Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro struktūros schema
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
    • Teatro vadovo pavaduotojas
      • Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
      • Ūkio skyrius
    • Buhalterinės apskaitos
      skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Teatro Vadovas
    • Teatro vadovo pavaduotojas menui
      • Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyrius
      • Orkestro tarnyba
      • Choro tarnyba
      • Baleto tarnyba
Teatro vadovo pavaduotojas
Buhalterinės apskaitos
skyrius
Personalo ir bendrųjų reikalų skyrius
      • Pastatymų
        tarnyba
        • Sceną aptarnaujantis skyrius
        • Gamybos skyrius
Ūkio skyrius
    • Teatro vadovo pavaduotojas rinkodarai
      • Rinkodaros tarnyba
        • Reklamos
          ir pardavimų
          skyrius
        • Žiūrovus aptarnaujantis skyrius
        • Pastatymų ir renginių organizavimo skyrius
    • Strateginio
      ir investicijų
      valdymo skyrius
Repertoire page event cover image

Klaipėdos festivalis

2023.08.04

21

30

Opera
KLAIPĖDA

Pirkti bilietus

3 veiksmų istorijų opera (atliekama be pertraukų)
Libreto autorius Arvydas Juozaitis

2023-iaisiais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Pasak operai libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.

Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui kuria du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų kuriamose scenose gyvas orkestro skambesys jungiamas su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skambės ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėlioja daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“


OPEROS PREMJEROS RĖMĖJAS


APDOVANOJIMAI

„Pagauk bangą“ (2024-04-26) operos solistei Ritai Petrauskaitei už Ėtmės Simonait viadmenį (nominacija „Metų operos solistė“) ir operos solistui Giedriui Gečiui už Žano Gabrielio Petisnė viadmenė (nominacija „Metų operos solistas“)
Klaipėdos miesto jūrinės kultūros apdovanojimo „Albatrosas“ padėka (2024-05-17) Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už 2023 m. Pauliaus Lindenau elinge pristatytą pasaulinę istorijų operos „Klaipėda“ premjerą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti

Lietuvos Rytprūsių kaimas, 1922 metų šv. Kalėdų išvakarės. Kraštą valdo prancūzai, kurie kartu su mėmelenderių vokiška valdžia spaudžia šišioniškius-lietuvininkus.

I VEIKSMAS

Pirmas paveikslas. Spaustuvininko Jankaus namai. Jis kartu su vyriausiąja dukra Elze ruošiasi kaimo surinkimui, Kūčių vakarienei. Jankus spausdina sveikinimą-obalsį surinkimui, Elzė taisosi tarsi į mergvakarį. Jankus ruošiasi Kūčių vakarienei kaip „naujo pasaulio“ pradžiai, duodamas suprasti, kad jis žinąs, kas turi įvykti. Kaimo susirinkime laukiama apsilankant lietuvininkų kunigo ir politiko Gaigalaičio.
Antras paveikslas. Pasirodo Katrė, Jankų augintinė, užaugusi kartu su Elze. Ji praneša, kad pas Ėtmę Simonait ir jos dukrą Ėvę Kūčioms jau pasiruošta – laukiamas visas kaimas ir kunigas. Jankus įteikia jai ką tik atspausdintą obalsį, skirtą kunigui Gaigalaičiui, kuris turi būti perskaitytas po jo pamokslo, ir išskuba į Simonaičių namus.
Trečias paveikslas. Ėtmės Simonait namai, didžioji stuba. Kūčių vakarienei pasiruošta. Ėtmė su dukra Ėve aptaria didį įvykį: pirmą kartą kaimas sueis į jų namus, kur įvyks įprastinis lietuvininkų surinkimas, bet tai neįprasta Kūčių vakarienė, nes numatomas lietuviškas vakaras, kuris nė vienai iš moteriškių nėra įprastas reiškinys.
Ketvirtas paveikslas. Ėvė, išėjusi pasidairyti į dangaus skliautą, grįžta į stubą su nekviestu svečiu. Tai Jonas Budrys, atvykęs iš Didžiosios Lietuvos. Jis priimamas nenoriai, nes iš Lietuvos šeimininkė Ėtmė nelaukia nieko gero. Tuo tarpu Ėvė pasitinka nepažįstamąjį smalsumo genama. Ateivis tariasi atnešęs gerąją kalėdinę žinią ir ištraukia Vydūno dainą „Lietuva, brangi šalelė“. Į stubą įgriūva kaimo bendruomenė, vokiškai dainuodama kalėdinę giesmę „O Tannenbaum“
Penktas paveikslas. Budrys, nesutrikdytas įėjusiųjų gausos ir vokiškos giesmės, iš naujo užtraukia „Lietuva, brangi šalelė“. Prie jo prisijungia Katrė ir Ėtmė. Tada įsidainuoja visas kaimas.
Pasirodo kunigas Gaigalaitis. Jis palaimina susirinkusiuosius ir ima diriguoti chorui. 
Gaigalaitis atpažįsta Budrį, nors tas su barzda, jiedu pasilabina. Prieina Jankus. Visi trys ištaria obalsį-šūkį-slaptažodį: „Mažoji Lietuva mūsų“.

