Koncertas-pažintis su pučiamaisiais instrumentais

PROGRAMA

Richard STRAUSS (1864–1949) – Serenada 13-ai pučiamųjų instrumentų, Es-dur, op. 7 (1881)

Igor STRAVINSKIJ (1882–1971) – Simfonijos pučiamiesiems instrumentams (1920; 1947 redakcija)

Johannes BRAHMS (1833–1897) – Serenada Nr. 2 orkestrui, A-dur, op. 16 (1859; 1875 redakcija kameriniam orkestrui)

I. Allegro moderato
II. Scherzo. Vivace – Trio
III. Adagio non troppo
IV. Quasi menuetto – Trio
V. Rondo. Allegro

Koncerto vedėja Monika LONGO

Kol Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras turi retą progą atsikvėpti nuo įprastos repertuarinių spektaklių rutinos ir laukia naujojo teatro atidarymo, jo vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sumanė surengti koncertą-pažintį su orkestre grojančiais pučiamaisiais muzikos instrumentais. Šio koncerto programoje – rečiau koncertuose skambantys kūriniai ne labiau įprastoms kamerinėms pučiamųjų ansamblių sudėtims (pvz., medinių ar varinių pučiamųjų kvintetams), o jau nedideliems orkestrams prilygstančioms šių ir kitų instrumentų grupėms, kuriose vis dėlto pagrindinis dėmesys skiriamas pučiamiesiems kaip pagrindinei kūrinių tembrinei medžiagai.

Koncerto pradžioje skambės Richardo Strausso Serenada 13-ai pučiamųjų instrumentų. Vos septyniolikos sulaukusio kompozitoriaus (tuomet dar ir abitūros egzaminams besiruošusio moksleivio) 1881 m. sukurtą kompoziciją dvigubai medinių pučiamųjų sudėčiai (po dvi fleitas, obojus, klarnetus ir fagotus), papildytai bosiniu fagotu ir keturiomis valtornomis, galima laikyti neoficialiu paskyrimu savo tėvui – ypatinga meistryste pasižymėjusiam Miuncheno dvaro orkestro valtornininkui Franzui Straussui. Pasakojama, jog šis muzikas pasižymėjęs itin konservatyviu skoniu, išimtinai garbinęs Vienos klasikų „švenčiausiąją trejybę“ – Mozartą, Haydną ir ankstyvąjį Beethoveną – ir gan įtariai žiūrėjęs į visa, kas buvo sukurta po Carlo Marijos von Weberio, Felixo Mendelssohno ir Louiso Spohro. Tiesa, ant rankraščio viršelio jaunojo kompozitoriaus ranka užrašyta kita dedikacija: „Gerbiamam mokytojui, dvaro kapelmeisteriui Wilhelmui Meyeriui“. Tėvo Strausso prašymu patyręs praktikas Friedrichas W. Meyeris penkerius metus mokė jaunąjį Richardą komponavimo technikų.

Serenada parašyta klasikine vienos dalies sonatos forma, liudijančia, kad jaunasis kompozitorius buvo gerai susipažinęs ne tik su tėvo garbinamų kompozitorių kūryba, bet ir su orkestro instrumentuote. Melodinga, lyriška serenados muzika vis dėlto pranoksta vien Mozarto ir Mendelssohno puoselėtų tradicijų sekėjo darbą. Septyniolikmetis Straussas jau gebėjo taip išmoningai filtruoti bei distiliuoti savo pirmtakų įtakas, kad net nuo jų pernelyg nenutoldamas įstengė sukurti šį bei tą išties originalaus. Serenados lyrinių melodijų linijose jau glūdi būsimųjų Strausso kūrinių – visų pirma jo operų kerinčio grožio vokalinių partijų – pažadas. Serenados pasaulinė premjera įvyko 1882 m. lapkričio 27 d. Drezdene, kur Drezdeno muzikų draugijos ansambliui dirigavo žymus to meto dirigentas Franzas Wüllneris – taip pat senas Strausso vyresniojo pažįstamas iki 1877-ųjų vadovavęs Miuncheno dvaro orkestrui. Tai pirmas jaunąjį kompozitorių ne vien gimtojoje Bavarijoje išgarsinęs kūrinys.

Pajėgiausių pasaulio orkestrų atliekamas Simfonijas pučiamiesiems instrumentams Igoris Stravinskis sukūrė 1920-asiais, tuo metu jau gyvendamas Paryžiuje ir sulaukęs tais pat metais įsteigto įtakingo Prancūzijos muzikinio žurnalo „La revue musicale“ užsakymo Claude‘o Debussy antrosioms mirties metinėms pažymėti. Žurnalo redakcija paprašė Stravinskio atsiųsti vieną puslapį savo muzikos, kuris būtų išspausdintas 1920 m. gruodžio mėnesio žurnalo priede, sekant sena prancūzų muzikų pagerbimo tradicija pavadintame Le Tombeau de Claude Debussy („Claude‘o Debussy kapas“). Šiame priede, šalia Maurice‘o Ravelio, Manuelio de Falla‘os ir kitų kompozitorių dedikacijų pasirodė ištrauka iš Stravinskio naujojo kūrinio klavyro (tai buvo kūrinį užbaigiantis choralas), o pilnai instrumentuotos Simfonijos mediniams ir variniams pučiamiesiems buvo pirmąkart atliktos Londono Karalienės salėje 1921 metų birželį, diriguojant Serge‘ui Koussevitzky‘iui.

