Pirmą kartą Lietuvoje pastatyta G. Donizetti komiška opera atskleidė nematytus menininkų talentus

Lrytas.lt, 2021-11-16

Italų „bel canto“ meistro G.Donizetti operos ne kartą statytos ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Bet komiškoji „Pulko duktė“, jau beveik 200 metų nuolat rodoma pasaulio teatruose vis aplenkdavo mūsų scenas.

Matyt, kūrybos pakilimą išgyvenantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir dėl to ryžosi imtis šio veikalo, nepabūgęs solistams keliamų jo iššūkių. Vokalinis pilotažas ir dainavimo (prancūziškai!) lengvumas, aktorinė meistrystė (operoje kalbamojo teksto kone daugiau nei dainuojamo!), personažų spalvingumas – tikėtis šiam veikalui suburti nepriekaištingą ansamblį buvo drąsu.

Tačiau praėjusį savaitgalį klaipėdiečių premjeriniuose spektakliuose Žvejų rūmuose, kuriuos dirigavo jų muzikos vadovas Martynas Staškus, dainavo dargi vieni lietuviai – geriausi šio teatro bei kviestiniai solistai.

Sudėtingas arijas lydėję plojimai, šmaikščias scenas – publikos juokas, spektaklius – ilgos ovacijos ir „bravo“ šūksniai bylojo, kad artistams pavyko tai, dėl ko daug prakaito išliedavo pats G.Donizetti, – sudėtingą veikalą perteikti smagiai ir žaismingai.

Nauja operos žvaigždė

Didžiausiu pirmosios premjeros atradimu tapo pagrindinio Mari vaidmens atlikėja Lina Dambrauskaitė.

Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepinačiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

Didžiausias karjeros iššūkis

Sudėtingiausią savo karjeros partiją – Mari mylimojo Tonijo – „Pulko duktėje“ įveikė Tomas Pavilionis. Devynias aukštąsias „do“ garsiojoje „Pour mon ame“ („Mano sielai“) arijoje jis padainavo gal ir ne taip lengvai kaip pagrindinis šių dienų Tonijas meksikiečių tenoras Jevieras Camarena, bet tiksliai, o tai – ne kiekvieno tenoro jėgoms.

Vokalo technikos gludinimas per karantiną artistui išėjo į naudą. Verta paminėti reikšmingą Prancūzijoje gyvenančios lietuvių pianistės Ievos Ponomariovaitės indėlį rengiant premjerai solistus.

Po pasirodymų Klaipėdoje T.Pavilionis išvyko į perklausą Danijoje prisistatyti Europos teatrų atstovams, mat pradėjo bendradarbiauti su tarptautine „Ascolta Artists“ agentūra. Tad greitai Tomas gali sulaukti pasiūlymų užsienyje ir išplaukti į tarptautinius operos vandenis.

Tryško spontaniška dvasia

Beje, buvusios baleto artistės Jūratės Sodytės režisuotoje „Pulko duktėje“ Tonijas – ne tirolietis, kaip originalioje operos versijoje, o jaunas alžyrietis.

Režisierė perkėlė kūrinio veiksmą iš Napoleono karų į Alžyro nepriklausomybės karo (1954-1962) laikus, kai Alžyre aktyviai veikė prancūzų kariškiai. Tai suteikė spektakliui kontrastų, egzotikos ir kažkiek aktualumo, nors pagrindinė „Pulko duktės“ tema amžina – viską nugalinti meilė.

Jautėsi, kad J.Sodytei pavyko uždegti trupę savo idėjomis. Nors artistai apibūdino jos režisūrą kaip labai tikslią ir detalizuotą, neapleido įspūdis, kad spektaklyje daug improvizuojama. Ypač spontaniškas atrodė Liudas Mikalauskas, žibėjęs komiko talentu. Jis įkūnijo Mari užauginusį prancūzų pulko seržantą Sulpicijų.

Daug salės simpatijų pelnė Mari motinos Markizės de Berkenfyld (Loreta Ramelienė) liokajų Hortenzijų vaidinęs Modestas Narmontas.

Jis nedainavo nė vienos natos, bet nuolat juokino publiką savo personažo komiškomis manieromis, balso intonacijomis ir reakcijomis.

Naujas režisierės etapas

Režisierė kuklias technines Žvejų rūmų galimybes kompensavo artistų talentais. Ji sumojo paversti privalumais net problemas – pavyzdžiui, vėlai į repeticijas įsitraukusio choristo nepritapimą. Šis pirmasis didelis savarankiškas J.Sodytės operos žanro darbas patvirtino jos kaip jautrios ir profesionalios režisierės reputaciją.

