Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Repertuaras ir bilietai

2024.02.07

18

30

Operetė
Jacques Offenbach ORFĖJAS PRAGARE

Pirkti bilietus

2 veiksmų operetė, atliekama lietuvių kalba
Libreto autoriai: Hector Crémieux, Ludovic Halévy
Libretą iš prancūzų k. vertė Virginijus Pupšys ir Audronė Grigienė-Olejniczak

Kaip danguje, taip ir žemėje. Šią patarlę patvirtina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistų pirmą kartą uostamiesčio publikai papasakota operetės „Orfėjas pragare“ istorija (ši viena populiariausių Jacques'o Offenbacho operečių Lietuvoje buvo pirmą kartą pastatyta režisieriaus Ginto Žilio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1997 metais). Operetės kūrėjai – kompozitorius J. Offenbachas ir libreto autoriai Ludovicas Halévy bei Hectoras Crémieux – pirmieji po savo pirmtakų Jacopo Peri (jo 1600 m. sukurta „Euridikė“ – pirmoji išlikusi opera!), Giulio Caccini, Claudio Monteverdi, Christopho Willibaldo Glucko ir Josepho Haydno rimtųjų operų išdrįso pasikėsinti į antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę neliečiamybę, jo siužetu sukūrę ironišką pamfletą. Jų Orfėjas – visai ne dievo Apolono sūnus, o paprastas provincijos muzikos mokytojas, kurio talentu ir nesibaigiančiu čirpinimu virtusiomis pastangomis pagriežti pačią gražiausią pasaulyje melodiją nė kiek nesižavi sutuoktinė – nusivylusi namų šeimininkė Euridikė. Tad jis nė kiek nenusimena, kai jo muzikavimo neapsikentusią žmoną apgaulės būdu pagrobia jos meilužis – žemės ūkio ir bitininkystės dievu Aristėju apsimetęs pomirtinio pasaulio valdovas Plutonas. Tačiau įvykdyti šeimyninę priedermę – susigrąžinti žmoną – Orfėjui liepia Viešoji nuomonė, antraip grasinanti sužlugdyti jo reputaciją ir karjerą konservatorijoje. Olimpe juos pasitinka iš nuobodulio į visokias nedorybes įnikusių dievų ir deivių kompanija, įtartinai primenanti imperatoriaus Napoleono III laikų išoriškai elegantišką, rafinuotais malonumais besimėgaujančią, bet nuo dykinėjimo gerokai pavargusią ir patvirkusią aristokratiją…

XIX a. antroje pusėje Napoleono III Antrosios imperijos laikų (1852–1870) Paryžius iš tiesų buvo klestintis modernus miestas ir pramogų pasaulio centras. Imperatorius inicijavo didžiąją Paryžiaus centro rekonstrukciją, kurios metu buvo griaunami viduramžius menantys pastatai ir nutiestos plačios magistralinės gatvės – tokios kaip Luvrą su tuo metu pastatytais Garnier operos rūmais jungiantis Operos prospektas ar Eliziejaus laukų alėja. Naujai atsivėrusiose erdvėse statomuose operos, operetės, dramos, komedijų teatruose vyko intensyvus teatrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ne tik aristokratai, turtingesni miestiečiai, bet ir jų išlaikomos vadinamojo demimondo atstovės – kurtizanės, kokotės, prostitutės. Po vakarinių vaidinimų pramogos tęsėsi kabaretuose, lošimo namuose ir pokylių salėse (neretai ir viešnamiuose), kur nuo XIX a. 5 dešimtmečio išpopuliarėjo tuomet amoraliu laikytas šokis kankanas. Ryškių pokyčių bei papročių laisvėjimo ženklų buvo galima pastebėti ir socialinėje srityje: po imperatoriaus įvykdytų reformų prancūzų darbininkams buvo suteikta teisė streikuoti, burtis į taikius susirinkimus, moterims – teisė stoti į universitetus.

„Naujųjų laikų“, „progreso“ dvasia atsispindi ir šioje siautulingoje, sarkastiškoje pasakoje apie šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo peripetijas, kurias užbaigia visus nesutarimus užglaistantis, džiugesį nešantis finalinis kankanas, kompozitoriaus pavadintas „pragarišku galopu“. Būtent ši J. Offenbacho operetė, pirmąkart suvaidinta 1858 m. kompozitoriaus įsteigtame Paryžiaus bufonų teatre (Théâtre des Bouffes-Parisiens) kaip dviejų veiksmų „komiška opera“ (opéra bouffon) ir vėliau išplėsta iki keturių veiksmų „operos-fejerijos“ (opéra féerie) su daugybe baletinių scenų, pastatyta 1874 m. Paryžiaus Gaîté teatre, „įteisino“ ir dar labiau išpopuliarino anuomet dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai draustą garsųjį Prancūzijos kabaretų šokį kankaną.

