bernardinai.lt, 2021 02 09
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreografo Roberto Bondaros dviejų dalių spektaklio „Faustas“ premjera įvyko 2020 d. gruodžio 25 d. LRT PLIUS kanalu. Šiuo kūriniu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras dar kartą minėjo reikšmingą 200-ąjį jubiliejų.
Dėl pasaulinės pandemijos įvesto karantino teatras spektaklį pritaikė vaizdo transliacijai, todėl „Faustas“ savo gyvavimą pradėjo stebimas televizijos ekrane. Žinoma, teatras, gyvo atlikimo scenos menai reikalauja kūrėjų ir žiūrovų bendro buvimo čia ir dabar. Įrašas, net ir tiesioginė transliacija, neatstoja gyvo patyrimo. Tačiau esamomis sąlygomis, akcentuojant spektaklio įrašo kokybę, netgi galima ir verta džiaugtis.
Stebint įrašą, kamera suteikia galimybę išvysti mažiausius akcentus, kuriuose dažnai slypi didi prasmė; nors, žinoma, žiūrėdamas nufilmuotą vaizdą netenki galimybės pats rinktis žiūros kryptį, norimą dėmesio objektą, prarandi teisę valdyti sukoncentruoto stebėjimo laiką. Nepaisant tam tikrų ribojančių trūkumų, svarbu suvokti, kad vaizdo įrašas tarsi paneigia teatro, gyvo judesio scenos meno kūrinio efemeriją – ir šiandien LRT mediatekoje galima pasižiūrėti KVMT šokio spektaklio „Faustas“ įrašą, o tai dar labiau stiprina norą išvysti spektaklį gyvai.
Choreografas R. Bondara ir spektaklio muzikos vadovas, dirigentas statytojas Modestas Barkauskas pasakojamai istorijai puikiai parinko muziką. Trijų skirtingų tiek gyvenimo epocha, tiek kūrybos stilistika, pačia muzikos leksika kompozitorių: Arvo Pärto, Wolfgango Amadeus Mozarto, Frédérico François Chopino, kūriniai ir džiazo improvizacijos savitai ir tikslingai plečia prasminį „Fausto“ lauką.
Spektaklio pradžioje matoma juoda scena, tik kelios apšviestos, pilkos įstrižai lenktos plokštės kuria aukštos erdvės įspūdį. Centre – lova, paklota balta patalyne, ir nugara į žiūrovus sėdintis vyras – Senas Faustas (baleto šokėjas Arshakas Gyozalyanas). Jam persirengti padedant Wagneriui (šokėjas Ričardas Jankevičius), regimas itin išraiškingas, fiziškas, raumeningas kūnas. Nebyliai Wagneris pasiūlo ramentus, Faustui atsisakius, perkelia jį iš lovos į neįgaliojo vežimėlį. Tai kelia klausimus: kodėl šis žmogus negali pats visavertiškai judėti? Kas nutikę, kad jam reikalinga pagalba, ramentai, vežimėlis? Kūnas pats savaime atrodo sveikas ir netgi stiprus, galbūt tai gyvenimo padariniai, galbūt liga ar patirta trauma…
Wagneris atneša Faustui puodelį kavos, o tada senyvas ar tiesiog nuo gyvenimo atsiskyręs vienišas vyras stebi gyvybinių funkcijų parametrus vaizdo projekcijoje. Žmogaus ribotumą, depresyvią nuotaiką, liūdesį, gailestį ar gyvenimo ilgesį stiprina A. Pärto styginių muzika. Vaizdo projekcija pasikeičia – išvystama jauna mergina, šokanti nugara į ekraną. Neilgai trukus projekcijose pasirodo mažametis berniukas, jis apsikabina su mergina, laimingas šypsosi. Iš tiesų dailininkės Jagodos Chalińskos sukurtos vaizdo projekcijos iškalbingai papildo spektaklio istoriją. Wolfgango Johanno Goethe‘s drama „Faustas“ prasideda pavasarį, švenčiant atgimimą – prisikėlimą. Būtent tai ir simbolizuoja šokančios merginos vaizdinys. Vaiko laimė motiniškame glėbyje, jų artuma – Fausto atsiminimų ar lūkesčių realybė, visiškai priešinga jo gyvenimo tikrovei – didžiulių aukštumų juodumos tuštuma.
