lrytas.lt, 2022-03-01

Savaitgalį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Antonino Dvorako operos „Undinė“ premjera priminė nusikaltimų žmoniškumui kainą.

Pasaulį audrinant protestams prieš karinę Rusijos invaziją į Ukrainą, atrodytų, ne laikas kalbėti apie operas. Vis dėlto menas net juodžiausiais laikais tampa žmonėms paguodos, stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu. Klaipėdos Žvejų rūmuose vasario 25–27 dienomis įvykusi, su Rusijos invazija į Ukrainą beveik sutapusi čekų klasiko A. Dvorako „Undinės“ premjera tragiškų įvykiu fone suskambo net aktualiau. Be to, uostamiesčio teatro kolektyvas tragediją išgyveno itin skaudžiai: jo baleto trupėje šoka daugiausia ukrainiečiai, šios tautybės artistų dirba ir orkestre, chore, kituose padaliniuose – visų mintys šiomis dienomis prikaustytos prie Ukrainos įvykių. Premjeros publiką teatras pasitiko šios šalies vėliavos spalvų instaliacija languose, o antrąją premjerą orkestras pradėjo Ukrainos himnu. Joje apsilankęs kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius kreipėsi į žiūrovus ragindamas padėti okupuojamai šaliai informacinio karo fronte.

Užčiuopė aktualią temą

„Vargas tam, kas žmogų pažino“, – dainuoja A. Dvorako operoje Undinė. Poetiško ir paslaptingo povandeninio ir vartotojiško žmonių pasaulių supriešinimas – naujojo spektaklio ašis. Daugiasluoksnis klasiko veikalas apie Vandenio dukros norą tapti žemiška moterimi iš meilės Princui ir virsmą amžinai klajoti pasmerkta, žmones vandenų gelmėse pražudančia žaltvyksle paklūsta įvairioms interpretacijoms.

Spektaklį kūręs tvarusis tandemas – režisierius Gytis Padegimas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė – pristatydami darbą pabrėžė ekologijos temą ir savo norą paskatinti publiką susimąstyti apie santykį su gamta, pajusti dėl jos nerimą. Veikale netgi yra eilutės: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“ Vis dėlto bene ryškiausiai jie atskleidė tapatybės, prigimties išsižadėjimo dėl iliuzinio tikslo ir atpildo už tai temą, pabrėždami nepritampančios nei tarp saviškių, nei žemiškame pasaulyje Undinės vienatvę ir dramą, dviejų pasaulių kontrastą.

Vaizduotė liejosi laisvai

Nemėgstantis operoje garažų ir buduarų estetikos G.Padegimas kūrinio idėjas perteikė poetiškai, natūraliai įpindamas į pasakojimą pajūrio publikai artimų detalių. Pagrindinė spektaklio dekoracija – amžiną gyvybės ratą simbolizuojanti arka iš lentučių scenos centre – priminė takelius kopose, vaizdo projekcijose šėlo Baltijos jūra.

Anksčiau uostamiestyje G.Padegimo režisuotą Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ įspūdingai apipavidalinę vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir „Undinėje“ stebino muzikalumu: vandens stichijos įkvėpta jų vaizdinė partitūra tarsi suaugo su nuostabia operos muzika. 

Povandeninio pasaulio idilę natūraliai pagyvino grakštus undinėlių šokis (choreografė Aušra Krasauskaitė). Kai kurios masinės scenos buvo sukurtos su kinematografiniu polėkiu.

Akį iškart rėžė tik Undinės ekstravagantiška išvaizda. Apskritai personažų kostiumai šiame spektaklyje kartais iškalbingesni už muzikines partijas: jų autorės vaizduotė liejosi laisvai perteikiant veikėjų charakterius ir vidines nuotaikas. Įdomiai aprengta ir visa Princo svita, tik jis pats, nepastovus, bevalis lepūnėlis, išvengė ryškesnių štrichų.

Surinko balsingą ansamblį

G.Padegimas neslėpė, kad estetiškam spektakliui buvo svarbūs ne tik aktoriniai solistų sugebėjimai, bet ir išvaizda. Pagrindinius vaidmenis premjerai rengė net trys solistų sudėtys. Dalis jų buvo dirbę su šiuo režisieriumi anksčiau ir dabar gavo progą ūgtelėti.

Pirmoje premjeroje Undinę dainavo operos scenoje dar nematyta Ona Kolobovaitė. Lyginant su kitais artistais, buvo justi jos patirties stoka, bet laikas leis perspektyviai solistei atsikratyti trūkumų. O Tomas Pavilionis Princą įkūnijo tiesiog nepriekaištingai – artistui nepaprastai tiko ir šis vaidmuo, ir vokalinė partija: jis užvaldė salę įkvėptai atliekamomis užburiančio grožio arijomis.

Ryškiu įvaizdžiu ir galingu sopranu nustebino Princesę įkūnijusi Gabrielė Bukinė. Neseniai gėrėjomės jos trapia Violeta „Traviatoje“, o „Undinėje“ ji efektingai persikūnijo į ugningo temperamento, ekstravagantišką damą. Įspūdingai Vandenį dainavo Kšištofas Bondarenka, įtaigi buvo Dalios Kužmarskytės Ragana.