Iki šiol menininkė yra režisavusi Klaipėdos muzikiniame teatre operetę „Kandidas“ ir LNOBT – operą vaikams „Zuikis puikis“ bei ispanišką operetę „Sarsuela“. Nuo 2003 metų ji yra LNOBT choreografė ir operos režisierių asistentė, dirbusi su visais iškiliais šiuo laikotarpiu teatre kūrusiais menininkais – Eimuntu Nekrošiumi, Robertu Wilsonu, Davidu Aldenu, Günteriu Krämeriu, Grahamu Vicku ir kitais.

„Pulko duktėje“ buvo kur pasireikšti ir kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės fantazijai. Ji sukūrė spektakliui apie 100 sceninių kostiumų – nuo karinių uniformų iki musulmoniškų hidžabų ir elegantiškų, 7-ojo dešimtmečio Paryžių menančių apdarų, tik gaila, antrame veiksme padaugintų pagal vieną eskizą.

Išradingai scenos erdvę užpildė scenografė Sigita Šimkūnaitė, vos keliais štrichais perteikusi kontrastingą dviejų veiksmų atmosferą.

Lrytas.lt, 2021-11-16

Išklausius Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytą Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, tampa visiškai aišku, kodėl ji iki šiol Lietuvoje nebuvo statoma.

Mano galva, todėl, kad operos pagrindinės partijos reikalauja ypatingų balsų: techniškai labai lankstaus plataus diapazono koloratūrinio soprano (operos fanai tikrai klausėsi legendinės Joan Sutherland, Natalie Dessay įrašų) ir tokio pat lengvo tenoro, puikiai valdančio aukščiausiąjį registrą (kaip Juan Diego Florezo ar Javiero Camarena'os).

Tad galima sveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, reikiamus balsus suradusį ne kur nors užsienyje, o Lietuvoje, ir net ne vieną, o bent dvi sudėtis!

Apie pirmąją premjerą, kurioje dainavo mūsų lakštingala Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis ir Liudas Mikalauskas, jau rašyta, taip pat džiaugtasi ir socialiniuose tinkluose (esu informuota kitų asmenų, nes nesinaudoju šiuo XXI amžiaus stebuklu). Lankiausi antrojoje premjeroje (lapkričio 13) ir patyriau išties daug labai malonių įspūdžių. Tad šis tekstas – apie tai, daugiausia – apie muzikinę spektaklio plotmę.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą girdėjau senokai, tad nekantraudama laukiau uvertiūros bei spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Martyno Staškaus pasirodymo. Suklusti paragino jau pati pirmoji ilgesingai valtornos išdainuota lyriška tema, kuriai atitarė tiksli, susiklausiusi medinių pučiamųjų grupė. Kartojant temą ir muzikai rutuliojantis toliau, pasigirsta darnus stygininkų balsas, ypač gražus ir tikslus smuikų unisonas.

Žvaliai suskambėjo tercijomis atlikta trimitų maršinė tema, kurią operoje dainuos Mari, pritardama būgnu. Šviesi linksma uvertiūros muzika, vedama patyrusios M. Staškaus rankos, nuteikė optimistiškai, o teatro orkestras nusipelno nuoširdžių pagyrimų. Užbėgdama sau pačiai už akių iš karto tvirtinu: per visą spektaklį orkestras grojo darniai ir tiksliai, solistams pritarė labai dėmesingai. (Gal keliose vietose solistams norint laisviau atsikvėpti, dirigentas galėjo jiems padėti.)

Atskirai norisi pagirti antrajame veiksme skambėjusį orkestro koncertmeisterės gražų stilingą solo ir atmintyje užsifiksavusį išraiškingą anglų rago balsą.

Atskleidus uždangą publikos laukė siurprizas: vietoje Tirolio kaimiečių, režisierei veiksmą perkėlus į Alžyrą, scenoje būriavosi vyrai tos šalies kostiumais, o scenovaizdyje dominavo aukšti molio spalvos mūrai. Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė pasidavė dabarties statytojų pamėgtam laiko ir vietos kaitaliojimui, neva priartinančiam operos turinį prie dabarties žiūrovo.

