www.lrytas.lt, 2023-08-15 11:27, atnaujinta 2023-08-15 21:10

Klaipėdos festivalį senajame elinge užbaigusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera – Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ inscenizacija sulaukė labai prieštaringų publikos vertinimų: nuo ditirambų geriausiai šių metų sceninei premjerai šalyje iki skepsio dėl perdėm racionalios, pritemptos prie sugalvotos idėjos garsiojo veikalo traktuotės.

Tačiau turbūt neliko abejingų premjeros iniciatorių užmojui sukurti originalų reginį, pasitelkiant vaizdo projekcijų dailininko Martyno Norvaišo talentą – šįkart tarp spektaklio scenovaizdžio kūrėjų pirmuoju smuiku griežė jis. Neatsitiktinai „Carmina Burana“ įvardyta kaip videografinis spektaklis. Į tris erdves suskaidytame jo scenovaizdyje dominavo filmuoti ir gyvai transliuojami vaizdai (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis).

Distopinio pasaulio vizija

Dar pats C. Orffas (1895–1982) pažymėjo, kad ši kantata yra skirta atlikti dainininkams su instrumentų pritarimu ir „magiškais vaizdais“. Kompozitorius laikė save naujojo muzikinio teatro kūrėju, nuolat ieškojo savosios teatro vizijos, studijuodamas senąją Europos muziką ir egzotiškas muzikos kultūras, stebėdamas modernaus šokio raidą. Skirtingų menų vienove grindžiama ir jo žymioji muzikinio ugdymo metodika.

Tačiau C. Orffą ir jo „Carmina Burana“ įkvėpusios viduramžių poezijos kūrėjai vagantai – valkataujantys vienuoliai, menestreliai, studentai ir kiti bastūnai, garsėję besaikiu lėbavimu, – įliejo į savo tekstus daug gaivališko gyvenimo džiaugsmo, nestinga jo ir C. Orffo kantatoje, o naujas spektaklis mus nukelia į be galo niūrią dabartį. Net puikiai atliekama muzika įgijo spektaklyje liūdną atspalvį.

Hipnotizuojančius jūros stichijos bei joje grimztančių kūnų vaizdus buvo galima suprasti kaip žmonijos ekologinės ar egzistencinės katastrofos metaforą, spektaklį įrėminusį sirenų gausmą – kaip neišvengiamos grėsmės perspėjimą. Kraupoką įspūdį kėlė net pirmos dalies pavasario linksmybėms akompanavę gyvalazdžių „baleto“ vaizdai.

Distopinio pasaulio viziją spektaklyje papildė ir prie scenos riogsančios statybinės atliekos. „Carmina Burana“ scenografė Sigita Šimkūnaitė nutarė iš viso atsisakyti specialaus rekvizito, apeliuodama į tvarų dizainą: statybinės nuolaužos po spektaklio atsidurs antrinio ar tretinio panaudojimo vietoje.

Klaipėdos muzikinis teatras jau ne vienerius metus savo projektais remia geriausius Europos teatrus vienijančios organizacijos „Opera Europa“ tvaraus meno sklaidos iniciatyvas. Prie videografinio spektaklio kūrimo galėjo prisidėti net paprasti klaipėdiečiai, aukodami vintažinius rūbus, o choristams buvo leista vilkėti scenoje kasdienę aprangą.

Mat „Carmina Burana“ pagrindinė veikėja – šiuolaikinė visuomenė, tad įvairaus stiliaus rūbų margumynas (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė) turėjo perteikti jos įvairovę. Premjeros scenoje šmirinėjo ir būrelis apmokytų gražiai elgtis šuniukų.

Ryžosi sunkiems išbandymams

Sukurti vientisą spektaklį be siužeto, iš filmuotų ir transliuojamų vaizdų, tarp dviejų ekranų judančių artistų scenų, „įveiklinant“ dvigubos sudėties mišrų chorą, didelį orkestrą, – atrodytų, sunkiai įmanoma misija. Tačiau režisierius Dalius Abaris surado segmentus jungiantį elementą – žingsniavimo motyvą, tarsi simbolizavusį nenumaldomą laiko tėkmę, savaip atliepusį „Carmina Burana“ amžinąsias temas – likimo nežinomybę ir permainingumą, žmogaus gyvenimo trapumą (teksto vertimas buvo rodomas ekrane).

Spektaklio artistai žingsniavo ir ekranuose, ir scenoje, o pagrindiniai solistai Rita Petrauskaitė (sopranas) ir Modestas Sedlevičius (baritonas) – net ant bėgimo takelių dainuodami: visi ėjo tarsi pasitikti savo lemties, o gal pražūties.