Spektaklį jaukiai pagyvino judri ir balsinga Virėjuko (Vita Merkytė) ir Girininko (Farshadas Abbasabadi) porelė. Iranietis choristas F.Abbasabadi šia solo partija debiutavo operos scenoje ir lietuviškai ją padainavo net raiškiau už daugelį lietuvių.

Vargu ar pasiteisino garsiausios A.Dvorako operos vertimas į lietuvių kalbą – spektaklyje norėjosi subtitrų, nes suprasti buvo įmanoma vos kelių artistų dainuojamą tekstą. Pagyrimų nusipelnė „Undinės“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis su teatro orkestru, įkvėptai perteikę klasikinio šedevro grožį, teatro choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), dar kartą įrodęs, kad ne tik gerai dainuoja, bet ir šoka.

Jubiliejų atšventė teatre

„Undinės“ kūrėjai džiaugėsi, kad Lietuvoje retai statoma opera grįžo į repertuarą būtent vandenų krašte Klaipėdoje, o darnus ir gabus uostamiesčio teatro kolektyvas leido laisvai skleistis jų vaizduotei.

Ta pati statytojų komanda jau yra sulaukusi Klaipėdoje didelės sėkmės, pastačiusi E.Balsio 100-mečiui skirtą jo operą „Kelionė į Tilžę“. Simboliška, kad kurdamas uostamiesčio muzikiniame teatre G.Padegimas atšventė ir išskirtinę sukaktį – 70-metį. Šeštadienio spektaklyje režisierių šia proga kultūros ministro vardu pasveikino viceministras V.Gasparavičius.

„Smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalyti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, ar nesu dar kerpėmis apaugęs, ar mano veikla reikalinga ir vertinama. Parako dar turiu. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti!“ – džiaugėsi jubiliatas.

Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

7md.lt, Nr. 9 (1416), 2022-03-04

Ona Kolobovaitė (Undinė) ir Tomas Pavilionis (Princas) operoje „Undinė“. O. Kasabovos nuotr.

2022-uosius Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko iškilmingai – vasario 25, 26 ir 27 d. Žvejų kultūros rūmuose (teatro pastatas vis dar rekonstruojamas) pristatė pirmąją šių metų premjerą, Lietuvoje retai statomą čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko operą „Undinė“. Tai priešpaskutinė ir populiariausia iš dešimties kompozitoriaus sukurtų operų.

Po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto savo tikrojo populiarumo tolėliau už Čekijos ribų operai teko palaukti iki XX a. 8–9-ojo dešimtmečio. Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libreto autorius Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionalioje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu.

„Undinė“ Lietuvoje statyta tik dukart. Pirmoji premjera įvyko 1937 m. Kauno Valstybės teatre, antroji – 1972-aisiais, jau Kauno muzikiniame. Operos siužetas pasakoja apie miško glūdumoje tyvuliuojančio ežero pakrantėje gyvenančią undinę, kuri įsimyli žmogų – princą. Jos liūdesį pastebėjusiam tėvui undinė prisipažįsta norinti pati tapti žmogumi, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Laikydamasis nuomonės, kad žmonės – pikti ir žiaurūs, tėvas įnirtingai priešinasi dukters norui, tačiau ši įsitikinusi priešingai – žmonės spinduliuoja meilę. Galų gale supratęs, kad dukters atkalbėti nepavyks, tėvas sutinka jai padėti ir paprašyti raganos pagalbos, kad ši undinę paverstų žmogumi. Ragana sutinka išpildyti undinės norą, tačiau su viena sąlyga: jeigu princas jos neįsimylės, ji bus prakeikta, o jos mylimasis žus. Negana to, tapdama žmogumi undinė praras kalbos dovaną. Meilės apakinta ir įsitikinusi, kad jos jausmai nugalės visas kliūtis, mergina su viskuo sutinka. Undinė išgeria raganos paruoštą gėrimą ir krinta be sąmonės. Kitą rytą medžiodamas ežero pakrantėje princas pamato nuostabaus grožio merginą. Nors nepažįstamoji ir nekalba, apstulbintas jos grožio princas parsiveda ją į pilį ir netrukus paskelbia apie vestuves. Tarp į puotą besirenkančių svečių yra ir viena užjūrio princesė, kuriai nesuprantama, kaip princas gali vesti nebylę, tad ji nutaria pati užkariauti kilmingo jaunikaičio širdį. Netrukus savo tikslą pasiekia. Sukrėsta – atstumta ir nemylima – undinė sugrįžta prie gimtojo ežero, kur nuo jos nusisuka ir ją anksčiau mylėjusios seserys. Sielvarto apimtai undinei ragana pasiūlo vienintelę išeitį išsigelbėti: jei pati nužudysianti princą – vėl atvirsianti į undinę. Mergina šį pasiūlymą nedvejodama atmeta ir sviedžia raganos ištiestą peilį į ežero gelmę. Atsitokėjęs princas suvokia savo klaidą ir, beveik paklaikęs nuo skausmo ir apgailestavimo, puola prie ežero, tikėdamasis ten rasti mylimąją. Pagaliau suradęs, princas meldžia atleidimo ir prašo undinės sugrįžti. Mergina papasakoja apie prakeiksmą: po to, kai princas ją atstūmė, jųdviejų bučinys dabar jam reikštų mirtį. Nebematydamas prasmės gyventi be mylimosios, princas aistringai ją pabučiuoja ir miršta ant undinės rankų.

