Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

10.22

18

30

Šokis
STABAT MATER / ŠVENTASIS PAVASARIS

Pirkti bilietus

Saugumo reikalavimai renginių lankytojams

GIOVANNI BATTISTA PERGOLESI „Stabat Mater“ / IGOR STRAVINSKIJ „Šventasis pavasaris“
Vienaveiksmiai šokio spektakliai

Spektakliai rodomi su fonograma.

Choreografas Edward Clug (Slovėnija)
Choreografo asistentas Gaj Žmavc (Slovėnija)
„Stabat Mater“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis
„Stabat Mater“ scenografas ir kostiumų dailininkas Jordi Roig (Ispanija)
„Šventojo pavasario“ scenografas Marko Japelj (Slovėnija)
„Šventojo pavasario“ kostiumų dailininkas Leo Kulaš (Slovėnija)
Šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kvietimu į uostamiestį pirmąkart atvyko vienas ryškiausių Europos šiuolaikinio šokio kūrėjų, choreografas ir Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje savo abstrakčia, minimalistine šiuolaikinio baleto kalba ir netikėtomis, provokatyviomis klasikinio repertuaro interpretacijomis. Klaipėdos scenoje E. Clugas debiutuoja dviem baletais, sukurtais skirtingu laiku ir skirtingoms trupėms: „Šventasis pavasaris“ buvo pastatytas su jo vadovaujama Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupe 2012 m., o „Stabat Mater“ buvo užsakytas ir pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ 2013 m. 2014-aisiais abu baletai buvo apjungti Maribore ir tapo tenykštės baleto trupės vizitine kortele, apkeliavo daugelį baleto festivalių ir teatrų visame pasaulyje, sulaukė ne vieno perkėlimo. Pasak choreografo, „abu baletus sieja centrinė figūra – moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Man atrodo, toks susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia, labiau būdinga moterims. „Stabat mater“ atveju moteris turi priimti nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Įdomu stebėti, kaip per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.“

Spektaklyje „Stabat Mater“ choreografas užmezga jautrų, bet sykiu kiek ironišką šiuolaikinio žmogus dialogą su italų baroko meistro Giovanni Battista Pergolesi (1710–1736) šedevru. Sukurta paskutinėmis kompozitoriaus gyvenimo savaitėmis, ši ypač paveiki, nepaprastai išraiškinga kompozicija sopranui, altui, styginiams ir žymėtiniam bosui pagrįsta XIII a. sekvencija „Stabat mater dolorosa“ (lot. „stovėjo motina skausminga“). Jos tekstas pagal vieną iš versijų priskiriamas pranciškonų vienuoliui Jacopone da Todi. Pasak legendos, jis buvo turtingas pasaulietis, kurį atsižadėti turtų ir priimti vienuolio įžadus paskatino žmonos mirtis, prie kurios netiesiogiai ir pats buvo prisidėjęs. Taigi, giesmė apie Švenčiausiąją Mergelę, stovinčią prie kryžiaus ir gedinčią nukryžiuoto sūnaus, buvo sukurta kaip atgaila.

Choreografo komentaras: Muziką šiam spektakliui pasirinkau ne savo noru – tai buvo užsakymo dalis. Neįsivaizdavau, kaip įmanoma šokti pagal Pergolesi „Stabat Mater“, tad nutariau susitelkti į pasakojimą. Drauge su scenografu Jordi Roigu nusprendėme suteikti šiai muzikai derančią teatrinę formą ar aplinką, įrėminančią mano viziją, mano Pergolesi kūrinio supratimą. Tai nulėmė itin asketišką, bet sykiu efektingą scenovaizdį su vos keliomis abstrakčiomis detalėmis, nurodančiomis į biblinę nukryžiavimo istoriją, bet jos tiesiogiai neperpasakojančiomis. Vienoje iš scenų juntama vyro agresija prieš moterį rezonuoja su teksto autoriaus gyvenimo istorija, nors tokią traktuotę pasirinkau intuityviai, tuomet dar nežinodamas teksto kilmės. Antra vertus, ilgainiui mane ėmė intriguoti paties Pergolesi traktuotė: ji labai emocinga, skausminga ir paveiki, bet sykiu kūrinyje yra arijų, kurios perteikia tam tikrą džiugesį ar net laimės pojūtį. Ryškus kontrastas tarp muzikos charakterio ir teksto, kuriama pasakojama apie Švč. Mergelės Marijos kančią ir sielvartą, privertė mane suvokti, kad gilesniame, metafiziniame lygmenyje kūrinys byloja ne tiek apie kančią, kiek apie iš jos kylančią viltį ir paguodą. Dėl to mano traktuotė tapo persmelkta to džiugesio, vietom šmėkšteli kone humoristiniai momentai, susiję su kasdienėmis situacijomis iš vyrų ir moterų gyvenimo.

________________________________________

„Edwardui Clugui pavyko beveik neįmanomas dalykas – nauja ir prasminga Stravinskio „Šventojo pavasario“ interpretacija,“ rašė žurnalo „Dance Europe“ apžvalgininkė Maggie Foyer po spektaklio premjeros Maribore 2012 metais. Naujasis Mariboro baleto trupės pastatymas tapo paskyrimu Igoriui Stravinskiui (1882–1971), švenčiant jo gimimo 130-ąsias metines, ir vienu atraktyviausių Mariboro – Europos kultūros sostinės 2012 kultūrinės programos renginių. Jis taip pat tapo svaria įžanga į visame pasaulyje 2013-aisiais minėtą baleto pasaulinės premjeros šimtmetį. Kaip žinia, Vaclavo Nižinskio su „Rusų baletu“ pastatyto I. Stravinskio baleto premjera Paryžiuje 1913 m. sukėlė didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, o ir vėlesniais dešimtmečiais konservatyviau nusiteikę klasikinio baleto sergėtojai galimybę jį išvysti vadino „veikiau kankyne nei ypatingu malonumu“. Tuo tarpu progresyviau nusiteikusiems choreografams I. Stravinskio veikalas tapo maišto prieš meno sustabarėjimą simboliu ir naujų, individualių išraiškos formų paieškos katalizatoriumi.