Anot D. Abariaus, kantatoje apdainuojamas mūsų kasdienis gyvenimas, o populiarusis choras „O Fortūna“ yra šauksmas, galintis nulemti, į kurią pusę pasisuks Fortūnos laimės ratas. „Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, visi turime prisiminti, kad tada likimo ratas pasisuko į mums visiems labai palankią pusę, o galėjo būti ir kitaip. Kad dabar, gyvendami taikoje ir gerovėje, mes nepamirštume, jog visai šalia mūsų trata pražūtį nešantys karo būgnai ir pabūklai“, – samprotavo režisierius.

Išskirtines užduotis premjera kėlė ir spektaklio muzikos vadovui bei dirigentui Robertui Šervenikui. Jam pavyko suvaldyti didžiulį atlikėjų kolektyvą (KVMT orkestrą, chorą, Kauno valstybinį chorą, tris solistus) nematant scenos, bendraujant su jais per monitorius, mat dirigentas su orkestru buvo atskirti nuo visų – uždaroje, apsaugotoje nuo gamtos stichijų erdvėje už ekrano.

Tai nesutrukdė solistams M. Sedlevičiui, R. Petrauskaitei ir Mindaugui Jankauskui puikiai atlikti savo partijas. M.Sedlevičiaus pasirodymas tapo viena maloniausių premjeros staigemenų. Fortūna lėmė užsienyje dirbančiam lietuvių baritonui tą vienintelį jam laisvą vakarą atsidurti elinge vietoje susirgusio Klaipėdos muzikinio teatro solisto. Reto grožio M. Sedlevičiaus baritonas, nepriekaištinga dainavimo kultūra ir stiliaus pojūtis daugeliui klausytojų tapo atradimu.

M. Jankausko įtaigiai įkūnyta Kepto gulbino scena buvo viena ryškiausių ir geriausiai sustyguotų spektaklyje, nes visuomenę vaizdavę artistai tarp dviejų ekranų dažnai dreifavo tarsi stichiškai.

Vertingas palikimas įpėdiniams

„Carmina Burana“ pakeitė kelerius metus elinge rodytą nepakartojamą, tos pačios kūrėjų komandos parengtą Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ inscenizaciją, sulaukusią tarptautinio pripažinimo, pelniusią D. Abariui Auksinį scenos kryžių. Lieka palinkėti ir videografiniam spektakliui sėkmingo karjeros tęsinio.

Klaipėdos festivalio rengėjai džiaugėsi, kad unikali elingo erdvė subūrė didelę ištikimų gerbėjų auditoriją. Vienintelį „Carmina Burana“ spektaklį pamatė net 2300 žiūrovų, gausios publikos sulaukė ir kita šių metų festivalio premjera – istorijų opera „Klaipėda“. Tad uostamiesčio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės iniciatyva atsiradęs festivalis taps vertingu ir įpareigojančiu palikimu jos įpėdiniams.

Videografinio spektaklio premjera sutapo su L. Vilimienės pirmosios kadencijos Klaipėdoje paskutiniąja diena, bet kitądien jau prasidėjo antroji jos kadencija uostamestyje. Nors šį vasarį konkurse L. Vilimienė buvo išrinkta naująja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generaline direktore, negalėdama ne dėl savo kaltės pradėti eiti šių pareigų, ji turėjo teisę kandidatuoti į teatro vadovus Klaipėdoje. Jei teismas dėl esą neskaidraus konkurso Vilniuje baigsis palankiai L. Vilimienei, ji galės pasirinkti, kur direktoriauti.

Gali būti, kad ji sulauks ir įkurtuvių naujajame Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriam atidavė be galo daug energijos. Teatro atidarymo iškilmės numatytos kitų metų kovo 22 dieną.

www.muzikusajunga.lt, 2023-08-13

Jau keleri metai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kuria tokius spektaklius, apie kuriuos kalbama gatvėje. Net ir praėjus porai dienų, susitikus pažįstamą norisi pasidalinti įspūdžiais. Tai reiškia ne ką kitą, kad teatras sugeba generuoti kultūros reiškinius. Ne tik faktus, t. y. – spektaklius, kurie, atgyvenę vieną vakarą, ryte net neprisimenami.

Nuo pirmojo „Skrajojančio Olando“ pastatymo šio teatro rengiamas Klaipėdos festivalis įgijo visai kitą užmojį, nei iki jo gyvavęs „Muzikinis rugpjūtis“. Trys „Skrajojančio Olando“ sezonai užkėlė kartelę taip aukštai, kad tai, manau, tapo iššūkiu net pačiam teatrui.