Ar šiandienos klaipėdiečiui, kauniečiui, vilniečiui tebėra aktualiausias XX a. viduryje vykęs Alžyro pasipriešinimo judėjimas, lieka atviras klausimas. Opera yra komiška, alžyrietiškas pirmo veiksmo scenovaizdis ir ypač charakteringi kostiumai kūrė kažkokią vaikiškų pasakų atmosferą. Tiesą sakant, visa tai galėjai priimti tiesiog kaip gryną pokštą, nepaisant spektaklio programėlėje rimtai dėstomos sumanymo koncepcijos. Politiškai korektiškai galima pridurti: režisierės valia rinktis, o mūsų valia priimti arba ne.

Gerai, kad opera tebėra visų pirma muzikinis veikalas, ypač turint omenyje Gaetano Donizetti epochą ir gražųjį dainavimą, bel canto. Tiesa, prancūziškai atliekamoje operoje yra daugybė lietuviško kalbamojo teksto, reikalavusio iš solistų papildomų pastangų. Reikėjo iš prancūzų kalba dainuojamos muzikos staigiai persijungti į lietuvių kalba tariamą tekstą, reikalavusį raiškios tarties ir tinkamų šnekamųjų intonacijų.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai Rita Petrauskaitė ir Mindaugas Jankauskas su šiomis užduotimis susidorojo pagirtinai. Neprasprūdo nė viena lietuviškai ištarta replika, jų kalbėjimas buvo beveik natūralus, be dirbtinumo, kurio pasitaikė kitų atlikėjų žodinėse replikose. Bet svarbiausia – pats dainavimas.

Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis.

Rita Petrauskaitė sukūrė įsimintiną Mari vaidmenį. Žavėjo ne tik jos dainavimas, lengvai sklindantis balsas, bet ir ypač įtaigi vaidyba. Pati pirmoji arija „Chacun le sait, chacun le dit“ dar nesuskambėjo taip, kaip norėtųsi ir kaip solistė gali ją atlikti. Tiesą sakant, abejoju, ar galima susikaupti gana sudėtingai muzikiniu požiūriu muzikai, kai tuo pat metu turi lakstyti aukštyn žemyn stačiais laiptais...

Tolimesniuose operos numeriuose atsiskleidė didelis R.Petrauskaitės vokalinis potencialas. Jos atliekamos arijos ir ansambliai – duetai, tercetai – žavėjo gyvomis balso intonacijomis, skaidrumu, skambiu aukštuoju registru ir viršūnėmis iki trečiosios oktavos re! Bet yra dar ką ir tobulinti, reikėtų atkreipti dėmesį į intonavimą, jis turėtų tapti juvelyriškai tikslus.

Gana sudėtingų ansamblių kupiną seržanto Sulpicijaus partiją atliko jaunas solistas Vilius Trakys. Pradžioje kiek įsitempęs, pamažu atlikėjas atsipalaidavo ir dainavo vis ryškiau. Daliai Kužmarskytei, atlikusiai Markizės de Berkenfyld vaidmenį, ypač pavyko vaidybinės užduotys. Judrūs ir išraiškingi buvo vyrų choro artistai, azartiškai kūrę individualius pulko kareivių portretus. Gerai skambėjo gausūs vyrų choro numeriai, pasižymėję jautria dinamika, darniu ansambliu su solistais.

Komedijos žanras kviečia publiką pralinksmėti ir smagiai pasijuokti. Tokių momentų šiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje buvo gausu. Bent jau aš nesyk nesusivaldžiau garsiai nenusikvatojus! Belieka pasveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, pirmą kartą Lietuvoje pastačiusį šią melodingą, žavią ir linksmą G.Donizetti operą. Tikrai verta dėl to vykti į Klaipėdą. Jos muzikinis teatras tampa meniškai reikšminga vieta.

menufaktura.lt, 2021 11 17

Scena iš Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“, režisierė Jūratė Sodytė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2021). Martyno Aleksos nuotrauka