Pasigirsta W. A. Mozarto – laimės, džiugesio kūrėjo – muzikos garsai, ir Wagneris išveža Faustą į miestą. Ten laimingi žmonės šoka paties gaivališko gyvenimo siautulio choreografiją. Tai absoliuti prieštara Fausto itin lėtam judėjimui vežimėlyje. Senatvė, negalia tarsi atriboja žmogų, neleidžia įsilieti į bendrąjį būties ritmą. Atskirtį stiprina balta šviesa, krintanti ir visą kelią lydinti neįgaliojo ir jo vežimėlį stumiančiojo dueto figūrą, tai kitos, paralelios tikrovės vaizdinys. Galiausiai vienas šokėjų atneša Faustui fonendoskopą, kuris tarytum materializuojasi iš vaizdo projekcijų realybės, taip pabrėžiamas seno žmogaus sutelktumas į fizinės būklės stebėjimą, neretai ir neleidžiančiam visavertiškai gyventi, dalyvauti supančio pasaulio tikrovėje. Tai liudija projekcijoje matomos kapsulės, švirkštai – sergančiojo realybės įvaizdžiai.
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Spektaklio erdvės, skirtingos aplinkos įprasmintos vienu scenografijos sprendimu. Pilkos granito plokštės, kurios, besikeičiant apšvietimui, atstoja ir abstrahuotą miestovaizdį, ir gamtiškąsias vandens, dangaus slėpinių platybes, taip įsimbolinama pati visata. Tačiau ne visai teisinga sakyti, kad taip išspręstas visas „Fausto“ istorijos įvaizdinimas. Iš tiesų scenografė ir kostiumų dailininkė Martyna Kander bei asistentė Gustė Paškauskaitė labai funkcionaliai sumanė, kaip, atrodo, minimaliu būdu neribotai išplėsti sceną, joje vykstančio spektaklio idėjinį turinį. Taip pat ir veikėjų kostiumai, rodos, mažai kuo išskirtiniai, pažvelgus atidžiau prabyla tikslinga ir reikšminga spalva ar jos nebuvimu. KVMT „Faustas“ kalba ne tik muzika, choreografija, bet ir teatro dailės prasminių ženklų kalba.
W. J. Goethe‘s dramoje Faustas, grįžęs iš pavasarišką nubudimą švenčiančio miesto, parsiveda nekviestą svečią – juodą šunį. Šokio spektaklyje tai originaliai perteikiama: prie neįgaliojo Fausto vežimėlio pritvirtinant televizorių, kurio nespalvoto vaizdo ekrane aršiai loja šuo. Galima įvairiai interpretuoti šį vaizdinį – ar tai besipiktinančio vidinio Fausto pasaulio atvaizdas, ar, priešingai, išorinis pasaulis ir iš jo besiskverbiančios mintys, su kuo dabartyje dažnai susiduria žmonės, kai jų mąstyme skamba kitų diktuojamos suvokimo ir gyvenimo normų tendencijų dogmos. Faustas ramentu bando išjungti televizorių, nutildyti lojantį šunį, galiausiai jis ima piktintis savo neįgalumu, tai perteikiama emocingai paveikia šokio su ramentais choreografija.
Veikiai scenoje pasirodo jaunas juodai vilkintis Mefistofelis. Fausto šokis su ramentais virsta dueto choreografija pagal F. Chopino muzikos variacijas. Mefistofelis kiekvienu judesiu demonstruoja, išryškina Fausto silpnumą, pabrėžia jo negalią, žlugdo, žemina, išversdamas iš vežimėlio, atimdamas vieną po kito ramentus. Galiausiai pasiekęs savo, tarsi dar kartą akivaizdžiai įrodęs Fausto fizinės negalios tikrumą, privertęs susitaikyti ir pripažinti savo kūniškąjį pralaimėjimą ne tik šioje tarpusavio kovoje, bet apskritai gyvenime, juodasis demonas Mefistofelis ištiesia Faustui ranką. Taip be žodžių sudaromas ne tik jų taikos, bet ir patirčių bendrystės sandoris.
Spektaklis tęsiasi baro scena. Tolumoje muzikantai improvizuoja F. Chopiną, barmenė (Živilė Subačiūtė) aptarnauja keturis jau įsilinksminusius jaunuolius. Faustas su Mefistofeliu taip pat prie baro svaiginasi viena taure po kitos. Jaunuoliai tyčiomis ar ne užkabina Faustą, ir šis įsitraukia į muštynes, kuriose jis, akivaizdžiai pralaimėdamas, kaip marionetė keliauja iš rankų į rankas.
Mefistofelis nesikišdamas stebi, kol galiausiai lengvai apžaidžia muštynių scenos dalyvius. Iš tiesų jam pakanka spragtelėti pirštais, ir nutyla muzika, užgęsta šviesos, visi sustingsta be menkiausios judesio galimybės, o pats situacijos valdovas tuo metu sarkastiškai šypsosi. Galima sakyti, kad šokio spektaklyje Mefistofelis yra kaip lakmusas, jo veikimas latentinis, kaip ir vilkimi juodi drabužiai – kostiumas ir golfas aukštu kaklu. Juoda spalva pati savaime yra kaip atvira erdvė kiekvieno norimai suteikti prasmei. Atrodo, būtent toks ir yra Mefistofelis, jis tarytum neskatina, neprovokuoja Fausto veiksmų, nespendžia spąstų ir žabangų jam. Tačiau jo, rodos, nežymūs įsikišimai yra esminiai, tai likimiškai lemtingi Fausto istorijos įvykiai, įsukantys gyvenimo patirčių smagratį, kuris galiausiai ir sunaikina patį Faustą.