Ne vienam kultūros mylėtojui kirbėjo smalsumas: o ką šiemet teatras pasiūlys vietoje Olando?

Ir – pasiūlė. Bent aš, išgirdusi, kad senajame Klaipėdos elinge nuskambės Carlo Orffo kantata „Carmina Burana“, tariau sau – nieko sau! Ir nekantraudama ėmiau laukti.

Klaipėdos festivalis leido laukiančiųjų emocijoms įsibėgėti: nuo ganėtinai margos stilistikos, kūrinių ir atlikėjų koncerto „Karo ir taikos dainos“ per proginę operą „Klaipėda“ iki didingos „Carmina Burana“ kantatos, kuri sukurta ir pristatoma, kaip videografinis spektaklis. Pasigirdus gana negatyvioms nuomonėms apie operos „Klaipėda“ režisūrą, kaip atgyvenusios stilistikos, pamaniau, Carmina tai bus tikrai šiuolaikiškai interpretuota: pvz. su šunimis, žiūrovų įtraukimu ir kokia nors nuogybe. Pajuokavau taip pamanydama, bet nedaug apsirikau: šunys buvo, šokėjai pakilo į sceną iš žiūrovų eilės, nuogybė buvo tik labai sąlyginė – dainininko įkūnytas apsvilęs gulbinas buvo skirtas ne jo grožiui pademonstruoti, o greičiau sukelti aliuziją į karo žiaurumų suniokotą kūną.

Tai pavyko „Carmina Burana“, ar ne?

Ir taip, ir ne. Teatras tikrai sukūrė įvykį: žiūrovų buvo, matyt, daugiau nei tūkstantis, įskaitant ir pirmąją šalies porą. Sugundyti tokį būrį žmonių klasikinės muzikos nakčiai – tikrai įvykis!

Veiksmas vyko trijose scenose, jas visas galėjo matyti tik sėdintys centriniame sektoriuje, šoniniams sektoriams teko daugiau stebėti projekcijas (jos buvo 2 ekranuose) ir klausytis muzikos. Be abejo, stipriausia spektaklio dedamoji ir buvo muzika. Ar gausus antūražas ją stiprino, ar vis dėlto skaidė publikos dėmesį, neleisdamas susitekti į muziką, kuri kiekvieną syk nuskambėjusi tapdavo tuo savaiminiu magnetu? Antūražas jos nesustiprino, jis buvo skirtas tai publikos daliai, kuriai Orffo muzika nėra savaime pakankama, kuriai reikia mirguliuojančio reginio, chaosėlio, sirenos gausmo ir pravažiuojančio traktoriaus. Kad tik nebūtų nuobodu, kad tik nepasibodėtų ankstyvųjų viduramžių tekstais ir didingai iki sakralumo skambančia muzika.

Kas, be abejonės, pavyko, tai – solistų Ritos Petrauskaitės, Modesto Sedlevičiaus ir Mindaugo Jankausko sukurti vokaliniai ir artistiniai vaidmenys. Įspūdį paliko Modesto Sedlevičiaus balsas. O režisieriaus Daliaus Abariaus išryškintas keptas gulbinas su grimu, kuris buvo darytas tris valandas, tiesiog nemotyvuotai iškrito iš viso spektaklio konteksto. Vienintelė šito gulbino akcentavimo priežastis, mano manymu, duoklė aliuzijai į dabar Europoje vykstantį karą.

Solistė Rita Petrauskaitė mane visiškai sužavėjo: jos sopranas yra šaltoko atspalvio, o „Carminoje Buranoje“ jis nebuvo forsuojamas ir skambėjo puikiai. Jos heroję įkūnyti padėjo ir įspūdingas Sandros Straukaitės kostiumas bei grimas. Amžino likimo rato judesį labai paveikiai padėjo išgauti scenoje bėgimo takelis, kuriuo eidami artistai sukūrė amžino plastiško ėjimo, stovint vietoje, per pasaulį/gyvenimą, judesį.

Ko trūko muzikinėje dalyje? Man pritrūko berniukų choro pavasariui skirtoje kantatos dalyje, kaip kad ir buvo kompozitoriaus parašyta. Moterų choras nesugebėjo perteikti tos skambios, tyros ir krištoliškai gaivios nuotaikos.