II VEIKSMAS

Šeštas paveikslas. Trijų Karalių diena. Pasitarimas „po skliautais“, kuriame dalyvauja Galvanauskas, Krėvė, prisijungia Vydūnas ir Simonaitis. Vyrai turi nuspręsti mūšio dėl Mėmelio datą. Vydūnas kalba kaip lietuvių sielos žinovas, pažįstantis tautą. Jis neįsivaizduoja Klaipėdos atsikovojimo ginklu. Krėvė, atstovaudamas pasirengusiai kovoti Šaulių sąjungai, nusiteikęs pradėti puolimą nedelsiant. Simonaitis pritaria. Galvanauskas, būdamas vyriausybės galva, turi priimti sprendimą. Vydūnas pagaliau pritaria. Jiedu su Simonaičiu išeina.
Septintas paveikslas. Įeina Budrys, žvalgybininkas, atnešęs naujausių žinių apie Lietuvos pasirengimą Mėmelio puolimui. Krėvė vėl reikalauja prancūzus pulti nedelsiant. Tuo tarpu Galvanauskas, kaip Lietuvos vyriausybės galva, vyriausiuoju karinės operacijos vadu paskiria Budrį. Akcija turi būti vadinama „Klaipėdos giesme“
Aštuntas paveikslas. Mėmelis, Turgaus aikštė. Prancūzų karių rikiuotė. Skambant „Marselietei“ Mėmelio prefektas Petisnė su savo moterimi priima rikiuotės paradą. Pora apsikeičia nuoskaudomis apie gyvenimą Europos kampe, kur nuolat pučia pavojingi skersvėjai iš Azijos pusės. Petisnė jaučia pareigą čia būti, jo moteris nemato jokios prasmės. Jiedu susipyksta. 
Devintas paveikslas. Bažnyčia Mėmelyje. Kunigas Gaigalaitis baigia pamaldas. Bažnyčioje gausu persirengusių lietuvių karių. Įeina Jankus su dviem ryšuliais obalsių. Elzė Jankutė, Katrė ir atokiau Ėtmė. Katrė susijaudinusi, ji įtaria savo tikro tėvo paslaptį. Neatskleidęs jos, Jankus duoda užduotį merginoms – išnešioti po miestą obalsius. Merginos džiaugsmingai imasi šio darbo, jos išskuba į miestą.
Dešimtas paveikslas. Gaigalaitis skaito obalsį iš sakyklos. Įeina Budrys ir Simonaitis. Vyrai aptaria miesto sukilimo aplinkybes, pasirengimą puolimui. 
Vienuoliktas paveikslas. Į bažnyčią įžengia prancūzų karių būrys, vadovaujamas Petisnė. Jis pasirengęs suimti Simonaitį su Gaigalaičiu. Su kunigu jis priverstas ginčytis valdžios klausimu. Tuo tarpu Budrys, apsuptas lietuvininkų, išsitraukusių ginklus ir užsirišusių sukilėlių raiščius, išvengdamas susidūrimo išeina lauk pro prancūzus. Simonaitis su Gaigalaičiu areštuojami ir išvedami.

III VEIKSMAS

Dvyliktas paveikslas. Apsnigtas laukas, prietema, tolumoje – miesto bažnyčių bokštai. Lietuvių karių-šaulių rinktinė. Karys savanoris ir Budrys, pasirodo būrio vadas Bajoras. Sukilėlių būrio vadas Bajoras veda karius į miesto centrą. 
Tryliktas paveikslas. Šv. Jokūbo (Laukininkų) bažnyčia Mėmelyje. Bažnyčioje daug žmonių, tarp jų – persirengę sukilėliai. Jankuvienė su Ėtme, draskomos gėlos, kalba apie artėjantį mūšį. Jas jaudina Katrės ir Ėvės nutrūktgalviškas dalyvavimas miesto įvykiuose. Pasirodo Budrys su Simonaičiu. Budrys ieško Katrės.
Keturioliktas paveikslas. Žmonės bažnyčioje laukia kunigo Gaigalaičio, jo nėra. Budrys pakyla į sakyklą ir praneša bendruomenei, kad dabar – didžio lūžio išvakarės. Skaito atsišaukimą-obalsį. Jam baigus, į sakyklą netikėtai pakyla Katrė.
Penkioliktas paveikslas. Katrė puola Budriui ant krūtinės ir šis pagaliau pripažįsta kad ji – jo dukra. Vyksta dramatiškas tėvo ir dukros dialogas, abipusis jausmų proveržis visų akivaizdoje. Pasirodo Gaigalaitis. Budrys su Katrė turi išsiskirti. Budrys, apsuptas sukilėlių, išeina į miestą. Katrė išbėga kartu su Ėve.
Šešioliktas paveikslas. Teatro aikštė. Prie prefektūros verda mūšis. Merginos blaškosi nuo vienos karių grupės prie kitos. Pro prefektūros langą iškišama balta vėliava. Mūšis laimėtas. Katrė užsilipa ant Anikės paminklo ir gieda „Klaipėdos giesmę“. Ją pakerta kulka. Jos vieton stoja Ėvė ir tęsia giesmę. Teatro balkone pakyla Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vėliavos. Ėvė skaito obalsį: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ Istorijos miglose – Klaipėdos likimo laivas
+

 

Operos premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

 

www.vilniausgalerija.lt, 2023-08-07

 

opera klaipeda recenzija

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

Baigėsi borisų godunovų laikai. Lietuviškos operos atgimimas jau kelinti metai vyksta Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Laimos Vilimienės dėka šis teatras tapo tikru traukos centru. Nėra paprasta mažoje tautoje surasti talentų, galinčių ne tik reflektuoti tautos istoriją, bet ir savo kūryba kilstelti vieną ar kitą meninį žanrą aukščiau, nei iki tol buvo. Vilimienė tarytum tęsia neseniai mus palikusio operos šviesuolio Jono Bruverio programą. Kiekvienas naujas darbas – apgalvotas, turintis rimtus teorinius pagrindus, su tiksliai parinktais kūrėjais ir, aišku, atsižvelgiantis į rizikos faktorių, be kurio jokia meninė slinktis neįmanoma.

 

Originali opera Lietuvos teatruose prigyja nelengvai. Kiekvienos iš jų gyvenimas gan trumpas, jos tradicijos geriau žinomos tik muzikologams, o eiliniam lietuviui kiekvienąkart iššūkis girdėti ir regėti gilių tradicijų neturinčius naujus muzikinius kūrinius.

 

Šįmet Klaipėdos kraštas mini prijungimo prie Lietuvos 100-metį, tad didžiuliu įvykiu galime laikyti naująją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ premjerą. Neatsitiktinai šį kūrinį režisuoti pakviestas Gytis Padegimas. Jis – ne tik daugiausia įvairiose scenose pastatęs lietuviškų kūrinių, bet ir visą savo nuoseklų kūrybinį gyvenimą budinęs istorinę lietuvių sąmonę. Tad nieko nuostabaus, kad ir šiandien Klaipėdoje atgijo šimtmečio senumo įvykiai, Teatro aikštėje sustingusi Taravos Anikė (baleto artistė Yuliia Kovalenko) leidosi šokti, o miesto centre stovinti Vienybės arka tapo pagrindiniu operos įvaizdžiu. Tik arka dalinė – antroji jos pusė žemės nesiekia. Vienybės Lietuvoje nėra – dekoracija medinė, iš gabaliukų. Vos pamačius tokį Birutės Ukrinaitės sukurtą scenovaizdį atrodė, kad finale po atviru dangumi Klaipėdos elinge atliekama opera baigsis ugnimi, tačiau kūrėjai liko nuoseklūs ir rimti, siekdami kuo didesnės istorinės tiesos, atsisakydami atvirose erdvėse įmanomų efektingų scenų. Todėl vietoj sunkiai pasiekiamos Lietuvos vienybės operos finalas paskendo patriotinėse citatose – suplevėsavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vėliavos, tapusios operos paskutiniuoju akcentu. Išvydus šią atributiką beliko tikėtis, kad istorinės operos tradicija Lietuvoje tęsis, įgydama pačias įvairiausias interpretacijas. (Atmintin sugrįžo šmaikšti, pilna humoro ir netikėtumų Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui skirta Sigito Parulskio, Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo opera „Post Futurum“, skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, 2018 m. pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.)