Pasak „Orfėjo pragare“ pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre muzikos vadovo ir dirigento Tomo Ambrozaičio, „kompozitoriaus tikslas kuriant šią operetę buvo scenoje pasijuokti ir galbūt net įkąsti to meto „valdžiažmogiams“, kurie nebuvo itin palankūs teatrui. Vaizdas čia – lyg kreivų veidrodžių karalystėje, viskas „Orfėjuje“ išversta į kitą pusę. Veiksmo tempas, scenų kaita žaibiški, dainininkai ne tik dainuoja, bet ir greitakalbe beria kalbamą tekstą, svaidosi ironiškomis replikomis. Offenbachas žengia su saliutais ir viską nupučia savo kelyje“. Jam antrina ir spektaklio režisierė Rūta Bunikytė: „vizualiai liekama arti pasakiško vaizdo, tik dievus nuleidžiame ant žemės: jie avi batus, dėvi kostiumus, skrybėles. Gal vienas kitas turi ragus, kanopas ar uodegą, bet jų poreikiai ir būdo bruožai yra žmogiški. Juos galime įžvelgti tiek kokiame politike, tiek kaimyne, tiek savyje. Geriausia komedija ta, kai valandą juokiesi iš to, kas vyksta scenoje, o apsivilkęs paltą susivoki žvelgęs į teatro sceną lyg į save veidrodyje. Euridikę galime palyginti su šiuolaikine moterimi, geidžiančia turėti daug sekėjų „Instagrame“, nemėgsčia buities, nenorinčia sėdėti prie puodų ir lakstyt paskui vyrą, kuris nerodo jai jokio dėmesio“.

Jacques‘o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ pastatymu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų. Jos autorius J. Offenbachas (1819–1880) – žydų kilmės violončelės virtuozas, kompozitorius ir dirigentas, laikomas operetės žanro pradininku, įkvėpusiu patį operečių karalių Johanną Straussą – gimė sinagogos kantoriaus šeimoje Kelne, kuris anuomet priklausė tai pačiai Prūsijos karalystei, kuriai priklausė ir Mėmelandas – Klaipėdos kraštas. Tiesa, keturiolikos įstojęs į Paryžiaus konservatoriją, J. Offenbachas likusią gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, būtent čia sukūrė beveik 100 operečių ir vienintelę savo operą „Hoffmanno pasakos“. Yra žinoma, kad ši opera XX a. pradžioje, tarpukariu buvo rodoma Klaipėdos vokiečių muzikiniame teatre. Pirmaisiais pokario metais, Klemenso Griauzdės rūpesčiu įkurtame Klaipėdos muzikinės komedijos teatre 1947 m. buvo pastatyta J. Offenbacho operetė „Perikola“. O gerokai vėliau, 1985 m. jau Klaipėdos liaudies operos teatras pristatė „Hoffmanno pasakų“ pastatymo premjerą, vainikavusią ilgą teatro trupės formavimosi ir profesinio augimo etapą.

I VEIKSMAS

Pirmas paveikslas: Euridikės mirtis. Prologe pasirodžiusi Viešoji nuomonė skelbiasi esanti patobulinta antikinio teatro choro versija – simbolinis personažas, moralės sergėtoja. Jos darbas – paaiškinti žmonėms, kaip jie turėtų elgtis, jei vadovautųsi protu, įvardyti, kas kaltas, o kas teisus. Savo vyrui neištikima moteris turėtų jos pasisaugoti, lygiai kaip ir svetimoteriauti linkęs vyras... Prieš pasišalindama Viešoji nuomonė pristato pagrindinę spektaklio veikėją – Euridikę – ir primena, kad ji viską stebės iš už kulisų, visada pasirengusi įsikišti į veiksmą kaip „dievas iš mašinos“.
Vaizdinga vietovė Tėbų apylinkėse. Euridikė dainuoja apie jos liūdną kasdienybę nušvietusią meilę kaimynystėje gyvenančiam piemeniui ir bitininkui Aristėjui. Slapčia nuo savo vyro Orfėjo ji palieka lauko gėlių puokštę prie mylimojo durų. Tuo tarpu Orfėjas, pats susižavėjęs jauna nimfa, iš tolo pastebi Euridikę, bet jos neatpažįsta. Pakerėtas dailios moters figūros, jis smuiku ima griežti aistringą melodiją manydamas, jog tai jo mylima piemenaitė. Tačiau geriau įsižiūrėjęs atpažįsta savo žmoną... Sutuoktiniai susiginčija, Euridikė reikalauja skyrybų. Ją siutina vyro abejingumas jai ir aistringas pasišventimas savo menui – nuobodžioms eilėms ir nuolatiniam čirpinimui jos nekenčiamu smuiku. Euridikė prisipažįsta mylinti Aristėją. Tuo tarpu Orfėjui rūpi jo reputacija ir karjera Tėbų konservatorijoje. Jis stengiasi nutildyti maištaujančią žmoną ir atsikeršija grieždamas savo genialų kūrinį – koncertą smuikui. Maža to, Orfėjas įspėja Euridikę pasisaugoti mažo siurprizo, kurį jis paslėpęs ten, kur ji susitikinėjanti su savo meilužiu... Euridikė išskuba perspėti Aristėjo, manydama, kad pavydus sutuoktinis paspendė jam žabangas.
Pasirodo avių kaimenės apsuptas Aristėjas ir užtraukia pastoralinę dainelę apie gyvenimo kaime malonumus. Netrukus paaiškėja, jog iš tiesų tai piemeniu pasivertęs mirusiųjų karalystės valdovas Plutonas. Euridikė vis dar nuoširdžiai tiki, kad Orfėjas sumanė atsikratyti jos meilužio Aristėjo ir perspėja, kad šis pasisaugotų. Apsimetėlis Plutonas rodo Euridikei, kad jokio pavojaus nėra, ją prisivilioja ir pabučiuoja. Piemuo atvirsta į dievą Plutoną, jo bučinys mirtinas, bet Euridikei net mirtis neatrodo baisi, kai jos mylimasis – pats pomirtinio pasaulio valdovas.
Sugrįžęs Orfėjas randa Plutono surašytą Euridikės atsisveikinimo raštelį. Jis nesitveria džiaugsmu pagaliau atsikratęs nemylima žmona. Tačiau tokį vyro abejingumą tuoj pat pasmerkia iš aukštybių pasigirdę choro balsai ir vėl pasirodžiusi Viešoji nuomonė. Ji pagrasina sugriauti Orfėjo akademinę karjerą, jeigu jis neparodysiąs gero pavyzdžio ateities kartoms: jis turįs keliauti paskui žmoną ir maldauti Jupiterio sugrąžinti ją į gyvųjų pasaulį. Orfėjas nenoromis paklūsta ir leidžiasi įtikinamas, kad garbė svarbiau už meilę.