Choreografo komentaras: Be abejo, „Šventasis pavasaris“ – tai kultinis XX a. kūrinys, ženklinęs posūkį ne tik paties Stravinskio muzikos poetikoje, bet ir visoje muzikos istorijoje. Dar daugiau: visa XX a. šokio raida susijusi su „Šventojo pavasario“ permąstymu, pradedant Nižinskio originalia choreografija, vėliau Maurice’o Béjart’o didingu estetizmu, o dar vėliau unikalia Pinos Bausch kūryba ir jos aistra gyvenimui. Pastarieji du “principai” savo ruožtu suformavo XX a. II pusės „Šventojo pavasario“ pastatymų choreografinę paradigmą. Šis baletas tapo ir mano, kaip choreografo, iniciacija į Stravinskio muziką, kurią pamėgau dar paauglystėje baleto mokykloje, kai net nesvajojau apie choreografo karjerą. Maniškė „Šventojo pavasario“ interpretacija yra mano asmeninis paskyrimas Nižinskiui, savotiškam jo choreografijos „hermetiškumui“ ir „dirginančiam“ avangardizmui, kurio „bloga šlovė“ tapo dinamiška platforma visai tolesnei modernaus šokio raidai. Joje laikomasi originalios kūrinio struktūros ir libreto, vaizduojančio pagoniškas pavasario apeigas ikikrikščioniškoje Rusioje. Apeigų metu nekalta mergina šokdinama iki mirties – ji paaukojama pagoniškai vaisingumo dievybei ir taip užtikrinamas Žemės derlingumas. Išlaikomos net kai kurios ikonografinės pirmojo pastatymo detalės: merginų plaukai supinti į kasas, nuskaistinti jų skruostai, o vyrų veidus puošia barzdos. Antra vertus, ieškodamas savo balso šioje šimtmečio pastatymų sagoje, mąsčiau apie simbolius, kurie naujai įkūnytų kūrinio idėją ir sykiu būtų archajiški, kaip ir vaizduojamos apeigos. Klausydamasis pirmą baleto dalį užbaigiančio „Žemės šokio“, supratau, kad man norisi kažko sunkaus, krintančio iš dangaus. Pabandėme eksperimentuoti su vandeniu ir tapo akivaizdu, kad būtent jis suteikia prasmę šioms pavasarinio apsivalymo apeigoms, žemės pašventinimui, paruošiančiam dirvą naujai gyvybei. Tiesa, vienintelis skirtumas nuo originalaus libreto tas, kad Išrinktoji Auka scenoje pasirodo nuo pat spektaklio pradžios, o ne pačioje pabaigoje. Taip galime atidžiau stebėti jos charakterio raidą, jos patirtį: kaip ji atskiriama nuo bendruomenės, negailestingai talžoma, iš jos piktai tyčiojamasi. Bet sykiu pabrėžiama, kad tai jos pačios pasirinkimas, nes ji tai suvokia kaip visos bendruomenės išganymą. Tas dvilypis jausmas – baimė prarasti save ir kartu išdidumas, galų gale užvaldantis bendram labui pasišventusią auką. Tai taip pat yra galia, kylanti iš susitaikymo.

DITĖ ELZBERGAITĖ Šventieji šokiai
+

 

www.reveransas.lt, 2021-08-19

 

20210813 vienaveiksmių šokio spektaklių „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ premjera Klaipėdos elinge. Choreografas Edwardas Clugas, atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. 

 

Reikia pripažinti, kad į šį spektaklį bilietus nusipirkau labai spontaniškai. Kadangi tuo metu atostogavau Kuršių nerijoje ir jokių pasirodymų žiūrėti tikrai neplanavau, tapau pačia tikriausia reklamos auka. Bepusryčiaudama netyčiomis nugirdau, jog Klaipėdoje ruošiamasi dviejų šokio spektaklių premjerai, ir, vos išgirdusi choreografo pavardę, iškart ėmiau ieškoti bilietų. 

 

Edwardo Clugo vardas turėtų būti girdėtas atidžiau Lietuvoje rodomus šokio spektaklius lankantiems žiūrovams. 2018 metais Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje pristatė E. Clugo „Perą Giuntą“, o 2019–aisiais Compensa koncertų salėje buvo galima pamatyti dviejų vienaveiksmių šio choreografo spektaklių tandemą: „Radio&Juliet“ pagal Radiohead muziką bei „Quatro“. Pastarajį renginį mačiau ir aš, beje, kaip ir šįkart visai netikėtai nusipirkusi bilietą dieną prieš. Po spektaklio kilusius įspūdžius aprašiau vienoje pirmųjų savo šiuolaikinio šokio recenzijų ir labai nuoširdžiai vyliausi, kad tai nebuvo paskutinis mano matytas E. Clugo darbas. Po beveik trejų metų mano noras išsipildė, tad belieka palinkėti, kad kito karto taip ilgai laukti neteks. 

 

Edwardas Clugas iš tiesų yra vienas talentingiausių šiuolaikinių choreografų. Gimęs nedideliame Rumunijos miestelyje kūrėjas ganėtinai vėlai (jau būdamas 10 metų) įstojo į Nacionalinę baleto mokyklą Kluže–Napokoje, kurią sėkmingai baigė. Savo šokėjo karjerą E. Clugas pradėjo Mariboro (Slovėnija) balete, kuriam vėliau ėmė ir vadovauti. Kone aiškiausia šio choreografo sėkmės išdava – didžiulė jo darbų paklausa Europoje ir už jos ribų. Kūrėjas buvo kviestas kurti spektaklius Olandijos, Belgijos, Šveicarijos, Vokietijos, Portugalijos ir kitų šalių teatrams, o jo darbai parodyti daugybės festivalių ir gastrolių metu. Šiuo metu E. Clugas bendradarbiauja su Maskvos didžiuoju teatru, kur stato M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. 

 

Tiek „Stabat mater“, tiek „Šventasis pavasaris“ nėra nauji E. Clugo darbai. Nors galėtų atrodyti, kad toks „perdirbtas“ spektaklis praranda dalį savo vertės, tai absoliučiai nėra tiesa. Žinoma, specialiai tam tikrai baleto trupei sukurtas, kartu su menine komanda realizuotas darbas visuomet žavi savo naujumu ir išskirtinumu, tačiau tokie užsakymai būna itin brangūs ir nebūtinai savaime vertingi. Šiuo atveju, choreografas atvyko keletą dienų prieš premjerą ir kaip pats teigė viename iš interviu „mokė atlikėjus pajausti šokio malonumą“. Reikia pripažinti, jog nepasidomėjus, ko gero, būtų sunku net ir pasakyti, kad choreografija nebuvo taikoma KVMT trupės galimybėms, nes išpildymas (nepaisant kelių neištemptų pėdučių ar taip aukštai nepakilusių kojų) maloniai nustebino. 