Teatrai kaip ir miestai, valstybės ir žmonės turi likimus. Kartais tie likimai niekuo neypatingi, be jokių kibirkščių, vos smilkstantys. Kartais jie iškyla, tam tikrą laiką švyti ir pamažu užgęsta. Kai kurie tviska auksu ir pasitikėjimu savimi. Kartais tą auksą užlieja permainų, revoliucijų kraujas. Vieni atsigauna, kiti - ne. Tačiau būna, kaip sakoma, likimo vėtomų ir mėtomų. Tokie žmonės ar valstybės, ar teatrai - ištvermingi. Kai jie rieda nuokalnėn - nepalūžta, nes kad ir kaip viskas beviltiškai atrodytų, pačią juodžiausią akimirką laukia (netikėtas?) šuolis aukštyn.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), įkurtas Sąjūdžio išvakarėse, inauguracinė premjera - Audronės Žigaitytės „Mažvydas“ (1988), įprasminęs regiono istorijos reikšmę visai valstybei, kalbai ir kultūrai. Nors klaipėdiečiai atkakliai ieško sąsajų su ankstesnių epochų muzikinio teatro apraiškomis mieste, sulipinti Klaipėdos-Memelio istoriją į vientisą pasakojimą iš principo perdėm sudėtinga. Miestas ne sykį išsižadėjo savo istorijos ir tapatybės. Kad ir kiek keistųsi valdžios, užkariautojai ir jų skelbiamos doktrinos, miesto etosą labiausiai išsaugo jo gyventojai. Permainingą Klaipėdos istoriją didžiausias kolapsas ištiko 1944 m., kai besitraukiantys hitlerininkai paskelbė visuotinę evakuaciją, o atėjusi sovietinė armija rado mieste likusius vos kelis gyventojus. Tad apie kokias tradicijas gali byloti tokios tragiškos lemties miestas? Čia ne(bė)ra iš kartos į kartą gyvensenos ypatumus perduodančių šeimų. Tai pokario naujakuriai, kurių šaknys kur nors Žemaitijoje ar Rusijoje, iš kurios platybių veržėsi sovietinis jaunimas mokytis Jūrininkų mokykloje. Nors ir daug pastangų vietiniai kultūrininkai deda idant sukurtų tvarias tradicijas, išugdytų meniniais potyriais suinteresuotą bendruomenę, rezultatai vis dar nėra džiuginantys, kaip tos neužimtos vietos operos premjerų ar koncertų salėse. Tenenusvyra besistengiančiųjų rankos: per kelis dešimtmečius nesukursi to, kas susiformuoja per šimtmečius.

Ir vis tik KVMT likimo kreivė dabar dideliu greičiu kyla aukštyn. Teatro vadovė Laima Vilimienė kelia kolektyvui ambicingus tikslus, o ateities vizijas ir lūkesčius maitina miesto centre augantis rekonstruojamo senojo teatro pastatas. Naujos kultūrinės vietos magnetizuoja, skatina lankytojų aktyvumą. Net neabejoju, kad naujajame teatre tuščių vietų nebebus, net jei spektakliai ir nusileistų menine kokybe. Stebėdama pastarojo meto KVMT meninį augimą tikiu, kad įdirbio kreivė pagaliau susitiks ir su kylančia lankytojų kreive.

Šį optimizmą paremia ir įspūdžiai iš lapkričio 12-13 dienomis vykusios Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros, parodytos laikinuose teatro namuose - Žvejų rūmuose. Tai pirmąkart Lietuvoje pastatytas veikalas, nors Klaipėdoje, tuomet priklausiusioje Prūsijos karalystei, buvo pastatytas praėjus vos keleriems metams po 1840 m. premjeros Paryžiuje.

Šis pastatymas - buvusios LNOBT balerinos, nūnai sukaupusios didelį įdirbį kaip operos režisieriaus asistentės ir choreografės Jūratės Sodytės savarankiškas režisūrinis darbas. Dešimtmečiai, praleisti  teatro scenoje tiek kaip atlikėjos, tiek kaip vizionieriškų spektaklių kūrėjų asistentės ir bendraautorės, subrandino jos pačios režisūrines nuostatas. Akivaizdu, kad Sodytei artima spektaklio švara, net tam tikras asketizmas, vizualiųjų priemonių minimalizmas, baltos spalvos, geometrinių linijų magija ir estetizuota judesio ritmika. Spektaklyje didelis dėmesys skiriamas artistų judėjimo trajektorijoms ir judesio plastikai.

„Pulko duktė“ nėra „normali“ komiška opera itališkosios tradicijos požiūriu. Ji artimesnė zingšpyliui ar operetei su gausiais kalbamaisiais dialogais, o tai XIX a. viduryje jau buvo senojo stiliaus liekana. Tačiau Donizetti nuostabiai prisitaikydavo prie intendantų reikalavimų ir publikos lūkesčių. Ši opera kurta Paryžiaus publikai, kuriai komedijos ir vodeviliai buvo tradicijos DNR. Prancūzai ilgiausiai puoselėjo komiškosios operos žanrą su kalbamaisiais epizodais. Net pirmoji Georges'o Bizet „Karmen“ redakcija buvo tokia. Tad kai operoje toks krūvis nedainuojamam tekstui, dar labiau sustiprėja mizanscenų ir dainininkų vaidybinių gebėjimų reikšmė. Sodytė išvengė artistų vaidybos klišių, persekiojančių komiškųjų operų kalbamuosius epizodus, gana preciziškai organizuodama personažų plastiką ir judėjimo linijas, savotišką judesių partitūrą.