Spektaklio režisierius Gytis Padegimas prieš premjerą sakė: „Ši opera Lietuvoje mažai statyta, o publika, nors ją mėgsta, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimus žodžius ir šiandien kartojame kaip atradimą: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“ Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad Klaipėdos teatre radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė scenoje sukūrė apskritimo formos vertikaliai stovinčią konstrukciją, kuri pagaminta iš tokio paties medžio kaip pažintiniai takai, besidriekiantys per pajūrio kopas. Tarp konstrukcijos ribų ir vyksta visas spektaklio veiksmas, kurį papildo vaizdo projekcijų dailininko Linarto Urniežio sukurtos vizualizacijos, itin gerai derančios su veiksmu. Spektaklio koncepcijoje atsispindi ekologijos tema ir, panašiai kaip Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“, kuriame gamta kenčia drauge su žmogumi, čia projekcijos vaizduoja visą blogį – užterštus ežerus, upes, milžiniškus elektros stulpus vidury miško ar liepsnojančias girias. Drauge su laipsniškai kylančia muzikos dinamika projekcijos vaizduoja didėjančią dramą ir artėjantį susinaikinimą.

Spektaklio kostiumai šiuolaikiniai, atrodytų, neturintys nieko bendro su įsivaizduojamais pasakos veikėjais. Netgi negalime pasakyti, ką matome scenoje – žmones ar mitines būtybes. Tai darė įspūdį, nes sukurti neapibrėžiantį laiką ir aplinką nėra jau taip paprasta.

Šviesų dailininkas Andrius Stasiulis papildė scenografės ir vaizdo projekcijų autoriaus darbus. Šviesų menas šiame spektaklyje yra ryškus veikėjas, jautriai reaguojantis į išgyvenimus scenoje. Pabaigoje, palikusi mirusį Princą ir išnykdama tamsoje, Undinė perskrodžia erdvę, kuri, tarsi po vandeniu bandantys prasiskverbti saulės spinduliai, nuskaidrina povandeninį pasaulį.

Choreografė Aušra Krasauskaitė sukūrė povandeninio pasaulio šokius, kurie lydėjo Vandenio ir Undinės pokalbius, o pokylio scenoje choras ne tik dainavo, bet ir šoko. Sužavėjo nuoširdus ir atsidavęs choro artistų darbas (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas).

Pirmoje premjeroje vasario 25-ąją dainavo Ona Kolobovaitė (Undinė), Tomas Pavilionis (Princas), Kšištofas Bondarenko (Vandenis), Gabrielė Bukinė (Svetimšalė princesė), Dalia Kužmarskytė (Ragana), Rosana Štemanetian (Pirmoji laumė), Vitalina Trinkė (Antroji laumė), Ernesta Stankutė (Trečioji laumė), iranietis (dainavęs lietuviškai) Farshadas Abbasabadi (Girininkas), Vita Merkelytė (Virėjukas) ir Valerijus Gončarovas (Medžioklis). Iš šios sudėties labiausiai nustebino O. Kolobovaitė, kuri pastaraisiais metais buvo visiškai dingusi iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo, tačiau, pasirodo, yra išlaikiusi puikią vokalinę formą. Efektingas grįžimas į didžiąją sceną! T. Pavilionis – tikras scenos profesionalas, kuriantis daugybę vaidmenų Lietuvoje ir užsienyje, tad buvo proga vėl pasidžiaugti jo meistriškumu.

Antrasis vakaras (vasario 26 d.) prasidėjo nerimo nuotaikomis, bet pakiliai: dėl gerai žinomų priežasčių pirmiausia buvo sugrotas Ukrainos himnas. Vakaras baigėsi džiugiai – mat tądien režisierius G. Padegimas scenoje ir su žiūrovais minėjo savo 70-mečio jubiliejų! Šioje premjeroje išvydome Ritą Petrauskaitę (Undinė), Mindaugą Zimkų (Princas), Valdą Kazlauską (Vandenis), Beatą Ignatavičiūtę (Svetimšalė princesė), Loretą Ramelienę (Ragana), Emiliją Janiną Kozlowską (Pirmoji laumė), Diną Mataitienę (Antroji laumė), čilietę (taip pat dainavusią lietuviškai kaip ir kolega iš Irano) Indrą Sofią Marią Nielsen (Trečioji laumė), Kęstutį Nevulį (Girininkas), Juditą Butkytę-Komovienę (Virėjukas) ir V. Gončarovą (Medžioklis).

Visą spektaklį neapleido jausmas, kad Undinės partija mažiau tinkama R. Petrauskaitės diapazonui nei O. Kolobovaitės, solistei trūko balso stiprumo, o M. Zimkus dainavo tarsi neužtikrintai. Tikro scenos vilko K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duetas antro veiksmo pradžioje padarė kur kas didesnį įspūdį nei kolegų F. Abbasabadi, V. Merkelytės. Beje, opera buvo atliekama lietuvių kalba, tačiau per abu premjerinius vakarus solistų tarties suprasti buvo neįmanoma. Vienintelis aiškiai ir suprantamai dainavo K. Nevulis.