 

„Stabat mater“  pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką buvo pirmasis vienaveiksmis to vakaro spektaklis, o jo pasaulinė premjera įvyko dar 2013 metais Miunchene. Muziką gyvai atliko KVMT simfoninio orkestro styginių grupė bei solistės Beata Ignatavičiūtė ir Viktorija Bakan. „Stabat mater“ (liet. stovėjo motina) yra himno pobūdžio liturginė giesmė mergelei Marijai, kurią įvairiai interpretavo daugybė kompozitorių, iš jų ir G. B. Pergolesi. Šis 12 dalių muzikinis kūrinys, atrodytų, yra niekaip nesuderinamas su šiuolaikiniu šokiu; būtent tokia mintimi savo kūrybinį kelią pradėjo ir pats choreografas. „Muziką šiam spektakliui pasirinkau ne savo noru – tai buvo užsakymo dalis. Neįsivaizdavau, kaip įmanoma šokti pagal Pergolesi „Stabat Mater“, tad nutariau susitelkti į pasakojimą“ – teigė E. Clugas. Ir išties visiškai minimalistinė scenografija ir kostiumai leido atsiriboti nuo įprastinės religinio kūrinio interpretacijos. Scenoje buvo galima matyti 16 šokėjų, tai yra 8 merginos kreminėmis suknelėmis ir 8 vaikinai juodais kostiumais, ir kelis baltus pailgus suolus, kurie atstojo visas reikalingas dekoracijas. 

 

„Stabat Mater“, Martyno Aleksos nuotrauka

 

Nuo pat pirmosios akimirkos, kai šokėjai po vieną įžengė į apytamsę sceną (kuri buvo pastatyta senajame elinge taip, kad užsisvajojusio žiūrovo akys galėtų nukrypti į vis praplaukiančius laivus), iki pačio paskutinio muzikos akordo spektaklį žiūrėjau sėdėdama ant savo kėdės krašto. Pirmiausia dėl to, kad spontaniškai pirkti bilietai tikrai negarantuoja aiškaus scenos vaizdo (elingo teritorijoje stovintys stulpai kai kuriems žiūrovams dalinai dengė sceną), bet labiausiai dėl to, kad nenorėjau nieko praleisti. Tiek mano jau minėtame spektaklyje „Radio&Juliet“, tiek šiame pasirodyme choreografija yra itin turtinga judesių, formų ir netikėtų sprendimų. Manau, jog kartą pamatęs E. Clugo spektaklį nesunkiai atskirsi ir visus kitus jo darbus, nes šis kūrėjas sugeba atrasti vis naujų judesių savo choreografinio braižo ribose. Šiame darbe jis taip pat žaidė judesiu  ir kūrė vis naujus, neatsibostančius paveikslus, kurie ne tik kad tiko prie pasirinktos muzikos, bet ir leido jai atsiskleisti naujomis spalvomis. Tiesa, religinė tematika vis tiek buvo išlaikyta: stilizuotas Jėzaus gimimas, nukryžiavimas ir mirtis – tai tik keli epizodai, lydimi kitų, jau kasdieniškesnių vyrų ir moterų gyvenimo scenų. Skausmingas ir jautrus G. B. Pergolesi kūrinys sušvito paslėpta viltimi ir netgi lengvute ironija, kuri dar kartą priminė seną tiesą: ten, kur yra skausmas, yra ir viltis. 

 

Jei iš pirmojo spektaklio pavadinimo buvo sunku suprasti, ko būtų galima iš jo tikėtis, tai antrasis vienaveiksmis spektaklis „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką tikrai sukelia daugeliui žiūrovų vienokių ar kitokių asociacijų. Šis baletas debiutavo 1913 metais Paryžiuje ir… pradėjo riaušes! Tikrai netikėta reakcija į baleto premjerą. Bruzdėjimas žiūrovų gretose prasidėjo jau pirmoje kūrinio dalyje, bet netrukus publika taip įsismarkavo, kad buvo nebeįmanoma girdėti orkestro. Dalis tuomečių meno kritikų teigė, jog tai dėl ekscentriškos, rusų liaudies kūrybos elementų nestokojančios ir to meto baleto muzikos rėmams nepaklūstančios muzikos. Visgi kiti laikėsi nuomonės, kad kalta Vaslavo Nižinskio choreografija, kuri buvo absoliučiai atgrasi prie „Silfidės“ (beje, šis spektaklis tą vakarą buvo rodytas prieš „Šventąjį pavasarį“) ir „Gulbių ežero“ stilistikos pratusiems paryžiečiams. Bet kuriuo atveju, pirmasis debiutas nebuvo sėkmingas, tačiau paženklino „Šventąjį pavasarį“ kaip išskirtinį, publiką šokiruojantį baletą. Pats I. Stravinskis šį savo kūrinį apibūdino kaip „muzikinį – choreografinį darbą, kuris vaizduoją pagoniškąją Rusiją, apimtą magiškos pavasario jėgos“. Šis pasirodymas apjungia pirmąją, žemės garbinimo, ir antrąją, aukojimo, dalį. Originaliame pastatyme pusvalandžio trukmės kūrinio eigoje raudonžandės ilgakasės merginos ir tradiciškai apsirengę jaunuoliai atlieka liaudies šokių elementais prisodrintus šokius, vėliau iš savo tarpo išrenka jauną merginą, kuri turi būti paaukojama protėviams ir pavasario dievams. Šis žmogaus naivumo, tyrumo ir neapsakomo žiaurumo kontrastas stebina net ir šiuolaikinį žiūrovą. 

 

2012 metais pristatytas Edwardo Clugo „Šventasis pavasaris“, kaip ir visi šio kūrėjo darbai, nepaklūsta stereotipiniam požiūriui į klasikinius kūrinius. Todėl V. Nižinskio choreografijos čia nedaug: liko tik raudoni skruostai ir ilgos kasos. Beveik nuogi, balkšvai padažyti šokėjų kūnai atrodė antžmogiški, praradę gyvybę, bet tuo pačiu metu ir labai pažeidžiami. Šis efektas sustiprėjo ir dėl visiškai juodo scenos fono. Spektaklis prasidėjo nuo vienišos melodijos, tačiau melancholiška nuotaika visiškai netikėtai persimainė ir muzika tapo rūsti, kone griežta. Šis ir toliau pasikartojantis chaotiškas ritmas ir nenuspėjama muzikinė eiga ganėtinai greitai ėmė gluminti kūrinio negirdėjusius žiūrovus. Tuo tarpu įtampa scenoje augo, kol galiausiai pasiekė pirmąją savo kulminaciją – iš viršaus į sceną netikėtai pasruvo vanduo. Vanduo – vienas iš keturių archetipinių elementų – įvedė spektaklį į naują plotmę, atvėrė naujas judesio galimybes: vanduo buvo taškomas, spardomas, be to jis leido netrukdomai slysti scenos paviršiumi. Nors neabejoju, kad ir antrasis spektaklis būtų buvęs sėkmingas ir be jokių papildomų „fintų“, tačiau retrospektyviai žiūrint „Šventojo pavasario“ „vinimi“ neabejotinai tapo vanduo. 