Antras paveikslas: Olimpas. Olimpo kalne susirinkę dievai miega, išvarginti nuobodulio, apsvaigę nuo nektaro su ambrozija ir dievo Morfėjo siunčiamų sapnų. Juos pabudina deivės Dianos riksmas. Jai sužeidė širdį jaunas medžiotojas Akteonas, nepasirodęs sutartoje vietoje prie šaltinio. Didžiam Dianos pasipiktinimui jos tėvas Jupiteris prisipažįsta pavertęs Akteoną elniu, kad šis nekompromituotų dukters, medžioklės ir skaistybės deivės statuso. Saugodamas jos reputaciją bei mitologijos garbę jis sakosi paskleidęs gandus, jog ji pati jo paprašiusi nubausti Akteoną už mirtingajam nederamą elgesį. Jis ragina pabudusius dievus ir deives bent jau išlaikyti padorumą, nes juos nuolat stebi mirtingieji. Šie atsikerta, kad kam jau kam, o Jupiteriui nedera rodyti geros moralės pavyzdžio. Jis piktinasi „nepagrįstais“ šeimynykščių kaltinimais ir teigia nuolat sulaukiantis skundų bei įtarimų: Olimpo dievai skęsta nuodėmių liūne, o jam dar tenka kęsti ir nuolatinį žmonos pavydą... Dabar ji jam pavydi mirtingosios gražuolės Euridikės, kurią pagrobti iš gyvųjų pasaulio, jos manymu, įsakė jos vyras. Jupiteris kratosi atsakomybės ir sako pasiuntęs Merkurijų pašniukštinėti, kas galėtų būti už tai atsakingas. Jeigu jo įtarimai pasitvirtintų, kaltininkai būsią nubausti, o jo santuokinė ištikimybė išteisinta.
Pasirodo dievų pasiuntinys Merkurijus ir praneša Plutono karalystėje radęs nesibaigiančią linksmybę, tačiau neaptikęs paties pragaro valdovo. Jis grįžęs vos prieš valandą po kelių savaičių viešnagės žemėje su nuostabaus grožio moterimi. Jos vardas Euridikė. Junona džiūgauja – pagaliau jų šeimyniniai reikalai taisosi, o Jupiteris laukia į Olimpą pasiaiškinti iškviesto Plutono. Jis kaltina Plutoną pagrobus Orfėjo žmoną, šis pataikauja tėvui ir išsisukinėja, pašiepdamas tobulai blankią gyvenimo Olimpe kasdienybę. Pakurstyti gandų apie pragaro linksmybes Olimpo dievai ir pusdieviai sukyla prieš vyriausiojo dievo tėvo tironiją – beskonę ambroziją ir šlykštų nektarą kasdieninį, pasibaisėtiną Olimpo nuobodulį. Jupiteris klausia, ar jo vaikams ne gėda sekti paskui tokį nusikaltėlį kaip Plutonas, pagrobusį žmoną iš mirtingojo. Dievai primena pačiam Jupiteriui daugybę nesantuokinių meilės ryšių, dainuoja linksmus kupletus apie jo mitologinius meilės nuotykius. Tačiau dievams toliau aiškintis šeimyninius santykius sutrukdo į Olimpo kalną užkopęs Orfėjas su Viešąja nuomone.
Dievai surimtėja ir pasitinka atvykėlius visa savo didybe. Orfėjas, primygtinai spiriamas Viešosios nuomonės, nuolankiai prašo Jupiterio grąžinti jam žmoną. Jis užtraukia gerai žinomą ariją apie pagrobtą Euridikę, kuri tik suerzina dievų klausą. Užuot tęsęs jis įvardija pagrobėją – tai Plutonas. Jupiteris įsako Plutonui grąžinti Euridikę Orfėjui, o kad jo aukščiausioji valia būtų įvykdyta, pats žada vykti į pragarą. Dievai prašosi vykti kartu ir, vedami Jupiterio, visi leidžiasi į Plutono karalystę vaduoti Euridikės.