Vaizdo projekcijos pačios savaime buvo įspūdingos, tačiau, kaip minėjau, konkuravo su muzika. Jų pagalba buvo stengiamasi ne tiek stiprinti muzikos poveikį, kiek praplėsti scenos vaizdą, kad kas nors būtų matoma ir kraštinių sektorių žiūrovams. Virš projekcijų buvo rodomas dainuojamojo teksto vertimas, projekcijų turinys dažnai disonavo su teksto turiniu, lyg taip dar labiau pabrėžiant, kad jos gyvena savo gyvenimą scenoje. Tačiau kartas nuo karto jos sugrįždavo prie muzikos ir nuskambėdavo kartu: buvo rodomas ir orkestro grojimas, ir dainuojantis solistas, ir einantys šokėjai. Beje, pastarųjų judėjimas buvo toks, kad sunku buvo atskirti, kur vaizdo projekcija, kur realūs šokėjai.

Beje, šokėjai nešoko. Jie judėjo, vaikščiojo, vaidino paprastus žmones iš publikos. Aprengti šviesą atspindinčiomis liemenėmis nešiojo eismo reguliavimui naudojamus bokštelius. Taip scenoje buvo sudaromas pasaulio, gatvės, didmiesčio vaizdas, kuriame buvo galima išryškinti pagrindinius personažus ir jų nešamas mintis.

Tai apie ką gi buvo šios vasaros „Carmina Burana“? Kaip ir 1937-iaisiais, kai buvo sukurta: apie lemtį, apie gyvenimo džiaugsmą ir trapumą, apie šios dienos aklumą ir negalėjimą įžvelgti ateities. Apie Fortūną, kuri valdė, valdo ir valdys, nors yra be karalystės. Kaip muzika, kuri skambėjo, skamba ir skambės, nors keisis kartos ir vietovės.

Ar suvaldė šiuokart režisierius Dalius Abaris elingo ir laivų statyklos geležinę materiją, kaip kad „Skrajojančiame Olande“, paversdamas ją spektaklio dalimi ir jėga? Sakyčiau, dalinai. Tai reiškia, kad lieka iššūkis ir kitos vasaros rugpjūčiui. Festivalis baigėsi, laukimas prasideda.

Carlo Orffo „Carmina Burana“ Klaipėdos elinge

www.7md.lt, 2023-08-18

Scena iš spektaklio „Carmina Burana“. M. Aleksos nuotr.

Stygos, verkit ir pritarkit, aimanuojant man skausme, nes narsieji, nes drąsieji žūsta laimės žaidime. (Išvertė Birutė Pūkelevičiūtė)

Meno kūrinių suvokimui mastelis kartais turi lemiamą reikšmę. Nebylios gigantiškos formos skulptūros, dideli darbai ant drobės, neišplėtojantys tapybinės kalbos, masėms skirti didžiuliai renginiai palieka tuštumą žmonių širdyse.

Rugpjūčio 11 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuotą festivalį vainikavo vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo kantata „Carmina Burana“. Kai kurie muzikiniai šio XX a. vokiečių kompozitoriaus parašyto kūrinio motyvai lengvai atpažįstami, tarsi jis priklausytų populiariajai kultūrai. Viskas priklauso nuo interpretacijos, nuo pateikimo. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, nepabūgęs nepastovaus jūrinio klimato, ryžosi šią sceninę kantatą interpretuoti savajame įspūdingame elinge, prikeliant visus teatrui pavaldžius komponentus, visiems suteikiant lygiagrečias teises.

Pirmiausia šio didelio mastelio kūrinyje raiškiai nuskambėjo paties kompozitoriaus parašytas libretas. Orffas pasirinko dvidešimt keturis XI–XIII a. eilėraščius lotynų ir vidurine vokiečių aukštaičių kalbomis. Dėl lygiagrečiai su muzika ir sceniniu veiksmu pasirodančių titrų viduramžių eilės iš 1803 m. Beuerno vienuolyne atrasto rankraščio „Codex Buranus“ suskambėjo taip įtaigiai, kad jų poetinis grožis, susijungęs su šiuolaikiniam pasauliui būdingomis vizijomis, užaugino polifoninį, daugiafunkcį kūrinį, leidžiantį visiems kūrėjams kartu ir kiekvienam atskirai interpretuoti šį grožio ir paslapčių sklidiną kūrinį – atvirai, drąsiai, suvokiant, kad tik plačiais užmojais įmanoma šią kantatą perteikti monumentalioje elingo erdvėje.