Teatro orkestras labai patobulėjęs, tam tikrai daug nusipelnęs teatro muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis. Deja, premjeriniuose vakaruose ir dirigentui, ir orkestrui nepaprastai sudėtinga Dvořáko muzika dar kėlė iššūkių. Gal prie to prisidėjo ir nepatogūs kai kurie sceniniai sprendimai: antai puikiai skambantis teatro choras abiejuose spektakliuose vietomis „išsiskyrė“, mat stovi skirtingose scenos pusėse ir akustiškai vieni kitų negirdi. Dar vienas nutikimas nepapuošė antrosios premjeros, kai K. Nevulio ir J. Butkytės-Komovienės duete solistė su orkestru išsiskyrė beveik per taktą. Deja, dirigentas situacijos taip pat nesuvaldė, net nepakėlė akių nuo partitūros... Orkestras griaudėjo visu garsumu, taip užgoždamas ne tik solistus, bet ir nemažą chorą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai tik pirmieji spektakliai, tad yra laiko tobulėti ir taisyti klaidas.

Opera „Undinė“ – neabejotinai gražus ir ryškus įvykis šių dienų kontekste, leidęs nors kiek pamiršti negandas. Klaipėdos muzikinis teatras jau ne pirmą kartą įrodo, kad yra rimtas konkurentas Lietuvos sceninio meno pasaulyje. Pasak teatro vadovės Laimos Vilimienės, vasarą dar laukia Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ premjera, rudenį – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“.

Durys, 2022-03

Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi priešprieša agresijai, nežmoniškumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antoníno Dvořáko opera „Undinė“.

Susiliejo į vientisą tėkmę

Šio veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į aukščiausios prabos veikalus, nepasiduodant populiarumo vilionėms. Čekų meninės kultūros šedevro – XIX–XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romantiškai modernios stilistikos, vagneriškai simfonizuotos pasakinės operos „Undinė“ (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių išlygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistriškumo.

A.Dvořákas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, išryškino ne tik legendinę, bet ir psichologinę jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ankšta, ji trokšta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prieštaringiausių jausmų, myli, patiria išdavystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: „Nei aš undinė, nei aš žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!“ (II veiksmas).

Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo išaukštinta meilės, ištikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A.Dvořáko muzika ir savita, išradinga sceninė raiška. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė šios lyrinės – dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romantiškai nuostabių melodijų, išraiškingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų. ►

Olesios Kasabovos nuotr.

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

V.Merkelytė (Virėjukas) ir F.Abbasabadi’s (Girininkas).

◄ Prieš žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos – romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, miško fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetimšalė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvariškiai), atvedusi prie tragiškos baigties – Undinės ir jos mylimojo mirties.

Atlikti – nelengva užduotis

Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė ašis – labai išaugęs, meniškai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. „Undinėje“ orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis, įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgiškai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, šokinius ritmus su užburiančiu ištisiniu vagneriškos muzikinės dramos simfonizmu. Išraiškingai orkestre skambėjo ir švelnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliuškenimas, miško šlamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramatiški epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: „Bravo orkestrui!“

Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), ištisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaciškumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.

Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę išties sudėtingas, plataus diapazono, psichologiškai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais. Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir šį kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artistiškumą. Ryškus ir įspūdingas buvo Kšištofas Bondarenka (bosas) – Vandenis, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi’s) duetinės scenelės įnešė linksmesnės, buitiškesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetimšalės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana Štemanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusiškai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grakščiomis Laumėmis.

Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis išimtimis) prasta dikcija. Aišku, muzika nemažai „pasako“, „išaiškina“, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio aiškumo. Labai norėjosi titrų.

Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceniškai judrus, choreografiškai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.

Per filosofinę prizmę

Režisūrinių operos „Undinė“ sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdietiškoje šios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus beatodairiško gamtos niokojimo padarinius. Ne veltui režisierius prieš premjerą sakė: „Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.“

Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda,

D.Kužmarskytė (Ragana) ir O.Kolobovaitė (Undinė).

„atradusi“ pagavią ir taiklią scenografiją, fantastiškų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Aušra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks išdailintas Undinės sceninis paveikslas – jos iškalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą iš undinės į žmogų (ypač Undinės – nebylės scenose); vykusiai „nutapytas“ Princo dvilypumas, išraiškinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plastiškumas bei efemeriškumas...

Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir išradingai naudojamų šiuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. ►

G.Bukinė (Svetimšalė princesė) ir T.Pavilionis (Princas).

O.Kolobovaitė (Undinė) ir K.Bondarenka (Vandenis).

◄ Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaikščiojimo maršrutus.

Platus vizualinis spektras

Vaizdo projekcijos, šviesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, ošiančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Vešlų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, – povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grakščius šokius, žaismę – keičia niūrus, tamsus nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme – nejauki Princo pilies menė, priešiškas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rūškani veidai, išdavystė, murzinų spalvų rūbai, šaltos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... Šių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties priešpriešos centre – tarsi jungiamoji grandis – trapus, šviesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.

Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek šokiravę menininkės B.Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu „suaugo“ su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reikšmes.