II VEIKSMAS

Pirmas paveikslas: Arkadijos karalius. Plutono valdose įkalinta Euridikė nuobodžiauja, jau beveik ima ilgėtis savo vyro. Jos prižiūrėti paskirtas požemių valdovo tarnas Stiksas, nuolat apgirtęs nuo Letos vandens, bando jai meilintis, be perstojo dainuodamas kupletus apie senus laikus, kai pats buvo Arkadijos valdovas. Jis teisinasi turįs nuolat gurkšnoti, kad užmirštų savo didingą praeitį ir susitaikytų su dabartimi, kai turįs paklusti Plutono įsakymams, kuriuos čia pat pamirštąs... Išgirdęs triukšmą, Stiksas skubiai paslepia Euridikę kitame kambaryje.
Į požemių karalystę nusileidęs Jupiteris reikalauja, kad Plutonas parodytų jam Euridikę. Plutonas toliau išsisukinėja ir, užuot vykdęs paliepimą, siūlo surūkyti taikos pypkę. Jis liepia Stiksui užrakinti ir saugoti nuo rūkalų apsvaigusį Jupiterį. Tačiau tarnui nepavyksta jo sulaikyti. Vis dar apkvaitęs jis klaidžioja po Plutono valdas ir aptinka Euridikę. Manydamas, kad jis yra musė, prisistato jai zvimbdamas. Euridikei patinka toks vaidmenų žaidimas ir ji pasiduoda nepažįstamojo meilinimuisi. Jupiteris atskleidžia savo dievišką tapatybę, žada ją išgelbėti ir nusinešti į Olimpą, nes pats jos geidžia. Euridikė sutinka: kaip gali mirtinga moteris nenorėti to, ko geidžia dievas?

Antras paveikslas. Puota pragare. Olimpo dievai puotauja pragaro pokylių salėje. Tarp jų – ir bakchante apsirėdžiusi Euridikė, daina pašlovinanti dievą Bakchą. Jupiteris vis bando tyliai pasprukti su Euridike, bet kaskart jo planus sutrukdo kvietimas šokiui. Jupiteris temoka šokti nuobodų senovinį menuetą. Visi toliau lėbauja ir linksminasi, įsisuka pragariškas galopas. Staiga pasigirsta Orfėjo smuiko melodija. Pasirodęs Orfėjas vėl kreipiasi į Jupiterį. Šis nenoromis sutinka grąžinti jam Euridikę, bet su viena sąlyga: kad ir kas nutiktų, jis privaląs išsivesti žmoną iš pragaro į ją nėkart neatsigręžęs. Viešoji nuomonė akylai stebi, kad Orfėjas laikytųsi vyriausiojo dievo nurodymo.
Nenorėdamas paleisti Euridikės, Jupiteris paleidžia žaibą. Po Orfėjo kojomis nukrinta žiežirba, jis atsisuka į Euridikę, pasigirsta griaustinis... Euridikė grįžta linksmintis į dievų puotą. Viešoji nuomonė nepatenkinta, tačiau Orfėjas visiems laikams atsikrato žmonos. Plutonui Euridikės irgi jau gana, taigi visi lieka patenkinti ir laimingi vėl šoka.

JŪRATĖ KATINAITĖ Dieviškai skambantis pragaro kankanas
+

 

www.7md.lt Nr. 32 (1353), 2020-09-25

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – Jacques’o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“

 

Scena iš operetės „Orfėjas pragare“. KVMT nuotr.Scena iš operetės „Orfėjas pragare“. KVMT nuotr.