Režisieriui Daliui Abariui kantatos dalis „O Fortūna“ tapo naujo dramaturginio teksto leitmotyvu, kurį „įrėmino“ pradžioje ir pabaigoje gaudžiantys sirenų garsai. Ne taip paprasta gūdžią naktį (veiksmas prasidėjo likus keliolikai minučių iki 23 val.), jau be žuvėdrų klyksmų ar drambliais virtusių debesų vaizdinių perteikti šį kūrinį kaip auką likimui. Atvira didžiulė elingo erdvė tapo uždara šalutiniams trukdžiams. Kūrėjų pastangomis susiformavo kelių stichijų darna, žiūrovams ir klausytojams leidusi pasijusti muzikinių apeigų, kuriose buvo juntama tiek praeitis, tiek dabartis, dalyviais. Pagal kantatos žodžius, čia „pamiršom mirtį juodą, Bakchui garbę atiduodami“.

Karas. Jis neafišuojamas, juo negąsdinama, bet jis kankina žmones ir Žemę. Karas toks grėsmingas ir žiaurus, jo baigtį lemia ta pati Fortūna. Karo tėkmė nepriklauso gyvenimo tėkmei ar vis sugrįžtančiam pavasariui, jis ypač arti trumpalaikių malonumų – girtavimo, persisotinimo ir visokių kitokių geidulių sklidino egzistavimo. Kūrėjai tą įvairių ydų pritvinkusį žmogaus egzistavimą suka amžinu gyvenimo ratu. Tai į niekur nevedantis takelis. Tai – ne Dante’s filosofinis kelias, atvedantis į miško tankmę. Kantata perteikia XXI amžiui būdingą žmogaus išgyvenimų ir nerimo būseną. Viduramžiška teksto archaika, pilna išminties, savo gyvu tvinksėjimu provokuoja mąstymą. Tekstai mus pasiekia ne tik solo partijas atliekančių dainininkų dėka, jais kvėpuoja ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bei Kauno valstybinis chorai.

Kūrėjai spektaklį pavadino videografiniu. Abiejose laiptuotos pakylos pusėse išdėstytas vaizdas, tarpusavyje susipinančios kompozicijos suformavo gana harmoningą visumą, kurioje garsų dramaturgija tapo dominante. Net į visatos begalybę nukreiptas muzikinis fortissimo skambėjo įtaigiai, visa garsų polifonija buvo suvaldyta intensyviai besikeičiančių vaizdų. Nors iš pradžių atrodė, kad šis apgalvotas visumos „kodas“ bus įmintas tik pasitelkus mąstymą, kūrėjams vis dėlto pavyko pasiekti ir gilesnius emocinius kūrinio sluoksnius. Tai nebuvo atviras jausmų pasaulis, bet tam tikri teksto ir muzikos kontrastai, meile ir grožiu alsuojanti poezija, o čia pat pazoliniški pliūpsniai kūriniui suteikė reikšmių, skatinančių pačius paradoksaliausius apmąstymus.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė unikalią elingo erdvę dar labiau išplėtė, visumą suskirstydama į tris didesnes aikšteles – centrinę ir dvi šonines, kurios daugiau buvo skirtos vaizdų projekcijoms, tačiau jose pagal muzikines prasmes nemažai laiko praleido ir choro bei baleto artistai. Kiekviena, net ir labiau techninė scena buvo pagyvinta dainininkų. Konstruktyvus Šimkūnaitės scenovaizdis šiuolaikiškai įvaizdino muziką, padėjo sutelkti dėmesį į kamerines scenas.      

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė sukūrė vientisą ansamblį. Ji mėgsta eksperimentuoti su teatriniais kostiumais, tačiau niekada neperžengia ribų. Raiškūs kostiumų siluetai, aktyvios neoninės spalvos kintančių vaizdų ir apšvietimo fone ne tik „užsidegdavo“ lyg atšvaitai, bet ir tirpo bendrame scenos kolorite. Toks kostiumų paslankumas, ryškumas ir nykimas kartu su vaizdų projekcijoms padėjo sukurti kūrinio vientisumą. Straukaitė glaudžiai bendradarbiavo su vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, kurie reikšmingai prisidėjo prie režisūrinių sumanymų atskleidimo.

Kūrėjai sąmoningai atsisakė šokio, nors šiai vaizdinių polifonijai papildomas choreografinis sluoksnis būtų suteikęs dar daugiau intensyvumo. Kita vertus, teikiant pirmenybę pačiai muzikai, būtent jos atlikimas tapo reikšminga visumos dalimi. Pagrindiniai solistai – Rita Petrauskaitė (sopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Modestas Sedlevičius (baritonas) – turėjo retą galimybę savarankiškai kurti režisūriškai apibrėžtų personažų charakteristikas, o jų įvaizdžius dar labiau pabrėžė formomis ar spalvomis išsiskiriantys kostiumai. Visi solistai džiugino ryškiais balsų tembrais ir sceninio atlikimo kultūra. Kiekvieno papasakota istorija prisipildė ne poetinių paradoksų, o lengvai atpažįstamos realybės. Dvi pagrindinės gyvenimo spalvos – balta ir juoda, du skirtingi gyvenimo poliai, kontrastai ir nenumaldoma kaita. Šis būsenų susipynimas ir rodo  kūrėjų siekį veiksmą paversti ne iliustracijomis, o gyvais apmąstymais.