Operos veiksmą režisierė iš Napoleono laikų perkėlė į XX a. šeštojo-septintojo dešimtmečių sandūrą, tad Napoleono 21-ojo pulko kariai iš mūšių Šveicarijos Alpių papėdėse persikelia į prieš juos kaip prancūzų kolonialistus maištaujantį Alžyrą. 1840 m. paryžiečiams Napoleono karai nebuvo „žila senovė“, veikiau gyva vyresniosios kartos atmintis, į kurią jau gebėta žvelgti netgi su humoru. Mūsų kartai Alžyro išsivadavimo judėjimas irgi nutolęs tik per kelis dešimtmečius. Ar tai suteikia spektakliui aktualumo? Ir taip, ir ne. Bet tikrai suteikia erdvės scenografei Sigitai Šimkūnaitei ir, ypač, kostiumų dailininkei Agnei Kuzmickaitei. Kurti XX a. Afrikos kraštovaizdį ir europietiško modernizmo interjerą teatro scenoje daug įdomiau nei pabodusius XIX a. pradžios salonus ir karo lauko virtuvę. Ypač antrojo veiksmo scenovaizdis taikliai ir stilingai reprezentuoja minimalizmo interjerą: griežtas pilkas ir baltas geometrines linijas gaivina prabangios paryžietiškos suknelės, skrybėlaitės ir a la Chanel švarkeliai. Pirmojo veiksmo alžyrietiškasis paveikslas tarsi kuria afrikietišką saulės kaitros nugairintą scenovaizdį, tačiau kostiumų siluetai ne taip išryškėja, mat dalis personažų veikia gana lokalioje erdvėje, kolonialistų kavinėje, kuriai skirta nedidelė scenos dalis, ji kiek per daug nutolinta nuo žiūrovų, todėl apsunkina ne tik galimybę iki valios prisižiūrėti Kuzmickaitės sukurtų kostiumų, bet ir įsijausti į įvykius. Dėl to Markizės ir jos liokajaus Hortenzijaus scena truputį „paskęsta“ chorisčių suknelių spindesy. Vaisių prekeivis turėtų perteikti arabiško turgaus atmosferą, bet to mažoka. Jei jau užsimota vaizduoti Alžyrą, tai išraiškingesnės arabiško-afrikietiško margumyno parafrazės (mano) akis pasigenda. Tačiau niurnėti nėra kada, nes nuotykiai gena nuotykius ir personažai pasiglemžia priekabios kritikės dėmesį.

Spektaklio muzikinį laiką taupiais, bet išraiškingais judesiais valdė pastatymo muzikinis vadovas Martynas Staškus. Pabrėžčiau jo kaip dirigento kolegiškumą ir paslaugumą solistams, chorui: preciziškai sukontroliuoti įstojimai, tempai. Dirigentas tarytum kvėpuoja kartu su dainininkais, tai sukuria laisvai besiliejančios, niekur nestringančios muzikinės tėkmės pojūtį. KVMT orkestro profesionalumas pastebimai išaugęs, krito į ausį ir sklandūs pučiamųjų, ir sutvirtėję styginių pasažai. Išskirčiau naujosios koncertmeisterės Reginos Sarkisovos, buvusios Baltarusijos Didžiojo teatro koncertmeisterės vaidmenį. Jai teko soluoti antrojo veiksmo menuete, grakščiai parodijuoti pabodusius rūmų šokius ir ritualus. Smuikininkė neseniai įsiliejo į KVMT veiklą, matyt, nesaugiai pasijutusi Minske. Apie jos karjerą ir poziciją Lukašenkos režimo atžvilgiu paskaičiau įdomų interviu ukrainiečių portale „Ukrinform“, kurį mielai rekomenduočiau.

Negausios, bet susitelkusios ir susikaupusios teatro chorinės pajėgos gana darniai įsiliejo į bendrą reginį ir garsą (vadovas Vladimiras Konstantinovas).