 

„Šventasis pavasaris”, Martyno Aleksos nuotrauka

 

Kaip ir originaliame pastatyme, žmogaus žiaurumo elementas išliko. Nebuvo labai malonu stebėti grubų, šaltą (perkeltine prasme žiūrovams ir tiesiogine prasme šokėjams) ir primityviai negailestingą šokį. Nejučiomis ėmė brautis pasipriešinimas tam, ką matau: nesupratau tų žmonių žiaurumo ir atjautos stygiaus priežasties, nenorėjau tikėti, kad dar ankstyvame XX a. kūrėjai šitaip negatyviai įsivaizdavo tikrąją, nesuvaidintą žmogaus prigimtį. Ieškodama atsakymo prisiminiau dar šiemet skaitytą Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“, kurio viename epizode aprašytas jaučio pasipriešinimas jo likimui ir žmonių susitelkimas, kad tas stiprus gyvulys būtų pažabotas. Būtų galima brėžti daugelį paralelių tarp šių kūrinių, bet nesunkiai paaiškėja ir pagrindinis skirtumas – E. Clugo pasmerktoji nesipriešina, o veikiau oriai priima savo lemtį. Čia pravartu prisiminti ir Eglės pasaką, kurioje moteris taip pat paklūsta kitų valiai, kad ir kaip stipriai tai eitų prieš žmogiškąją, išgyventi siekiančią prigimtį. Šitokių minčių įkvėpta, ko gero, tik pradedu savo apmąstymus apie tai, ką bandė savo kūryboje nagrinėti Edwardas Clugas ir jo pirmtakas Igoris Stravinskis, bet žinau viena – geras spektaklis yra tas, po kurio galvoje dar ilgai dūzgia mintys. 

 

Turiu pripažinti, kad aplodismentai buvo neproporcingai menki šių dviejų kūrinių sėkmei. Galbūt dalį jų nusinešė smarkūs uostamiesčio vėjai arba sugėrė aplink tvyrantis vanduo, bet noriu tikėti, jog visi tą dieną premjerą stebėję žiūrovai išsinešė minčių ir įspūdžių rinkinį. Tiek „Stabat mater“, tiek „Šventąjį pavasarį“ bus galima pamatyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro įprastiniame repertuare (nors ir sunku įsivaizduoti tokį kiekį vandens teatro scenoje), tad labai labai kviesčiau kitą kartą uostamiestį aplankyti ne tik dėl bangomis viliojančios jūros, bet ir dėl vieno iš kokybiškiausių ir profesionaliausių šiuolaikinio šokio spektaklių Lietuvoje. Iki pasimatymo teatre!

HELMUTAS ŠABASEVIČIUS Baletas senajame elinge
+

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“

 

7 meno dienos, Nr. 26 (1391), 2021-09-03

 

Scena iš šokio spektaklio „Šventasis pavasaris“. M. Aleksos nuotr.Scena iš šokio spektaklio „Šventasis pavasaris“. M. Aleksos nuotr.

 

Su rumunų kilmės Slovėnijos choreografo Edwardo Clugo kūryba Lietuvos žiūrovus pirmą kartą 2017 m. supažindino festivalis „Midsummer Vilnius“, pristatęs jo baletą „Radio and Juliet“. 2018 m. Latvijos nacionalinės operos baleto trupė minint Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybingumo šimtmečius surengtoje didžiausių nacionalinių teatrų mainų programoje Vilniuje parodė jo baletą „Peras Giuntas“ (https://www.7md.lt/sokis/2018-10-19/Latviu-baletas-Vilniuje).

 

Pažintį su šiuo įdomiu Europos šiuolaikinio baleto kūrėju pratęsė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, pakvietęs Clugą su klaipėdiečių šokėjų trupe pastatyti du šokio spektaklius – Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ (premjeros vyko rugpjūčio 13 ir 14 d.).

 

Tie, kurie domisi Lietuvos šiuolaikinio šokio kultūra, vis dažniau turi progų vykti į Klaipėdą. Čia jau senokai veikia Agnijos Šeiko suburtas šokio teatras, o pastaruosius kelerius metus ypatingą susidomėjimą kelia Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė, tapusi savitu Lietuvos šokio kultūros fenomenu. Sutapus teatro vadovės Laimos Vilimienės, vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko ir baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos požiūriams, kad stiprus ir reikšmingas muzikinės kultūros tradicijas ir šiuolaikinius ieškojimus reflektuojantis teatras gali gyvuoti vienodai plėtojant operos ir baleto sritis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistai ypač veržliai siekia svarbių profesionalios Lietuvos šokio kultūros pozicijų ir tampa konkurencingais aukščiausios Lietuvos šokio lygos žaidėjais.

 

Abu naujieji Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės repertuaro spektakliai, tapę pirmą kartą rengiamo Tarptautinio Klaipėdos festivalio puošmenomis, nėra ypatinga šokio kultūros šviežiena – „Šventasis pavasaris“ pastatytas 2012 m. su Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto trupe, o „Stabat Mater“ 2013-aisiais sukurtas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“. Tad šie spektakliai yra Vilniuje matyto „Pero Giunto“ pirmtakai, galintys paaiškinti Clugo režisūrinių bei choreografinių vaizdinių kilmę ir raidą.

 

Tikrai vertėjo „Stabat Mater“ ir „Šventąjį pavasarį“ dar kartą atkurti Lietuvos uostamiesčio šokėjų pastangomis. Teatras, vis dar neturintis nuolatinės scenos (tačiau einant Herkaus Manto gatve vis labiau ryškėja kylantys restauruojamo teatro mūrai), spektaklių premjeras surengė Pauliaus Lindenau laivų statykloje – senajame elinge, kuriame prisišvartavo praėjusių metų Lietuvos teatro sezono įvykiu tapęs Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“.

 

Nelengva atviroje erdvėje sukurti sąlygas tinkamai teatrinio reginio percepcijai, išvengti pašalinių trukdžių, lengvai nukreipiančių dėmesį nuo scenos veiksmo, galų gale sukurti tokią sceninę konstrukciją, kuri leistų matyti šokėjus nuo pėdų iki galvos, – tik tai leidžia iki galo suvokti visus režisūrinius, choreografinius ir vaizdinius sumanymus. Šį kartą scenos aukštis buvo optimalus, buvo matoma visa šokio idėjoms įkūnyti skirta erdvė, kurią be didesnių sunkumų aprėpti padėjo ir pagal pandemijos reikalavimus praretintai šachmatų tvarka sustatytos žiūrovų kėdės.

 

„Stabat Mater“ prasidėjo tyloje – vienas paskui kitą ramiai, bet užtikrintai į sceną žengė šokėjai, pirmiausia susėdo dešinėje, o vėliau išsirikiavo scenoje lyg šviesios (moterys) ir tamsios (vyrai) natos choreografinėje spektaklio penklinėje.