 

opera klaipeda recenzija

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

Arvydas Juozaitis parašė sodrų libretą, kurį įveiksminti ir kompozitoriams, ir kitiems kūrėjams buvo nelengva. Veiksmas vyksta Mažosios Lietuvos kaime ir Mėmelyje-Klaipėdoje 1922 gruodį – 1923 sausį. Veikėjai – istorinės asmenybės, ir Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai, ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji. Politiniai, socialiniai, kultūros veikėjai, kurie Mažosios Lietuvos intelektualams žinomi, tačiau daugumą žiūrovų paskatino atskirai pasidomėti jų gyvenimo aplinkybėmis. Akivaizdu, kad kūrėjams viena iš užduočių ir buvo maksimaliai išplėsti žinių lauką, nesistengiant supaprastinti istorinių aplinkybių, atsisakant vieno ar kito daugiažodžio istorinio vaidmens. Libreto autoriaus Juozaičio pagrindinis siekis buvo sukurti filosofinę dramaturgiją, kurioje kryžmintųsi pagrindinės istorinius Klaipėdos krašto įvykius ženklinančios aplinkybės – asmenybės, religija ir šišioniškių tarmė. Režisierius Padegimas šioje operoje pasitelkė mokytojos Vaidos Galinskienės žinias: ji įkūnijo Šišioniškę dvasią ir unikaliu kalbos dialektu ir sodriu balsu papuošė istorinę operą.

 

Visi istoriniai įvykiai buvo nulemti asmenybių. Šis faktas – labai svarbus ir vertintant šios dienos sociopolitinį gyvenimą, ir galvojant apie karo Ukrainoje pabaigą. Paprastai net ir istorinėse dramose viskas susiveda į filosofinių idėjų, abstrakčių jėgų apibendrinimus, o „Klaipėdoje“ nuo pradžios iki pabaigos visų įvykių vairininkais išliko asmenybės.

 

 

Režisieriaus pagrindinė užduotis buvo istorinį libretą įvilkti į romantizmo rūbą, būdingą lietuvių klasikų kūrėjams. Todėl istorinė migla, kuri ypač aktuali ir ateityje skatins dar ne kartą sugrįžti prie šios unikalios temos, operoje pro mūsų akis plaukė baltų dūmų šuorais, primindama ne tik užmarštin grimztančią praeitį, bet tarytum suformuojant istorijos laivą, išmetusį inkarą senajame Klaipėdos elinge. Lyg iš laivo kamino balti dūmai smarkiais vėjo šuorais ridenosi išilgai scenos, leisdami suprasti, kad režisierius libreto neketina paversti mokumentu, tačiau, užmetęs ant jo teatrinį šydą, bando supoetinti žiaurias istorines aplinkybes.

 

Veiksmą sušvelnina masinių scenų choreografija. Aušra Krasauskaitė labai įdomiai išsprendė, atrodytų, pačias nepaslankiausias „militaristines“ kompozicijas. Kai kuriose scenose išraiškingai šokantys lietuvių ar prancūzų kariai spektakliui suteikė gyvybiškai svarbios dramaturgijos, nes bendras operos veiksmas – gana statiškas.

 

opera klaipeda recenzija

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

Operą „Klaipėda“ kūrė keturi kompozitoriai. XXI amžiui – normalu, bet kaip jie patys jautėsi, sunku įsivaizduoti. Kita vertus, akivaizdu, kad nugalėjo pragmatizmas: visi laikėsi savo meninių pozicijų, pasiskirstę tris veiksmus stengėsi juos sukurti kaip savarankiškas mini operas su joms priklausančiais prologais ir epilogais. Loreta Narvilaitė sukūrė I veiksmą, Vladimiras Konstantinovas – prologą, II veiksmą ir epilogą, III veiksmo XII ir XIII paveikslus – Donatas Bielkauskas, Kristijonas Lučinskas – III veiksmo XV–XVI paveikslus. Stilistiškai muzika įvairi, tačiau garsų polifonija tam tikru metu susiniveliuoja, tarytum neleisdama išskirti kompozitorių savitumo. Šią stilistinę įvairovę geriausiai suvaldė režisierius, neleisdamas dominuoti vienai ar kitai temai. Šioje operoje didžiąją dramaturgiją kūrė net ne muzika, o minties šuorai. Kiekvienas kompozitorius, kruopščiai įsigilinęs į libretą, naudojo net ne po vieną tam atpažįstamą kūrinį ar dainą, kuri buvo aranžuojama arba tapo vienos ar kitos temos muzikinės dramaturgijos leitmotyvu. Kai kurios dainos dainuojamos ir dabar Kalėdų metu, tad natūralu, jas įsimeni geriausiai, tačiau svarbi išliko visuma. Kiekvienas kompozitorius sukūrė intensyvių istorinių peripetijų sklidinus muzikinius paveikslus, kurie tiksliai charakterizuoja ir šiuolaikinę Klaipėdą, jos urbanistinį, tik šiam uostamiesčiui būdingą garsinį lauką. Kompozitoriai, nusilenkdami muzikinei Klaipėdos krašto istorijai, nepabūgo šiuolaikinio požiūrio kuriant gan sudėtingą operos žanrą.

 

Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis su visu orkestru buvo kruopščiai paslėpti palapinėje. Dainininkai batutos lazdelę sekė ekrane. Bet žiūrovams labai trūko gyvo orkestro vaizdo. 2009 metais teko matyti dar ekstremalesnėmis oro sąlygomis ant Stavangerio fiordų vandens vykstančią operą, kur orkestras išliko kaip vienas iš esminių spektaklio komponentų. Dabar įgarsinimas buvo toks, kad atrodė, jog skamba įrašas. Gal šiai istorinei operai toks aktyvus garsinis fonas ir netrukdė, bet matomas orkestras ir dirigentas spektakliui būtų suteikę daugiau atpažįstamumo, o tai reiškia – ir džiaugsmo.