Kad ir kaip viskas gražu ir skoninga, šios operos ašis - Mari. Tai ir lyrinis, ir komiškas personažas, iš dainininkės reikalaujantis nepriekaištingos koloratūrinės technikos ir gaivaus jaunatviškumo, mat komiškos Donizetti operos pasižymi jausmingu patetiškumu, skaidriu linksmumu. Antai kokias virtuozines vokalines priemones kompozitorius naudojo operoje „Liučija di Lamermur“ išreikšti tragizmui, čia tokias pat pasitelkia komizmui. Po virtuozinių koloratūrinių arijų pereiti į kalbėjimą, o, ypač, atvirkščiai - dainininkėms nėra paprastutė užduotis. Todėl aukščiausi įvertinimai skrieja abiejų premjerų Mari - Linai Dambrauskaitei ir Ritai Petrauskaitei. Dambrauskaitės Mari gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai paruoštas. Petrauskaitė sukaupusi didelę teatrinę patirtį, kuri justi tiek personažo vokalinės partijos dinamikoje, tiek vaidmens traktuotėje. Jos Mari išsiskiria rosinišku gracingumu, linksmumu ir gausia tembrinių niuansų amplitude.

Mari mylimojo Tonio vaidmenį atliko Tomas Pavilionis ir Mindaugas Jankauskas. Abiem tai sėkmingas žingsnis tobulinant bel canto techniką. Įveiktos visos klastingosios trečiosios oktavos do, kitaip tariant, apgintas tenoro orumas! Čia prašyte prašosi įterpiamas koks nors linksmas emoji, bet neteršime rimto portalo retorikos. Juokai juokais, tačiau išdainuoti (neišrėkti) aukštąsias Tonio partijos gaidas yra nelengva užduotis: pradedantiems tenorams - dar per sunki, įmetėjusiems - jau per sunki. Tad abiem dainininkams atėjo brandžios lyrinio tenoro karjeros etapas, patvirtintas aštuoniais do.

Svarbi spektaklio komiškoji pora - seržantas Sulpicijus ir Markizė de Berkenfyld. Pirmoje premjeroje buvo gerokai komiškesnis Liudo Mikalausko ir Loretos Ramelienės duetas. Ypač  spektaklio tonusą kėlė Mikalausko - puikaus komiko - bufonada. Charizmatiškas artistas puikiai valdo publiką, tiesiog žongliruoja jos reakcijomis. O Vilius Trakys kūrė rafinuotesnį, santūresnį personažą ir labiau telkėsi į vokalinį partijos atlikimą. Gražaus tembro dainininko bosas maloniai nuteikia ateities lūkesčiams. Dalios Kužmarskytės Markizė taip pat pasižymėjo elegancija ir rafinuotumu.

Labai malonu buvo išvysti įstabias aktores Virginiją Kochanskytę ir Nijolę Sabulytę epizodiniame Hercogienės de Krakentorp vaidmenyje. Kuzmickaitės išdabintos lyg ikonos, jos spektakliui suteikė savotiško teatrinio sakralumo, orumo ir tarytum patvirtino jo įteisinimą į teatro istoriją.

Įspūdžiai po Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

7 meno dienos, Nr. 37 (1402), 2021-11-19
 

Lina Dambrauskaitė (Mari). M. Aleksos nuotr.

Pastaraisiais metais Klaipėdos kultūrinis gyvenimas išgyvena renesansą, o prie to ypač prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Prie jo vairo stojus Laimai Vilimienei, atsinaujinusiam kolektyvui atsirado vilčių, jėgų ir noro dirbti, įrodyti, jog Klaipėda nėra provincija. Visų pirma, Klaipėda yra uostamiestis, didmiestis prie jūros, tad tuo buvo pasinaudota ir organizuojant Klaipėdos festivalį, kuris sėkmingai debiutavo šią vasarą. Pastaraisiais metais kolektyvas gyvena ir naujų namų laukimo nuotaikomis (baigiamas statyti teatro pastatas), ir solidžiomis premjeromis. Taigi, dar besiglausdamas Žvejų rūmuose, KVMT vėl pakvietė į premjerą. Lapkričio 12 ir 13 dienomis parodė pirmą kartą Lietuvoje pastatytą Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, sukurtą 1839 metais.

XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai bel canto dainavimo būdą išpopuliarinęs Vincenzo Bellini mirė tesulaukęs trisdešimt ketverių, Donizetti tapo vienvaldžiu šio stiliaus meistru ir žymiausiu italų kompozitoriumi iki Giuseppe’s Verdi iškilimo. Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta vos per kelias savaites. Opera itin sudėtinga, mat pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do vienoje nuostabiausių tenoro arijų „Pour mon âme“ („Mano sielai“), pramintoje „tenorų Everestu“. 1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ („Valio Prancūzijai!“) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu.