Ne iliustracija ar puošmena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A.Krasauskaitės sukurti šokiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.

Naujoji premjera, A.Dvořáko „Undinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, išnyks nesklandumai ir „Undinė“ taps mėgstama repertuarine opera.

Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera – pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ryškiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susišaukė su baisaus karo nuojauta.

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

R.Štemanetian, V.Trinkė, E.Stankutė (Laumės). Olesios Kasabovos nuotr.

Lrytas.lt, 2022-01-20

Vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksianti Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera taps švente ne tik jos kūrybinei komandai, solistams, publikai. Antrąją premjeros dieną 70-ąjį jubiliejų minės operos režisierius Gytis Padegimas.

Jo asmenyje puikiai sugyvena teatro praktikas (režisierius, aktorius, vadovas), teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Šiame interviu režisierių daugiausia kalbinsime apie „Undinės“ premjerą, jos išskirtinumą bei artėjantį asmeninį jubiliejų.

– Opera „Undinė“ šįkart atgimsta vieninteliame šalies uoste. Ar tai neatrodo simboliška?

– Kur jai daugiau atgimti, jei ne vandenų ir vėjų sankirtoje esančioje Klaipėdoje? Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Džiaugiuosi, kad „Undinė“ nėra paviršutiniška, priešingai – turi gilią mintį. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos problemos buvo aktualios ir prieš 100 metų gyvenusiems, nors civilizacija dar nebuvo taip pragaištingai paveikusi gamtos. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) radau bendraminčių.

Man labai patinka, kad KVMT – vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis šalyje muzikinis teatras, kryptingai formuojantis savo repertuarą. 2019 m. šventė kompozitoriaus Eduardo Balsio šimtmetį, statė jo sceninius kūrinius, 2022-ieji – pasakų, mitų metai, tad tam skirtas koncertas, opera „Undinė“, kitą sezoną seks Broniaus Kutavičiaus „Lokys“.

– Apie ką pasakos Jūsų režisuojama opera „Undinė“?

– Man norisi, kad opera „Undinė“ kiekvieną skatintų susimąstyti ir pajusti asmeninį santykį su gamta, nerimą dėl jos. Ką aš darau? Ar atsakingai naudoju gėlą vandenį? Ar nepleškinu elektros be reikalo? Mes tokia lengva ranka darome nusikaltimus prieš gamtą, esame prie to taip pripratę, kad net nejaučiame ką bloga darą. Šiukšliname, kertame medžius, cementuojame viską, kur tik pasisukame.

Operos herojė Undinė dainuoja tokį tekstą: „nei aš Undinė, nei – žmogus“. Kur mano tapatybė? Kiek ji svarbi man, visuomenei, mano asmenybės pažangai ir laimei. Mano manymu, kartais mes pernelyg lengvai linkę atsižadėti savo tapatybės dalies – tautybės, lyties ar asmenybės – dėl kažkokios įsivaizduojamos laimės. Žinoma, būna išimčių ir atvejų, kai tai būtina... Bet jei nori dažnai tapatybę kaitalioti, reikia gyventi bent porą šimtų metų, kad spėtum įsigilinti, kažko pasiekti. O nuo prigimties, kaip „Undinėje“ dainuojama, nepabėgsi. Gamta keršija nepaklususiems. Klimato kaitos klausimai paliečia kiekvieną iš mūsų: kai negyvename mums iš tėvų paliktose gamtinėse, klimatinėse sąlygose ir terpėje, kažką įgyjame, bet nežinia ar ne dar daugiau prarandame.

– Kuo išsiskirs „Undinės“ pastatymas KVMT? Jis bus labiau tradicinis ar šiuolaikinis?

– Kompozitorius Giedrius Kuprevičius man prisiuntė įvairių operos „Undinė“ pastatymų garso ir vaizdo įrašų. Išklausiau ir peržiūrėjau daugybę skirtingų spektaklių nuo Madrido iki Meksikos, Argentinos. Ir kokią tendenciją matau: daugumoje naujų pastatymų vidury scenos stovi lova. Niekaip nesuprantu, ką tai turi bendro su Undine, kuri veikia gamtos stichijoje. Kam tą Undinę sukišti į buduarą? Negi tai tik seksualinė problemėlė? Man tai juokinga. Aš renkuosi kitokį sprendimą – kvėpuojantį, užpildantį erdvę. Noriu, kad operos veiksmas rutuliotųsi gamtoje. Kaip įžvelgė teatro vadovė Laima Vilimienė per operos pristatymą, jos scenografijoje galima atpažinti Klaipėdos pajūrio vaizdus. Norisi plataus konteksto. Nenoriu būti nei perdėm modernaus, nei tradicinio požiūrio šalininku. Esu pavargęs nuo kūrinių „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Man nepatinka klasikos perkėlimas į garažus... Juk matyti, kad tai šiuolaikinė darbo apranga ir aplinka. Kam reikia į ją įvilkti „Otelo“, „Traviatos“ ar „Undinės“ veikėjus? Aš tai galiu ir gatvėje pamatyti.

