Koncertas operos novatoriaus Giuseppe Verdi gimimo 210-ties metų sukakčiai paminėti
Lygiai prieš 210 metų, 1813 m. spalio 10-ąją Buseto komunos Le Ronkolė kaimelyje netoli Parmos miesto Šiaurės Italijoje gimė vienas didžiausių visų laikų operų kūrėjų ir reformatorių – Giuseppe Fortunino Francesco Verdi (Džiuzepė Fortuninas Frančeskas Verdis). Tiesa, tuo metu tokios šalies kaip šiandieninė Italija nė nebuvo – visa jos teritorija buvo susiskaldžiusi į daugybę mažų valstybėlių ir karalysčių, dalį jų valdė užsienio galybės: Austrijos-Vengrijos imperija šiaurėje ir Napoleono Bonaparto Pirmoji Prancūzijos imperija kitose Apeninų pusiasalio vietovėse, įskaitant ir Romos apylinkes. Kompozitoriaus gimtasis Le Ronkolė kaimelis, kaip ir visa Parmos sritis tuomet priklausė Prancūzijos viešpatavimo sferai. Tad Verdi gimimo liudijimas buvo išrašytas prancūzų kalba, o būsimojo kompozitoriaus vardas jame įrašytas kaip Joseph Fortunin François (Žozefas Fortuninas Fransua)…
Galbūt dėl to per visą jo kūrybą itin ryškia gija driekasi išsivadavimo iš svetimos valdžios jungo, tautos susivienijimo, XIX a. itališkojo Risorgimento – atgimimo gija. Užtektų prisiminti vien žydų vergų chorą iš ankstyvosios Verdi operos „Nabukas“ trečio veiksmo – „Va pensiero“ (Skriski, svajone) – italams puikiai suprantamą biblinę išsivadavimo alegoriją, tapusią neoficialiu italų atgimimo himnu, o kompozitorių pavertusią tautos didvyriu. Su šia melodija, dainuojama neregėtai gausios tautiečių minios, visų gerbiamas kompozitorius ir pirmojo Italijos parlamento narys buvo išlydėtas ir į savo paskutinę kelionę pirmaisiais XX amžiaus metais. Pasak paplitusios legendos, per šios operos premjerą Milano „La Scaloje“ (1842 m.) buvo ne tik nusižengta teatro taisyklei nekartoti operos numerių, kai patriotinio entuziazmo pagauta publika išsireikalavo šio choro pakartojimo, bet ir pirmą kartą pasigirdo šūkis „Viva Verdi!“ (Tegyvuoja Verdis!), kuriame kompozitoriaus pavardė buvo iššifruojama kaip akronimas „Viva Vittorio Emmanuelle, Re d‘Italia“ (Tegyvuoja Viktoras Emanuelis, Italijos karalius). Ir nors muzikos istorikai vėliau patikslino, kad bisui vis dėlto buvo atliktas kitas operos numeris, o minėtas šūkis imtas viešai vartoti gerokai vėliau, kone prieš pat Italijos suvienijimą 1871 metais, šie smulkūs faktiniai neatitikimai nė kiek nesumenkina Verdi muzikos galios įkūnyti epochos dvasią ir katalizuoti pokyčius.
Žinoma, ne vien politinės to meto realijos iškėlė Verdi į žymiausių italų operų kompozitorių gretas po jo pirmtakų Bellini, Donizetti ir Rossini. Gal ir banalu būtų teigti, kad svarbiausia prielaida jam iškilti ir tapti žinomam ne vien tėvynėje buvo išskirtinis muzikinis talentas. Bet vis dėlto būtent jo sugebėjimas ištrūkti iš griežtai kodifikuotų to meto operos žanrų konvencijų (britų operos tyrinėtojo Juliano Buddeno šmaikščiai pramintu „Rosinio kodeksu“, lyg nuoroda į tuo metu dalyje Italijos galiojusį teisyną – Napoleono kodeksą), nusikratyti iš anksto žinomų ir visuotinai taikomų receptūrų, kaip efektyviai pasiekti didžiausią efektą ir patenkinti klausytojų lūkesčius, o sykiu sintezuoti savo pirmtakų įtakas su savo ir amžininkų (ypač vienmečio Richardo Wagnerio) diegiamomis naujovėmis, lėmė tai, jog Verdi ne tik savo operoms suteikė individualaus, atpažįstamo stiliaus bruožų laikais, kai operoms rašyti pakako gerai įvaldyto metodo, bet ir jis pats tapo vienu didžiųjų operos novatorių bei madų diktuotoju. Savo ieškojimus Verdi intuityviai kreipė giliai psichologizuotos muzikinės dramos link, per specifinę bel canto manierą, melodinę frazuotę, melodeklamaciją siekdamas muzikos, žodžio ir herojų vidinės būsenos vienovės. Jo dramaturginiais atradimais vėliau rėmėsi visi nacionalinių operų (įskaitant ir lietuvių) kūrėjai, verizmo, ekspresionizmo operų kompozitoriai. Įvairiais modifikuotais pavidalais jais remiamasi ir iki šiol.
Šį vakarą, skirtą Verdi gimimo 210 metų sukakčiai paminėti, siūlome pasiklausyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų atliekamų ištraukų iš penkių skirtingais kūrybos laikotarpiais sukurtų Verdi operų: populiariajai trilogijai priskiriamų „Rigoleto“ bei „Traviatos“, prancūzų didžiosios operos žanrui priskiriamų penkiaveiksmių „Sicilijos mišparų“ ir „Don Karlo“ bei vėlyvuoju laikotarpiu kompozitoriaus naujai peržvelgtos ir papildytos istorinės dramos „Simonas Bokanegra“.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistams akompanuoja ir vakaro programą komentuoja pianistė Audronė Juozauskaitė.
PROGRAMA
Giuseppe VERDI (1813–1901)
Ištraukos iš operos „Don Karlas“ (1867):
Rodrigo arija O Carlo, ascolta…(IV v.), solistas Šarūnas Šapalas (baritonas)
Pilypo II arija Ella giammai m’amo…(IV v.), solistas Evert Sooster (bosas)
Pilypo II ir Markizo Pozos duetas (II v.), solistai: Evert Sooster (bosas), Šarūnas Šapalas (baritonas)
Ištraukos iš operos „Traviata“ (1853):
Violetos arija E strano… (I v.), solistė Rita Petrauskaitė (sopranas)
Žermono arija Pura si comme un Angelo… (II v.), solistas Šarūnas Šapalas (baritonas)
Violetos arija Addio dell passato… (III v.), solistė Rita Petrauskaitė (sopranas)
Ištraukos iš operos „Simonas Bokanegra“ (1857):
Jakopo Fiesko arija Il lacerato spirito… (Prologas), solistas Evert Sooster (bosas)
Jakopo Fiesko ir Simono Bokanegros duetas (Prologas), solistai: Evert Sooster (bosas), Šarūnas Šapalas (baritonas)
Ištraukos iš operos „Sicilijos mišparai“ (1855):
Procidos arija O Patria… O tu, Palermo… (II v.), solistas Evert Sooster (bosas)
Elenos bolero Mercé, dilette amiche, di quel leggiadri fior (V v.), solistė Beata Ignatavičiūtė (sopranas)
Ištraukos iš operos „Rigoletas“ (1851):
Džildos arija Caro nome… (I v.), solistė Rita Petrauskaitė (sopranas)
Kvartetas Bella figlia dell'amore… (III v.), solistai: Rita Petrauskaitė (sopranas), Ernesta Stankutė (mecosopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras), Evert Sooster (bosas)
Koncerto bendrarengėjas