 

Operose retai nutinka, kad personažų charakteristikos priklausytų ne nuo muzikos, bet nuo balsų įvairovės. Kadangi šįkart libreto autorius labai įdėmiai išanalizavo kiekvieną istorinę asmenybę, o kompozitoriai buvo net keturi, tai visi atlikėjai drąsiai mėgavosi savo ne tik atlikimo galimybėmis, bet ir vaidybos charakteristikomis. Valdas Kazlauskas – Jonas Budrys, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas, Mindaugas Rojus – spaustuvininkas Martynas Jankus, Ernesta Stankutė – jaunoji rašytoja Ėvė Simonait (Simonaitytė), Rita Petrauskaitė – Simonait mama Ėtmė, Aurimas Raulinavičius – Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Šarūnas Šapalas – Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis, Šarūnas Juškevičius – evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, Giedrius Gečys – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė, Beata Ignatavičiūtė – Petisnė moteris, Rosana Štemanetian – Jankaus dukra Elzė, Judita Butkytė-Komovienė – Katrė, Kęstutis Nevulis – Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, Martynas Stankevičius – Vydūnas, Virginijus Pupšys – Mikas Bajoras, Gytis Šimelionis – Steponas Darius, Valerijus Gončarovas – Petisnė adjutantas sukūrė istorinėms asmenybėms būdingus bruožus: vieni remdamiesi dokumentine išvaizda, kiti pasitelkę raiškesnę plastiką. Kadangi opera pakankamai statiška, tad kiekvienas išradingiau judantis personažas jai suteikė papildomos dinamikos.

 

opera klaipeda recenzija

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

Kostiumai tokio tipo operoje galėjo atlikti lemiamą vaidmenį, tačiau taip neatsitiko. Kostiumai čia svarbūs dar ir dėl to, kad režisierius dažnoje scenoje veikėjus naudojo atmosferai sustiprinti ar net sceninei elingo erdvei užpildyti, veikėjus komponuojant scenos šonuose. Viename – greta retai naudojamų žvakidžių su žvakėmis, kitame – tarp medinių vertikalių rąstų, arba susodinant ant laiptų. Nors akivaizdu, kad kuriant kostiumus buvo laikomasi istoriškumo, tačiau estetiniu požiūriu jie kartais tarpusavyje disonavo. Klaipėdos krašte gyvenusius lietuvininkus ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusius lietuvius vaidino folkloro ansamblio „Alka“ atlikėjai ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choristai. Jeigu ansambliečiai vilkėjo originaliais tamsokų spalvų kostiumais, tai choristams buvo pasiūti margi rūbai, moterų sijonai – iš balto audinio, su dėmėmis ar dryžiais pajuodintomis palankomis. Galbūt skirtingų audinių naudojimą sąlygojo ribotos finansinės galimybės, tačiau koloritui taip pat stigo vientisumo – labiausiai visame ansamblyje disonavo aitriai žalia Ėvės Simonait (Simonaitytės) suknelė.

 

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

 

Kompoziciškai spektaklis sutelktas scenos centre, tad paveikslų kaitą kartais įvairino arkos puslankyje įtaisyta pakyla, ant kurios užlipdavo siužetiškai svarbūs personažai. Tokiu, rodos, paprastu būdu buvo suformuota sceninė pakyla, leidžianti žiūrovams ne tik geriau pamatyti, bet ir suprasti istorinių peripetijų reikšmes.

 

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

 

Istorijų opera „Klaipėda“ tapo akstinu labiau pažinti Klaipėdos kraštą, kuriame vyksta visai Lietuvai reikšmingų kultūrinių dalykų. Atnaujintas skulptūrų parkas paliko malonų įspūdį. Nors ir išlygintas, suvienodintas reljefas (nežinia kodėl), nors ir per daug suoliukų, tačiau jame atsirado pakankamai akcentų, menančių, jog čia buvo senosios miesto kapinės. Reikia tikėtis, kad miestiečiai taps sąmoningesni ir šios atminties vietos nepavers šunų dresavimo ir pavedžiojimų vieta.

 

Be to, Prano Domšaičio galerijoje rugpjūčio 3 d. atsidarė puiki Žilvino Kempino darbų paroda – „Šviesos skulptūros“. Laiku ir vietoje. Taip pat šioje galerijoje dar tebeveikia Vytauto Kašubos paroda, Alvydo Lukio ypatingos išminties ir turinio paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“. Fotografijos gurmanai gali susipažinti su Pietų Korėjoje, Taivane pabuvojusia Lietuvos fotografijos paroda „Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“. Tad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ premjera dar labiau sustiprina šio miesto meninį kontekstą.

MEČYS LAURINKUS Operoje įamžinto Klaipėdos atvadavimo rezultatas akivaizdus
+

 

www.lrytas.lt, 2023-08-13

 

Rugpjūčio 4-ąją Klaipėdos elinge žiūrėjau kompozitorių L.Narvilaitės, V.Konstantinovo, D.Bielkausko, K.Lučinsko (dirigentas T.Ambrozaitis) istorijų operą „Klaipėda“ (režisierius G.Padegimas, libreto autorius A.Juozaitis), skirtą Klaipėdos ir jo krašto tapimo Lietuvos dalimi 100-mečiui paminėti. Nesu dažnas operų lankytojas, o juo labiau šio žanro komentatorius, bet matytas kūrinys padarė gerą įspūdį. Ne tik meninės sąrangos, bet ir platesnių reikšmingo Lietuvos įvykio apmąstymų prasme.

 

Paprasta, aiški kūrinio skleidžiama vienos Lietuvos idėja, neįkyriai rodomas patriotizmas per tris operos veiksmus lydi įvykius ir veikėjus, tarp jų ir jau iš istorijos žinomus asmenis, nors operos autoriai, realizuodami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sumanymą, atsiribojo nuo ginčų su žiūrovais apie tikslų istorinį autentiškumą. Režisieriaus G.Padegimo žodžiais, „ne tai kad norėtume atkurti istorinius veikėjus, tikslias datas... Istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą“. Pacitavęs A.Juozaičio remarką „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“, režisierius tęsia: „Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui šią istoriją (Klaipėdos sukilimas. – Aut.) matome tarsi per rūką.“ Iš tiesų operoje daug legendinės, apibendrinančios reikšmingus įvykius ar asmenų veikimą stilistikos.

 

Matome ir girdime talentingais dainininkų balsais vaizduojamus žinomus žmones (Vydūnas, Krėvė, Jankus, Galvanauskas, Jonas Budrys, Simonaitis, Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė), savanoriai ir lietuvininkai), kurie „liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę ir žymi kelią į Vieną Lietuvą. Libreto autorius A.Juozaitis sako: „1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį miestui grąžina pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.“ Tokio ryžto operoje apstu.

