Lrytas.lt, 2022-10-11

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų sulaukė intriguojančios traktuotės Klaipėdos muzikiniame teatre.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) savo pirmąją sezono premjerą skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.

Nedažnai lietuviškų operų premjeros išvysta rampos šviesas pakartotinai. Tačiau Vilniaus festivalio užsakymu sukurtas „Lokys“ buvo išskirtinis muzikinio teatro ir šalies muzikos gyvenimo įvykis – pirmoji vieno iškiliausių lietuvių kompozitorių opera didžiajai scenai, po daugiau kaip dešimties metų pauzės parodytas joje nacionalinis veikalas. Tuometis Jono Jurašo režisuotas „Lokys“ išsilaikė scenoje net šešis metus ir buvo išlydėtas iš jos su gailesčiu.

Anuomet premjerą dirigavęs Martynas Staškus dabar ėmėsi operos su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Ar ji pakartos pirmojo spektaklio sėkmę?

Du skirtingi požiūriai

Niekas neabejojo, kad publika neišvengiamai lygins abu „Lokio“ pastatymus. Jau iš pirmo žvilgsnio jie labai skirtingi. Net praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, atmintyje išliko ryškiaspalviai J.Jurašo spektaklio personažai ant nuožulniai pasvirusių juodai baltų mozaikiškų grindų – tarsi Tvin Pykse, kur susispiesdavo ir juodi choristų-medžių, procesijos, puotos dalyvių siluetai.

Spektaklyje pynėsi daug prasminių sluoksnių, ryškėjo skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

Naujajame spektaklyje „Lokio“ veiksmą kūrėjai perkėlė iš XIX amžiaus antrosios pusės į XX amžiaus pradžią. „Mano kūrybos kelrodė žvaigždė šiame pastatyme – siaubo filmai, vampyrai, nebylūs filmai“, – teigė G.Varnas, pakvietęs publiką į tamsią pasaką su makabriškais šešėlių teatro siluetais ir meškos kailį po sceną tampančia pamišėle Grafiene.

Netgi J.Jurašas buvo sulaukęs priekaištų, kad jo išoriškai efektinga režisūra per menkai siejosi su „Lokio“ muzikoje glūdinčiu operos turiniu. G.Varnas interpretuoja „Lokį“ dar radikaliau, tarsi primindamas publikai, kad 2022-uosius KVMT skyrė pasakoms ir pasakų siužetams.

Naujasis spektaklis skendi prietemoje, lakoniški jo scenovaizdžiai perteikia mistišką Žemaitijos glūdumos ir pelkių atmosferą (operos pasakotojas Profesorius išgyvena jos įvykius, atvykęs moksliniais tikslais pas savo bičiulio sūnų grafą Šemetą į Žemaitijos provincijos užkampį). Pilki ir spektaklio personažai, aprengti neiškalbingais tamsiais, realistiškais kostiumais, anot menininkų, sukurtais, pasitelkus ypatingą medžiagų sendinimo techniką.

Ryškiausia – likimo tema

„Lokys“ pačiam B.Kutavičiui buvo „lyg iš kito pasaulio“. Paprastai ieškodavęs kūrybai ritualinių, senovinių pagoniškų tekstų, čia jis susidūrė su realistiškomis kolizijomis, personažais ir pirmą kartą kūrė muzika personažų charakterius. „Šiuolaikinėje operoje neišvengiami kompromisai. Ji turi pulsuoti gyvybe, nė akimirką nebūti statiška ir savaip tęsti žanro tradicijas“, – yra sakęs kompozitorius.

Dėl veiksmo dinamikos ir intrigos „Lokio“ autoriai įvedė į operą greta P.Merimee novelės personažų – Grafo, Profesoriaus, Daktaro, Julijos ir Grafienės – Grafo antrininką, ritualinę Maršalkos figūrą, šeimos paslaptį saugantį (Grafienė taip pat buvo užpulta lokio tuoj po savo vestuvių) tarną ir Vienaakę senę žiniuonę, įkūnijusią B.Kutavičiaus kūrybai būdingą mistinį ritualinį pradą.

G.Varno spektaklyje Vienaakės senės įprasminta likimo tema suskamba bene ryškiausiai ir nuosekliausiai. Ji pasėja nerimą, Profesoriui vos atvykus, vėliau perspėja jaunąjį grafą apie nelaimę, o finale išpildama burtų pelenus apibendrina kruviną dramą ryškiau nei Profesorius, kasdieniškai praeinantis avanscena.

Pasak režisieriaus, jam itin rūpėjo atskleisti žmogaus-žvėries vidinį konfliktą ir dvilypumą. Tačiau Antrininko linija, galėjusi pabrėžti herojaus dualumo dramą, visiškai neįsiminė.

Artistai netausojo savęs

Premjerą žiūrėjusiems muzikologams ankstesnis „Lokio“ pastatymas pasirodė dramaturgiškai paveikesnis, nenuvertinant pavykusios G.Makarevičiaus scenografijos, įtaigios artistų vaidybos.

„Muzikinei „Lokio“ traktuotei darnos ir kryptingumo dar šiek tiek stigo, matyt, dėl premjerinės įtampos ir jaudulio. Pirmoji spektaklio dalis man pasirodė vangoka“, – dalijosi įspūdžiais po pirmosios premjeros muzikologė Živilė Ramoškaitė.

Anot jos, kai kurie operos momentai, ypač triukšminga vestuvių scena, nukentėjo ir dėl režisūros: „Groti į sceną pakilę muzikantai dėl siautėjančio choro negalėjo matyti dirigento, todėl jiems sunkiai sekėsi derėti su apačioje grojančių orkestru“.

O pastarajam „Lokyje“ buvo ką pagroti ir suvokti. „Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių.

Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs Vladimiras Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – Tadas Jakas. Labai sėkmingai su savo partija susitvarkė Julijos vaidmenį atlikusi Ieva Barbora Juozapaitytė“ , – vardijo Ž.Ramoškaitė.

Grafą Šemetą premjeroje užtikrintai įkūnijo Andrius Apšega, Grafienės vaidmenį aistringai atliko Jovita Vaškevičiūtė, Vienaakę senę dainavo Aurelija Dovydaitienė.

Gausu šioje operoje ir choro, atliekančio komentuotojo vaidmenį, epizodų – nuo pagoniškų apeiginių motyvų, tarsi atkeliavusių iš autoriaus ritualinių kūrinių, iki Karaliaučiaus giesmyno choralo. Choras perteikė B.Kutavičiaus kūrybos tęstinumą ir įkūnijo spektaklio kūrėjų vizijas aktyviai veikdamas scenoje. M.Staškus vylėsi, kad spektaklis dar tobulės ir keisis, o trupei įžengus į naują salę, suskambės ypatingai. To ir norisi palinkėti teatrui.

Mintys apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytos operos „Lokys“ premjerą

7 meno dienos, 2022-10-14

Operos imasi retas kompozitorius. Ir ne todėl, kad kūrybos ir pastatymo procesas yra ilgas, įtraukiantis daugybę žmonių ir institucijų, būtinas teatro užsakymas ir t. t., bet ir todėl, kad ne kiekvienam šis žanras pagal jėgas. Bronius Kutavičius ilgai svajojo sukurti, kaip pats sakė, „tikrą“, XIX a. stiliaus operą. Tik 2000-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatytas stambiausias Kutavičiaus sceninis veikalas „Lokys“ pagal Prospero Mérimée novelę (Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretas), kuris, palyginti su kitomis lietuviškomis operomis, repertuare išsilaikė rekordiškai ilgai, iki 2007-ųjų. Minint kompozitoriaus 90-ąsias gimimo metines ir įvairiose Lietuvos salėse skambant jo muzikai, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ėmėsi vėl atgaivinti „Lokį“ su nauja komanda, atlikėjais ir koncepcija. Šis klaipėdiečių sprendimas, aplenkiantis visokius pragmatiškus skaičiavimus, rodiklius ir kitus formalumus, vertas didžiausios pagarbos. Jau pats operos pastatymo faktas ir įdėtas didžiulis darbas – išskirtinė dovana ir dėmesys pernai mirusio kompozitoriaus atminimui.

Jei kalbame apie žanrą, „Lokys“ iš dalies atitinka tradicinės operos reikalavimus. Čia Kutavičius netgi šiek tiek nutolsta nuo savo paties išrasto unikalaus teatro modelio – rezistencinio, tarsi esančio už „oficialios“ scenos ribų, egzistenciškai paveikaus, kokios buvo, pavyzdžiui, jo „pagoniškos“ oratorijos. Vis dėlto ši opera nėra nei XIX a. grand opera, nei tipiškas XX a. modernios operos provaizdis. „Lokys“, vėlgi, kutavičiškai kitoks, savotiškai apibendrinantis ankstesnio kompozitoriaus braižo pokyčius. Kamerinis veikalo formatas diktuoja tirštos muzikinių ir teatrinių idėjų koncentracijos būtinumą, o savitą intonacinę sferą, kaip svarbiausią raiškos, charakterizavimo priemonę, Rūta Stanevičiūtė (jos išsamus tekstas publikuojamas puikiai parengtame operos buklete) prilygina savotiškam „sugrįžimui prie pačių operos ištakų: tai bandymas spontaniškumo estetika užmaskuoti tariamą žanro priklausomybę „muziejinių“ konvencijų pasauliui“.

Taigi muzika diktuoja visą teatrinį-vaizdinį antstatą, tad orkestro reikšmė, be abejonės, yra esminė. „Lokio“ partitūra sudėtinga, repetityvinė plėtotė kaitaliojama arba sluoksniuojama su rečitacijomis, liaudies dainų atgarsiais, dermėmis, choralo, polonezo ir kt. stilizacijomis. Iš pirmo žvilgsnio nuolat kintanti arba ryškiai kontrastuojanti medžiaga, tie skirtingų muzikų kontrapunktai kelia eklektikos įspūdį, primena kino montažo principus. Tačiau kompozitoriaus gebėjimas suvaldyti formą visą šią margą tėkmę paverčia prasminga ir tikslingai dramaturgiją kuriančia priemone, įgaunančia nenusakomo ritualo pavidalą.

Kaip ir prieš du dešimtmečius LNOBT, dabar premjeroje muzikai vadovauja ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui diriguoja Martynas Staškus. Mano stebėtoje pirmoje, spalio 7-osios, premjeroje orkestras įveikė sudėtingą užduotį. Neabejoju, kad pamažu numalšinus jaudulį ir per keletą kitų spektaklių „įsigrojus“, jis turėtų suskambėti raiškiau ir tiksliau, ypač variniai pučiamieji, kuriems Kutavičius skyrė gana svarbų tembrinį (antrame veiksme net ir sceninį) vaidmenį. Vis dėlto tą vakarą pasigedau Kutavičiui būdingos muzikos cirkuliacijos, to būtino ir nuolat jo kūriniuose besisukančio gyvybės rato, kurio dinamiką stabdė per lėtas tempas, lėkštoka eiga, daugelyje epizodų prasminės įtampos stokoję instrumentų grupių sluoksniai. Visa tai trikdė formos pajautą, slopino įtampą, kuri yra bene esminė šio „siaubo trilerio“ savybė. Kas Staškui šįkart padiktavo kitokią nei su kompozitoriumi anuomet pasiektą muzikos traktuotę – gali būti ir retorinis klausimas, bet tikėčiausi, kad muzikinė pusė pamažu įgaus reikiamą pagreitį, o su ja ir solistai suspės žengti koja kojon į naują kokybę.  

Vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“. Jo sumanyta taupi vokalo ekspresija operoje daugiausia reiškiama rečitavimu, arioziniais epizodais. Dainininkai, atrodo, gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę. Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, LNOBT versijoje dainavęs Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį. Andrius Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška. Trumpai pirmame veiksme pasirodęs Grafo antrininkas Šarūnas Šapalas tespėjo parodyti savo sodrų balsą ir, režisieriaus sprendimu, daugiau jo „linijos“ neišvydome. Jaunosios panelės Julijos, Grafo sužadėtinės, paveikslą įkūnijusi Ieva Barbora Juozapaitytė pirmiausia sužavėjo scenos plastika, sėkminga dainavimo ir intensyvoko judėjimo jungtimi (tai solistui itin sudėtinga), o akivaizdžiai patobulėjęs vokalas, gražus balsas ir natūrali vaidyba leido grožėtis viena iš retų operoje melodingų ir itin emocingų partijų. Ryškų, charakteringą Daktaro personažą sukūrė Tadas Jakas, įsiminęs iš visų atlikėjų aiškiausia tartimi, sceniniu laisvumu, kone tobulu balso valdymu.

Didelė dramaturginė atsakomybė ir sudėtingos, nors ir nedidelės, partijos skirtos Grafienei (grafo motinai) ir Vienaakei senei. Pastaroji, simbolizuojanti anapusinį pasaulį, o gal miškuose (apskritai gamtoje) glūdinčią išmintį, o gal tragedijos pranašą, yra viena kertinių visos operos figūrų. Šį vaidmenį atlikusi Aurelija Dovydaitienė raiškiai artikuliavo iš skandavimo ir grubokų garsažodžių supintą kalbėjimą, sukūrė baimę keliantį įvaizdį. Tačiau, nors ir mažiau dramaturgiškai reikšminga, dar paveikesnė atrodė Jovitos Vaškevičiūtės Grafienė. Daug sceninės patirties turinti dainininkė įtaigiai kūrė pamišėlės portretą, per savo gana retus pasirodymo epizodus keldama šiurpulį ir dainavimu, ir vaidyba.

Visi vaidmenų atlikėjai, kuriuos ne visus paminėjau, sėkmingai ar mažiau sėkmingai rado vietą plačias raiškos galimybes suteikiančiame veikale. Žinia, šiuolaikinė operos kalba kiekvieno operos teatro kolektyvui kelia iššūkių, reikalauja įgūdžių, tad reikia tik pasidžiaugti, kad visiems dalyviams, tarp jų ir smarkiai tobulėjančiam teatro chorui (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) „Lokys“, akivaizdu, yra įveikiama kartelė ir gera proga iš vidaus susidurti su unikaliu Kutavičiaus muzikos pasauliu. Tokią pat privilegiją turi ir dėl ilgo kelio bei laiko ribotumo mano, deja, nepamatyti vaidmenis kuriantys kitos sudėties dainininkai (Šarūnas Šapalas, Judita Butkytė-Komovienė, Gunta Gelgotė, Kšištofas Bondarenko, Aurimas  Raulinavičius, Audrius Rubežius, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė, Farshadas Abbasabadi ir kiti).

Tačiau, kad ir kokia būtų solistų sudėtis, visi, žinoma, turi paklusti ne tik muzikos (dirigento), bet ir režisieriaus vizijai, kuri gali būti palanki talentingosioms atlikėjų pusėms atskleisti arba ne; sutapti su kompozitoriaus muzikine koncepcija arba nesutapti. Šiuo atveju režisieriaus Gintaro Varno operos „perskaitymas“ kėlė bene daugiausia klausimų, neskaitant seno iššūkio – bet kokį statytoją „įkaitu paimančio“ Sluckaitės-Jurašienės libreto, kurį pats Kutavičius gerokai koregavo, bandydamas priartinti prie savo muzikinės vizijos, bet, akivaizdu, tobulumo taip ir nepasiekė.

Kutavičiaus kūrybos teatrališkumas ir vizualumas glūdi jo muzikoje, jo garsinėse ir erdvinėse struktūrose, talpioje simbolių-motyvų grupių plėtotėje. Šioje dviejų veiksmų operoje dėmesys koncentruojamas į dviejų pasaulių susidūrimą – realaus ir anapusinio. Tai, kas vyksta scenoje, yra tik pasaka, mitas, kuris prašosi simbolių kalbos ar bent jau siaubo filmų (geriausia archyvinių, nespalvotų) estetikos. Režisierius Varnas, pristatydamas savąją „Lokio“ koncepciją, kaip tik ir pabrėžė siekiantis nebyliojo kino, filmų apie vampyrus, vokiško ekspresionizmo kine estetikos, kuri geriausiai perteiktų jo viziją į kiek kitur dedamą akcentą – į pagrindinio herojaus Šemetos prigimties dvilypumą, balansavimą tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu), kol galiausiai tragiškai nugali žvėriška prigimtis... Statytojų siektas kinematografinis siurrealizmas ir muzikoje užkoduota įtampa, niūrumas, kontrastų efektai būtų tie bendri vardikliai, sudarantys muzikos ir scenos vienį, žinoma, jei pavyktų sumanymą įgyvendinti iki galo. Rezultatas atrodė kiek kitoks. Režisieriaus Varno ir jo komandos – Gintaro Makarevičiaus scenografija, Dainiaus Bendiko kostiumai, Viliaus Vilučio šviesos, Manto Stabačinsko choreografija – pastatymas išsikristalizavo į labiau melodramatinę, buitiškai realistinę traktuotę. Įdomu, stilinga, tik ar tai nedisonuoja su pačia muzika?

Simbolikos scenoje būta, tačiau ji kažkodėl neplėtojama, nesurezonuojanti savo forma, prasme. Puikus sumanymas greta Grafo Šemetos parodyti jo Antrininką (kaip antrąjį „aš“, kovojantį vidines kovas) antrame veiksme buvo pamirštas, nors galėjo prasmingai įsikomponuoti kad ir vestuvių scenoje bei kitur; kartą šmėkštelėjusi Grafo dvilypės prigimties užuomina veidrodžiuose taip pat daugiau „nesuskambėjo“; reklamos kampanijoje intensyviai eksploatuotas lokio kailis su galva, suteikęs gana efektingos fantasmagorijos pirmo veiksmo pradžioje, toliau niekur nebuvo išnaudotas. Tiesa, scenos gilumoje pasitelktas šešėlių teatro principas – puikus sumanymas, tačiau kartkartėmis ten praslenkantis lokio siluetas arba iš popieriaus sulankstytų paukščių ant strypų „plazdenimas“ teparodė mažą dalį (ir ne pačią įdomiausią) tokios stilistikos galimybių. Negana to, palyginti maža Žvejų rūmų scenos erdvė buvo dar labiau sumažinta įspraudžiant ją į „realistiškus“ bajorų svetainės ar bibliotekos knygų lentynų rėmus ir kiek labiau atsivėrė tik miško scenose. Apie tikrą chaosą vestuvių puotoje su garsiu batų bildėjimu šokant, visiškai užgožusiu muziką, nė nekalbėsiu.

Šios Kutavičiaus pasakos (tebūnie filmo) koncepcija prašyte prašosi prasmingesnės ir esminės simbolikos, teatrinio sąlygiškumo, metaforos, „pasakinio“ buvimo tarsi čia ir sykiu niekur. Netgi  vilsoniška sceninė statika čia nebūtų akibrokštas. Paradoksalu, bet statika kaip tik išlaisvina muzikos tėkmę, o „tikroviškumas“ ją sukausto, stabdo, nes niekada nebus toks talpus ir lakus kaip pati muzika, kuriai niekada neprilygs tikrovė, juolab tik dirbtinai vaizduojama. Įsimintinų režisieriaus Gintaro Varno operinių darbų aruoduose stūkso iškili viršukalnė – Onutės Narbutaitės „Korneto“ pastatymas, kurio koncepcija tobulai rezonavo su muzika ir visu turiniu. Taip, „Lokys“ kalba visiškai kitokia kalba ir pasakoja kitą istoriją, bet meistrystės pasitelkti reikiamas prasmes ir simboliką iš režisieriaus neatimsi. Kodėl manyta, kad čia to nereikia?

Sceninio gyvavimo procese, tikiuosi, kai kas dar patobulės. Tad šįkart, atsižvelgiant į visas aplinkybes, operos „Lokys“ pastatymas nepakylėjo, nors ir nenuvylė. Svarbu, kad ateiti į sceninį „Lokį“ įdomiau nei klausytis jo kompaktinės plokštelės įrašo („Ondine“, 2002). O lietuviškų operų badmečiu – tai neabejotinai išskirtinis įvykis mums visiems.

menufaktura.lt, 2022-11-02

„Lokio“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre labai laukta kaip Broniaus Kutavičiaus 90-ųjų gimimo metinių kulminacija. Viena vertus, pasklidusi žinia, kad veikalą statys Gintaras Varnas, užsitarnavęs išmanaus operų režisieriaus reputaciją, džiugino ir žadėjo kūrybingą rezultatą. Kita vertus, daugelis pirmojo operos pastatymo 2000 m. LNOBT dalyvių ir gerbėjų nerimavo, nes atminty dar gyvi Jono Jurašo pastatymo su postmodernia dailininko Mindaugo Navako scenografija, kurios dideliuose, talpiuose tūriuose ryškiai įsirėžė istorizuoti Sandros Straukaitės kostiumai, prisiminimai. Tai buvo vienas pirmųjų režisūrinio teatro darbų Lietuvos operos scenoje. Tiesa, dar 1997 m. Jurašas režisavo pirmąjį savo darbą LNOBT - Giuseppeʼs Verdi „Aidą“. Kiek mano atmintis siekia, Jurašo interpretacija nebuvo draugiškai sutikta nei anuometinių kritikų, nei žiūrovų. Pirmąjį laisvės dešimtmetį išgyvenanti operos bendruomenė nebuvo pasiruošusi tokioms „nesąmonėms“ scenoje, kaip kad besiblaškanti po sceną Verdi figūra ar Egipto piramidžių fone nutūpęs vienišas fortepijonas.

Po trejų metų „Lokys“ jau buvo sutiktas nepalyginamai entuziastingiau, juolab naujai operai drąsesnė vaizdinė interpretacija atrodė logiškesnė, o šiuolaikinės muzikos bendruomenė - šiaip jau nepalyginamai atviresnė ir žingeidesnė - buvo patyrusi ekscentrišką Vidmanto Bartulio „Pamoką“ (1993), Jono Vaitkaus sugestyviai pajaustą Kutavičiaus operą-poemą „Strazdas - žalias paukštis“ (1984), dar vieną kitą netradicinio muzikinio teatro eksperimentą kitose scenose (kaip čia nepaminėsi anuometinio Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Vaitkaus indėlio besiformuojančiai muzikinio teatro alternatyvai?!) ar atvežtinį produktą naujosios muzikos festivalių rėmuose.