Čia tenka stabtelėti ir pagalvoti, kaip toliau popieriuje guldyti mintis, mat spektaklis paliko tokį įspūdį, kad naktį tiesiog negalėjau užmigti – galvoje skambėjo melodijos (operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus), sukosi solistų kalbamieji tekstai, prieš akis tviskėjo Afrikos karštis (scenografė Sigita Šimkūnaitė), Paryžiaus ponių suknelės (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė), modernios, bet kartu ir istoriškai tikslios karių uniformos bei puiki choro artistų vaidyba (choro vadovas Vladimiras Konstantinovas). Didelį įspūdį paliko ir šviesų paletė, kurią sukūrė Andrius Stasiulis.

Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė publikai pirmą kartą pristatė tokios stambios apimties darbą. „Pulko duktė“ yra komiška, bet kartu ir nemažai dramatinių elementų turinti opera, kas leido kūrėjams dar plačiau atverti vaizduotę. Operos libretą sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François Bayard’as, o kalbamuosius intarpus į lietuvių kalbą išvertė Virginijus Pupšys.

Operos siužetas gana paprastas: kareivių pulkas kadaise mūšio lauke rado kūdikį, jį įsivaikino ir užaugino. Mari yra tarsi kariuomenės gerasis talismanas, kuris dar ir rūpinasi kariais, skalbia, lygina ir ruošia maistą. Pagal susitarimą Mari turi ištekėti už vieno iš karių, tačiau mergina pamilstą Toniją, kuris dėl jos meilės net įstoja į armiją ir bando karius įtikinti esąs vertas jų auklėtinės rankos. Gražią idilę sudrumsčia netikėtai pasirodžiusi Markizė de Berkenfyld, kuri teigia esanti Mari teta ir išsiveža merginą gyventi Paryžiaus aukštuomenėje. Markizės tikslas – sėkmingai ištekinti dukterėčią, tačiau ši kategoriškai atsisako tai daryti. Galų gale viskas išaiškėja – markizė yra Mari motina, o ne teta, ir po ilgų įtikinėjimų ji leidžia Mari tekėti už mylimojo Tonijo.

KVMT orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) pastaraisiais metais labai patobulėjo ir sutvirtėjo. Žinoma, prie kolektyvo prisijungė nemažai muzikų iš užsienio, tačiau geram skambesiui visiškai nesvarbu, iš kokios šalies atlikėjas. Abu premjerinius vakarus buvo galima įsitikinti varinių pučiamųjų, ypač valtornų, grojimo kokybe. Šiurpas per nugarą ėjo klausantis anglų rago ir violončelės solo. Puikus balansas tarp styginių ir pučiamųjų, aiškūs ir tikslūs akcentai, dinamika, ryšys su solistais. Dirigentas Martynas Staškus tiesiog žaižaravo gera nuotaika, emocija ir buvo tikras variklis, vedantis ne tokį ir didelį, bet pakankamą orkestrą į priekį. Beje, dirigentas nustebino ir miniatiūriniu vaidmeniu: kai Hercogienė de Krakentorp nuo scenos kreipėsi į jį: „Maestro!“, šis netikėtai atsakė: „Bonjour, madame!“ Publika tai įvertino aplodismentais.

Choras palyginti negausus. Pagrindinis operos veikėjas, 21-asis pulkas, sudarytas vos iš 11 artistų. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainuoti operą tik su tiek choristų? Ypač tokioje salėje kaip Žvejų rūmai, kur akustikos tiesiog nėra. Tam reikia didžiulio atsidavimo ir profesionalumo. KVMT choristai įrodė, jog ir su mažu būriu galima pasiekti meninę vertę. Norisi paminėti gerą jų vaidybą, ką tikrai ne visi teatrų chorai operose gali padaryti. Vienas choro artistas pirmo veiksmo pabaigoje sulaukė publikos ovacijų, mat dainuodamas kaip įmanydamas šoko ir su ginklu įmantriai sukiojosi apink kolegas. Iš pažiūros atsitiktinė improvizacija buvo idealiai sustyguota režisierės J. Sodytės, tad šis mažas improvizacinis etiudas liko puikiai įvertintas. Pagyrų nusipelno baleto trupės vyrai, daugiausia dalyvavę masinėse scenose ir gerai susitvarkę su režisierės užduotimis. Beje, J. Sodytė daugybę metų šoko balete, tad jos spektakliuose visuomet yra daug choreografijos.