 

Išradingai spektaklyje panaudota vietinė „šišionykštė“ kalba, lietuvininkų dainos skamba greta liuteroniškų giesmių fragmentų, vydūniška „Lietuva, brangi šalelė“ ir kalėdinė giesmė „O Tannenbaum“. Beje, greta legendoms būdingo poetinio stiliaus, pakilios intonacijos, plačių apibendrinimų neretai įsiterpia ir melodrama. Taip yra ir operoje. Pasirodo, garsusis lietuvininkas spaustuvininkas M.Jankus turėjo tragiško likimo augintinę Katrę, kuri, kaip paaiškėjo žiūrovams, yra ir sukilimo vado Jono Budrio dukra. Paslaptis, kuri paaiškėjo viešai prieš pat prefektūros šturmą. Ja, ja, kaip sakoma Mažojoje Lietuvoje, ko tik nebūna.

 

Jeigu operos veikėjas Jonas Budrys yra tas pats, kas istoriškai Jonas Polovinskas-Budrys, tai Klaipėdos sukilimo metu jam buvo 34 metai. Operoje minimas vienas sukilimo vadų Mikas Bajoras (taip pasivadinęs slapyvardžiu Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas) – 28 metų. Ir vienas, ir kitas, o dar ir legendinis Steponas Darius – jauni karo vadai. Galima drąsiai teigti, kad Kauno žygis į Klaipėdą buvo Jaunosios Lietuvos žygis. Klaipėdos sukilimas – Lietuvos vienijimasis iki jūros.

 

Opera baigiasi I.Simonaitytės žodžiais: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.“ Gal kuriam nors neromantiškų laikų piliečiui tai padvelktų šiokia tokia patetika, bet žiūrovai operą palydėjo plojimais atsistoję. Viena pirmųjų operos vertintojų N.Puteikienė taip rašo: „Opera „Klaipėda“, skirta Klaipėdos suliejimo su Lietuva šimtmečiui, šiąnakt įvyko. Ir pavyko.“ Galiu tik pritarti.

 

Kadangi esu iš tų žiūrovų, kuriems ir po estetinio pasitenkinimo kyla įvairių pamąstymų, pabandžiau juos pasklaidyti ilgoje mašinų eilėje išvažiuodamas iš elingo teritorijos. Prisiminė režisieriaus G.Padegimo žodžiai „...šitą istoriją matome tarsi per rūką“. Šiaip jau tas rūkas nėra labai tirštas. Klaipėdos sukilimo istorinių tyrinėjimų bibliografija ilga ir vis pasipildanti. Dangus ir žemė – taip skiriasi tai, ką šia tema žinojome dar prieš 1990 m. ir ką žinome dabar. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmonių, negailinčių šiai temai laiko. Vienas tokių – Klaipėdos universiteto profesorius V.Vareikis. Ir ne tik. Solidžią beletrizuotą istoriją apie 1923 m. Klaipėdą ir Lietuvą parašė istorikas, diplomatas profesorius A.Eidintas „Pūga prie Mėmelio“ (2016 m.). Vis dažniau į rašytojų akiratį patenka Klaipėdos sukilimo vadas J.Polovinskas-Budrys. Šį rudenį jo palaikus planuojama perkelti iš JAV į Klaipėdą. Kaubojiškos išvaizdos Klaipėdos sukilimo dalyvis jau tvirtai įėjo į Lietuvos istoriją. Kaip ir pati žodžių samplaika „Klaipėdos sukilimas“. Nors mokslinėje diskusijoje istorikų nuomonės gali įvairuoti. Cituoju V.Vareikio straipsnį „Sukilėliai, šauliai, savanoriai“ (2008 m.): „1993 m. Klaipėdos universitete buvo organizuota mokslinė konferencija, skirta 1923 m. Klaipėdos sukilimui, kurioje (minimi septyni Lietuvos istorikai. – Aut.) atskleidė šio žygio organizavimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad Klaipėdos krašto gyventojų sukilimo nebuvo, o kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos didlietuvių pastangomis. Krašto gyventojai nesipriešino, o dalis jų ir pritarė Lietuvos bei Klaipėdos krašto susijungimui.“

 

Kad ir kaip apibrėžtume, kas yra sukilimas, tai, kas tuo metu įvyko, vis dėlto, V.Vareikio nuomone, „sukilimas buvo esminis ir svarbiausias įvykis, be kurio Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai nebūtų realizuota teisiniu pagrindu“. Ir be mokslinių apibrėžimų dabar galime paklausti: kas būtų Lietuva be Klaipėdos? Atsakau – Baltarusija. Tad ir jau operoje įamžinto Klaipėdos atvadavimo rezultatas akivaizdus – ir valstybė su jūra, „akimi į pasaulį“, ir Viena Lietuva. Pakartotiniai plojimai. 

DAIVA KŠANIENĖ Opera „Klaipėda“ atliepė lietuvių, ypač klaipėdiečių jausmus
+

 

Durys, 2023 m. rugpjūtis

 

Lietuvos valstybei minint išskirtinai reikšmingą istorijos įvykį – Klaipėdos krašto susijungimo su Didžiąja Lietuva šimtmetį, vieną prabangiausių dvasiniu požiūriu ir vertingiausių dovanų mylimam miestui padovanojo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ypatingoje vietoje – užburiančios gamtos, dangaus, marių, debesų fone, senojo elingo erdvėje parodydamas pasaulinę premjerą – istorijų operą „Klaipėda“, jautriai atliepiančią kiekvieno lietuvio, ypač klaipėdiečių jausmus ir protą.

 

Unikalus kūrinys

Monumentali trijų veiksmų su prologu istorijų opera „Klaipėda“ yra unikali ne vienu aspektu. Pirmiausia – ją rašė keturi kompozitoriai, o toks kolektyvinis operų kūrimas praktikuojamas itin retai. Taip pat įsidėmėtina, kad Muzikinio teatro užsakymu šią operą kūrė išimtinai menininkai klaipėdiečiai: libretistas – rašytojas, dramaturgas, filosofas Arvydas Juozaitis, kompozitoriai Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas – visi puikiai pažįstantys, suvokiantys ir širdimi jaučiantys šio krašto savitumą ir dvasią. Savu klaipėdiečiai laiko ir operą režisavusį talentingą režisierių Gytį Padegimą, stačiusį jau ne vieną muzikinį spektaklį uostamiesčio Muzikiniame teatre – E. Balsio „Kelionę į Tilžę“, V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, A. Dvořáko „Undinę“ ir kt.