„Lokys“ anuomet sujungė naujosios muzikos ir išrankesnius dramos teatro žiūrovus su tradicine operos publika, kuriai radikali naujovė buvo kad ir didžiulė „galva“ Adomo Jacovskio kurtoje scenografijoje Verdi „Makbetui“ (1995). Restrospektyvai žvelgiant akivaizdu, kad „Lokiui“ teko itin reikšmingas vaidmuo operos teatrui ir jo publikai atsiveriant estetiniams pokyčiams, o intelektualams, paniekinusiai žvelgusiems į „naftalininį“ pudruotų perukų teatrą, į operą kaip visgi gal dar nemerdintį žanrą.

Ne tik vaizdiniams sprendimams „Lokyje“ lūžo ledai - Kutavičius į didžiąją operą atvedė ne operinius balsus - visiškai kitoniškuose kultūriniuose kontekstuose (kad nepasakius, radikaliai priešingame nei opera poliuje) autoritetą ir populiarumą užsitarnavusius menininkus - aktorių, literatūrinių programų skaitovą Česlovą Stonį ir liaudies dainų atlikėją Veroniką Povilionienę. Visa tai podraug su Kutavičiaus „baltiškojo minimalizmo“ (repetityviškumo folkloro intonacijų ir ritmų pagrindu) stiliumi išlaisvino „Lokį“ iš standartizuotos vėlyvojo romantizmo su avangardinių technikų prieskoniais estetikos, kokia buvo anuomet Lietuvoje įsivaizduojama kaip vienintelė verta „didžiosios operos“ scenos.

Dar daugiau - žymaus XIX a. prancūzų rašytojo Prospero Mérimée sukurta novelė, kurioje kad ir kraupiai, beveik atstumiančiai, bet visgi pavaizduoti lietuviai, teikė šiam veikalui daugiau ambicijų nei tyliai rusenti kelerius metus LNOBT scenoje. Sumaniai iš literatūrinio šaltinio Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės suvertas libretas, pakoreguotas kompozitoriaus (tiksliau, sufolklorintas, priartintas prie liaudiškos sakmės) galėjo atverti operai galimybes „sužaisti aukštesnėse lygose“ - tarptautiniuose festivaliuose, teatro gastrolėse. Suprantu, kad laikai buvo sunkūs ir teatras skurdo, tačiau man lig šiol neaišku, kodėl talentingiausius savo projektus prodiusavęs Gintautas Kėvišas („Lokį“ jis užsakė kaip „Vilniaus festivalio“ meno vadovas, o Onutės Narbutaitės „Kornetą“ jau kaip LNOBT vadovas) nė piršto nepajudino dėl jų sklaidos galimybių? Kodėl nepasinaudota anuometinių valdininkų kabinetuose mitologizuotais tais svarbiaisiais jo ryšiais? Atsakymas, kad tai niekam už Lietuvos sienų neįdomu, netinka. Kai įdedi pastangų, daug kas esmingai keičiasi. Esu buvusi kaimyninių kraštų gerokai mažesnio potencialo operinių bandymų pavertimo tarptautiniais projektais, kuriuos čia diskretiškai nutylėsiu, liudininkė.

Laukiant premjeros Klaipėdoje visgi būta nerimo: ar turi savyje „Lokys“ galimybių atsiskleisti nauju pavidalu, jau be kompozitoriaus priežiūros? Užbėgdama pati sau už akių atsakau - taip, turi! Varnas ir jo komanda bei operos atlikėjai tai įrodė!

Varnas - estetas, kultūrinių konotacijų, stilizacijų ir aliuzijų meistras. Jei Kutavičius iš libreto traukė viską, kas paklūsta mito, baladės, liaudies pasakos logikai, tai Varnas ieškojo žmogiškosios prigimties dualizmo, psichologinių personažų motyvacijos galimybių. Sluckaitės-Kutavičiaus personažai statiški, kaip mitologiniai archetipai, tuo tarpu Varnas imasi jų vidinio „aš“ dinamikos.

Jeigu senąjį Jurašo pastatymą stebėjome lyg iš šalies, kaip sekamos pasakos ar baladės vaizdinius, tai Varnas verčia mus įsitraukti į personažų psichologinį pasaulį, susidurti su savimi, savyje „tūnančiu žvėrimi“. Mums tai nepatogu, norime atsiriboti, kaip kad bandome psichologiškai apsiginti žiūrėdami siaubo filmą ar kraupų detektyvą. Tad jei Jurašo spektaklio žiūrovo refleksija buvo nuostaba, Varno - savistaba. Kai Grafas Šemeta godžiai čiulpia kraują iš Julijos sužaloto kojos piršto, mus ne tik kaip ir Juliją persmelkia baimė, bet ir įtraukia grafo ekstazė. Tą akimirką mes esame ir gėrio, ir blogio, ir šviesos, ir tamsos pusėse. Vestuvių scenoje virpame kartu su nuotaka, tramdomės kartu su jaunikiu ir smalsiai stebime / teisiame kartu su vestuvininkų choru. Mums atlėgsta, kai iš scenos dingsta pamišusi Grafo motina, o atminty dar ilgai ataidi Vienaakės senės prakeiksmas: „Moteriška piršliu - velnias šliūbą duoda!“

Be galo mėgstu Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžius. Netgi prisimenu vieną nevykusį dramos spektaklį, betgi kuriame negalėjau atplėšti akių nuo užburiančios scenografijos transpozicijų. „Lokyje“ dailininkas iš pradžių įkurdina personažus realistiškame tirštos prieblandos (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) dvaro bibliotekos scenovaizdyje, tačiau monotoniškos knygų nugarėlės nenumaldo blogos nuojautos. Prieblanda prislegia ir Profesorių iš Karaliaučiaus, kurį baugina lyg vaiduokliai iš tamsos išnyrantys dvaro gyventojai. Čia puikiai perteikta režisieriaus sumanyta XX a. pradžios nebyliojo kino siaubo filmų estetika. Prieblandoje išryškėja personažų siluetai - skoningi Dainiaus Bendiko kostiumai.

Miško scena užlieta mistiškais atspalviais - sidabrišku pilnaties, bloga lemiančios „kraujo putos“... Scenovaizdis inkrustuotas Varno „ekslibrisu“ - šešėlių ir lėlių teatro fragmentais. O Juliją išvystame efemerišką, palaidu apdaru, lyg Sapnų mergaitę iš Varno režisuoto Narbutaitės „Korneto“ (2014, LNOBT). Julijos sūpynės - dar viena Varno autocitata iš jo režisuoto Verdi „Rigoleto“ Džildos scenos (2003, LNOBT).

Išskirčiau choreografo Manto Stabačinsko indėlį - personažų plastiką, elegantiškai suvaldytas masines scenas.  

Muzikinį vyksmą valdė dirigentas Martynas Staškus. Jam partitūra puikiai pažįstama iš pirmojo pastatymo Vilniuje, išstudijuota ir aptarta su pačiu kompozitoriumi. Nors vilnietiško spektaklio garso įrašą ne kartą esu klausiusi, visgi gyvame, spalio 22 d. spektaklyje kai kurie partitūros puslapiai suskambo lyg su nauja potekste, gyviau, įtaigiau. Tiesa, pirmame veiksme orkestras neskambėjo puikiai, buvo justi muzikantų įtampa, slystelėjimai „pro šalį“, tačiau antrame veiksme ryžtingais mostais dirigentas išsireikalavo darnos ir sklandumo, tad kuo toliau, tuo komfortiškiau buvo ausims.

Profesoriaus iš Karaliaučiaus vaidmens atlikėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas - irgi pirmojo pastatymo talismanas, sveiko proto ir civilizacijos įvaizdis, spektaklio ašis, į kurią norisi saugiai įsikibti šioje kraupioje istorijoje. Manyčiau, taip jautėsi ir jo jaunesnieji scenos partneriai. Prudnikovo buvimas scenoje - lyg saugi vaistinėlė, kuri tučtuojau pagelbėtų, jeigu kas nors nutiktų.

Grafas Šemeta - puikus Andriaus Apšegos vaidmuo. Artistas išsaugo personažo paslaptį, kuri baugina ir sykiu traukia: tai ir žavus, geistinas vyras, ir kraupaus instinkto ir / ar prakeiksmo įkaitas. Įspūdinga jo scena su savo antrininku Šarūnu Šapalu.

Julija - nuostabioji Gunta Gelgotė. Jos trapumas, plastika, angeliškas balso tembras, raiški dikcija ir charizma suteikia spektakliui gelmės, baladiško tragizmo ir taurumo. Julijos antipodas - Grafienė, kurios pamišimą, kraupią, nepakeliamą vienatvę, kančią ir kovą su demonais puikiai perteikė Jovita Vaškevičiūtė. Įdomus Daktaro - Tado Jako vaidmuo. Jis tarsi realistiškas, atstovauja sveiko proto žemiškajam pasauliui, tačiau niaurus dvaro gyvenimas, jo paties praeities išgyvenimai kare, ten patirtas luošumas daro jį pažeidžiamą, neurotišką. Išraiškinga lemties pranašė Vienaakė senė - Aurelija Dovydaitienė, kurios pranašystės lyg laikrodžio dūžiai įrėmina spektaklio laiko atkarpas. Maršalkos vaidmenį atliko Mindaugas Rojus, nebylaus tarno Pranciškaus - Virginijus Rupšys. Puikiai skambėjo Vladimiro Konstantinovo parengtas teatro choras.

Kompozitorius neapsunkino vokalinių partijų „didelio balso“ reikalavimais, tačiau ariozinio tipo monologai ir replikos prašyte prašosi ne tik intonacinio tikslumo, bet ir natūralumo, vokalinio užtikrintumo ir įtaigumo, kitaip tariant, įsidainavimo, išlaisvėjimo, ką ne visiems dainininkams pirmuosiuose spektakliuose pavyksta pasiekti.

Neturėdamas tinkamos scenos (spektakliai glaudžiasi Žvejų rūmuose) Klaipėdos teatras ambicingai kaupia repertuarą ir bent jau nacionalinių veikalų reprezentacijos lygmeny tampa ambicingu (ambicingiausiu?) žaidėju. Klaipėdiečiai atgaivino ir Balsio „Kelionę į Tilžę“, ir „Eglę žalčių karalienę“, ir ėmėsi „Lokio“. Kaskart lankydamasi jų premjerose „ūkiškai“ nužiūriu dekoracijas: ar jos gamintos tik Žvejų rūmų scenai, ar turėti galvoje ir būsimosios scenos parametrai? Kitaip tariant, ar spektakliai galės gyvuoti, kai teatras grįš į atnaujintą savo pastatą? Nesu naivi, kad manyčiau, jog uostamiesčio gyventojai veršis į „Lokį“ kaip į kokią smagią operetę, bet vilčių, kad teatro vadovybė ras būdų parodyti spektaklį ne tik klaipėdiečiams ir gal ne tik Lietuvos žiūrovams, kol kas nenorėčiau atsisakyti.