Žmogaus likimo niekas nuspėti negali, tad Klaipėdos ir Kauno chorams giedant „O Fortūna“ buvo juntamas ir asmeninis atlikėjų santykis su dainuojamo kūrinio prasmėmis. Kad žodis ir garsas tarpusavy derėtų, būtina absoliuti klausa, visumos pajautimas. Tai – muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko tikslas. Asketiškas ir santūrus dirigentas savo batuta įsuko sudėtingą garsų pasaulį, padėjo dainininkams suvaldyti tekstą, jautė, kada labiau turi dominuoti viena, o kada – kita.

Bene labiausiai sujaudino kantatoje nuskambėjęs įspėjimas apie gyvenimo trumpalaikiškumą, tariamos ir realios tikrovės sugretinimas. Žmogaus nuopuoliai, nuodėmės ir laimės potyriai šimtmečiais išliko tie patys. Stebėdamas didžiulėje erdvėje įveiksmintą Orffo muziką ir galvodamas apie paradoksaliai mažus ir žemiškus dalykus, galėjai pasijusti keistu nuo tavęs nepriklausančios istorijos dalyviu. Kantatoje „Carmina Burana“ akistatą su tikrove, pilną žmogiškų ir globalių veiksnių, išgyveno pustrečio tūkstančio žiūrovų, ir kiekvienas galėjo garsuose bei vaizduose atpažinti savąją realybę.  

Norvaišo parengta videografijos „mašina“ sukosi lyg nebyliajame kine. Didžiuliuose ekranuose „vaidino“ ir orkestras, ir atskiri personažai. Mažinant vaizdinių kompozicijas gyvenimas tolo nuo mūsų, išdidinant iki skulptūriškų gyvų objektų – grėsmingai artėjo, virto esamuoju laiku. Žmogaus prigimtyje tūnantis siekis kovoti su likimu šiame kūrinyje buvo nokautuotas: Fortūna išliko aukščiau visko. Atėjus laikui ir visiems sušukus: „O Fortūna!“, Norvaišo vaizdai apibendrino žmogaus kelionę gyvenimo ratu. Nors projekcijose buvo ir per daug destruktyvių motyvų, vaizdų visuma kūrė savarankišką dramaturgiją, tapo atskira, aktyvia kantatos dalimi.

Finalinė „Carmina Burana“ scena – „O Fortūna“ – buvo užbaigta čaižiu sirenos garsu. Menininkai, tarytum įrėmindami kūrinį, priminė, kad visi festivaliai, visa mūsų kūryba šiandien įgyja naujas prasmes: karo akivaizdoje, skeveldromis virstančioje tikrovėje menas išlieka dar svarbesnis, nes sutvirtina liepsnojančius žmogaus jausmus ir nuskaidrina sielą.

Durys, 2023 m. rugsėjis

Įspūdingu reginiu, dinamiška ir efektinga žymaus XX a. vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo sceninės kantatos „Carmina Burana“ premjera uostamiesčio senajame elinge rugpjūčio 11-ąją buvo užbaigtas trečiasis Tarptautinis Klaipėdos festivalis. Kasmet pateikiantis pasaulinio lygio pavyzdžius, jis ir šįkart nenuvylė.

Naujajame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyme „Carmina Burana“ (režisierius – Dalius Abaris) virto magišku videografiniu spektakliu, sudėtinga vaizdų, judesių ir garsų fejerija, marga, „prifarširuota“ įvairių kodų ir intencijų – jų čia gal ir per daug, nebespėji „gliaudyti“. C. Orffo pasirinktame literatūriniame šaltinyje, Bojerno vienuolyne rastuose viduramžius siekiančiuose dainų tekstuose, tiesą pasakius, prasmių margumyno ir eklektikos irgi nemažai. Daugialypėse, kartais trivialiose eilėse bent fragmentiškai, nuotrupomis užkabinamos daug gilesnės religinės ar filosofinės prasmės, meilės lyrika dera su satyra, linksmybės – su pesimistiniais apokaliptiniais vaizdais, krikščioniškas pasaulio vertinimas susipina su antikiniu.