A. Juozaitį pažįstame kaip originalų įdomių knygų, dramų apie Klaipėdą ir Rytprūsius autorių: „Karalienė Luizė“, „Klaipėda– Mėmelio paslaptis“, „Karalių miestas be karalių“, „Kuršių nerija kaip sąžinė“ ir kt. Operos „Klaipėda“ librete rašytojas vaizdingai, poetiškai ir labai jautriai atskleidžia nepaprastai dramatiškų, įtemptų, trumpą laikotarpį – nuo 1922 m. šv. Kalėdų iki 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos ginkluoto sukilimo – apimantį politinių įvykių ir žmogiškų jausmų panoramą.

Kaip žinoma, minimu laikotarpiu Klaipėdos krašto, šimtmečiais buvusio Vokietijos dalimi, likimas kabojo ant plauko, nes po Pirmojo pasaulinio karo, Versalio konferencijos sprendimu, laikinai valdyti Klaipėdos kraštą buvo pavesta Prancūzijai. Daugelį Europos šalių kamavo klausimas: o kam kraštas atiteks galutinai? Tuomet Lietuvos vyriausybė ryžosi lemtingam ir drąsiam žygiui – ginklu iš prancūzų atkovoti Klaipėdą Lietuvai, pasiremiant abiejų tautos dalių – mažlietuvių ir didlietuvių – dvasine bendryste ir noru susivienyti: „Argi mes, lietuvininkai, būsime paikesni už kitus? Jokiu būdu! Antai, finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, o tai mes, prūsiški lietuvininkai, toliau gėdysimės savo lietuvystės ir toliau lindėsime po vokišku dangalu, kuris jau 500 metų mūsų brangiąją kalbą spaudžia ir naikina, mūsų kūdikius per vokiškas mokyklas atsvetina? (...) Dabar atėjo valanda svietui apsakyti, kad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai ir tai, ką mūsų priešininkai suardė per šimtmečius, dabar laikas sujungti!“ (Nežinomo autoriaus tekstas. Edita Barauskienė. Kn. „Šimtas metų po vienu stogu“. 2022, p. 11).

A. Juozaitis, librete autentiškus įvykius supindamas su menine išmone, šalia istorinių asmenybių įvesdamas naujus personažus ir nedideles papildomas siužetines linijas, atvėrė Klaipėdos krašto gyvenimo tradicijų, siekių, godonių, žmogiškų jausmų vaizdus ir laipsniškai besiformuojantį lietuvininkų troškimą glaustis prie Didžiosios Lietuvos, privedusį prie sukilimo organizavimo ir aktyvių karinių veiksmų.

 

Kūrė keturi kompozitoriai

Keturi istorijų operos kompozitoriai taip pat yra plačiai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kiekvieno jų muzikos stilistika yra labai originali, pasižyminti savita muzikinio mąstymo maniera, muzikos kalbos raiška, skirtingų žanrų pomėgiu ir pan.

L. Narvilaitę žinome kaip itin savitą, šiuolaikiškai pulsuojančios, modernios muzikos kūrėją, impulsų besisemiančią iš savo pačios dvasinių būsenų, vizijų, minčių, kasdienio gyvenimo patirčių. Kompozitorę, kaip ji yra minėjusi, labiausiai įkvepia dvi stichijos – miestas ir jūra. Tai matome iš jos kūrinių „Rytas virš jūros“, „Į krantą jūra krenta“, „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Ilgesio jūra“, „Banga palydi paukščių skrydį“, „Kopa“, „Atviras miestas“, „Miesto labirintas“ ir kt.

Ilgamečio Muzikinio teatro chormeisterio ir dirigento, kompozitoriaus V. Konstantinovo, puikiai pažįstančio chorinio dainavimo subtilybes, įvaldžiusio ir orkestrinės kūrybos paslaptis, kūriniams (opera vaikams „Ką senelis pasakys, viskas bus gerai“, miuziklas „Coliukė“, muzika spektakliams „Stiklinė pasakaitė“, „Šimtas princesės pabučiavimų“, „Neliūdnos varlės neprincas“, kūriniai chorui, religinės giesmės ir kt.) būdinga tradiciškesnė, bet labai spalvinga, romantinį atspalvį turinti muzikos kalba. Kelių gyvenimo Klaipėdoje dešimtmečių vingiai, asmeninių ryšių potyriai padėjo V. Konstantinovui ne tik pažinti unikalią Klaipėdos krašto muzikinę praeitį, jos etninę ir bažnytinę muziką, bet joje ir įsigyventi, pajausti širdimi, o tai labai padėjo kuriant operą.

Jaunųjų, šiuolaikines kūrybines technologijas įvaldžiusių kompozitorių K. Lučinsko ir D. Bielkausko kūryboje susilieja tradicinė muzikinė kalba, baltiško folklore intonacijos su garso takeliais, integruojančiais įvairias muzikos technologijas, garso sintezes, akustinės medžiagos junginius mezgant į daugiasluoksnį audinį. Dalyvavę daugybėje projektų, susijusių su įvairiausiais renginiais, rašę muziką dramos, vaikiškiems spektakliams, aranžavę ne vieną kūrinį, įrašę nemažai albumų, abu autoriai prie operos kūrimo prisilietė pirmą kartą.

Taigi, Klaipėdos muzikinio teatro vadovybei, imantis šio projekto – istorinės operos „Klaipėda“ įgyvendinimo, reikėjo daug profesinės drąsos ir tikėjimo, viliantis, kad keturių, absoliučiai individualaus braižo kompozitorių bendras darbas apsivainikuos sėkme. Juolab kad, kiek man žinoma, kompozitoriai tarpusavyje nesitarė, nesiderino, pasilikdami sau visišką kūrybinę laisvę.

Laukiant premjeros buvo smalsu ir šiek kiek neramu – ar ryškiai kitoniško stiliaus kompozitoriams pavyks „susiderinti“ viename kūrinyje, ar neišgirsime kažkokio pastišo?

 

Nuogąstauta be reikalo

Ačiū Dievui, nuogąstauta be reikalo. Opera „Klaipėda“ pavyko! Atrodo, kompozitoriaus K. Lučinsko žodžiais, autoriams labai padėjo librete pateiktos A. Juozaičio pastabos, muzikinės nuorodos, pasiūlymai. „Rašydamas libretą girdėjau Klaipėdos krašto religijos ir kalbos sutartinę, jaučiau lietuvininkus ir lietuvius tą sutartinę dainuojančius“, – sakė dramaturgas ir aiškino, kad jam buvo svarbu kiekvienai operos daliai ir uvertiūrai suteikti temą – kryptį, kurios buvo trys: asmenybės, religija, kalba.