 

Kaip sakoma, humoras – dalykas rimtas, tad operetė šių dienų statytojams yra tarsi sunkioji artilerija, su kuria netyčia gali susisprogdinti. Rafinuotas humoras ir elegancija – aristokratiškas derinys, nuobodžiaujančios aukštuomenės dykinėjimo stilius, įvaldytas XIX a. Europos didmiesčiuose, kur ir tarpo operetė. XX a. kataklizmai nustūmė operetę į laisvalaikio užribius, iškėlę demokratiškesnę miuziklo formą ir popdainos žanrą. Tik Austrija, ilgėdamasi savo imperinės praeities, vis dar sėkmingai puoselėja operetės tradiciją, investuodama į šio žanro specifikos įvaldymo ugdymą. Visur kitur operečių atlikimas gana keblus. Dainininkams reikia paslankaus, didelio diapazono balso, gerai įvaldytos smulkios technikos, sklandaus perėjimo iš dainavimo į kalbėjimą. Negana tokių akrobatinių vokalinių užduočių, dar būtina gracingai judėti ir puikiai šokti! Jei viso to nėra, žiūrovų laukia didelis nesmagumas ir gailestis, sumišęs su pasidygėjimu. Todėl rimti režisieriai ir dainininkai vengia operetės, o nerimti dažniausiai užsiima žiūrovų kankinimu.

 

Štai su tokiu nusiteikimu rugsėjo 18-osios vakarą įsitaisiau Klaipėdos Žvejų rūmų salėje, kur Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė Jacques’o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą. XIX a. Paryžiuje klestėjo „demimondas“ – kurtizanės, prostitutės, kokotės, kabaretai ir, žinoma, viešnamiai. Intelektualų ir bohemos salonuose diskusijų temos taip pat buvo drąsios. Visa tai paveikė prancūziškąją operetę – juslingesnę ir drąsesnę už vienietiškąją. Operetėje „Orfėjas pragare“ (1858), kurią Offenbachas išdidžiai vadino komiška opera (opéra bouffe), autorius ne tik panaudojo kankaną, kuris dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai tuo metu buvo draudžiamas, bet ir pačios operetės siužete (libreto autoriai Hectoras Crémieux ir Ludovicas Halévy) stipriai per dantį patraukė antikinį graikų mitą apie Orfėją ir Euridikę, lig tol nuo Claudio Monteverdi iki Christopho Willibaldo Glucko ir Josepho Haydno operos scenoje regėtą tik tragedijos pavidalu. Offenbacho herojai – vienas kitam įgrisusių sutuoktinių pora; Orfėjas pasinėręs į kūrybos ir konservatorijos reikalus, tad jam tik trukdo nuobodžiaujanti Euridikė, mezganti romaną su kaimynu Aristėju. Kūrinyje dekonstruojama graikų mito fabula, virtuoziškai žongliruojama archetipais, priskiriant jiems priešingas prasmes, kartkartėm lyg prieskonių įmetant aliuzijų į operetės autorių laiką. Pastarąją idėją lyg teniso kamuoliuką pagavo klaipėdietiškojo pastatymo režisierė Rūta Bunikytė ir galbūt libreto į lietuvių kalbą vertėja Audronė Grigienė-Olejniczak, užmetusios keletą replikų ir iš mūsų dienų aktualijų.

 

R. Bunikytės kūrybinėje biografijoje – nemažai miuziklų ir operečių, pastatytų KVMT, o „Orfėjo pragare“ estetika rodo įgytą patirtį bei muzikinio teatro vingrybių, kuriose dažnai sprandą nusilaužia teatro grandai, išmanymą. Tai tik dar sykį įrodo, kad operetės, miuziklo režisūra – irgi talento bei įdirbio reikalaujanti specifinė profesija, kiek kitokia nei operos ir visiškai kitokia nei dramos teatro.

 

Šio pastatymo didžioji sėkmė – scenografija ir personažų kostiumai, kuriuos neįmantriai, minimalistiškai, estetiškai vientisai sukūrė dailininkė Renata Valčik, įkūnydama režisierės idėją matyti spektaklį kaip nuolatinį judėjimą tarp dangaus ir pragaro, todėl pagrindinė scenografijos detalė – laiptai, kuriais herojai juda tai vedami savo dieviškos prigimties, tai nuodėmių tempiami pragaro link. Dieviškojo baltumo fone nuostabaus grožio suknelėmis sklaidosi gundymams neatsparios moteriškosios dievybės, o dievai lyg politikai su smokingais ar idealiai prigludusiomis eilutėmis šmirinėja su spiečiais dviprasmiškų minčių. Visą šią spalvų ir siluetų harmoniją lyg peiliu kartkartėmis rėžteli įspūdingoji Viešoji nuomonė (Dalia Kužmarskytė) – pusiau vyras, pusiau moteris, „su daugeliu veidų“ –  aukščiausioji jėga, kurios bijo net nuodėmių valdomi dievai.

 

Premjeroje matėme daugiausia jaunąją teatro kartą – gražius, gracingus solistus. Vokalinė spektaklio pusė tokių komplimentų kol kas nenusipelno. Pirmojo veiksmo jaudulį ir balsų virpulį dainininkai daugmaž įveikė antrame ir daugelis atskleidė savo galimybių potencialą. Yra kur tobulėti. Netruks prabėgti laikas, ir uostamiesčio centre išdygs naujasis teatro pastatas, kuris, kaip įprasta naujoms erdvėms, ims traukti ne tik publiką, bet ir artistus iš toliau, tad jauniesiems klaipėdiečiams metas sustiprinti savo vokalines pozicijas, idant jie taptų naujosios scenos spiritus movens. Išskirčiau Euridikę – Beatą Ignatavičiūtę. Gaivus jos tembras, artistinis paslankumas teikia didelių vilčių kaip ateity puikaus koloratūrinio soprano, ryškiosios Klaipėdos primadonos Ritos Petrauskaitės įpėdinės.