Pažymėtas dabartimi

Dabarties ženklų, aktualijų tikrai nemažai. Dar prieš spektaklį tarp publikos pasirodo „išėję pasivaikščioti“ statistai su šuniukais (ar be jų), keisti, gana ekspresyvūs personažai, įsimaišę tarp žiūrovų eilėse, replikuoja, aptarinėja artėjantį pasirodymą, kuria jo nuotaiką.

Įspūdinga veiksmo pradžia, pradedama ne tradiciniu choru ar instrumentine įžanga, būdinga šiam žanrui, o bauginančiu, artėjančią nelaimę pranašaujančiu sirenų garsu. Vėliau – grandiozinis gerai visiems žinomo choro, ne kartą cituoto reklamose ir kine, „O Fortūna“ skambėjimas fortissimo. Juk Fortūnos permainingas ratas, kaip toje viduramžių miniatiūroje, kadaise įkvėpusioje kompozitorių parašyti šį kūrinį, įsuktas nuo pat mūsų gimimo pradžios, persekioja savo nelaimėmis (ir sėkmėmis) tarsi maras, kad ir kaip bandytumei su savo lemtimi koketuoti, jai įsiteikti ar ją įveikti, nieko nepakeisi, bus kaip turi būti. Kartais varganam žmogeliui belieka gyventi vien tik gražiais prisiminimais, apraudoti savo graudaus likimo padarytas žaizdas ir viltis, laukti – ratas vėl pajudės ir laimė bei sėkmė sugrįš.

Priešais į tris dalis padalytą sceną (scenografė – Sigita Šimkūnaitė) matyti nebaigti statybos darbai, guli įvairių medžiagų nuolaužos, važinėja speciali technika, mėtomi cementinių kubų muliažai (tarsi užuomina į antikinio Sizifo naštą ar į dar nebaigtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybas). Tiksliai į bendrą muzikinę faktūrą įsilieja šiurpiai rėžiantys metalo garsai, suvirinimo darbai atliekami čia pat – matome į visas puses lekiančias ugnies žiežirbas. Scenos šonuose transliuojamos vaizdo projekcijos, kartais irgi gana niūrios, ir realūs vaizdai (vaizdo projekcijų autorius – Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis), pavyzdžiui, gyvas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro grojimas (dirigentas – Robertas Šervenikas).

Kita svarbi šio pastatymo tema – nuolatinis ėjimas, judėjimas, tarsi žmogiškasis perpetuum mobile, kuriam pasiduoda ne tik šokėjai, choras, bet ir solistai, savo partijas atlikdami bėgimo takeliuose, nes tokia ta lemtis pašaipūnė, verčianti kiekvieną tapti amžinu klajokliu, savo gyvenimo vagantu ar goliardu.

Stulbinama sėkmė

Kantatos muzika iš pirmo žvilgsnio gana paprasta, lengvai įsimenama: diatonika, nesudėtingas ritmas ir melodijos, daug ostinatinių pasikartojimų ir chorinio dainavimo unisonu, vyraujanti kupletinė forma ir t. t. Tokio tipo muzika Trečiajam reichui, nors ir neatitiko svarbiausių propagandos reikalavimų, atrodo, turėjo tikti, žinoma, jeigu pernelyg nesigilintume į turinį. Tačiau kūrinio pirmoji stulbinama sėkmė 1937-aisiais truko neilgai. Praėjus vos kelioms dienoms po pasirodymo, „Carmina Burana“ buvo nuimta ir beveik trejus metus Vokietijoje nebestatoma – premjeroje dalyvavę aukšti nacių valdininkai kantatą paskelbė nepageidautina. Prie tokio sprendimo galimai prisidėjo muzikologo Hanso Grigko (Gerigko – red. past.) neigiama recenzija, kompozitorių kaltinanti primityvizmu, ar Wilhelmo Furtwänglerio, vieno įtakingiausių to meto dirigentų, replika: „Jeigu čia muzika, tai aš išvis nebežinau, kas muzika yra!“ 1940-aisiais opusas reabilituotas, buvo atliekamas gana dažnai, skambėjo net oficialiuose renginiuose.

Pačiam C. Orffui tokie politiniai žaidimai kažin ar darė didelę įtaką, nacionalsocialistų partijai nepriklausė, svarbiausia jam buvo šioje kompozicijoje atrasti kūrybos principai, vėliau jie tapo naujojo stiliaus pagrindu.