Besitęsiant baro scenai, jaunuolius pakeičia merginos, jos išsiveda Faustą šokti. Tačiau ne jis šokdina jas; džiazo grupei improvizuojant, žemas kontraboso tembras atliepia Fausto jauseną, jis tėra įrankis, instrumentas, įkaitas besilinksminančių kokečių rankose, vis labiau svaiginamas šokio sukinių ir alkoholio. Galiausiai senasis Faustas atsiduria prie veidrodžio, kurio atspindyje šalia savęs regi jaunuolį. Gurkšnis gėrimo iš vyno butelio, paduoto, žinoma, ne ko kito – Mefistofelio, ir veidrodis apsisuka – senasis Faustas lieka kitapus jo, atspindžio realybėje, o šiapus scenos – gyvenimo tikrovėje – jaunasis Faustas.
Galima sakyti, dabar tik prasideda istorija. Faustas susitinka Margaritą. Ją įkūnijanti Oleksandra Borodina gali sušokti viską, kaip ir įsimylėjusi mergina, visa galinti dėl savo meilės. O. Borodinai paklūsta visi sukiniai, jai lengva atlikti visus pakėlimus laikomai Fausto rankų. O. Borodina – šoka ne kūnas, šoka pati siela, kai matai šokančią O. Borodiną, atrodo, kad regi pačią šokio, baleto meno prigimties būtybę. Kiekvienas judesys, gestas – viskas išraiškinga, tikra, o vien ko vertas balerinos veidas, atspindintis Margaritos jausenas ir emocijas, visą jų kaitos paletę… Jose sutelpa visas Margaritos gyvenimas, ištisa ir bekraštė jos istorijos gelmė.
Faustas šoka su Margarita, meilė iš pirmo žvilgsnio, svaiginanti, svajinga, skraidinanti kūnus ir sielas. W. A. Mozarto muzikoje skleidžiasi jausmo choreografija, kaip gražiai, jautriai ir subtiliai perteikta Margaritos jaunystė, jos pirmojo bučinio saugojimas. Kol kas ją išsiveda motina (šokėja Kristina Gudelytė) ir brolis (baleto šokėjas Mykhailo Mordasovas). Tačiau, žinoma, demoniškasis Mefistofelis randa Margaritą, nuveda Faustą pas ją ir dar slapčia palieka papuošalų dėžutę.
Scenografė M. Kander nuostabiai įprasmino Margaritos pasaulį – stačiakampis dviejų geltonų sienų kambarys, – kad žiūrovai matytų jo vidų – kuriame tik viena balta jos lova. Tačiau nieko daugiau ir nereikia. Ta kambario dėžutė, lengvai judanti scenoje, tai atverianti merginos gyvenimą, tai paslepianti, apsukus konstrukciją, užveriant Margaritos būtį, paliekant žiūrovams prieš akis besikeičiantį šviesoje scenovaizdį.
Margaritos kambarys – šviesiausias, šilčiausias spektaklio elementas, kaip ir ji pati. Tai atliepia ir W. A. Mozarto muzika. Dar vienas tyrumo, meilės gimimo įvaizdis – ramunių pieva, kurios sprendimas panašiai, kaip ir Margaritos kambarys, sumanytas dailininkės M. Kander. Stačiakampis baltas pjedestalas, ant kurio, rodos, tikra pieva didžiažiedžių ramunių. Vieną jų nuskina Faustas ir įteikia Margaritai, o ši žaidžia visoms gerai žinomą myli–nemyli burtą. Jį tarsi užbaigia jau Mefistofelis duete su Faustu, šiam į veidą išpūsdamas visą saują baltų žiedlapių, kurie tarytum simbolizuoja nuraškysimą merginos nekaltybę.
Iš tiesų tai ir įvyksta, Margarita atsiduoda meilei Fausto glėbyje. Plastiškai, grakščiai patiriama gili ekstazė, pakėlimais kuriamos įstabaus grožio dueto figūros; o vėliau ir vienas po kito sukiniai ant žiedlapiais nubarstytos scenos grindų.
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Roberto Bondaros šokio spektaklio „Faustas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
O štai ir dar vienas, beveik nematomas, bet toks svarbus Mefistofelio veikimo, jo demoniškos galios apraiškos išsipildymas. Fausto rankomis jis perduoda Margaritai buteliuką, kuriame – mirtini nuodai. Ši nežinodama, aklai pasitikėdama mylimuoju, nors ir nujausdama kažką negero, ką byloja jos išraiška, įlašina kelis lašus motinai, kuri, vos paragavusi, krinta negyva. Raudona motinos suknelė – tarytum pranašiškas laukiančios mirties ženklas. Taip baigiasi pirmasis veiksmas.