 

Clugas, kurio braižas po „Pero Giunto“ įsiminė aiškumu, racionalumu, muzikalumu, „Stabat Mater“ muzikinę partitūrą perteikė laisvai, kūrybiškai, organiškai ir išradingai, saikingai pasitelkdamas įdomius judesio dramaturgijos paradoksus. Aktyvių pasilenkimų pirmyn, atsilošimų atgal, sukamųjų judesių galvomis, liemenimis, klubais sinchroninės dermės per keturiasdešimt spektaklio minučių išaugino įvairaus šokėjų skaičiaus atliekamų epizodų seką, asociatyviai, šiuolaikiškai perteikiančią Dievo Motinos kančių kelią. Nesunkiai iš krikščioniškosios ikonografijos atpažįstami gimimo, nukryžiavimo, apraudojimo, prisikėlimo epizodai perteikti su imponuojančia režisūrine ir choreografine fantazija, kurią įtaigiai ir sklandžiai atskleidė beveik dvidešimties šokėjų grupė. Solistai Ksenija Jermakova, Danylo Butenko, Oleksandra Borodina, Romanas Semenenko, Daria Verovka, Arshakas Gyozalyanas, Iryna Suslo, Illia Temchenko, kartkartėmis išsiskiriantys iš kordebaleto, choreografinei melodijai suteikia individualių akcentų, tačiau jų scenos integruotos į bendrą konceptualų, ritmišką, muzikos tempus bei nuotaiką atspindintį teatrinį organizmą.

 

Spektaklio scenografija – minimali ir funkcionali, ją sudaro trys baltos ilgos prizmės, iš pradžių esančios scenos šonuose ir gilumoje, tampančios suolais, pakylomis, Golgotos kryžiumi, Kristaus kapu.

 

Apsiavusios aukštakulniais ir statmenai scenoje paguldytu „podiumu“ defiliuojančios šokėjos madų šou būdinga eisena ir pozomis sukuria moters, kaip masinės kultūros ženklo, reprezentaciją, bet choreografinė visuma kur kas talpesnė ir pranoksta pirmines asociacijas žadinančius vaizdinius signalus.

 

Išradingas nukryžiavimo epizodas: pastačius vieną prizmę vertikaliai, ant prie jos priglausto pjedestalo stovintis šokėjas apvyniojamas keliais juodos juostos ratais, o pjedestalą patraukus lieka bejėgiškai kyboti, kol juostos staigiu mostu perpjaunamos ir suglebęs kūnas nukrinta į vieno iš šio epizodo stebėtojų glėbį.

 

Dievo Motinos ir Dievo Sūnaus konkretus ryšys tampa visuotinis, kartojant plastinį motyvą visoms spektaklyje dalyvaujančioms šokėjų poroms. Gimimo vaizdinys artimesniame plane – ir jo atšvaitas scenos gilumoje; po nukryžiavimo viena prieš kitą išsirikiavusių moterų ir vyrų šokėjų linijos tampa jaudinančia visų motinų, viena paskui kitą bėgančių prilaikyti smunkančių sūnų, meilės ir skausmo išraiška.

 

Dvylika epizodų vienas kitą keičia be jokių trukdžių, galiausiai atsiduriant prie Kristaus kapo – siauros horizontalios nišos, atsivėrusios vienoje iš baltų prizmių, kurioje tįso nurimęs kūnas. Motinos skausmas jausminiu požiūriu nehiperbolizuojamas – kuriami choreografiniai jo ženklai: moteris įsliuogia į kapą (nusiavusi aukštakulnius, lyg Mozė sandalus, paklusęs prie degančio krūmo išgirstam balsui), Kristaus įkapės tampa ir jos įkapėmis, abiem įsinėrus į tą patį švarką. Bet pašauktas iš kapo sūnaus kūnas, nepaisant visų motinos pastangų, lieka gulėti šalia. Pasirodžiusi gedėtojų grupė jį įridena atgal, stilizuotais aktyviais rypavimais pridengia nišą, ištraukia iš jos žemiškojo Dievo sūnaus pavidalo liekanas – švarką ir kelnes. Gedėtojoms pasitraukus, kapo niša lieka tuščia: kūnas lyg per iliuzionisto pasirodymą dingęs, o šį fizinį ir metafizinį stebuklą sutvirtina ir paskutinė „Stabat Mater“ frazė: „Amen.“

 

„Stabat Mater“ choreografui padėjo kurti jo asistentas Gajus Žmavcas ir šviesų dailininkas Tomažas Premzlas (Slovėnija) bei scenografas ir kostiumų dailininkas Jordi Roigas (Ispanija), soprano ir alto partijas įtaigiai ir jaudinančiai atliko solistės Beata Ignatavičiūtė ir Viktorija Bakan, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro styginių grupei dirigavo Tomas Ambrozaitis.

 

„Šventasis pavasaris“ jau turi savo vietą Lietuvos šokio istorijoje – šį kūrinį 1991 m. su Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjais pastatė Roystonas Maldoomas (spektaklis buvo atkurtas 2008-aisiais), 1999 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jį sukūrė kinų choreografas Xin Peng Wangas, 2015 m. urbanistinio šokio teatre „Low Air“ interpretavo Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė. Jei ne pandemija, „Šventąjį pavasarį“ jau būtų išvydę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai (Martyno Rimeikio statomo spektaklio premjera numatyta spalio 29 d. kartu su Krzysztofo Pastoro kuriama Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusia naktimi“).

 

„Stabat Mater“ ir „Šventąjį pavasarį“, pasak choreografo, sieja moters stiprybės, kylančios iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta, tema. Kaip ir pirmajame kūrinyje, „Pavasaryje“ labiau veikia ne tema, bet pasirinktos estetinės priemonės vizualizuoti partitūrą (skambėjo Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro, diriguojamo Valerijaus Gergijevo, įrašas). Aklinoje tamsoje išryškėjus dvylikos šokėjų kūnams, spektaklis liko asketiškas vaizdiniu požiūriu: jokių scenografinių papildinių, pagrindinis choreografinės minties perteikimo instrumentas – saikingai grimuoti šokėjų kūnai. (Moterų kasos ir raudoni skruostai primena skandalą sukėlusios Vaclavo Nižinskio 1913 m. Paryžiaus premjeros šokėjų įvaizdžius, sukurtus Nikolajaus Rericho). Pirmoje spektaklio dalyje vyrauja aktyvūs fiziniai judesiai, valdomi muzikos įkvėptos artistinės energijos, atspindintys spektaklio melodijose skambančią stilizuotą ritualinę įtampą. Individo ir minios kontrastais atskleidžiama nevienareikšmė aukos prasmė bei formos, perteikiančios instinktyvaus pasipriešinimo ir nuolankumo spontanišką kaitą.