Taigi, būtent libreto siužetinis ir dvasinis kamertonas kaip kelrodis ir orientyras sufokusavo operos muzikos išeities tašką ir suvėrė greitai kintančio veiksmo sekas, įvykius, personažus į vientisą vėrinį. Tad kompozitoriai, neatsisakydami ir nepaneigdami savosios muzikinės kalbos ir raiškos individualumo, bet tarsi apgaubti libreto diktuojama klaipėdietiškos protestantiškos tradicijos derme, kažkokiu neapčiuopiamu bendru draminio ir poetinio pojūčio ritmu sukūrė dramaturgiškai gana vientisą, logiškai besiplėtojantį, į kulminaciją vedantį įspūdingą, paveikų, patriotinį veikalą.

Esamus stilistinius skirtumus tarp veiksmų švelnino ir į vientisesnę dramaturgiją sulydė leitmotyvais tampančios, daugeliui pažįstamos lietuvininkų evangeliškos bažnytinės giesmės, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos liaudies dainos, taip pat choriniai motyvai pagal Vydūno tekstus bei operoje pasikartojantys originalūs muzikiniai epizodai.

Beje, jungtimis tapo ir plačiai choro scenose, solistų partijose modifikuojami ekspresyvūs, patriotiniai epizodai „Mažoji Lietuva bus mūsų“, „Jei Klaipėdos Lietuvoje nebus, pasaulis mums visiems pražus“ ir kt. Vis dėlto išskirčiau muzikos audinį persmelkiančias liuteroniškas giesmes, taikliausiai atskleidžiančias senosios Klaipėdos dvasinį veidą, nes šio krašto žmonėms giesmės buvo ne tik religinės praktikos forma, bet ir tautos kultūros, jos buities ir etninės savasties bruožas.

Įdomi ir gana originali operos vidinė struktūra, veiksmų kompozicijas grindžiant nedidelių, viena kitą papildančių ar konfliktuojančių scenų – paveikslų (jų net 16) intensyvia kaita, kiekviename jų akcentuojant svarbų siužeto momentą, veikiančią asmenybę ir kt., muzikoje susipinant mažlietuviškiems, lietuviškiems, vokiškiems, prancūziškiems garsiniams klodams. Nors kiekvienas operos veiksmas visiškai savarankiškas, „įvilktas“ į užbaigtą formą su ekspozicijomis ir apibendrinančiomis pabaigomis, bet dėl polifoninių pasikartojimų juose pasiekiama dalių tematinė bendrystė.

 

Visi personažai – svarbūs

Muzikos istorijoje nedaug operų, kuriose visi veikiantieji personažai būtų lygiaverčiai, nesuskirstyti į pagrindinius, antraeilius ir epizodinius. O „Klaipėdoje“ veikia gausi garsių istorinių asmenybių plejada, neiškeliant į „pirmąjį planą“ nė vienos, nors, G. Padegimo žodžiais, „jos visos vertos atskiro romano ar operos“. Tuo autoriai tarsi parodo, kad unikalioje istorinėje Klaipėdos krašto atkovojimo akcijoje dalyvavo daugybė žmonių, kurių kiekvieno indėlis į šventą Lietuvai reikalą vienodai svarbus. Todėl tenka tik stebėtis, kad kompozitoriams ir režisieriui net trumputėse scenose pavyko sukurti įsimenančius, individualizuotus herojų paveikslus, kulminaciniais momentais susitelkiančius į glaudų sambūvį. Ne mažiau išraiškingi ir prancūzams atstovaujantys personažai.

Mažąją Lietuvą reprezentuoja žymūs Klaipėdos krašto lietuvininkai – spaustuvininkas, lietuviškos spaudos skleidėjas, Rambyno kalno dvasia, patriarchas Martynas Jankus, jo dukra ir ištikima padėjėja Elzė Jankutė, rašytoja Ėvė Simonait-Ieva Simonaitytė, Ėtmė Simonait, kunigas Vilius Gaigalaitis, būsimas Klaipėdos miesto vadovas Erdmonas Simonaitis, humanistas, rašytojas, filosofas Vydūnas; šalia istorinių asmenybių pasirodo slėpininga švelnioji Katrė-Mėmelė, Klaipėdos simbolis Anikė (Ännchen) ir kt. Lietuviškojoje pusėje veikia sukilimo vadas Jonas Polovinskas-Budrys, sukilimo organizatorius, Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Lietuvos šaulių sąjungos vadas Vincas Mickevičius-Krėvė, savanoris Steponas Darius. Priešiškoje prancūzų stovykloje – laikinasis Klaipėdos prefektas Gabrielis Jeanas Petisné ir Petisné moteris. Visų operos solistų partijose (solo, duetuose, tercetuose, kvartetuose, kvintetuose, sekstetuose, ansambliuose su choru) dominuoja išraiškingas rečitatyviškumas, kartais pereinantis į melodeklamaciją, net į kalbamąjį tekstą, taip įprasminant ir įasmeninant labai svarbų žodinį tekstą, ir tik emocinio pakilimo vietose prasiveržiant dainingesniems, kantileniškiems epizodams.

Ypač reikšmingą, daugiafunkcį (aktyvų, komentuojantį, kartais epiškai apibendrinantį) vaidmenį operos „Klaipėda“ dramaturgijoje turi choras, įkūnijantis lietuvininkus, kaimo žmones, miestiečius, lietuvių savanorius, prancūzų kareivius. Pasigėrėjimą kėlė puikiu vokalu pasižyminčio Klaipėdos muzikinio teatro choro (chormeisteris V. Konstantinovas), papildyto Etnokultūros centro folklorinio ansamblio „Alka“ dainininkais (vadovai Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas), skambesys ir lyriniuose, ir garso jėgos reikalaujančiuose, patoso kupinuose epizoduose.

 

Šventinis jaudulys auga

Opera prasideda dramatiška, aštria, būsimus neramius įvykius pranašaujančia, bet pabaigoje nuskaidrėjančia uvertiūra (V. Konstantinovas). Jos motyvai ir atgarsiai sugrįžta antrajame veiksme.

Pirmasis veiksmas (kompozitorė L. Narvilaitė) vyksta Mažosios Lietuvos kaime M. Jankaus (solistas Mindaugas Rojus) (I, II pav.) spaustuvėje ir lietuvininkės Ėtmės Simonait (solistė Rita Petrauskaitė) (III, IV, V pav.) namuose 1922 m. šv. Kalėdų išvakarėse, ruošiantis šventiniam vakarui.