Scenai reikia kitokio požiūrio. Juk teatras atlieka ir pažintinę funkciją: suteikia mums galimybę pažinti kitas epochas, gaivina istorinę atmintį. Bet aš čia nekalbu apie spektaklių restauraciją. Muziejiniai spektakliai manęs irgi netenkina. Atsispirdamas nuo muzikos, bandau sujungti šiandienos aktualijas su gilumine kūrinio mintimi. Ieškau giluminio, o ne paviršutinio šiuolaikiškumo! Gelmė slypi ne aksesuaruose. Šiuolaikiniame pasaulyje apgyvendintas Otelas tikrai nesmaugs žmonos, rinksis kitas priemones (juokiasi): teismas, skyrybos... O jei vis dėlto smaugs, veiksmas atrodys nelogiškas...

– Ar šiame pastatyme vėl bendradarbiausite su scenografe ir kostiumų dailininke Birute Ukrinaite?

– Dailininkė B. Ukrinaitė – labai šiuolaikiškas žmogus ir jos kuriama estetika šiuolaikinė. Kas ketveri metai su ja tradiciškai keliaujame į Prahos scenografijos kvadrienalę, kur išvystame moderniausius šio meno pavyzdžius. Norime jausti šiuolaikinių meno krypčių pulsą.

Niekada nieko nedariau dėl mados. Viskas turi tarnauti muzikai ir minčiai. Reikia galvoti apie atlikėjus – kad jiems scenoje būtų patogu dainuoti, apie žiūrovus – kad jiems būtų aišku, atraktyvu, bet tuo pačiu skatintų ir susimąstyti. Ieškome optimalios visų aspektų sintezės.

Pastarąjį kartą mums su B. Ukrinaite lankantis Prahoje, neplanuotai užsukau į Antoníno Dvořáko muziejų. Dėkojau Dievuliui ir žmonėms, kad jame nebuvo lankytojų ir galėjau pusdienį juo mėgautis vienas. Atrodė, lyg svečiuočiausi pas patį žymųjį kompozitorių ir jausčiau jo buvimą šalia. Mane nustebino muziejaus sodelis, esantis miesto centre: sėdėjau ant suolelio senų medžių pavėsyje, čiurleno fontanėlis, ir ką tik paklausius „Undinės“ įrašų man rodėsi, kad tą muziką girdžiu skambant gamtos fone. Šiame muziejuje gavau dvasinį impulsą statyti šią operą. Tikiu dėsningais atsitiktinumais. Juk galėjau pasukti kita gatve ir neatsidurti šiame muziejuje...

Vėliau, kai KVMT stačiau E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, prasitariau apie „Undinę“ ir paaiškėjo, kad apie ją svajoja ir teatro vadovybė, ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Visų intencijos sutapo, tad, tikiuosi, gražus bendras rezultatas patiks ir žiūrovams.

– Operos pristatyme pasakojote, kad pirmame veiksme mus nukelsite į lietuvišką pajūrį, antrame matysime urbanistinį scenovaizdį. Kokių režisūrinių priemonių ėmėtės, norėdamas kuo įtaigiau atskleisti operos siužetą, muziką, ir leisti skleistis solistų balsams?

– Operoje „Undinė“ yra vietų, kuriose libretas, man, kaip režisieriui, pasirodė dramaturgiškai nerišlus. Tad nieko nekupiūruoju, priešingai – pridedu. Darau svarbią rokiruotę: vietoje baleto, divertismente išvysime polonezą šokantį chorą. Vienas iš pavyzdžių, kad KVMT choras puikiai šoka, yra jo atliekamas valsas operoje „Kelionė į Tilžę“. Nuo choro šokio operoje įvedama visa Princą supanti svita – apsauginiai, pataikūnai. Jie užsispyrę, nenori priimti iš kito pasaulio atvykusios Undinės. Dėl šios naujai įvestos linijos choras visą antrą veiksmą bus scenoje bei įkūnys besipriešinančius Undinės kitoniškumui. Ir Princą suvedžiojusi užjūrio princesė yra atėjusi iš šios priešiškos pusės.

Su vaizdo projekcijų dailininku Linartu Urniežiumi ir B. Ukrinaite kaip niekad detaliai aptarėme „Undinės“ vizualinę raišką. Ta pati komanda kūrė ir išskirtinį, virtualios realybės tikroviškumu stebinusį operos „Kelionė į Tilžę“ vaizdą. Komandai pasakojau, kad mane labai piktina per šalies miestelius ir kaimus važiuojant matomas vaizdas: net vidury rūtų darželio stovi elektros skydinių dėžės. Kas elektros tiekėjams davė teisę vizualiai užteršti mūsų kraštą? Čia vienas iš menkavertės urbanizacijos pavyzdžių. Juk galima tą dėžę pastatyti prie namo? Net užsieniečiai klausia: gal pas jus vagia elektrą, kad elektros skydines stato vidury pievos? Tai tik pavyzdys, kad stulpų, trinkelių ir panašių atributų prikišame visur, kur tik galime. Su pasigardžiavimu.

Taip ir operoje „Undinė“: pirmame veiksme scenografijos gamta bus vešli ir sodri, o antrame veiksme nualinta. Nesaugoma gamta ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje virsta dykra. Tarkim, kokiam Bangladeše dėl pasaulinio klimato atšilimo užliejama vis daugiau pajūrio. Tai gresia ir Klaipėdai. Dėl urbanizacijos ir besaikio vartojimo žalumas keičia dykros. Žodis plėtra man skamba kaip putra. Kaip toje pasakoje: katiliukas verda verda košę, pradžioje ji maitina, o paskui besaikė putra visus užlieja ir virsta visa naikinančiu tvanu.

Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis: ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija ir solistų veiksmai scenoje. Siužeto eiga atsispindės ir herojų kostiumuose. Pirmame veiksme Undinė šiuolaikiška-undiniška, o finale ji tarsi išblukusi: nudrengtas kostiumas, nubalę plaukai, lyg koja, lyg krauju nudažyta uodega... Princas operoje įkūnys kūniškumui, materialioms vertybėms pasidavusį žmogų, kuris išduos Undinės meilę, kaip mes išduodame savo vertybes ir net gamtą. O kaip sakė vienas klasikas, sąskaita visada ateina...

Nemėgstu skambių šūkių, noriu tikėti, kad opera palies giliausias žiūrovų širdžių gelmes ir padės suprasti, kaip gamta degraduoja dėl žmonijos netinkamų poelgių. Operos finalas liūdnas: pabučiavęs Undinę Princas miršta. O norėtųsi publikai suteikti viltį? Noriu operą baigti sukrėtimu: kad už viską reikia prisiimti atsakomybę, kad už lengvabūdiškumą, nekantrumą tenka skaudžiai susimokėti. Tačiau Princas operos finale praregi ir pats pasirenka mirtiną bučinį kaip atgailą ir net atpirkimą. Tame matau didžiulį teigiamą pradą. Didysis klausimas: ar ne per vėlai? Uždanga leidžiasi.

Žmogui paliekame šansą susimąstyti ir pakeisti savo elgesį – savo asmeniniuose santykiuose, santykyje su gamta, globaliniam pasaulyje – tam, kad viskas baigtųsi geriau... Geriau mažiau tikėjimo ir teorijos, o daugiau darbų.

– Pakalbėkime apie Antoníno Dvořáko muziką. „Undinė“ pajūryje sutelkė vienus geriausių šalies solistų. Kokias scenines užduotis jiems ruošiate? Undinė juk nebyli, o scenoje ji uždainuos?

– Opera „Undinė“ turi tą paradoksą. Nesu girdėjęs kitos tokios operos: dainuoja nebyli Undinė. Manau, kad „Undinės“ kūrėjai – kompozitorius ir libreto autorius – savo laiku buvo labai drąsūs ir inovatyvūs. Kad sugalvotų, jog trečdalį operos pagrindinė herojė Undinė tyli, reikėjo būti labai drąsiems.

Tai radikalus operos sprendimas, tačiau kaip režisieriui man labai įdomu, kaip šias scenas išspręsti, kuo užimti Undinę. Kad ji stovi ar sėdi – man neįdomu. Undinė visą šį laiką turės labai aktyviai vaidinti, reaguoti kūno kalba. Tad mes su solistais gilinamės į personažų jausmus ir kaip juos perteikti scenoje. Solistams tai labai patinka.

Ir šios operos pastatyme buvo išskirtinis sprendimas, kurio retai imuosi, nors esu statęs daug operų ir miuziklų: repeticijos su solistais prasidėjo ne nuo dainavimo scenoje, o nuo tekstų kalbėjimo. Norėjau padėti dainininkams tiksliai suvokti, kas juo norėta pasakyti ir kam jis skirtas. Tik vėliau pradėjome ir dainuoti, o tik trečioje repeticijų fazėje ėmė jungtis žodis, muzika ir vaidyba. Mūsų darbo metodika buvo tarsi trisluoksnė.

– Dalyvavote solistų atrankoje. Jums tai labai svarbu?

– Žinoma. Kartu su komisija solistus atrinkome pagal balsus, tačiau vėliau aš vienas prieštaravau visiems komisijos muzikams ir akcentavau, kad būtina daugiau dėmesio atkreipti į išvaizdą, aktorinius duomenis ir net psichologines atrinktųjų ypatybes.

Ir įvyko korekcijos: kai ką pridėjome, o kai kam teko pasiūlyti atvykti kitą kartą. Esu tikras, kad operoje svarbi vokalinio ir vaidybinio talento sintezė. Tarkim, diskutuodami su operos choreografe Aušra Krasauskaite, priėjome išvados, kad Undinei reikalinga ypatinga plastika. Juk ši herojė pradžioje tarsi vaikas mokosi vaikščioti. Jai sunku ir nedrąsu. Vienaip eina žmogus, kitaip – Undinė.

Solistams bus daug užduočių ir manau, kad jiems patiks, nes tada jie turi ką veikti scenoje, ne tik stovėti ir dainuoti. Kita vertus, stengiuosi būti atidus, kad sceninės užduotys netrukdytų solistams dainuoti, o priešingai – padėtų jaustis patogiai. Opera nuo dramos labai skiriasi: dramoje gali scenas ištempti iki begalybės, padaryti pauzių, o opera – lyg kompozitoriaus sumanytos teoremos įrodymas: čia x, čia y, o tu turi rasti teisingą sprendimą – ką veikia solistai kol skamba muzika. Ir niekur nuo muzikinių rėmų nepabėgsi.