 

Ypatingas šio „Pavasario“ veikėjas – vanduo, kuris nuo senų senovės siejamas su aukojimo ir apvalymo ritualais. Čia jis taip pat ir įspūdingas vizualinis efektas: iš pradžių keli jo stulpai, netikėtai nuteškantys žemyn, o vėliau – uždanga, atskirianti ir sujungianti pirmykščio ritualo dalyvius. Šis spektaklis būtų dar paveikesnis, jei žiūrovai galėtų matyti bent dalį scenos grindų, – galima tik įsivaizduoti, kokių papildomų reikšmių atsirastų, regint vandeniu padengtą paviršių, atspindintį šokėjų kūnus, judesius, raibuliuojantį nuo ekspresyviais šuoliais, žingsniais, mostais keliamų purslų. Vanduo tampa ir choreografijos instrumentu – sukuria slidų paviršių, kuriuo gali efektingai slysti šokėjos: prisėdusios ant vienos kojos, nuolankiai nulenkusios galvą, jos atrodo kaip romūs vandens paukščiai, visi pasiruošę būti paaukoti. Tačiau pakanka vienos aukos – ją paženklina išpinamos kasos, o palaidi plaukai, į visas puses desperatiškai taškydami blizgančius lašus, tampa dar vienu įdomaus vaizdinio kontakto tarp žmogaus kūno ir vandens priemone. Slydimo vandens paviršiumi efektas panaudojamas ir spektaklio finale, kai aukos – solistės Darios Verovkos – kūnas, su didžiule jėga stumtelėtas ją apsupusių aukotojų, slysta tolyn kartu su paskutinius akordus ženklinančia staigia nebūties tamsa.

 

Abu premjeriniai vakarai pademonstravo ypatingą baleto trupės susiklausymą, techninę meistrystę ir kaipmat užmezgė ryšį su žiūrovais. Tokio tipo repertuarinės pozicijos yra puiki investicija ne tik į tarptautinės trupės meninę savivoką ir platų šokio kultūros stilistikos supratimą, bet ir į publikos skonio bei estetinių prioritetų ugdymą.

 

Po išbandymų skirtingos stilistikos muzikiniais kūriniais ir vandeniu senajame elinge Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjų trupė neatostogaus ir iškart skubės į repeticijų salę – jau po mėnesio skelbiama Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera. Spektaklis bus rodomas Žvejų rūmuose rugsėjo 17–19 d., jį stato LNOBT rodytų baletų „Dezdemona“ ir „Kopelija“ bei klaipėdiečių „Spragtuko“ choreografas iš Rusijos Kirillas Simonovas.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ Klaipėda – teatro uostas. Šokio spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“
+

 

vilniausgalerija.lt, 2021-08-17

 

 

 

Šokio spektaklis „Stabat Mater“ (Giovanni Battista Pergolesi) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Jeigu pavasarį Klaipėdą drebino dramos teatras, kuriame įvyko ypač aukštos kokybės teatro festivalis „TheAtrium“, tai vasaros pabaiga skirta Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Tiesa, vidurvasarį ir Klaipėdos lėlininkai surengė tarptautinį lėlių festivalį, kurio, deja, neteko pamatyti.

Praėjusį savaitgalį Senajame elinge, galima sakyti, pačioje Klaipėdos širdy, įvyko unikali premjera: du vakarus galima buvo stebėti vienaveiksmius šokio spektaklius – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Tokią stilistinę darną ir harmoniją Lietuvoje nedažnai tenka regėti. Visa tai, ką ir kur sukūrė puiki tarptautinė menininkų komanda, tapo ne vien uostamiesčio įvykiu, bet teatriniu reiškiniu, galinčiu reprezentuoti Lietuvą visoje Europoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė Mažosios Lietuvos sostinei suteikė išskirtinę galimybę tapti unikaliu pavyzdžiu. Europoje – Monake, Austrijoje, Italijoje ar kitur vasaros metu galime išvysti išskirtinių spektaklių, sukurtų tam tikrose autentiškose erdvėse. Ir tai, kas įvyko istorinėje Pauliaus Lindenau laivų statykloje, prilygo subtiliausiems meninio skonio europiniams pavyzdžiams.

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad šie abu vienaveiksmiai spektakliai išsiskyrė santūrumu. Atviroje erdvėje menininkai dažnai bando „manipuliuoti“ įvairiais efektais, spektaklius perkraudami naujausiomis technologijomis, įvairiais statiniais, didingais butaforiniais objektais. Tuo tarpu Klaipėdoje abiejų spektaklių kūrėjai nustebino jautra aplinkai, sugebėjimu pirmiausia įsigilinti į pasirinktų kūrinių turinį, prasmių atvėrimą, muzikinį atlikimą ir aišku, šokio skaidrumą ir jo kalbos grožį.

Atviroje erdvėje dėl gamtos stichijų retai kada įmanoma deramai susikaupti, o šį kartą pati gamtos stichija dalyvavo grynuoju pavidalu. Jeigu pirmą vakarą ramybėje smilkstančiame peizaže vienu įkvėpimu buvo atliktas „Stabat Mater“ – išdainuotas, sušoktas, gyvai skambant šio teatro orkestro styginiams ir grupei basso continuo, tai antrą vakarą, pakilus vėjams ir gamtai įžūliau besibraunant į žmogaus aplinką, visai kitus atspalvius įgavo „Šventasis pavasaris“, tapdamas tiek pat atviras ir paveikus, kaip išvakarėse favoritu tituluotas „Stabat Mater“.

 

 

Šokio spektaklis „Stabat Mater“ (Giovanni Battista Pergolesi) | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Choreografas, Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, jo asistentas Gajus Žmavcas, scenografas bei kostiumų dailininkas ispanas Jordi Roigas ir šviesų dailininkas Tomažas Premzlas, solistės Viktorija Bakan (sopranas), Beata Ignatavičiūtė (sopranas), taip pat tarptautinės Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės, kurios daugumą sudaro jauni ukrainiečių artistai, devyniolika šokėjų, dešimt orkestrantų Tomo Ambrozaičio batutos mostuose tapo vientisu audiniu, savaip ištirpdami taip kruopščiai ir tiksliai sukurtoje aplinkoje.