Durys, 2022 10

Naująjį 2022–2023 m. sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras spalio 7-ąją pradėjo įspūdinga šiuolaikinio lietuviško sceninio veikalo premjera – talentingojo, ištisą epochą lietuvių muzikos istorijoje žyminčio, išskirtinai originalaus braižo kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera „Lokys“ (2000) – viena įstabiausių ir gražiausių operų Lietuvos muzikinio teatro istorijoje. Naujas pastatymas skirtas kompozitoriaus 90-osioms gimimo metinėms.

Akimirkos iš Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytos B.Kutavičiaus operos „Lokys“ premjeros (muz. vad. ir dirig. M.Staškus, rež. G.Varnas).

Martyno Aleksos nuotr.

Skirta didžiajai scenai

„Lokys“ – vienintelė didžiajai scenai skirta B.Kutavičiaus opera, apie kurią autorius svajojo ne vienerius metus (prieš tai yra sukūręs kamerinio pobūdžio šio žanro veikalų: „Kaulo senis ant geležinio kalno“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Ugnis ir tikėjimas“). Ieškant siužeto, kompozitoriaus dėmesį patraukė intriguojanti, kupina mistikos, iš pirmo žvilgsnio siaubo pasakas primenanti prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelė „Lokys“, kurios veiksmas plėtojasi XIX a. Žemaitijoje – egzotiškame gūdžių miškų, civilizacijos menkai paliestame, mitų, legendų, prietarų, fantastinių pasakojimų persmelktame krašte.

Toks kūrėjo pasirinkimas nestebina, nes plačiausio kultūrinio konteksto B.Kutavičiaus kūryboje visada ypatingą vietą užėmė veikalai, įkūnijantys žiloje amžių glūdumoje skendinčios mūsų tautos istorijos, mitologijos temas, subtiliai perteikiant jose slypinčius praeities atgarsius, simbolines prasmes, ritualus (oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“, „Magiškasis sanskrito ratas“, „Iš jotvingių akmens“, „Pasaulio medis“, kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“ ir kt.). „Lokyje“, tęsdamas ir tarsi apibendrindamas savo ankstesnės kūrybos tematiką bei muzikinės stilistikos principus, kompozitorius apgyvendino ir daug naujų, operos žanro specifikai būtinų gana realistiškų vaizdų, susijusių su aktyviu veiksmu ir personažų paveikslais.

Dviejų veiksmų operoje atsiskleidžia paslaptinga, šiurpi ir tragiška kilmingos šeimos istorija. ►

◄ Garbus Profesorius, apsilankęs savo seno bičiulio sūnaus, jaunojo grafo Šemetos dvare, įsikūrusiame tankių Žemaitijos miškų apsuptyje, patenka į paslaptingų, mistiškų ir klaikių įvykių, pasibaigusių kruvina vestuvių naktimi, sūkurį: iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas veda grafaitę Juliją, o po vestuvių nakties ji randama sudraskyta. Operos libretą P.Mérimée novelės motyvais, sušvelninusi kai kuriuos kraupios dramos akcentus, parašė literatė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.

Centrinė ašis – orkestras

Klaipėdos scenoje šiuolaikišką, pagavios muzikinės kalbos ir tobulos formos B.Kutavičiaus operą savitai įkūnijo profesionali, kūrybinga statytojų komanda: dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Dainius Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. „Lokio“ siužetas, talpinantis daugialypį konfliktą, viliojo operos statytojus ne viena sceninės interpretacijos galimybe, nes ir P.Mérimée novelėje, ir B.Kutavičiaus muzikoje susikerta net kelios žmogiškosios būties dimensijos: prieštara tarp pirmapradės, paslaptingos, gūdžios gamtos ir civilizacijos, tarp kultūros ir žemaitiškosios pagonybės su savo papročiais, mitais, legendomis, tarp realaus, paprasto gyvenimo ir baugaus anapusinio pasaulio, taip pat kova tarp gėrio ir blogio žmogaus viduje, ieškant savo tapatybės, ir kt.

Klaipėdietiškoje versijoje operos interpretatoriai susikoncentravo į labiausiai jaudinančią, o šiandien ir itin aktualią žmogiškosios esmės, meilės ir likimo temą, išryškindami žmogaus prigimties sudėtingumą, prieštaringumą, dvilypumą, skausmingai sieloje grumiantis žmogiškajam ir žvėriškajam pradams.

Sceninio įkūnijimo kamertonas „Lokyje“ – raiški, vaizdinga B.Kutavičiaus operos muzika, lemianti visus kitus meninės raiškos sprendinius. Todėl būtent simfoninis orkestras, perteikiantis dramos esmę, veikėjų psichologines būsenas, jų išgyvenimus, charakterius, siužetines situacijas, yra operos centrinė ašis. Partitūroje užfiksuotos ypatingos garsinės, ritminės, formų struktūros diktuoja teatrinę – vizualinę sceninę raišką, priartinančią „Lokio“ spektaklį prie muzikinės dramos, kai muzika ir žodis, muzika ir veiksmas yra neatskiriami ir vienodai svarbūs.

Didelę patirtį turintis dirigentas M.Staškus sėkmingai įveikė gana sudėtingą užduotį, „apvaldant“ nepaprastai margą simfoninio orkestro instrumentinių grupių muzikinę medžiagą, pinantis, kaitaliojantis įvairiausios stilistikos intonaciniams muzikos kalbos elementams: repetityviniai minimalistiniai motyvai gretinami su šiuolaikiniais sąskambiais, šaižia akordika, polifonizuotus, kontrapunktų prisodrintus epizodus keičia rečitacijos, saloninės (polonezas), bažnytinės muzikos (choralas) stilizacijos, liaudies dainų atgarsiai, tautinių instrumenų skambesiai (kanklės, skudučiai, skrabalai), natūralių gamtos garsų inkliuzai (arklių žvengimas, žuvėdrų klyksmas, šūviai) ir kt. Šiai nenutrūkstamai muzikos tėkmei dirigentas M.Staškus vadovavo ramiai, santūriai, puikiai išryškindamas gausius emocinius niuansus (įtampą, ekspresiją, lyriką, ramybę, žaismę, fantastiką, baimę ir kt.), taip „sulydydamas“ orkestrą ir sceną į nedalomą muzikinę – sceninę visumą, lanksčiai pereidamas nuo pakilios ekspresijos, drastiškų, aštrių momentų prie ramios lyrikos, nuo įtampos – prie rezignacijos ir pan.

Išradinga operos režisūra

„Lokio“ režisūrą laikau gana sėkmingu talentingo režisieriaus G.Varno darbu. Opera, kaip sceninio muzikos meno žanras, šiam režisieriui, kaip žinoma, yra labai artima ir suprantama. Neatsitiktinai G.Varno kūrybos sąraše – jau ne viena režisuota opera: Ch.Gounod „Faustas“, G.Verdi „Kaukių balius“, „Rigoletas“, „Don Karlas“, R.Strausso „Salomė“, O.Narbutaitės „Kornetas“ ir kt. Apie tai visiškai pagrįstai yra sakęs pats režisierius: „Operoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. (...) Iš savęs reikalauju, kad opera taptų dramos spektakliu“. „Lokyje“ jam tai pavyko.

Įsigyvenęs į B.Kutavičiaus muzikoje užkoduotas, simbolių prisodrintas prasmes, režisierius scenoje kūrė įtikinamai slėpiningą atmosferą, padėjusią perteikti jau minėtą centrinę operos mintį – žmogaus prigimties dualizmo dramą, žūtbūtinę vidinę kovą ►

◄ su tamsiausiais savo sielos demonais, sprendžiant dilemą: kas nugalės – žmogiškoji ar žvėriškoji prigimties pusė?

Menine fantazija ir išmone pasižyminčiose mizanscenose G.Varnas išradingai „supynė“ paradoksaliausias situacijas, sklandžiai pereidamas nuo realistinių prie romantiškai paslaptingų, nuo dramatiškų, net beprotiškų – prie lyrinių ar svajingų scenų, panardindamas žiūrovus tai į kasdienę, tai į mistiško, anapusinio gyvenimo erdvę.

Su muzikinės dramaturgijos ritmu gana tiksliai sinchronizavo dauguma mizanscenų: grafo Šemetos ir jo vidinio (bet regimo) antrininko įtemptas ir tragiškas dialogas prieš veidrodį – dviejų kardinaliai priešingų asmenybės pusių ginčas (gaila, antrininko vaidmuo vėliau operos metu nelabai išplėtotas); mįslingosios miško burtininkės, nelaimės pranašautojos – Vienaakės senės epizodai; šiurpieji pamišusios Grafienės (su lokena) pasirodymai; švytinčios, emocingos ir žavios Julijos scenos, jos nepakartojamas neva liaudiškas šokis; rimtimi dvelkianti jungtuvių ceremonija; vestuvių šėlsmas (gal pernelyg triukšmingas, šiek tiek stelbiantis scenoje grojančius muzikantus); Julijos žūtis – sukrečiantis finalas ir daugelis kitų.

Savito vokalo ypatumai

„Lokio“, kaip operos – muzikinės dramos, dramaturginę koncepciją atitinka ir B.Kutavičiui būdingas novatoriškas solinių partijų traktavimas. Vokalas čia palyginti kuklus, taupus, absoliučiai lygiavertis viso muzikinio-draminio audinio dėmuo, tarsi dar vienas balsas, įsipinantis į orkestro faktūrą; jam nesuteikiama išskirtinės, dominuojančios pozicijos, kaip įprasta romantinėse operose. Solistams dėl meninės tiesos ir ekspresijos teko įsisavinti savito, labai koncentruoto vokalo ypatumus, vyraujant rečitatyvinei, ariozinei melodikai su kalbinių tekstų intarpais. Pats kompozitorius, beje, yra sakęs: „Atsisakiau operai įprastų arijų – manau, kad veiksmo įtampa gerokai laimi vokalo partijose vartojant rečitacinį-ariozinį dainavimą.“ Todėl savo herojų charakterius kūrusiems solistams (šalia operos scenos grandų, solo partijas „Lokyje“ atliko ir jauni, savo karjerą dar tik pradedantys dainininkai) teko pasitelkti ne tik gražų vokalą, profesionaliai valdomų balsų intonacinį tikslumą, bet ir nemažus aktorinius gebėjimus bei glaudaus, tikslaus sąlyčio su orkestro muzika pojūtį. Reikia pasakyti, kad visi solistai, įsigyvenę į išraiškingos kutavičiškos muzikos kalbos ypatybes, suradę natūralų santykį tarp dainavimo ir sceninio veiksmo, pasirodė nepriekaištingai, sukurdami įtikinamus, kompozitoriaus ir statytojų viziją atliepiančius savo herojų paveikslus. Deja, ne visi solistai pasižymėjo aiškia dikcija, ne visada buvo galima suprasti tariamus žodžius. Todėl sveikintinas sprendimas – dainuojamą tekstą pakartoti užrašant jį avanscenoje.