 

Komplimentai skrieja spektaklio muzikos vadovui, dirigentui Tomui Ambrozaičiui už gerai parengtą orkestrą ir subalansuotą spektaklio visumą. Puikiai padirbėjo ir choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), o dar šauniau – baleto trupė (choreografė Inga Briazkalovaitė), suteikusi nepakartojamų estetinių potyrių.

 

„Orfėjas pragare“ – stiprus koziris KVMT repertuaro dėlionėje. Spektaklio kūrėjai gaiviai pristatė operetę be pabrėžtinių nuorodų į aktualijas, pasitikėdami veikalo gyvybingumu, kurį tik reikia skvarbiai įžvelgti ir išskleisti žiūrovams. O žiūrovai tuomet nusiramina, pasitikėdami statytojų profesionalumu, ir džiaugiasi puikia pramoga.

ALGIS BŪGA „Orfėjo pragare“ recenzija. Kas yra slaptasis operetės ginklas?
+

 

lrytas.lt, 2020-09-22

 

Įdomi ta muzikos žanrų istorija. Štai šimtmečiais gyvuojanti opera vis sulaukia kritikos ir kaltinimų sustabarėjimu, štampais. Jai pranašaujama žanro mirtis, ji bandoma „gaivinti“ moderniais ir net išaukiančiais režisūriniais sprendimais. O gyvuoja, nors tu ką... Ir ne tik gyvuoja bet yra vienas populiariausių, lankomiausių, publikos mėgstamų žanrų.

 

O operetė? Kompozitorių pamiršta, garsiausių nūdienos režisierių nevertinama, lyg ir apskritai mirusi muzikos kritikų požiūriu – tačiau yra itin publikos mėgstama, žinomiausių pasaulio teatrų ir solistų repetuaruose atliekama.

 

Kad operetės poreikis nemažėja, liudija ir rugsėjo 18 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Jacques Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjera. Pilnoje, kiek tik leidžia nūdienos aplinkybės, žiūrovų salėje, išmatuotomis temperatūromis, susodinti reikiamais atstumasi ir šachmatų tvarka, žiūrovai laukė, sulaukė ir patyrė prancūziškos operetės katarsį.

 

Ši J. Offenbacho operetė yra gan retas svečias Lietuvos muzikinių teatrų scenose, nors atskiri jos numeriai koncertinėse programose atliekami itin dažnai. Painus libretas, sudėtingi muzikiniai numeriai ar kuo nors ypatinga atlikėjų sudėtis, kur slypi tas slaptas operetės kovos su užmarštimi ginklas?

 

Pirmasis žanro pavyzdys

 

J. Offenbacho (1819–1880) operetė „Orfėjas pragare“ kompozitoriui to net nenumačius tapo pirmuoju šio žanro pavyzdžiu pasaulio muzikos istorijoje. 1858 m. jo sukurtas ir pastatytas kūrinys pelnė jam „operetės tėvo“ titulą. Šiam žanrui su kai kuriomis išlygomis galima priskirti maždaug 100 jo muzikinio teatro scenai sukurtų kūrinių, nors pats jis operetėmis jų nevadino – apibūdindavo jas „muzikinėmis bufonadomis“, „reviu“, o dažniausiai „komiškomis operomis“.

 

„Orfėją pragare“ jis pavadino „opéra bouffe“. Ir tam buvo svarių priežasčių – pirmiausia ir ko gero akivaizdžiausia, kad pavadinimo operetė tuo metu tiesiog nebuvo. Kompozitorius, nusivylęs Paryžiaus „Opéra-Comigue“ požiūriu į jo kūrybą, Eliziejaus laukuose įkūrė savo teatrą „Théâtre des Bouffes-Parisiens“ ir pastarajame statė išimtinai savo sceninius kūrinius, kurie erzino ir pykdė to meto oficialius cenzorius, bet palaipsniui augino publikos susidomėjimą.

 

Sėkmė atėjo ne iš karto, keletas jo opusų nesulaukė jokio dėmesio. Bet „Orfėjas pragare“ pagal Hectoro Crémieux ir Ludovico Halévy siužetą viską apvertė aukštyn kojomis. Kodėl taip atsitiko? Pirmiausiai turbūt todėl, kad visa ši istorija vyko Paryžiuje. Mieste, kuriame telkėsi meno ir kultūros elitas, kuriame buvo išskirtinė publika – puikiai išmananti tiek Antikos mitologiją, tiek klasikinės operos žanro kanonus.