Kūrinio premjera prie modernios muzikos eksperimentų nepratusios publikos buvo palydėta švilpimu ir pašaipomis. Vėlesnė kūrinio atlikimų istorija gan paini dėl daugybės skirtingų atlikėjų redakcijų. Šiuo metu dažniausiai atliekama paties kompozitoriaus 1947 m. peržiūrėta ir jo asistento, amerikiečių dirigento Roberto Crafto rūpesčiu išleista versija 23 pučiamiesiems (trigubai medinių pučiamųjų sudėčiai, 4 valtornoms, 3 trimitams, 3 trombonams ir tūbai). Žodis „simfonijos“ šio vienadalio kūrinio pavadinime nenurodo jokių muzikinės formos ypatybių ar simfoninės kūrinio plėtotės, o veikiau žymi pradinę žodžio reikšmę graikų kalba – taigi, pučiamųjų instrumentų „sąskambį“. Pats kompozitorius savo kūrinį apibūdino kaip „asketišką ritualą, besiplėtojantį trumpų litanijų tarp skirtingų vienarūšių instrumentų grupių forma.“

Kaip ir dvi pirmosios kompozicijos, taip ir paskutinysis, ilgiausias (maždaug pusvalandžio trukmės) programos kūrinys turi aiškią dedikaciją. 1853 m. dvidešimtmetis Johannesas Brahmsas pirmąkart sutiko ir visam gyvenimui susibičiuliavo su smuikininku ir kompozitoriumi Josephu Joachimu. Šis tais pačiais metais jį pristatė Diuseldorfe gyvenusiai garsių vokiečių muzikų porai – Robertui ir Clarai Schumannams. Jie abu tapo aistringais Brahmso kūrybos gerbėjais, nors kuklusis Brahmsas dažnai drovėdavosi tokio dėmesio ir, kaip jam atrodė, perdėtų vyresniojo kolegos liaupsių. Tad nenuostabu, kad pasitaikius galimybei kurti orkestrui reziduojant Detmolde 1857–1860 m., Beethovenu žavėjęs ir jo titaniškame šešėlyje savo vietos muzikoje ieškojęs Brahmsas pirmiausia suskubo sukurti dvi serenadas orkestrui, nei užbaigti savo pirmąją simfoniją (jai užbaigti jam prireikė dar dvidešimties su viršum metų) ar koncertą fortepijonui (jis buvo užbaigtas tais pačiais metais, kaip ir pirmoji serenada, tik kurį laiką nusileido jai populiarumu). Pats pramoginės serenados žanras atrodytų tarsi priešingas rimtuolio Brahmso prigimčiai, tačiau toks žanro pasirinkimas iš tiesų veikiau liudijo jo begalinį kuklumą ir atsargumą.

Antroji serenada A-dur buvo sukurta 1859-aisiais, prabėgus trejiems metams po Schumanno mirties, ir dedikuota jo žmonai Clarai, kuriai Brahmsas visą gyvenimą puoselėjo ypač šiltus platoniškus jausmus (kai kurių amžininkų nuomone, šis jausmas buvo abipusis) ir laikė ją moteriškumo idealu. Pirmoji kūrinio versija (laikoma neišlikusia) buvo sukurta pilnam orkestrui ir pirmąkart atlikta 1860 m. Hamburge. Po penkiolikos metų kompozitorius ją pritaikė fortepijonui keturioms rankoms ir kameriniam orkestrui – dvigubai medinių pučiamųjų sudėčiai, altams, violončelėms ir kontrabosams be smuikų, varinių pučiamųjų (išskyrus 2 valtornas) ir mušamųjų.

Penkių dalių Antrojoje serenadoje jau galima atpažinti būdinguosius Brahmso muzikos bruožus – ramų, švelnų muzikos bangavimą, gracingas melodijas, ritmingą liūliavimą pagyvinančius poliritmus. Pirmosiose dviejose dalyse vyraujančią laisvalaikio klausymuisi skirtos muzikos nuotaiką šiek tiek pritemdo trečiojoje lėtojoje dalyje (Adagio), vienvardžiame la minore skambanti žemų styginių oktavomis atliekama rūsti, kone barokinės pasakalijos melodija ir kiek dramatiškesnė dinamika. Kaip ir dera Bacho laikų muzikos stilizacijai, ši dalis baigiasi vadinamąja „pikardiškąja tercija“ – mažoriniu tonikos trigarsiu minorinėje dermėje. Serenadą užbaigiančiame rondo linksmybė grįžta gyvai besisukančio ratelio ritmu, ragų fanfaromis ir žėrinčiomis visų orkestro instrumentų spalvomis, kurias sušvelnina lyrinė obojaus solo melodija, o tviskesio suteikia mažosios (piccolo) fleitos pasažai.