Pirmas įspūdis, kurį leista patirti – didžiulė juoda teatrinė „dėžė“. Ši integruota teatrinė scena atrodo kaip didžiulis maketas, modelis dangaus fone. Jis – grėsmingas, patrauklus, smarkiai viliojantis skverbtis į jo vidų. Nors spektaklio pradžia vėlyva – pusę dešimtos, toji juoda dėžė dar smarkiai kontrastuoja su šviesiu dangumi, užpildančiu visą fono peizažą. Dėžė gamtoje atrodo lyg ištapyta dekoracija. Toje teatrinėje didybėje čia pat ima išsiskirti dangų skrodžiantys paukščiai ar „ne vietoje ir ne laiku“, o gal atvirkščiai, „vietoje ir laiku“ praplaukiantis didelis laivas. Laivų, išdabintų lemputėmis, daug, bet tas vienas pirmojo spektaklio metu – lyg būtų genijaus Federico Fellini atsiųstas – toks didelis, ligi pat dangaus, ir pilnas paslapties. Paskui save jis tarytum atvilko tamsą, pats lėtai dingdamas gamtos begalinėje stichijoje.

Šokėjai, aprengti asketiškais, skoningais kostiumais (merginos – kūno spalvos suknelėmis, vyrai – klasikinėmis juodomis eilutėmis), dinamiškai apšviestoje erdvėje atrodė kaip pajūrio paukščiai. Kol veiksmas augo, kol vystėsi dramaturgija, jų judesiai buvo smulkūs, abstraktūs, o netrukus kartu su muzika buvo užauginta didinga polifonija, vientisas unikalus reginys, kuriame visi kūrėjai tapo vienodai svarbūs ir regimi.

 

 

Šokio spektaklis „Stabat Mater“ (Giovanni Battista Pergolesi) | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Šokio spektaklis „Stabat Mater“ (Giovanni Battista Pergolesi) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Šokėjai – Ksenija Jermakova, Danylo Butenko, Oleksandra Borodina, Roman Semenenko, Daria Verovka, Arshak Gyozalyan, Iryna Suslo, Illia Temchenko bei baleto trupės artistai – Viktorija Galvanauskienė, Grytė Krstic, Alvina Krout, Aušra Krasauskaitė, Airisė Gudonytė, Anna Chekmarova, Maksym Sidenko, Tymur Orobchenko, Mykhailo Mordasov, Semen Sidenko, Artem Kolbasinskyi – neužgožė Viktorijos Bakan ir Beatos Ignatavičiūtės dainavimo. Anaiptol, atrodė, kad jie papildo dainininkių giedamą turinį. Jos buvo įkurdintos scenos šone orkestrui įrengtoje dar vienoje, mažesnėje scenoje. Ir taip visos dvylika scenų – Nukryžiavimo link.

„Stabat Mater“ specialiai nedramatinamas, veiksmas neutriruojamas. Scenoje – minimalizmas ir tam tikra abstrakcija. Baroko muzikos veikiamas šokis užaugina prasmes. Jų daugėja, jos plečiasi, kol tampa tolygios sakraliausiam Pergolesi kūriniui. Šis baletas ima alsuoti vienu ritmu, o žiūrovas tampa aktyviu jo bendrininku. Kartu su muzika kylant aukštyn, regint šokį, išgyvenantį žemiškąją dramaturgiją, papuolama į teatro paslapties magiją. Esamajame laike išgyvenama emocija tampa liturginiu teatru. Lotynų kalba giedama rimuota sekvencija išplečia kūrinio ribas iki galingo filosofinio audinio. Trijų eilučių strofos (nuo pirmosios – „Stabat mater dolorosa: Stovi Motina skausminga, / Į Sūnaus kančias siaubingas / Žvelgia verkiančio akim“ iki dvyliktosios – „Quando corpus morietur: Dėl Tavų kančių baisiųjų, / Josios ašaros karčiųjų / Leisk gyventi amžinai“) tampa polifoniniu vientisu audiniu.

„Stabat Mater“ melodija Edwardo Clugo choreografijos dėka užauginama iki daugiabalsės teatro ir šokio giesmės. Žiūrovai teatro baroką ima ne tiek girdėti, regėti, bet išgyventi. Vien dėl to „Stabat Mater“ jau šiandien galime laikyti ryškiausiu šiuolaikinio baleto pavyzdžiu.

Žiūrint spektaklį ar analizuojant jos scenas tarytum atsimuši į jų iliustratyvumą. Menininkai nevengia tam tikrų formų pakartojimų. Tačiau iš pasikartojančių judesių ar skulptūrinių formų kompozicijų ir jų kaitos susiformuoja didžiulis, galingas ansamblis. Kūrinio polifonija tampa daugiaprasme: regime visumą – gamtos erdvėje, galima sakyti, ant vandens įrengtame kube tos visos susirenkančios ir vėl skylančios figūros sudaro siužetines grandis, primenančias barokinės bažnyčios skliautus, kuriuose kiekviena detalė, kiekvienas skulptūrinis ar ištapytas „judesys“ čia pat jungiasi su greta esančiu siužetu, o jų visuma pažadina išgyvenimus. Spektaklyje šokėjas, kaip čia pat danguje sučirškęs kregždžiukas, savo veržlumu, dinamizmu plastinį piešinį paverčia monumentalia forma.

 

 

Šokio spektaklis „Stabat Mater“ (Giovanni Battista Pergolesi) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Trys balti, ilgi suolai naudojant vertikaliai tampa nukryžiavimo vieta, tačiau ir šio vaizdo ar prasmių choreografas neafišuoja. Jis tik užsimena, „surenka“ šiuos chrestomatinius įvaizdžius ir čia pat viską „išrenka“. Tokiomis minutėmis vėl įsigali muzikos dominantė, baletas tampa opera. Toks menų junginys, kuomet nesiekiama dominuoti, o skleidžiama prasmių simfonija, priklauso ne meno amatininkams, o Dievo pateptiems menininkams.

Ir visai nesvarbu, kad spektaklis „Stabat Mater“ buvo pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ dar 2013 metais. Jausmo perkelti neįmanoma. Puiki menininkų grupė ne pakartojo, o sukūrė įtaigų kūrinį, kuriame neabejotiną vaidmenį atliko aplinkos peizažas, keliamatė, keliasluoksnė spektaklio erdvė. Pergolesi muziką nuo šiol ne tik girdėsime, bet ir regėsime į tamsą grimztančiame unikaliame Klaipėdos elinge.

Stravinskis vandenyje

Šmaikštusis Ernestas Parulskis pasakė, kad tokiose sąlygose, kuriose buvo sušoktas Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“, galėtų gimti „Gulbių ežeras“. Čia nieko šokti nereikėtų, visos gulbės galėtų tik plaukti…

Ar kas nors galėtų pagalvoti, kad kūrėjai tokie puikūs fizikai? Jie taip paskaičiavo vandens kiekį ir jo padavimo vietas, kad baleto atristai ne tik plaukė, bet ir sėkmingai sušoko „Šventąjį pavasarį“. Prie Baltijos jūros ir dar laukiant lietaus (nes prognozės Klaipėdoje nuolat piešia lietaus lašelius), scenoje vanduo – lyg ir per daug, bet jo stichija tapo tiek pat svarbi, kaip ir visi kiti spektaklio komponentai.