 

Pasikėsinimas į šių dviejų sričių neliečiamybę ir dar daugiau – į jų parodiją, sukėlė susidomėjimą, atkreipė vertintojų kritišką žvilgsnį. J.Offenbachas leido sau: pirma – parodijuoti neliečiamąjį Antikos mitą apie Orfėją ir Euridikę (meilės vedino dainiaus, keliaujančio į pragarą susigrąžinanti dievų pagrobtos mylimos žmonos, istoriją), antra – pasikėsino į pirmosios klasikinės operos Claudio Monteverdi „Orfėjas“ (1607 m.) neliečiamybę, netgi panaudojo operetėje žymiosios [Glucko – V.J.] Orfėjo arijos „Netekau aš Euridikės“ fragmentą.

 

Tai sulaukė dvigubo kritikos atsako, bet ir dvigubo publikos susidomėjimo ir tapo tikrąja operetės libreto ir muzikos sėkmės priežastimi. Galima tik pavydėti J. Offenbachui tokios publikos ir tokio rezultato. Vėliau jau tolstant nuo operetės gimimo laiko ir augant operetės populiarumui, publiką vis mažiau domino kompozitoriaus santykiai su mitologija ir klasikinės operos parodijavimas šiame kūrinyje, bet vis labiau viliojo ir tebevilioja spalvingi charakteriai bei subtili prancūziška J. Offenbacho muzika.

 

Jupiterio ir Plutono salono užkulisiai

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas drąsiai ir neapsigaudamas nėrė į J. Offenbacho partitūrą, vesdamas publiką kompozitoriaus ir libretistų nubrėžtais muzikinės ir siužetinės parodijos keliais.

 

Susibūrusi statytojų komanda – muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė Renata Valčik, choreografė Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas – sukūrė įtraukią dieviškojo ir pragariškojo pasaulių fejeriją.

 

Spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Tomo Amrozaičio vadovaujamas orkestras nuosekliai vedė klausytojus operetės partitūroje sudėliotos muzikinės dramaturgijos keliu. Jo mostams paklūstantys muzikantai atskeidė tikrąją J. Offenbacho muzikos prigimtį – žavūs, operos manierai artimi solo, duetai, kvartetai nepastebimai peraugo į operetei būdingus siautulingo šokio epizodus.

 

Ir taip kiekvieną kartą – iki spektaklio kulminacijos – visuotinio kankano, išjudinusio net ramiausiai nusiteikusius žiūrovus. Būtų nepadoru nepastebėti, kaip auga ir profesionalumu nepaliauja stebinti teatro orkestras, jau kelis sezonus džiuginantis savo garso kokybe, interpretacijų tikslumu, intonacija ir žanro pojūčiu (tik ką žavėjomės juo R. Wagnerio „Skrajojančiame olande“, E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ ir balete „Eglė žalčių karalienė“, W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“).

 

Teatro orkestrui nenusileidžia ir choras, vadovaujamas Vladimiro Konstantinovo. Anksčiau minėti operų pastatymai akivaizdžiai išaugino jo kūrybines galias. Šioje operetėje choras parodė profesinę brandą, tiek kaip žanro interpretuotojas, tiek ir kaip aktorines bei judesio užduotis scenoje įveikiantis kolektyvas.

 

R. Valčik scenografija žavėjo estetiška aplinka, nuosaikumu, prabanga bei netikėtomis nūdienos detalėmis (prabangi vonia, klozetas / sostas). Balta, juoda ir raudona – tai pagrindinės spektaklio spalvos, tiksliai atskleidžiančiios Jupiterio valdomo Olimpo ir Plutono aistrų ir nuodėmių valdomus pasaulius.

 

Ta pati scenografija abiejuose veiksmuose – laiptai tarp dangaus ir pragaro (o gal „kaip danguje, taip ir žemėje“) – šviesų dailininko E. Sabaliausko kūrybinės išmonės dėka tampa skirtingais pasauliais, skirtingomis vykstančio veiksmo vietomis. Bet laiptai yra laiptai, kai jie tampa kūrybine scenos aikštele, iššūkiai garantuoti visiems.

 

Atsikvėpti ant šios scenografės sukurtos vertikalios scenos neleidžia režisierės R. Bunikytės ir choreografės I. Briazkalovaitės duetas. Viename iš premjeros anonsų buvo skelbiama, kad šiame spektaklyje nešoka tik kolonos. Drįsčiau abejoti, nes dalis kolonų (veiksmo eigoje tarsi formuojamų iš tiulio) tampa tarsi gyvomis, slepiančiomis, viliojančiomis, intrigą slepiančiomis veikėjomis. Ir judesio tikrai daug – šoka visi – solistai, choras ir spektaklyje dalyvaujanti teatro baleto trupė, net abejoti imi – režisierės tai sumanymas, ar choreografės sprendimų viršenybė.