Džiaugsmai atbudus gamtai

Kantatos „Carmina Burana“ siužetas nėra išplėtotas, 24 dainos pagal tematiką suskirstytos į tris pagrindines dalis („Pavasaris“, „Smuklėje“, „Meilės rūmas“) bei prologą ir epilogą (pakartojamas „O Fortūna“ choras).

Tarsi atgaiva po prologo apokaliptinių vaizdų ir prasmių suskamba džiaugsminga „Pavasario“ dalis ir pirmasis jautrus bei melodingas baritono Modesto Sedlevičiaus solo epizodas „Saulė savo skaistumu...“, kviečiantis mėgautis šildančiais saulės spinduliais ir mylėti, juk meilės ištroškusi kiekviena siela, likti ištikimam sau pačiam – tai pats teisingiausias kelias. Kituose to paties dainininko atliktuose numeriuose – herojinių arijų rūšiai artimame „Kartėlio ugnimi degu“ ir ironiškame „Esu abatas Kukanijos“, trečioje dalyje skambėjusiame „Dieną, naktį“ – galėjome išgirsti platesnį šio jauno muziko balso spalvų ir galimybių spektrą, gražų sodrų žemą registrą. Netikėtas atradimas, žinant, kad M. Sedlevičius dalyvauti šiame renginyje buvo pakviestas prieš pat premjerą, susirgus pagrindiniam solistui.

Pastoralines atbundančios gamtos scenas keičia epizodas „Pievelėje“, jungtinio choro – Klaipėdos valstybinio muzikinio Teatro choro (vyriausiasis chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas) ir Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – R. Šervenikas) – tarp kitko, atliktas labai vaizdingai ir įtaigiai (nors kituose epizoduose ne kartą pasitaikė vyrų choro grupės pavėluoti įstojimai). Tai virtinė kontrastingų, linksmų ir žaismingų, artimų „liaudiškam“ muzikavimui chorų, ratelių – žaidimų, meilės vilionių, kartais net labai primityvios muzikinės faktūros – atbundanti gamta ir varganą žmogų prikelia svajonėms, džiaugsmui, gyvenimo šventimui, girdime iškilmingas varinių pučiamųjų fanfaras.

Dar labiau liaudis įsisiūbuoja groteskiškoje „Smuklės“ dalyje su finaliniu užstalės dainos moto – geria visi, vyrai ir moterys, jauni ir seni, kilmingi ir prasčiokai, geria visas pasaulis. Vagantų dainuojamos, pusiau rečituojamos eilės lotynų kalba galėjo būti suprastos kaip religinis tekstas, kunigų ir vienuolių naudojamas bažnytinėse apeigose, šįkart turinys skambėjo, deja, visiškai kitoks. Vienintelis liūdnas šios dalies epizodas – keptos (ar kepamos) gulbės giesmė, skirta tenorui solo (Mindaugas Jankauskas), sukrečianti savo ironišku jausmingumu.

Ir meilės malonumai

„Meilės rūmo“ muzika šviesi, pakylėta, rafinuotesnė ir spalvingesnė nei kitose dalyse, čia daugiau lyrinių momentų, išaukštinama abipusė meilė, ne dvasinė, o kūniška (Veneros) – ir vėl tas krikščioniško ir antikinio pasaulių supriešinimas. Soprano (Rita Petrauskaitė) ar baritono solo, vyrų ir moterų chorinių epizodų kaita pateikiama kaip meilės intriga ar dialogas. Soprano vaidmuo čia nepaprastai svarbus, jam skirti trys ryškūs numeriai. Labiau įsiminė arijos „Du kelius svarstau“ jausminga kantilena ir trumpas, koloratūrinis solo epizodas „Saldžiausiasis“, tarsi ištirpstantis sotto voce orkestro faktūroje – dar vienas gražus pasiekimas šios solistės karjeroje.

Meilės apoteozės kantatoje „Carmina Burana“, deja, nebus. Finalinį iškilmingą himną netikėtai pertraukia grėsmingasis „O Fortūna“ ir kaukiančios sirenos, ratas apsisuko, ciklas baigtas.

Post scriptum

Teko matyti 1996-ųjų Klaipėdos muzikinio teatro „Carmina Burana“ pastatymą. Choreografo Jurijaus Smorigino spektaklis, žinoma, kuklesnis, ne toks monumentalus, be ypatingų pretenzijų, ir scenografija gana paprasta. Iš atminties vis dar kartais išplaukia atskiros šio pastatymo detalės, nepaprastas muzikos ir šokio ryšys, neįprasta judesio dinamika.

Nostalgija. Turbūt buvo jame kažkas tokio... Sirenų gausmas, dabar viliuosi, neužtemdys gražiųjų šiemetės premjeros atradimų.