Pirmą vakarą „Šventasis pavasaris“ nebuvo toks šventas. Jis pasirodė grubesnis, nuobodesnis už „Stabat Mater“, tačiau antrą vakarą, kai gamta smarkiai sujudo, kai pakilo vėjas, kuris buvo ne tik juntamas, bet ir bandė „kovoti“ su muzikos įrašu, puiki šokėjų trupė – Daria Verovka, Iryna Suslo, Viktorija Galvanauskienė, Grytė Krstic, Oleksandra Borodina, Ksenija Jermakova, Maksym Sidenko, Tymur Orobchenko, Arshak Gyozalyan, Roman Semenenko, Illia Temchenko, Mykhailo Mordasov – tiek įsismarkavo, kad Stravinskį pavertė kovos su gamtos stichija simboliu. Jeigu šiais laikais menininkams netenka maištauti ieškant naujų formų, tai tam tikra ekspresija ir įniršis įgyja naujus atspalvius, naujas prasmes. Baletas, dar 1913 m. Paryžiuje sukėlęs didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, Klaipėdos muzikinio teatro repertuare, reikia tikėtis, atrodys kaip vienas moderniškiausių spektaklių.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Iš pradžių atrodė, kad „Šventojo pavasario“ atlikimo kultūra smarkiai kontrastuoja su „Stabat Mater“. Nors girdėjome puikų Valerijaus Gergievo diriguojamo Kirovo orkestro įrašą (2001), bet tai juk – ne gyva muzika. Be to, ir pati XX a. pradžios muzika smarkiai kontrastavo su XVIII a. pradžios šedevru. Tačiau šis akivaizdus kontrastas ėmė greitai tirpti. Pagoniškos Rusios gyvenimo vaizdai Edwardo Clugo interpretacijoje paslaptingu būdu ėmė kalbėtis su „Stabat Mater“.

Choreografas pavertė regimu tai, apie ką pats kabėjo (o tai ne taip dažnai nutinka tarp kūrėjų): „Abu baletus sieja centrinė figūra – moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Man atrodo, toks susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia, labiau būdinga moterims. „Stabat mater“ atveju moteris turi priimti nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Įdomu stebėti, kaip per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos.“

Nors „Šventojo pavasario“ dailininkai buvo kiti, nei „Stabat Mater“ (scenografas Marko Japelj ir kostiumų dailininkas Leo Kulaš), tačiau ir kolorito prasme, ir tam tikru asketiškumu jie turėjo nemažai bendro su „Stabat Mater“ vaizdine kultūra. „Šventojo pavasario“ kūno spalvos triko ar merginų ilgi, į kasas supinti plaukai ne tik unifikavo vaizdą, bet ir suteikė galimybę laisvai judėti, šokti ir vandenį savo plaukais taškyti it vandens žarnomis.

Šokant tam tikras scenas, ypač jungiantis į išilgines kompozicijas ir vėl skylant į pavienius kūnus, kilo tam tikros asociacijos su pirmuoju baletu. Sąmoningai jų choreografas nesiekė, tiesiog įdomu tai, kad du visiškai skirtingi baletai įgavo vieno kūrinio pamušalą. To pakako, kad rastųsi bendra spektaklio harmonija. Žiūrovams buvo leista savarankiškai įvertinti skirtingas spektaklio dalis ir tuo pačiu jas regėti kaip visumą. Mene tai nėra dažnas atvejis. Paprastai vienaveiksmiai baletai ir suvokiami kaip visiškai skirtingi kūriniai, ypač kai juos skiria kelių šimtų metų muzikos istorijos „žirklės“.

Dėl ko Stravinskis Klaipėdos elinge atrodė taip siautulingai? „Šventasis pavasaris“ vyko jau visiškoje tamsoje, kuomet – nei paukštukų, nei laivų, tik šviesos tolumoje. Tačiau pati muzikos ekspresija užaugino tokį įniršį, kad vanduo tapo ne menine išraiškos priemone, o absoliučia būtinybe. Clugas vandenį įvedė jautriai ir atsargiai. Net pirmieji judesiai, pirmosios šokėjų kompozicijos ant vandens – lyg pasibandymai. Šokėjai sukasi apie savo ašį atsargiai, tarytum „pasitikrindami“. Tuo pačiu, ir žiūrovai apsipranta, nes netrukus artistai taip įsismarkauja, kad scena tampa tikra čiuožykla, rodos, šokėjai ne patys čiuožia, bet juos kažkas veža.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Igoris Stravinskis) | Martyno Aleksos nuotr.

 

Pasirodo, šokėjai – tikri vandens karaliai: jie taip įvaldė šią stichiją, kad tapo ne jos vergais, o dalimi. Clugas tuo ir ypatingas, jis labai taikliai, nematomomis siūlėmis sujungė skirtingiausius kūrinio komponentus, išlikdamas nuoseklus ir pagrįsdamas kiekvieną sceninę abstrakciją. „Šventasis pavasaris“ tapo atviru procesu, kai visi paslankiausi kūrinio komponentai jautriai styguojamame ansamblyje įgijo estetinio stabilumo. Kitaip tariant, „Šventajame pavasaryje“ „atsitiktiniai“, sunkiai iš anksto numatomi dalykai buvo profesionaliai ir jautriai apskaičiuoti. Spektaklyje vanduo padėjo slysti ir judesiui, ir minčiai.

Klaipėda – jūrinis miestas, į kurį verta važiuoti dėl teatro!

Choreografas

Edward Clug

Choreografo asistentas

Gaj Žmavc

Scenografas ir kostiumų dailininkas

Jordi Roig

Scenografas

Marko Japelj

Kostiumų dailininkas

Leo Kulaš

Šviesų dailininkas

Tomaž Premzl

Muzikos vadovas ir dirigentas

Tomas Ambrozaitis

Informacija:

Premjeros data:

2021-08-13

Vieta:

Žvejų rūmų Didžioji salė, Klaipėda

Kaina:

10.00 €, 15.00 €, 20.00 €

Pradžia
39 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
41 min.
Pabaiga
Atlikėjai
person profile image
Ksenija
Jermakova
Solistė
person profile image
Danylo
Butenko
Solistas
person profile image
Iryna
Suslo
Solistė
person profile image
Illia
Temchenko
Solistas
person profile image
Daria
Verovka
Solistė
person profile image
Arshak
Gyozalyan
Solistas
person profile image
Oleksandra
Borodina
Solistė
person profile image
Roman
Semenenko
Solistas
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
person profile image
Viktorija
Stanelė
Sopranas
person profile image
Beata
Ignatavičiūtė
Sopranas
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro
styginių grupė
person profile image
Narine
Stepanyan
Vargonai

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.