 

Pagrindinių teatro pajėgų vitrina

 

Operetė „Orfėjas pragare“ kiekvienam teatrui yra tarsi jo pagrindinių pajėgų – solistų – ekspozicija. 14 personažų, 12 solistų ( du personažai nedainuoja). Rugsėjo 18 d., kuomet teko stebėti spektaklį, jame dainavo tik Klaipėdos muzikinio teatro pajėgos. Reikia pastebėti, kad pajėgos tikrai solidžios. Spektaklyje – tiek jauni, tiek ir ilgamečiai teatro artistai. Jų kuriami vaidmenys įvairūs tiek savo sudėtingumu, tiek charakteriais.

 

Požemių karalystės valdovo Plutono / Aristėjo partiją tą vakarą atliko solistas Tadas Jakas. Bene antrąjį sezoną teatre dainuojantis solistas publiką sužavėjo savo švelniu ir subtiliu tembru, o organiška vaidyba sukūrė įtikinamą personažą jau nuo pirmojo savo pasirodymo scenoje („Aš esu Aristėjas, Arkadijos piemuo“).

 

Toliau – tikras ofenbachiško velniuko paveikslas – subtilus balsas ir talentingo gundytojo charakteris („Čionai jūs kvėpuojate Deivių ir Nimfų gardžiais kvepalais“). Jo velniškojo personažo įvaizdžiui labai padėjo ir išorinės detalės – kostiumas, grimas, ypač šėtoniška avalynė (net įdomu, kaip solistui pavyko su jais judėti, ką čia judėti – bėgioti laiptais aukštyn žemyn dainuojant).

 

Euridikės vaidmenį atliko solistė Beata Ignatavičiūtė. Žiūrovus ji sužavėjo jau pirmąja savo arija „Mirtis man šypsosi meilingai“, lengvai, lyg be pastangų įveikė ir „Ak! Liūdnas manasis likimas“. Tai partija reikalaujanti iš solisto ir profesionalaus atlikimo, ir subtilios vaidybos. J. Offenbacho muzika tikrai kietas riešutėlis – greitas tempas, daug aukštų natų bei virtuozerijos – visa tai solistės profesiniame arsenale.

 

Ypatingo publikos dėmesio sulaukė ir vienas žinomiausių operetės numerių – Euridikės ir Jupiterio duetas (dar vadinamas „Musių duetu“). Jupiterio vaidmenį spektaklyje atliko Muzikinio teatro grandas Mindaugas Rojus – artistiškumo, sceninio žavesio ir jo neatims niekas, ir šis jo kuriamas Olimpo valdovo Jupiterio vaidmuo tik dar kartą tai patvirtino.

 

Spektaklyje vaidmenis taip pat kūrė Kęstutis Nevulis (Orfėjas), Dalia Kužmarskytė (Viešoji nuomonė), Reda Jucevičienė (Junona), Gytis Šimelionis (Merkurijus), Oksana Auškalnytė (Diana), Šarūnas Juškevičius (Stiksas), Dina Mataitienė (Minerva), Vitalija Trinkė (Venera), Rasa Ulteravičiūtė (Kupidonas) ir kt.

 

O taip pat Kankanas – labiausiai žinomas operetės ir, ko gero, viso J. Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ muzikinis „veikėjas“, visų žinomas, publikos lauktas, sutiktas ovacijomis ir bravo šūksniais. Kas abejoja, gali tuo įsitikinti patys. Teatro sezonas tik prasidėjo.

Muzikos vadovas ir dirigentas

Tomas Ambrozaitis

Dirigento asistentas

Vytautas Valys

Režisierė

Rūta Bunikytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė

Renata Valčik

Šviesų dailininkas

Eugenijus Sabaliauskas

Choreografė

Inga Briazkalovaitė

Informacija:

Premjeros data:

2020-09-18

Trukmė:

2 val. 10 min. (su viena pertrauka)

Vieta:

Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai, Didžioji salė

Kaina:

12.00 €, 18.00 €, 26.00 €

Pradžia
01 val. 05 min.
I dalies pabaiga
20 min.
Pertrauka
II dalies pradžia
45 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Rita
Petrauskaitė
Euridikė
person profile image
Kęstutis
Nevulis
Orfėjas
person profile image
Aurelija
Dovydaitienė
Viešoji nuomonė
person profile image
Tadas
Jakas
Aristėjas / Plutonas
person profile image
Šarūnas
Šapalas
Jupiteris
person profile image
Ernesta
Stankutė
Junona
person profile image
Oksana
Auškalnytė-Mockuvienė
Diana
person profile image
Judita
Butkytė
Venera
person profile image
Rasa
Ulteravičiūtė-Kazlauskienė
Kupidonas
person profile image
Dina
Mataitienė
Minerva
person profile image
Aurimas
Raulinavičius
Merkurijus
person profile image
Virginijus
Pupšys
Stiksas
person profile image
Roman
Semenenko
Bakchas
person profile image
Tymur
Orobchenko
Morfėjas
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
choras
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2022-10-09

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.