Aš labai nemėgstu kupiūruoti. Ir „Undinėje“ į ją grąžinau išimtas scenas, kurios man atrodė svarbios. Dėl dramos spektaklių mane dažnai bara, kad mano pastatyti kūriniai ilgi, ištęsti. Man norisi daug pasakyti ir parodyti. Su opera paprasčiau: melodijų nepridėsi ir laiko neištęsi. (Juokiasi).

– Kokie Jūsų lūkesčiai belaukiant premjeros?

– Labai daug tikiuosi iš solistų. Jaučiu, kad jie labai nuoširdžiai studijavo savo partijas ir į jas kibo su didele atsakomybe. Klavyrai padėti į šalį, o solistai scenoje juda laisvai nuo pirmų dienų. Vadinasi, viską puikiai moka! Žaviuosi jais visais kartu ir kiekvienu atskirai. Kiek nuostabių išteklių turi KVMT! Pavyzdžiui, Dalia Kužmarskytė (Ragana Burtininkė) pasižymi ypatingu, įgimtu rankų plastiškumu. Lyg būtų sukurta šiam vaidmeniui. Arba Valdas Kazlauskas (Vandenis), išsiskiriantis nuostabiu bosu. O koks platus Ritos Petrauskaitės (Undinė) balso ir vaidmenų diapazonas! Juk pirmoje mano KVMT statytoje Vladimiro Konstantinovo operoje vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ji dainavo senutę, vėliau berniuką Injolį pagal Maurice'o Maeterlincko dramą kurtoje Claude'o Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, 2019 m. E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ – pagrindinę heroję Indrę, galiausiai Undinę šiame A. Dvořáko operos pastatyme. Nuostabu, kad ir šioje partijoje R. Petrauskaitė jaučiasi lyg undinė vandenyje (juokiasi).

Su Ieva Barbora Juozapaityte (Undinė), Gabriele Kuzmickaite (Ragana Burtininkė) taip pat kartu dirbome „Kelionėje į Tilžę“. Žymiai lengviau, kai su atlikėjais esame gerai pažįstami, turime savus bendravimo kodus. Džiugu pastebėti, kad per kelis metus šios jaunos solistės patobulėjo ir žymiai greičiau įvykdo iškeltas užduotis. Mano senas pažįstamas Mindaugas Zimkus (Princas), dainavęs mano statytame G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, įvairiose operose, – puikus meistras, išlaikantis puikią balso ir stoto formą. Undinės partiją taip pat dainuos seniai pažįstama nuostabi solistė Ona Kolobovaitė. Ji dar būdama studentė debiutavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, bus įdomu dirbti su ja jau brandžiame amžiuje.

Jei koks solistas pas mane sudainuoja nedidelį vaidmenį, aš visada iš jo tikiuosi kitame pastatyme išauginti pagrindinį solistą. Į plačius operinius vandenis norisi išvesti solistą Jurgį Jarašių (Princą), kuris irgi dainavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, kituose spektakliuose. Vandenio partiją dainuos Kšištofas Bondarenko, Princo – Tomas Pavilionis, Užsienio Princesėmis taps Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė, Ragana Burtininke – Loreta Ramelienė.

– Antra operos premjera skirta Jūsų 70-ajam jubiliejui, kurį pasitiksite scenoje kartu su solistais ir publika.

– Gal vertėtų apie tai nutylėti, tačiau jau daug metų be jokių mano pastangų ir planavimo premjeros pristatomos per mano gimtadienį arba keliom dienom anksčiau ar vėliau. Vasarį dažname teatre pristatomos antros sezono premjeros. Mane pagimdžiusi mama neplanavo mano profesijos ir aš to nesureikšminu...

Koks permainingas žmogaus likimas: pernai gimtadienio išvakarėse gavau patvirtinimą, kad sergu Covid-19 liga, tačiau kitą dieną paskambino teatro vadovė L. Vilimienė ir tarsi ištaisė piktą likimo pokštą, pakviesdama statyti „Undinę“ (juokiasi). Man smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalinti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, kad nesu dar kerpėmis apaugęs, kad mano veikla reikalinga ir vertinama. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti!

– Jūsų horoskopo ženklas – Vandenis, operoje „Undinė“ yra veikėjas Vandenis. Argi tai ne sutapimas?

– Malonus sutapimas. Yra ir dar kita proga švęsti: vasario 25 dieną Vilniaus knygų mugėje numatytas mano dramų rinkinio pristatymas. Esu parašęs ir Kaune pristatęs tris pjeses apie mūsų šalies kultūros veikėjus: Juozapą Albiną Herbačiauską, prezidentą Kazį Grinių ir režisierių Juozą Vaičkų. Labai džiaugiuosi!

Esu Padegimas ne tik savo pavarde, bet ir natūra. Aš kaip mano močiutė dzūkė, kuri iki pat senatvės bėgo, nesustojo ir vis sakydavo „vaikeli, aš kaip ant dviračio, negaliu sustoti“.

Nors nesijaučiu esantis ant dviračio, bet to parako savyje dar turiu. (Juokiasi). Šį semestrą dėstau ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Turiu pajūryje daug savo išugdytų studentų. Džiaugiuosi, kad galiu dalintis sukaupta patirtimi.

Kalbino Žaneta Skersytė