Nelengvą pagrindinio veikėjo – dvaro savininko, aistringo medžiotojo grafo Šemetos – žmogaus-vilkolakio vaidmenį sukūrė jaunas, puikų, gražaus tembro balsą turintis solistas Andrius Apšega (baritonas). Pasitelkęs įvairias vokalines ir vaidybines priemones, jis nepaprastai įtikinimai atskleidė psichologiškai sudėtingą savo herojaus dvilypės ir prieštaringos prigimties vidinę būseną, blaškymąsi, kovą tarp žmogiškų jausmų, meilės ir giliai sieloje glūdinčio tamsaus žvėriškumo. A.Apšegos grafas viena vertus – malonus, išsilavinęs, vaišingas, mylintis savo sužadėtinę, kita vertus – paslaptingas, keistas, įtarus, nenuspėjamas, bauginantis, kamuojamas košmarų (grafo bijo miško ir naminiai gyvūnai; jį traukia kraujo kvapas ir skonis; rankos ir krūtinė apžėlusios juodais kaip lokio gaurais...).

Grafo sužadėtinės Julijos vaidmenyje žavėjo puikios sceninės išvaizdos, išraiškingos plastikos jauna solistė Ieva Barbora Juozapaitytė (sopranas). Moduliuodama gražaus balso spalvomis ir puikia aktorine vaidyba, ji sukūrė jaunutės, trapios, vaikiškai žaismingos, šiek tiek aikštingos, naiviai apie tyrą ir amžiną meilę svajojančios mergaitės paveikslą („Noriu meilės be skausmo, be geliančios ugnies“). Jaudinančiai skambėjo ir dainingi rečitatyvai, ir melodingi ariozo, ypač Julijos arija antrajame veiksme. Solistė neįtikėtinai natūraliai „persijungdavo“ nuo šviesių epizodų į nerimo ir abejonių kupinas scenas: grafas ją gąsdina – atrodo myli, bet elgesys pernelyg keistas, o „akys dega geltona liepsna“.

Scenoje matėme aukšto meninio lygio muzikinio teatro reiškinį, tapusį nepaprastu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje.

Spalvingi vaidmenys

Paslaptingąjį, mitinį, prietarų ir burtų kupinam pagoniškajam lygmeniui atstovaujantį personažą – Vienaakę senę – žiniuonę, būrėją, bendraujančią su anapusiniu pasauliu (ji nusakė baisią Julijos ir grafo lemtį), labai taikliai interpretavo Aurelija Dovydaitienė (mecosopranas). Savo atlikėjos „arsenale“ ji surado daug naujų balsinių spalvų (greitakalbė, riksmas, skandavimas), išraiškingų vaidybinių niuansų, atliepiančių šią partiją lydinčios groteskiškos muzikos charakterį ir nerimą sėjančius žemaitiškojo pasaulio ritualus.

Sukrečiančia menine tiesa spinduliavo talentingos, nuostabaus balso solistės Jovitos Vaškevičiūtės (sopranas) įkūnytas tragiškas, nepakeliamų dvasinių kančių kamuojamos grafo Šemetos motinos, senosios Grafienės paveikslas. Jaunystėje, tuoj po savo vestuvių, ją pagrobė lokys, o pagimdžiusi sūnų-vilkolakį Grafienė išprotėjo. Kiekvienas jos pasirodymas scenoje žiūrovams kėlė baimę ir šiurpą. ►

◄ Naujas savo talento puses atskleidė jaunas solistas Tadas Jakas (tenoras), kuriam buvo patikėtas Daktaro, gydančio išprotėjusią Grafienę, vaidmuo. Puiki vokalinė forma, aiški dikcija, aktoriniai gebėjimai, manau, žada solistui labai sėkmingą ateitį operinėje scenoje.

Dramaturgiškai „Lokyje“ labai svarbus Profesoriaus – mokslininko-kalbininko, moksliniais tikslais iš Karaliaučiaus atkeliavusio į pasaulio paribį – gūdžiąją Žemaitiją ir apsistojusio paslaptingojo grafo Šemetos dvare, vaidmuo. Jis tyrinėja žemaičių kalbą (džiaugiasi grafo bibliotekoje suradęs seniai ieškomą knygą „Catechismus Samogiticus“), domisi papročiais, tradicijomis, krašto žmonių gyvenimo būdu, tačiau patekęs į šiurpių įvykių sūkurį, tampa ne tik stebėtoju, liudytoju, pasakotoju, bet ir dalyviu. Profesoriaus vaidmenį scenoje įkūnijo vienas įžymiausių Lietuvos operos solistų Vladimiras Prudnikovas. Ir vėl gėrėjomės nuostabiu šio operos meistro dainavimu, sodriai skambančiu jo turtingo tembro bosu, talentinga vaidyba.

Kitus vaidmenis operoje atliko Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas), Ramunė Degutytė, Augustas Gudelis, Viktorija Miliauskaitė, Germanas Urbonavičius, Milda Valaitytė (aktoriai lėlininkai).

Sėkmingai visuose Klaipėdos muzikiniame teatre statomuose veikaluose dalyvaujantis teatro mišrus choras, vadovaujamas chormeisterio V.Konstantinovo, ir šį kartą vertas didžiausio pagyrimo. Nors „Lokyje“ choras nėra tiesioginių įvykių dalyvis, tačiau jo reikšmė – labai svarbi: choras stebi, komentuoja, reaguoja, sudaro foną ir pan. Įvaldęs įvairialypę, kupiną netikėtų stilistinių kontrastų medžiagą (rečitatyviniai, repetityviniai minimalistiniai fragmentai, lyriniai intarpai, choralai, gedulinga giesmė ir kt.), choras skambėjo sklandžiai, išraiškingai ir sceniškai pavydėtinai plastiškai (grakštus nežinomo autoriaus polonezas, giesmės rimtis, vestuvių šurmulio scena ir kt.).

Įtaigus scenovaizdis

Emocinį spektaklio poveikį sustiprino išradinga G.Makarevičiaus scenografija, savaip atliepusi operos muzikoje užkoduotą teatrališkumą ir režisieriaus koncepciją. Juk B.Kutavičiaus operos simbolika atveria įvairiausių sceninio apipavidalinimo galimybių – nuo paprastų buitinių, iki pasakiškai fantastinių, net abstrakčių sprendinių. Ir sunku būtų pasakyti, kuris iš jų yra optimaliausias, nes B.Kutavičiaus muzika – absoliučiai atvira visokioms įžvalgoms. G.Makarevičius pasirinko daugiau realistinę operos scenovaizdžio traktuotę, kuri visais atžvilgiais pasiteisino. Itin imponavo tai, kad scenografas apsiėjo be vaizdo projekcijų, šviesos efektų, naujųjų medijų ir pan. Naudodamas pabrėžtinai niūrių, tamsių spalvų gamą, moduliuojančią tarp juodų ir pilkų atspalvių, jis žiūrovus tarsi perkėlė šimtmečiu atgal. Atrodo, žvelgėme į senovines, laiko nublukintas, kiek subraižytas nespalvotas fotografijas. Paslaptingoje miško tankmėje sustingę iškalbingi medžių kamienai, sūpuoklės laukymėje, nedidelė senovinė kaimo dvaro biblioteka su tūkstančiais knygų lentynose, kukli dvaro menė arkiniais langais, tai vienur, tai kitur fone retkarčiais praslenkantis milžiniškas lokio siluetas (šešėlių teatro atributas), simbolinis lokio kailio (lokenos) „įveiklinimas“ – visa tai žiūrovus veikia nepaprastai įtaigiai.

Kostiumų dailininko D.Bendiko sukurti sceniniai rūbai taip pat asocijuojasi su prieš šimtą metų dėvėtais drabužių siluetais ir atrodo tarsi nužengę iš senovinių filmų. „Lokio“ herojų aprangoje dominuojančioms juodai ir pilkai spalvoms ryškų prasminį kontrastą sudarė šviesios, baltos Julijos suknelės (vestuvinė suknelė iš Paryžiaus!). Kiekvienam kostiumui dailininkas surado iškalbingų, kruopščiai apgalvotų, konkretaus personažo charakterį ir statusą paryškinančių detalių: puošnus grafo-vilkolakio frakas slepia gauruotas, lokio kailį primenančias rankas ir krūtinę, jam būtinos ir pirštinės; išprotėjusios Grafienės įvaizdį sustiprina ilgų susivėlusių plaukų kupeta, liguistų kliedesių kankinama iš rankų ji nepaleidžia lokenos; Daktaras, kadaise kariavęs ir sužeistas mūšiuose, sėdi neįgaliojo vežimėlyje; žavioji jaunoji Julija skrajoja išpuošta plazdenančia švytinčia balta suknele, neturtingo tarno Pranciškaus frakas senas, nunešiotas ir pan.

Operos pabaiga savita ir netikėta. Kruvinų, neįtikėtinai keistų, mistiškų įvykių sukrėstas Profesorius panyra į savo mintis ir monotoniškai pusbalsiu kartoja prancūzišką novelės tekstą, palydimą liūdno, atleidimo meldžiančio choro.

Nusileidus uždangai kilusi ovacijų audra liudijo, kad B.Kutavičiaus operos „Lokys“ premjera nė vieno nepaliko abejingo ir padarė klausytojams labai stiprų įspūdį. Scenoje matėme aukšto meninio lygio muzikinio teatro reiškinį, tapusį nepaprastu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje.

vilniausgalerija.lt, 2022-10-27

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.

Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera „Lokys“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kurią režisavo Gintaras Varnas, o muzikinę dalį parengė dirigentas Martynas Staškus, tapo ypatingu reiškiniu. Tai – intensyvus ir muzikine, ir dramaturgine prasme kūrinys, sukurtas pagal geriausias tiek operos, tiek dramos menines tradicijas.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ruošdamasis 2023 metų pabaigoje Klaipėdos centre įsikelti į šiuo metu rekonstruojamas patalpas, kaupia repertuarą, kad pastato atidarymas nebūtų vien dar nežinomos premjeros šventė, bet teatras savo skrynelėje jau turėtų aukšto lygio spektaklių. Jau dabar tiek Klaipėdos dramos, tiek Muzikiniame teatruose yra spektaklių, kurie savo menine kokybe išsiskiria visos Lietuvos teatro kontekste.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Jokie kitataučiai mūsų kultūros neišgelbės, jokie kviestiniai režisieriai nepadarys tokių darbų, kuriuos gali padaryti mūsų šalies kūrėjai. Šiandien statyti Bronių Kutavičių yra pats tinkamiausias metas. Kai prieš dvidešimt dvejus metus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Jonas Jurašas pastatė „Lokį“ su nuostabiais Mindaugo Navako vaizdiniais sprendimais, spektaklį suprato ir priėmė muzikos elitas, bet plačioji publika liko abejinga. Šįkart taip neatsitiks, nes per šį laiką žmonės išmoko atpažinti aukštąjį meną ir yra jam atviri, net jeigu kūrinys reikalauja ir didesnių pastangų jį suvokiant. Nors „Lokys“, atrodytų, savo tematika gana niūrus, bet jo grožis atsiskleidžia daugelyje aspektų, kurie pateikti išsamioje programoje, o joje publikuojamas puikus muzikologės Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės tekstas „Mistinis dviejų pasaulių susidūrimas Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ suteikia progą įvertinti kompozitoriaus kūrybos savitumą.

Kaip ir prieš dvidešimt suvirš metų, operos kūrėjai rėmėsi Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, parašytu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“. Sluckaitė-Jurašienė – viena iš įdomiausių rašytojų, sugebančių ne tik rašyti inscenizacijas, bet ir sukurti savarankišką, laisvą interpretaciją, savo turiniu atitinkančią, o kartais ir papildančią pasirinktą medžiagą. Taip atsitiko ir su „Lokiu“, kur tekstas ir muzikinė partitūra labai glaudžiai susiję.

Bronius Kutavičius, niekada savo kūriniuose nekeitęs nė takto, nes pirmiausiai viską maksimaliu kūrybiniu susitelkimu apgalvodavo ir tik tada užrašydavo (kai daugelis kompozitorių savo kūrinius linkę tobulinti iki begalybės), sukūrė lyg atskirą muzikinę mokyklą, iš kurios sėmėsi šalia jo kūrę menininkai, Kutavičių laikydami ištikimu bendraminčiu. Nėra Lietuvoje režisieriaus, kuris nebūtų bendradarbiavęs su Kutavičiumi, įskaitant ir lėlių teatro menininkus. Nors kurti kompozitorius pradėjo gana vėlai, sulaukęs trisdešimt dvejų, tačiau nėra nė vieno nepastebėto jo kūrinio. Ramaus būdo kompozitorius mūsų kultūroje buvo tikras kūrybos vulkanas. Savo reikšmingiausiu kūriniu jis vadino „Strazdą – žalią paukštį“, kurį 1987 metais tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus. Spektaklio sėkmė buvo susijusi ir su dailininkės Dalios Mataitienės unikaliu scenovaizdžiu ir kostiumais. Kompozitorius visą gyvenimą prisimindavo savo pirmąsias inspiracijas, susijusias Vytauto Landsbergio padrąsinimais, o pirmieji jo susitikimai su teatru įvyko Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatre. Dar 1974 metais su šiuo kolektyvu jam teko vykti į Suomiją. Kai saugumiečiai į šią kelionę neišleido kelių šio teatro žmonių, Mataitis pakvietė Kutavičių, kuriam pasirodymuose teko ir valtorna groti, ir dainuoti, ir aktoriumi būti. Didžiausią įspūdį kompozitoriui paliko ne atlikimo sunkumai, o tai, kaip per trumpiausias pertraukėles teko kostiumus keisti. Net keturios moteriškės jam vienas kelnes numovė ir žaibu kitas užmovė… Šie fiziniai ir metafiziniai pasikeitimai formavo ne tik muzikinį Kutavičiaus polifoniškumą, bet ir bendrakultūrinę jauseną, kuri tapo svarbi sustingusio laikotarpio patiems aktyviausiems menininkams.

Grafas – A. Apšega, grafo antrininkas – Š. Šapalas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

„Šiandien“ – nėra vien laiko sąvoka. Kūrėjai ne tik įvertina, atpažįsta talentus, bet ir jaučia atsakomybę už kitus. Martyno Staškaus komentarai „Lokio“ išvakarėse edukaciniame renginyje, skirtame moksleiviams, atvėrė šio dirigento erudiciją ir inteligenciją. Anot jo, Kutavičius yra mūsų savastis, mūsų tęstinumas. Kutavičius yra mūsų gamta, tai, kas mus supa. Nors muzika kai kam gali pasirodyti ir niūri, bet ji giliai lietuviška. „Lokyje“ skamba ir folkloro elementai, joje yra ir archaikos, o antroje dalyje girdime ir bažnytinę muziką. Anot dirigento, Gintaras Varnas – itin muzikalus režisierius, jis „taktų neskaičiuoja, bet juos iki galo išjaučia“.

Naujajame „Lokio“ pastatyme susitiko giminingos sielos. Stipri komanda sukūrė operą-reiškinį. Tai nėra eksperimentas, tai visomis prasmėmis įtaigus kūrinys. Jei aplinka būtų atidesnė klasikiniam menui, jei muzikos dažniau klausytume, galėtume atpažinti visas šios operos dalis. Dabar įvairių transliacijų metu galima išgirsti daugelį pasaulio kompozitorių ir retai kada – lietuvių kūrėjus, tarp jų – ir Kutavičių. O jo muzika – kerinti. Paprastai tariant – labai graži. Jos grožis dramaturgine prasme įvairus, atveriantis begalę skirtingų meninių peizažų, asociacijų, įvaizdžių… Jis – mistinis ir realus, jis – kinematografinis ir dramaturginis, jis – unikalus ir repetityvinis. Čia visą instrumentų polifoniją gali nutraukti vieno instrumento garsas, o tą garsą – tyla. Čia instrumentalistai pūtikai viduryje veiksmo palieka orkestrą, o vestuvių plolonezas skamba iš įrašo. Polifoniškumas derinamas su minimalizmu. Ir tai – ne paradoksai, o skoningi junginiai, itin būdingi Kutavičiui ir talentingai perteikti naujosios premjeros kūrėjų. Šios operos muzikiniai perėjimai labai gražūs, jie nekontrastuoja, susiję su kūrinio nuotaikos kaita. Dažniausiai šiuos junginius lydi solo partijos arba chorai. Opera pilna kontrastų, perkusiją keičia styginiai ar klavišiniai instrumentai, o ši įvairovė skoninga ir viliojanti. Kūrinys – pilnas netikėtumų ir leidžiantis vystytis patiems netikėčiausiems dramaturgijos vingiams. „Lokys“ tapo operinės ornamentikos šedevru, dėl kurio verta vykti į Klaipėdą.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Kaip kadaise Vytautas Landsbergis sakė apie „Strazdą – žalią paukštį“, „Lokys“ irgi yra „Opera per dramma“. Paveikslai, rodos, skirtingi, bet jie kuria vientisą tėkmę. Čia už muzikos niekas nesislepia, kaip dažnai nutinka operų pastatymuose. Gintaras Varnas režisuoja libretą, drama tampa lygiavertė operai. Režisieriui nebuvo lengva Lokio „piktąją dvasią pravaryti“. Ne taip jau paprasta teatre su tomis dvasiomis, nes jos teatro pasaulyje tikros. Be to, Varnas supranta, kad nuo Antikos laikų visa ko likimus valdo Moiros. Likimo ir mirties deivė, „Lokyje“ virtusi Vienaake sene, pelenais išburia Grafo Šemetos ir jo sužadėtinės Julijos likimus. Režisierius supranta, jog nuo likimo nepabėgsi. Dubuo, kuriame buriama pelenais, čia ne tiek svarbus, nes pabaigoje pelenai virsta debesiu, amžinybės pėdsaku. Žili plaukai, pelenų spalvos veidas, pamėkliški tamsūs rūbai… Lyg prisikėlusi vėlė. Kaip tik tai, ko reikia prieš artėjančias Vėlines. Šį vaidmenį atlikusi Aurelija Dovydaitienė (vaidmenį taip pat kuria Dalia Kužmarskytė) įtaigiai skelbia tai, ką kužda ją apsėdusi dvasia. Ji – lyg mediumas, personažas, praradęs individualų žmogaus pavidalą. Tai – gimimo ir mirties pranašautoja. Prašo pagailėti senatvės, kapotu balsu skelbia genties išdavystę, o šią dramaturginę kakofoniją taikliai palydi skudučių garsai. Kontrastas tampa pagrindiniu operos „Lokys“ principu. Jis kuria turtingą asociacijų lauką. Imi girdėti ir tekstą, ir muziką, ir režisūrinę liniją, jausti šios operos medialumą.

Pamišimo pilni visi. Grafienė – baltu veidu, irgi kartais atrodanti lyg iš anapusybės. Jovita Vaškevičiūtė (šį vaidmenį taip pat atlieka Loreta Ramelienė) – lyg keršto įsikūnijimas. Ji blaškosi lyg velnio apsėsta. Kai Vaškevičiūtės Grafienė dainuoja žinanti, kad per sūnaus vestuves vėl Lokys ateis, nieks nenustemba, nes ji pati – tokia galinga jėga! Vaškevičiūtės mecosopranas toks stiprus, kad nustelbia bet kokį instrumentą. Režisierius taikliai panaudoja jos balso įtaigą: antrame veiksme, kai nuo solistės balso jėgos nuščiūva visas orkestras, panaudojamas papildomas garsas – slogus ūžesys, lyg prieš sprogimą, ir Grafienė nušauna savo sūnų, kurį kadaise pagimdė pastojusi nuo lokio. Libretas jungiasi su muzika, kuri sustiprinama puikiu dramaturginiu veiksmu.

Grafienė – J. Vaškevičiūtė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Svečiai, susirinkę į vestuves – nuasmeninti personažai. Pabaigoje jie dingsta tamsiuose užkulisiuose, palikdami švarią, muzikai atvirą erdvę su tolyje šviečiančia violetine properša. Likimas niekada nuo mūsų nepasitraukia. Šioje scenoje likimas jau net ne Vienaakės senės besiblaškanti tamsi figūra –čia likimas tampa gyvenimo ir teatro bažnyčia. Scenos gilumoje juda didžiulio Lokio šešėlis – irgi tas pats likimas, lyg nesustabdoma laikrodžio švytuoklė… O choro daina virsta malda: „Sudie, sudie ir atleiskit mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams“.

Prasminės vaizdo ir muzikos konotacijos Lokio figūrai suteikia semiotinius parametrus, priartinančius šią operą prie barokinio teatro retorikos. Šitas negandų kaltininkas naujojoje operoje neatrodo nei piktas, nei žiaurus. Režisieriui svarbu atrasti atramos taškus, kurie Lokyje išprovokuoja žvėriškumą. Grafas – Andrius Apšega – dar pirmose scenose veidrodyje susitinka su savo Antrininku – Šarūnu Šapalu (abu solistai Grafo ir Antrininko  vaidmenis atlieka pakaitomis). Tiksli veidrodinė kopija sukelia baugulį, imi užuosti šaknų ir gilių kvapą, imi galvoti, „kodėl, užuodus kraują, akla jėga tave užvaldo ir aptemdo protą?“ Varnui tokia mistikos sklidina dramaturgija suteikia azarto. Ši scena tampa pati sodriausia ir gražiausia, sceninėmis priemonėmis ir pačia muzika režisierius labai tiksliai parodos, kaip meilė sunaikina lokį žmoguje. Lokio Antrininkas, jo veidrodinis atvaizdas – Šarūnas Šapalas su juodomis, lokiškomis pirštinėmis, prisipažįstantis apie alergiją šunims ir arkliams, pasiduoda ryškiai emocinei kaitai. Tuo tarpu Apšegos įkūnytas Grafas Šemeta lyriškai žavisi bajoraitės Julijos balta oda. („Kai ji geria raudoną vyną, aš matau, kaip teka jis po oda, kaip gyslose pulsuoja kraujas. Šiltas ir saldus.“) Varnas yra pastatęs detektyvą –  Agathos Christie „10 indėniukų“ (2005), šis žanras jį vilioja, „Lokys“ – detektyvui atviras. Kartu su Choru, dainuojančiu „koks žydras ir platus dangus“, jis brenda į miško tankmę. Jauti netoli teatro ošiančią jūrą, nors scenoje – juodų medžių siluetai: „Čia tiek oro ir gėlių, ir gydančio vandens“.

Grafas Šemeta – A. Apšega, vienaakė senė – A. Dovydaitienė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame
muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Lyg kopų grožyje pasirodo Julija. Jos pirmoji arija – ant sūpuoklių. Gunta Gelgotė (šį vaidmenį taip pat atlieka Judita Butkytė-Komovienė ir Ieva Barbora Juozapaitytė) – lyg besiblaškanti žuvėdra, lyg undinė. Žalsva suknelė tapatina ją su liaunu ajeru. Smulkutė, artistiška dainininkė Dievo apdovanota skaidriu balsu. Jau pirmos arijos metu ji klausia „kodėl Grafo akys degė geltona ugnim?“ Gelgotė siekia tekstinės logikos raiškos, supranta, kiek šioje operoje gali lemti tekstas, žodžiai, jų intonacijos. Dainininkė visam veiksmui įžiebė reikiamo dramatizmo. „Skausmas neturi kalbos, turi tik aimaną“, – ji  nedainuoja apie skausmą, ji tai išjaučia.

Gelgotė ypač tinka Klaipėdos muzikiniam teatrui. Ji lyg būtų kilusi iš šių kraštų – nuo jūros, nuo baltų smėlynų. Ji susitapatina su Julijos aimana: „žuvėdros skaudžiai klykia ir šaukia mane“. Julijos blaškymasis – nuojauta, grėsmės tikimybė. Veiksmas dvigubai intensyvėja jai dainuojant apie vienatvės slegiamą sielą, o šį epizodą keičia Choro kadrilis (choreografas – Mantas Stabačinskas).

Grafas – A. Apšega, Julija – Gunta Gelgotė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Julija – Gunta Gelgotė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Labai graži vestuvių scena. Jaunavedžių duetas pataiko tiesiai į širdį. Choras antrina: „Meilės ugnimi liepsnokim savo Išganytojo.“ Balta Julijos suknelė ilgomis platėjančiomis rankovėmis daro ją panašią į drugelį. Svečiai stebisi jos odos baltumu („ji prausiasi muilu prancūzišku”), ir čia pat skelbia: „Kai liejasi midus ir vynas, kasnakt mėnulio užtemimas!“ Žodžiai muzikoje tampa nuojauta, pranašyste.

Choro žodžius keičia pučiamųjų destruktyvūs, fortissimo atliekami garsai. Meilės sūpuoklės lieka tuščios, Grafas virsta lokiu – vampyru. Ilgai žiūrėdamas į mėnesienoje apšviestą jaunąją, jis įsisiurbia į jos kaklą. Muzika vilnija, kai kurie motyvai primena Nino Rotos melodiją. Čia daug niuansų, garsų pustonių. Muzika tirštėja ir vėl tampa skaidri, – skamba tik keli instrumentai, kol išsipildo pranašystė, lieka tik styginiai, ir Daktaras praneša: „Negyva. Jos kaklas išdraskytas. Ir kraujas iščiulptas.“

Nors sceninėje prieblandoje mizanscena nėra ryški, tačiau ji – kulminacinė. Vos sudvejojusi Julija sukelia Grafo pamišimą. Nuo tos akimirkos atgyja Grafo-Lokio instinktai. Meilei prieštarauti šiuštu. Tai iššaukia agresiją. Kartais užtenka klastingo žvilgsnio, nepasitikėjimo, kad žmoguje pabustų žvėris.

Jausmų ir muzikos kontrastų jungtyje, kai bajoraitė Julija dainuoja apie vyną, ketindama sušokti „Undinę“, choras rečituoja: „Meška su lokiu, abu labu tokiu“. Tamsūs choro siluetai, tolumoje už baltos uždangos – skraidančių žuvėdrų šešėliai… Opera-drama tampa kinu. Veiksmas – lyg kinematografinis vaizdinys. Šviesa subtili, susidedanti iš daugybės įvairių pustonių, tačiau šviesos dailininkas Vilius Vilutis nemanipuliuoja techninėmis galimybėmis, jis įsiklauso į režisūrinę partitūrą. Kartais net atrodo, kad dainininkai per mažai apšviesti, ypač tuomet, kai jie atsiduria scenos šonuose. Tačiau čia pat supranti, kad menininkai kuria vientisą vaizdą, asketišką aplinką, kurioje vyksta gyvųjų ir vėlių dialogas.

Ne atsitiktinai dar vienam personažui – Profesoriui – leista nueiti ilgą kelią per žemaičių žemę, samanomis užžėlusią Samogitiją. Vladimiro Prudnikovo Profesorius, ieškodamas atsakymų, skaito „Catechismus Samogiticus“. Plačiais solisto Prudnikovo žingsniais prasidėjusi Profesoriaus, lingvisto, filosofo iš Karaliaučiaus, kelionė baigiasi temstant šviesoms, aidint prancūziškai skaitomam Mérimée novelės fragmentui. Režisierius ir dirigentas išryškina šio unikalaus boso dainuojamus žodžius: „Čia kliedesys ar sapnas, ar tikrovė?“ Jo balsas – ne tik sceninis griaustinis, tai – dar viena likimo ranka. Personažo kontrastus įtaigiai kuria muzika: styginių „pamišimas“ nutraukiamas subtilia perkusija. Švelnūs ksilofono garsai vėl kontrastuoja su tekstu: „Čia naktį vėlės gieda? Ar pelėdos ūkia? <…> Tarytum seno grafo, manojo bičiulio siela ramybės po mirties surast negali“. Būtų įdomu išgirsti ir šią partiją atliekantį Kšištofą Bondarenko.

Profesorius – V. Prudnikovas ir daktaras – T. Jakas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Profesorius – V. Prudnikovas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Broniaus Kutavičiaus muzikinė polifonija scenografo Gintaro Makarevičiaus sutelkta į kamerinį vaizdinį. Sceną sumažina rėmai, už kurių plėtojamas veiksmas. Pirmasis paveikslas – dvaro biblioteka su knygų stelažais. Mišką ženklina juodi medžių kamienai. Makarevičius, niekada nemėgstantis sceninio buitiškumo, ir šios operos neperkrovė vaizdiniais. Jis net vestuvių scenai neskyrė daug dėmesio. Julijos paveikslą padeda sukurti sūpuoklių motyvas. Jos reiškia ir džiaugsmą, ir grėsmę, besisupanti Julija panaši ir į lemties deivę, ir Undinę, nors yra tik mylimoji.

Kostiumų dailininkas Dainius Bendikas sukūrė kostiumus, padedančius atkurti XX a. pirmos pusės atmosferą. Choras – unifikuotas, solistams suteiktos minimalistinės charakteristikos, nors spalviniu požiūriu viskas prigesinta. Tokios spalvų gamos reikalavo bendras operos sprendimas, kinematografinė režisūros stilistika, padėjusi skleistis unikaliai Brioniaus Kutavičiaus muzikai.

Preciziškai sukurtame režisūriniame audinyje užkliuvo kelios smulkmenos. Pavyzdžiui, pirmojo veiksmo pradžioje Daktaras Profesorių pasitinka su kepure (pastaba skirta ne dainininkui Tadui Jakui (Daktaro vaidmenį taip pat paruošė Aurimas Raulinavičius ir Audrius Rubežius), bet režisieriui ir kostiumų dailininkui), o vynui skirtą taurę reiktų laikyti už kojelės. Prieš kelis metus Lietuvoje dirbęs lenkų režisierius Krystianas Lupa ragino kuriant sceninę tikrovę apgalvoti mažiausias detales.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Lokys“ – ryškus, paveikus, įtampą auginantis kūrinys – tapo didžiausiu operos sezono įvykiu, sujungusiu muziką ir teatrą, atgaivinusiu vieną įdomiausių Broniaus Kutavičiaus kūrybos puslapių. Šios operos muziką kaip maldą gali kartoti, pavargęs nuo kasdienybės kakofonijos.

Lrytas.lt, 2022-09-30

Žinomas režisierius Gintaras Varnas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre su meile ir atidumu stato Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“, skirtą 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms. Publika nekantriai laukia spalio 7, 8 ir 22 dienomis Žvejų rūmuose įvyksiančių premjerinių operos spektaklių.

„Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra. Iš savęs reikalauju, kad ji taptų tikru draminiu spektakliu“, – sakė G. Varnas, režisavęs apie pusšimtį dramos spektaklių ir operų Lietuvoje ir svetur, už savo įvairiažanrę kūrybą ne kartą apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, „Fortūnos“, „Kristoforo“ statulėlėmis, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

– Kokia bus jūsiškė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinės, ir lietuviškų melodijų atgarsiai.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, kalbanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi.

Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX amžiaus antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX amžiaus 3 dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man, kaip kūrėjui, šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas „kalba“ įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsiranda juodieji žanrai, bauginančios istorijos, atskleidžiančios žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kur pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). O finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje (juokiasi). Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada vėl – dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų tarp savų, ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia. Operą pamilau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos.

Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą reikalą, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Bet randu. Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera, kaip žanras, turi savo privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes negali išdainuoti tiek daug teksto, kiek gali išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare‘o „Makbetą“ ir Giuseppe Verdi „Makbetą“). Pliusai: didžiulis orkestras, choras, baletas. O tai reiškia didesnes ir kitokias išraiškos galimybes. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba „naftalininių“ operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI amžiuje, tad taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. „Naftalininis“ operos pastatymas – tai spektaklis be minties. XXI amžiuje tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu publikos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o jų įgyvendinimo ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums, kaip dramos profesionalui, operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W. Shakespeare‘o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip kad monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos. Ariją aš labai gerbiu. Tarkim, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

– Kuo ypatinga klaipėdietiškojo „Lokio“ statytojų ir solistų komanda?

– Surinkta puiki komanda. Negali sakyti, kad surinkti solistai neatitinka kuriamų personažų (pvz., ta solistė ar solistas per seni ar per stambūs). Laikas, kai buvo susitaikoma su tuo, jog neatitinka solistų išoriniai duomenys ir kuriamų personažų įsivaizduojami tipažai, jau praėjo. Nebebūna, kad ne pirmos jaunystės solistė atlieka jaunos įsimylėjusios mergaitės partiją. Šiuolaikiniame teatre jaunos įsimylėjėlės partiją veikiausiai atliks jauna ir vikri solistė, tad problemų sceninėms užduotims dažniausiai nekyla. Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovas šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose, kada tik panorėjęs, įrašų pavidalu. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje.