Antrajame skamba gedulinga chorinė W. A. Mozarto „Requiem“, Margarita aprauda mirusią motiną. Duetinis šokis su broliu – tarytum jaunuolio tikrinimas sesers, ar ši nekalta – nekaltumą suprantant keliomis prasmėmis. Choreografijoje atsikartoja Margaritos šokio su Faustu judesiai, taip fizine kalba atskleidžiami tarpusavio santykiai, šeiminės dilemos. Tačiau čia pat pasirodo Faustas, dabar jau jis aiškinasi su Margaritos broliu. Žinoma, ir vėl lemtingai įsikiša Mefistofelis – Fausto rankose atsiranda peilis, ir jis nuduria Margaritos brolį. Mergina ieško nusiraminimo, gal ir atgailos bažnyčioje, kuri įprasminta vien šviesa – ant galinės sienos regima spalvomis spindinti vitražinė rozetė. Ne tik šiuo prasminiu akcentu, bet viso spektaklio metu regimas iškalbingas šviesų dailininkės Karolino Gębskos darbas. Tačiau ir šventykloje Margarita ne viena, ją apkabina Mefistofelis, tarytum demoniškos meilės apsėdimas, ji supančiota iki mirties.
Savo šviesiame kambarėlyje išvystama besilaukianti Margarita. Greitai ji jau su kūdikiu ant rankų, ir visi buities rūpesčiai tenka jai vienai; Faustas tuo metu merginų apsuptyje svaiginasi jų dėmesiu ir alkoholiu, geriamu jau ne taurėmis, buteliais, o kibirais…
Plaudama grindis Margarita rankose laiko kruviną skudurą – mirties ženklas, kurį pamato Faustas, nors ir būdamas toli. Vaizdo projekcijose, skambant F. Chopino muzikai, regimos Fausto klajonės miškais, smėlinga dykra. Galiausiai jis pasiekia gražiosios Elenos salą. Ji ant puantų pirštų galais, gulbės žingsneliais ateina pas Faustą. Elena (šokėja Alvina Krout) – ta pati spektaklio pradžios projekcijose regėta šokanti mergina. Ji turi ir mažametį sūnų (Povilas Kažukauskas).
Atrodytų, čia ir dabar Faustas atras ramybę; bet, deja, jiems miegant, Mefistofelis išsineša vaiką; vėl W. A. Mozarto „Requiem“, ir veikiai Elena praranda gyvybę, ji išnešama ant mergelių rankų. Ta pati baigtis, rodos, tenka ir Faustui, bet šis vaizdinys greitai pradingsta. Lieka juoda scena, jos centre – senasis Faustas neįgaliojo vežimėlyje, kurį bemat ištinka mirtis. Wagneris ir vėl ateina su kavos puodeliu, tačiau, skambant A. Pärto „Trisagion“, Fausto žemiškoji kelionė jau baigta.
KVMT šokio spektaklyje „Faustas“ dėmesys sutelktas į meilės liniją, atsisakyta Fausto kaip mokslininko, kaip gyvenimo pilnatvę norinčio patirti žmogaus vaizdinio; todėl ir Wagneris čia tik slaugas asistentas, o ne mokinys sekėjas; o Martos vaidmuo, tokio ryškaus charakterio personažo, turinčio savąją siužetinę liniją, išvis nekurtas, galima ją sieti su baro scenoje pasirodančia barmene.
Norint perteikti visą W. J. Goethe‘s dramą, reikėtų kurti daug ilgesnį spektaklį, todėl vienos temos pasirinkimas yra tikslingas. Choreografas R. Bondara, Lietuvoje pristatantis antrąjį spektaklį – 2013 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muziką pastatytas baletas „Čiurlionis“, – su kūrėjų komanda atliko puikų darbą – suteikė dar vieną savitą rūbą žinomai istorijai. Galima manyti, kad senasis Faustas vaizdo projekcijose ar savo mintyse retrospektiškai peržvelgia gyvenimą. Tai vertinga kiekvienam, idant būtų suvokta ir atsakyta, kas svarbiausia tau istorijoje, kuri vadinasi gyvenimas.
Mefistofelis – juodasis demonas, lydi kasdien, tai yra žmogaus pasirinkimų ir veiksmų lakmusas. Šokio spektaklis „Faustas“ – kaip seno žmogaus, patyrusio ar atsisakiusio patirti gyvenimą, reminiscencija, įprasminta meno kalbų sinteze, skambant džiaugsmo ir liūdesio natoms, o už viską garsiausiai meilei.
