesiai pasislėpė po audiniais. Spektaklio pabaigoje išaiškėjo, kad šį garsų ukrainiečių kompozitoriaus kūrinį gyvai atliko ir visas choras, kurį kūrėjai nusprendė įkurdinti balkone. Tie, kas sėdėjo parterio tolimesnėse eilėse, net nesuprato, iš kur sklinda choro balsai. Didelis ir gana svarbus kūrinio akcentas liko nepastebėtas. To ypač gaila, nes choras aprengtas labai gražiai – juodo aksomo suknelėmis su juodo šilko ar kaprono rankovėmis, juodomis kepurytėmis. Vertėtų pagalvoti, kaip chorą įtraukti į veiksmą, tuo labiau, kad soprano partiją atliekanti Rita Petrauskaitė buvo integruota į šokėjų būrį, apvilkta tokios pat spalvos suknele su tokiomis pačiomis skulptūrinėmis klostėmis.
„Donos Kichotės II dalis. Choreografė Aušra Krasauskaitė | M. Aleksos nuotr.
Šios dalies muzikos pagrindą sudaro Berezovskio koncertas chorui „Neatstumk manęs senatvėje“. Jo įžangą, foną ir postiudiją sukūrė kompozitorė Silvija Miliūnaitė. Ukrainiečių kilmės kompozitorius, studijavęs Italijoje, gyvenęs Sankt Peterburge, kūrinyje sujungė Vakarų ir Rytų Europos chorinio meno tradicijas. Šioje bažnytinėje muzikoje choreografei tapo svarbu intonaciniai ryšiai, jungiantys muziką ir šokį. Todėl bendras vaizdas buvo poetiškas, pakilus ir monumentalus. Žvelgiant į viso spektaklio kompoziciją, kurios režisierius – Aurelijus Liškauskas, akivaizdu, kad ši dalis turėjo užbaigti bendrą sumanymą.
Paskutinioji, trečioji dalis, sukurta choreografo Gajaus Žmavco pagal rečiau girdimą Alessandro Scarlatti muziką, savo dramaturgija pratęsė, papildė pirmąsias tris choreografines kompozicijas, be to, slovėnų choreografas į veiksmo ir reikšmių arsenalą integravo Baltijos pajūrio smėlį. Mūsų pajūrio peizažas kūrėjui padarė tokią įtaką, kuri atsikartojo „scenos dėžutėje“. Todėl kiekvienas krustelėjimas, kiekvienas sceninis judesys buvo palydimi kopų smėlio. Vizualiai gražu, bet šį efektą slopino suvokimas, kaip smėlis veikia šokėjų kvėpavimą ir regą. Šis rizikingas smėlio naudojimas uždaroje erdvėje pasirodė perteklinis. Kita vertus, ypatinga choreografo meilė Kuršių nerijos kopoms galėtų tapti jo kūrybos tęsiniu. Tuo labiau, kad Žmavcas prieš pusantrų metų asistavo Mariboro baleto trupės vadovui Edwardui Clugui, kuris į Klaipėdos elingą integravo minėtąjį „Stabat Mater“, kur be šokio reikėjo apgalvoti ir gamtos stichijos poveikį žiūrovams.
„Donos Kichotės“ III dalis. Choreografas Gaj Žmavc | M. Aleksos nuotr.
Būtent Žmavcas sugebėjo šią dalį išskirti iš visų „Donos Kichotės“ choreografinių kompozicijų. Jo sukurtas šokis raiškus, kalbantis kūno kalba, vien šokio menui įmanomu fiziškumu. Jis gali tapti pavyzdžiu, kas apskritai yra choreografija. Tik realiai šokdamas, o ne iliustruodamas, šokėjas kalbasi su pasauliu. Kartais atrodo, kad kai kurios scenos vyksta per ilgai, šokėjams per daug leidžiama naudoti savo prigimtinį temperamentą ar išorinius dalykus (pvz., ilgus plaukus), bet netrukus prisijungia scenografijos ir šviesos kismas. Šioje dalyje Sigitos Šimkūnaitės scenografiniai objektai, čiuožyklą primenantys puslankiai kito kartu su šviesa, o drauge su kontrastingų, šaltų spalvų gama sukūrė ypatingą dramaturgiją.
Aukšto lygio choreografija, atlikimas, muzika ir vaizdas – visa tai, ką vertina šokio meno gerbėjai. Skirtingos „Donos Kichotės“ interpretacijos sušildė vėjuotą ir savaip atžagarią Klaipėdą.
Choreografė
Daria VerovkaChoreografas
Yan MalakiChoreografė
Aušra KrasauskaitėChoreografas
Gaj ŽmavcMuzikos vadovas
Vladimiras KonstantinovasRežisierius
Aurelijus LiškauskasScenografė
Sigita ŠimkūnaitėKostiumų dailininkė
Jelena LebedevaŠviesų dailininkas
Andrius StasiulisGrimo dailininkė
Aira Braždienė
Informacija:
Premjeros data:
2022-11-11
Trukmė:
~2 val. (su dviem pertraukom)
Vieta:
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“
Kaina:
35.00 €, 55.00 €, 70.00 €
Artimiausi spektakliai:
