CHARLES GOUNOD (1818–1893)
Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei trim solistams, mišriam chorui, orkestrui ir vargonams (1855)
I. Kyrie
II. Gloria
III. Credo: Credo in unum Deum; Et incarnatus est; Et resurrexit; Offertorium
IV. Sanctus
V. Benedictus
VI. Agnus Dei
XIX a. viduryje sukurtos „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“ trim solistams, mišriam chorui, orkestrui ir vargonams (1855) buvo pirmas tokios didelės apimties ir didelėms atlikėjų pajėgoms sukurtas prancūzų kompozitoriaus romantiko Charles’io Gounod kūrinys. Tiesa, trisdešimt septynerių sulaukęs kompozitorius jau buvo žinomas kaip nepaprastai aktyvus ir veržlus Paryžiaus muzikinio gyvenimo dalyvis, taip aistringai troškęs būti pastebėtas, kad iki to laiko jau buvo išbandęs jėgas pačiuose įvairiausiuose žanruose, kurdamas operas ir muziką teatrui, saloninę, koncertinę, bažnytinę muziką, ir t. t. Sėkmės operos ir teatro scenoje jam dar reikėjo palūkėti, o štai koncertinė ir bažnytinė muzika kompozitoiui jau buvo atnešusi nemenkų kūrybinių dividendų bei pelniusi solidžią reputaciją.
Mišių premjera įvyko Šv. Cecilijos dieną, 1855-ųjų lapkričio 22-ąją, Paryžiaus Šv. Eustachijaus bažnyčioje, kurioje ši švetė tradiciškai buvo pažymima naujų mišių atlikimu. Po premjeros beveik dvidešimt metų jaunesnis Ch. Gounod amžininkas Camille’is Saint-Saënsas neslėpė susižavėjimo: „Šv. Cecilijos mišios tiesiog sukrėtė. Tas paprastumas, didybė, tyra šviesa, nušvietusi muzikos pasaulį lyg brėkštanti aušra, nepaprastai sujaudino žmones. ...Iš pradžių buvome apakinti, paskui pakerėti, o galiausiai nugalėti.“
Mišių muzikoje efektingai derinamas griežtasis Palestrinos kontrapunktinis stilius ir romantinės prancūzų operos elementai. Nė viena iš jo ankstyvųjų operų („Sapfo“, 1851; „Kruvinoji vienuolė“, 1854) nesulaukė sėkmės, tačiau kompozitoriui pravertė šiuose sceniniuose kūriniuose įgyta patirtis. Mišių muzikoje gausu dramatiškų kontrastų tarp solo ir tutti epizodų, ypač dalyse „Gloria“ ir „Credo“. Pirmojoje kompozitorius praplečia liturginį tekstą, įvesdamas maldą Domine Jesu („Viešpatie, Jėzau“) po miserere nobis („pasigailėk mūsų“). Kartu su choru šioje dalyje skambantis solistų tercetas su ryškiomis maldavimo intonacijomis atrodo lyg atkeliavęs iš prancūzų grand opéra, tik kur kas santūresniu pavidalu. Net ir laisvai traktuodamas liturginį tekstą, Gounod puikiai nutuokė, kokia muzika tinkama bažnyčiai.
„Credo“ (tikėjimo išpažinimą savo ruožtu sudaro keturios dalys: „Credo in unum Deum“, „Et incarnatus est“, „Et resurrexit“ ir instrumentinis instrumentinis „Offertorium“) dėmesys sutelkiamas į bendruomenę, kurią vienija tvirtas katalikų tikėjimas. Jį simbolizuoja „Credo in unum Deum“ orkestruotėje vyraujantys variniai pučiamieji, o dalyje „Et resurrexit“ žengimą dangun (et ascendit in coelum) lydintis lėkščių žvangesys ir timpanų tratėjimas kelia asociacijas su pergalingu maršu. Kiek laisvamaniškas liturginio teksto traktavimas mišių dalyje „Agnus Dei“ taip pat gali būti paaiškinamas kompozitoriaus siekiu sustiprinti dramatinį muzikos poveikį. Tenoro ir soprano šioje dalyje dainuojamas tekstas Domine non sum dignus... (Viešpatie, nesu vertas...) dažniausiai skamba ne per „Agnus Dei“, bet per komuniją.
Mišių partitūra parašyta trim solistams (sopranui, tenorui, bosui), keturių balsų chorui, vargonams ir dideliam orkestrui. Tačiau koncertuose Mažeikiuose ir Klaipėdoje skambės mišių versija kamerinei orkestro sudėčiai.