Atsivėrus uždangai scenoje išvystame Alžyrą (operos veiksmas iš XIX a. Austrijos perkeltas į XX a. vidurio Alžyrą), savotišką miesto turgų – daug oranžinės spalvos, jaučiamas tikras dykumos karštis. Spektaklio scenografė netgi „įdarbino“ palubėje kabančius audeklus, kurie nuolat pleveno ir pagyvino veiksmą. Antra spektaklio dalis vyksta Paryžiuje, aukštuomenės namuose, tad kūrėjams teko gerokai pasistengti, kad žiūrovai galėtų pajusti Coco Chanel dvasią.

Šiek tiek banalokas atrodė antro veiksmo Mari šokis, mat scenoje matome, kaip pulko dukrą bandoma paversti aukštuomenės dama. Nebeapsikentusi šokių mokytojos prievartos, Mari sušoka tvistą, kuris sukėlė ovacijas, bet atrodė neskoningai. Įdomu ir tai, kad antro veiksmo orkestrinė įžanga skambėjo tik fortepijonu (pianistas Christopheris Joelas Cooley). Antrame veiksme Mari, Tonijo ir Sulpicijaus tercetą pagyvino žaisminga choreografinė miniatiūra, puikiai derėjusi su muzika.

Pirmojoje premjeroje lapkričio 12 d. išvydome Liną Dambrauskaitę (Mari), Tomą Pavilionį (Tonijas), Liudą Mikalauską (Seržantas Sulpicijus), Loretą Ramelienę (Markizė de Berkenfyld), Modestą Narmontą (Hortenzijus), Remigijų Mickų (Kapralas), dramos aktorę Virginiją Kochanskytę (Hercogienė de Krakentorp), Viktoriją Galvanauskienę (Šokių mokytoja) ir Šarūną Juškevičių (Notaras). Lapkričio 13-ąją galėjome gerėtis Ritos Petrauskaitės (Mari), Mindaugo Jankausko (Tonijas), Viliaus Trakio (Seržantas Sulpicijus), Dalios Kužmarskytės (Markizė de Berkenfyld), Vytauto Bytauto (Hortenzijus), Valdo Kazlausko (Kapralas), aktorės Nijolės Sabulytės (Hercogienė de Krakentorp), Kristinos Gudelytės (Šokių mokytoja) ir Kęstučio Nevulio (Notaras) balsais ir vaidyba.

Maestro M. Staškus prieš premjerą minėjo, kad Mari vaidmuo tarsi sukurtas L. Dambrauskaitei, jos koloratūros skambėjo itin preciziškai ir tiksliai. Antrindamas M. Staškui norėčiau pagirti ir Ritą Petrauskaitę. Šios abi talentingos ir puikios solistės meistriškai valdo vokalą, nors vaidybinė pusė skyrėsi kaip diena ir naktis. L. Dambrauskaitės Mari yra šiek tiek susikausčiusi, išsigandusi, kartkartėmis stačiokiška, bet labiau aukštuomenės dama, o štai R. Petrauskaitė atrodo labiau atsipalaidavusi, į daug ką numojanti ranka ir tiesiog kerinti. Kardinaliai skirtingai sukurtas pagrindinis personažas dar labiau puošia šį spektaklį. T. Pavilionis ir M. Jankauskas, panašu, yra vieninteliai Lietuvos tenorai, gebantys padainuoti sudėtingąją ariją su iš eilės pasiekiamomis devyniomis aukštomis do, o V. Trakys įrodė, kad yra ne ką prastesnis improvizatorius nei šios srities meistras L. Mikalauskas. Kiti solistai buvo žavūs, nors ne visai balsingi. Didelį įspūdį paliko dramos teatro senbuvės N. Sabulytės Hercogienė – labai efektinga, į veiksmą įnešusi ryškų charakterį.

Operos „Pulko duktė“ premjera Klaipėdoje sukėlė tikrą furorą. Šis teatras turi beprotišką potencialą, kurį stengiasi išnaudoti su kaupu. Norisi padėkoti visam KVMT kolektyvui už visas šventes, kurias jie dovanoja publikai, ir palinkėti greičiau grįžti į atnaujintus namus bei tapti patraukliausiu šalies muzikiniu teatru. Perfrazuojant ariją – „Salut, Klaipėda!“