Opera turi būti ir geras teatras, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama. Operai „Lokys“ ruošiasi du jauni Grafai (solistai Andrius Apšega ir Šarūnas Šapalas), kurie ne tik puikiai dainuoja, bet ir labai noriai imasi aktorinių užduočių. Jie labai tinka šiam vaidmeniui. Radome puikų sprendimą: kai vienas iš jų atlieka Grafo partiją, kitas imasi Grafo antrininko vaidmens. Galiu pagirti ir Julijos partijas ruošiančias net tris solistes – Guntą Gelgotę, Ievą Barborą Juozapaitytę ir Juditą Butkytę-Komovienę. Jos talentingos tiek dainuodamos, tiek vaidindamos. Tai solistės, žinančios kas svarbu scenoje, tad jas galiu pristatyti kaip puikias aktores. Tarp „Lokio“ atlikėjų turime daug puikių solistų, tačiau man labai svarbūs Grafienės ir Vienaakės senės vaidmenys. Profesorius (solistai Vladimiras Prudnikovas ir Kšištofas Bondarenko) – dar vienas svarbus ir didelis vaidmuo, tačiau jis operoje tarsi stebėtojas, kuris nedaro įtakos scenoje vykstančiai dramai. Profesoriui skirta misija – viską stebėti ir žiūrovui atskleisti operos istoriją. Ir, žinoma, būti jos sukrėstam. Vienaakė senė – tai „Makbeto“ raganos, išpranašavusios jam lemtį, tipažas. Šios partijos atlikėjos – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė. Tragiško likimo senąja Grafiene taps solistės Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprususiu, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia poreikio menui, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi. Teatras, o ypač opera, nėra skirti masėms. Opera radosi didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su tuo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“!

Kalbino Žaneta Skersytė

lrt.lt, 2023-04-13

Gunta Gelgotė operoje „Lokys“ / DKFOTO nuotr. / LRT.lt koliažas

„Man tai tarsi įpareigojimas dar stropiau stengtis eiti į priekį savo kūrybinėje veikloje“, – sako Gunta Gelgotė, aukščiausią šalies profesionalaus scenos meno apdovanojimą „Auksinį scenos kryžių“ pelniusi kaip solistė, atlikusi Julijos vaidmenį Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“, pernai rudenį pastatytoje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, rašoma teatro pranešime. 

Iš Latvijos kilusi, Lietuvoje gyvenanti G. Gelgotė išsiskiria itin subtiliu koloratūriniu sopranu. Po studijų Rygoje ji atvyko į Vilnių ir LMTA baigė vokalinio meno magistrantūrą (profesorės Reginos Maciūtės klasė). Dainininkė yra parengusi vaidmenų Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, surengė pasirodymų su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dalyvavo keliuose LNOBT ir „Vilnius City opera“ pastatymuose. Taip pat G. Gelgotė yra aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja.

G. Gelgotė pasakoja apie Julijos vaidmens gimimą, ne pirmą bei sėkmę atnešusį bendradarbiavimą su režisieriumi Gintaru Varnu ir darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

„Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonija Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2023-03-26. J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

– Didžiuojamės, kad buvote apdovanota už vaidmenį parengtą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ką jums reiškia „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimas už Julijos vaidmenį B. Kutavčiaus operoje „Lokys“?

– Esu gavusi apdovanojimą Latvijoje už muzikine veiklą. Kai sužinojau, kad esu tarp nominuotųjų gauti „Auksinį scenos kryžių“, svarsčiau, kodėl aukščiausias scenos meno apdovanojimas Lietuvoje pavadintas būtent tokiu vardu... Kai jį gavau, pajutau, kad šalia apdovanojimo džiaugsmo, tai ir atsakomybės našta. Man tai tarsi įpareigojimas dar nuoširdžiau stengtis eiti į priekį savo kūrybinėje veikloje.

Kai sužinojau, kad KVMT bus statomas B. Kutavičiaus „Lokys“, susiradau natas, perskaičiau medžiagą ir nusprendžiau, kad tai ne man. Aš gi esu aukštas ir lengvas sopranas, o Julijos partija parašyta žemam, centriniam soprano registre.

Po kelių savaičių dar kartą peržiūrėjau operos medžiagą ir vėl atidėjau į šoną. Tačiau, kai išgirdau, jog spektaklį statys režisierius Gintaras Varnas – čiupau natas ir nusprendžiau dalyvauti perklausoje!

Prieš važiuodama į Klaipėdą perskaičiau prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelę, pagal kurią sukurta opera „Lokys“, ir labai „užsikabinau“. Mane sudomino Julijos charakteris, jai tekusių išbandymų dramatiška giluma, žaismingumas ir net vėjavaikiškumas, nepaisant aplink vykstančių įvykių. Sudainavusi perklausoje, grįždama atgal į Vilnių, liūdėjau, kad reikia atsisveikinti su kūriniu, kurį ką tik labai pamilau, nes buvau tikra, jog negausiu šio vaidmens. Mat perklausoje dalyvavo labai geros solistės, kurios man atrodė tinkamesnes šiai partijai nei aš. Koks didžiulis buvo mano džiaugsmas, kai sulaukiau pranešimo, kad galėsiu ruošti Julijos partiją. Į operos „Lokys“ repeticijas Klaipėdoje vykau su didžiuliu užsidegimu ir noru dainuoti.

Gunta Gelgotė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gal galite išduoti, ką tokio turi režisierius G. Varnas, kad su jo pagalba solistai scenoje ypatingai atsiskleidžia?

– Bandau atspėti, ką tokio daro G. Varnas, kad scenoje įvyksta stebuklai. Jis nedaug kalba, beveik nieko nerodo, pasako esmines mintis ir suteikia kryptį, galimybę eiti, išdrįsti ieškoti bei kurti. G. Varnas leidžia mums galvoti, kad mes tą spektaklio piešinį kartu sustatom. Tai pajutę žmonės atsiskleidžia, įjungia fantaziją. Taip kūryba tampa harmoninga ir net sakyčiau jausminga.

Dar tik vieną kartą dainavau publikai Julijos partiją, nes ją paruošėme trys solistės: aš, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Judita Butkytė-Komovienė. Esu labai dėkinga kolegėms už bendrystę, už bendrus vaidmens niuansų ieškojimus. Mes mokėmės viena iš kitos.

– „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje užsiminėte ir apie operos „Lokys“ siužeto sąsajas su tuo, kas vyksta šiandienos pasaulyje. Kuo opera svarbi šiandienos visuomenei?

– Kasdien nuo karo Ukrainoje pradžios seku ten vykstančius įvykius. Dažnai prisimenu, kad kol mes ramiai gyvename, Ukrainos žmonėms šiuo metu tenka mąstyti ne apie kūrybinius iššūkius... Ką jie išgyvena? Kaip jaučiasi tie vaikai, kurie išvežti į Rusijos tolumas? Ir kas būtų, jei ukrainiečiai nebūtų tokie didvyriai?

Kartu su režisieriumi G. Varnu nagrinėjome operos „Lokys“ siužetą daug dėmesio skirdami žmogiškųjų santykių analizei, psichologiniams veikėjų išgyvenimams. Režisierius paminėjo, kad raudonas lokys arba meška yra Rusijos simbolis. B. Kutavičiaus operos „Lokys“ siužetas ir muzika žadina vaizduotę ir skatina susimąstyti, pakelti mintis aukščiau kasdienybės.

Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė), Gunta Gelgotė (Julija), Andrius Apšega (Grafas). DKFOTO nuotr. / KVMT. LRT.lt koliažas

– Beje, su režisieriumi G. Varnu jūs dirbote jau ne kartą?

– Julija iš operos „Lokys“ – mano trečias kūrybinis bendradarbiavimas su režisieriumi G.Varnu. Šis režisierius labai profesionalus ir dalykiškas, nors kūrybinėse komandose susitikome jau ne kartą, bet kas kart tarsi viską pradedame naujai. Ankstesnės patirtys naujuose pastatymuose tarsi pamirštamos.

Rygoje G. Varnas atstatė savo seniau statytą G. Verdi operą „Kaukių balius“. Buvau viena iš keturių solisčių dalyvavusių perklausoje pažo Oskaro vaidmeniui. Į repeticijų procesą įsijungiau vėlai ir nemokėdama medžiagos. Ant scenos žaismingai paimprovizavau ir vakare sulaukiau skambučio, kad turiu skubiai išmokti visą partiją ir dainuoti pirmus spektaklius.

O vėliau teko laimė Vilniuje dainuoti Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, kurią režisavo G. Varnas. Ten jau turėjau galimybę pasinerti į ilgesnį kūrybinį procesą su kerinčia muzikine ir tekstine medžiaga.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Šiuo metu ruošiu soprano partiją O. Narbutaitės oratorijoje „Centones meae urbi“, kuri skambės Vilniaus festivalyje. Su Latvijos simfoniniu orkestru dainuosiu Francis Poulenc operoje „Gloria“. Čia numatytas koloratūrinio soprano vaidmuo, bet kol procesas neprasidėjo, daugiau nesiplėsiu. Kadangi dainuoju ne mažai kamerinės ir šiuolaikinės muzikos, turiu daug darbo įdėti ne tik lavindama balsą, bet ir ruošdama įvairią muzikinę medžiagą.

Ruduo turėtų būti užimtas, tad pasiruošimas vyksta jau dabar. Kaip aš juokauju, daug laiko praleidžiu „savo oloje“, t.y. besimokydama. Tad labai vertinu repeticijų procesą su kolegomis, kur vyksta kūrybinė bendrystė ir užsimezga žmogiškasis ryšys.

Gunta Gelgotė (Julija), Tadas Jakas (Daktaras),Mindaugas Rojus (Maršalka). Opera „Lokys“ / DKFOTO nuotr. / KVMT

– Ar patiko dirbti Klaipėdoje?

– Klaipėdos muzikinio teatro suburtas kolektyvas jungia talentingus ir kūrybingus žmones. Su jais dirbdami drauge ir palaikydami vienas kitą turėjome puikų laiką. Stebėti kolegų darbą – vertinga patirtis ir įkvėpimas. Kita vertus, tai ir malonumas: įdomiai dirbantis kolega lyg priverčia ir mane iš savęs reikalauti daugiau. Bet, žinoma, labiausiai atsidavimo ir grynumo reikalavo pati muzika ir operos istorijoje slypinti prasmė.

Beje, kai tik turėjau laisvo laiko ir jėgų po repeticijų, vaikščiojau po Klaipėdos senamiestį, juo grožėjausi, lankiausi Klaipėdos dramos teatre, persikeldavau į Smiltynę pasivaikščiojimams.

Gunta Gelgotė operoje „Lokys“. DKFOTO nuotr. / KVMT. LRT.lt koliažas

Kalbino Žaneta Skersytė