Viešpatauja rami, skaidri nuotaika, viltingai nuteikianti mažorinė gaida, švelnių tembrų orkestruotė. Vidinį toną veiksmui suteikia choro atliekama populiarioji, ir šiandien nuolat liuteronų bažnyčiose skambanti, subtiliai aranžuota giesmė „Dieve, arčiau Tavęs“, operoje skambanti dar ne kartą.

Lietuvininkų likimą tautai ugdytis vokiškosios kultūros apsuptyje primena įsiterpusi vokiška chorinė daina „O Tannenbaum“, jai pritaria Ėtmė Simonait ir Ėvė Simonait (solistė Ernesta Stankutė). Chorus keičiant rečitatyvinėmis scenomis, dalyvaujant svarbiems operos veikėjams – M. Jankui, E. Jankutei (solistė Rosana Štemanetian), Katrei (Judita Butkytė-Komovienė), kunigui V. Gaigalaičiui (solistas Šarūnas Juškevičius), šventinis jaudulys auga – juk tai bus ne įprastas, o lietuviškas vakaras.

Pasirodžius svečiui iš Didžiosios Lietuvos – knygnešiui, būsimam sukilimo vadui J. Budriui (solistas Valdas Kazlauskas) ir užtraukus patriotinę Vydūno dainą „Lietuva, brangi šalelė“, atmosfera įsielektrina. Kunigas laimina susirinkusiuosius. Visus apima pakili nuotaika, subręsta ryžtingas siekis – Mažoji Lietuva turi jungtis su Didžiąja (choras „Mažoji Lietuva bus mūsų“). Galingai skamba baigiamoji jungtinė scena „Kylam į laisvę, į šviesą“.

Vienu iš energingųjų leitmotyvų tapes valingas choras „Jei Klaipėdos Lietuvoj nebus, pasaulis mums visiems pražus“ įveda į antrąjį, šešių paveikslų veiksmą (V. Konstantinovas), pažymėtą įtampa ir dramatizmu. Spalvingas, vario spalvomis žėrintis orkestro maršas nuteikia ryžtingiems veiksmams.

 

Raginantis tautos balsas

1923 m. Trijų Karalių dieną susirinkę keturi valstybės vyrai – E. Galvanauskas (solistas Aurimas Raulinavičius), V. Mickevičius-Krėvė (solistas Kęstutis Nevulis), E. Simonaitis (solistas Šarūnas Šapalas) ir Vydūnas (solistas Martynas Stankevičius) planuoja ir modeliuoja Klaipėdos ginkluoto sukilimo eigą. Delsti nebegalima! Ši ansamblinė rečitatyvine scena, jungianti duetus, tercetus, kvartetus ir solo intarpus, tikrai įspūdinga, taikliai atskleidžianti kiekvieno dalyvio charakterį, parodanti jų nuostatas, skirtingas nuomones: Galvanauskas – pilnas ryžto, plyksintis pykčio žiežirbomis, Krėvė – abejojantis, nepasitikintis, besiblaškantis, Simonaitis – ryžtingesnis, labai susikaupęs, humanistas Vydūnas nepritaria prievartai ir įkvepiančiais žodžiais aiškina, kad lietuviai kovoja ne ginklu, o daina. Svarstymų įkarštyje prasmingai nuskamba patriotinė daina pagal Vydūno žodžius „Mes Lietuvos vaikai“. Po įtemptų debatų vyrai galų gale sutaria – ginkluotas sukilimas neišvengiamas ir prasidės tuoj pat. Pasigirsta raginantis tautos balsas „Jei Klaipėdos Lietuvoj nebus...“.

Spalvingu sceniniu ir muzikiniu kontrastu įsiterpia paveikslas Klaipėdos turgaus aikštėje. Skambant „Marseljetės“ motyvams, dundant būgnams, marširuoja prancūzų įgulos kareiviai. Jų fone – aistringas, prancūzišku „aromatu“ dvelkiantis prefekto G. Ž. Petisnė (solistas Giedrius Gečys) ir jo puošnios, įnoringos moters (solistė Beata Ignatavičiūtė) duetas – ginčas: gražuolė pyksta, kad priversta gyventi Europos užkampyje, bet ekspresyvusis Petisnė ištikimas savo pareigai ir misijai.

Antrojoje veiksmo pusėje įtampa auga, dramatizuojasi muzikinis garsynas, tvyro karo nuojauta. Klaipėdos bažnyčioje, skambant vargonų palydimai liuteroniškai giesmei „Viešpatie, Tau arčiau“, bręsta audringi įvykiai. Susirinkę lietuvininkai ir persirengę lietuvių šauliai klausosi kunigo Gaigalaičio pamokslo, raginančio jungtis prie savanorių, M. Jankus ir Katrė platina atsišaukimus, kviečiančius sukilti. Veiksmo kulminacija pasiekiama į bažnyčią įsiveržus Petisnė vadovaujamam prancūzų karių būriui, bandančiam išvaikyti minią. Kyla aršus konfliktas, kurio dramatinę emocinę įtampą išraiškingai perteikia orkestras. Gaigalaitį ir Simonaitį prancūzai areštuoja, o Budrys su kovingai nusiteikusiais sukilė liais išeina ruoštis mūšiui.

 

Karinio susidūrimo arena

Trečias veiksmas – karinio susidūrimo arena. Pirmieji jo paveikslai (V. Konstantinovas[VJ1] ) – tarsi įtempta tyla prieš aušrą: renkasi lietuvių sukilėliai, buriasi savanoriai, prie jų jungiasi Katrė, Ėvė, kitos moterys, būrių vadai aptaria paskutines žygio detales. Dar ramu, aidi subtili moterų choro atliekama lyriška lietuviška daina. Bet įvykiai vystosi sparčiai, lūžis jau čia pat. Keičiantis atmosferai, girdėti ryžtingi šūksniai: „Į Klaipėdą, į Mėmelį“. Kaip atokvėpis netikėtai įsiterpia skausmingai gražus, melodingas, kupinas tyros meilės Katrės ir Budrio, jos tėvo – knygnešio, dabar sukilimo vado, duetas (kompozitorius K. Lučinskas - red. past.). Tačiau tėvas ir dukra turi ir vėl išsiskirti, abiem reikia kautis už Klaipėdą.

Paskutinieji trečiojo veiksmo paveikslai, sukurti kompozitorių D. Bielkausko ir K. Lučinsko[VJ2] , panardina į visiškai kitokią, griežtai karinę, militaristinę, monotoniškai besikartojančio grėsmingo ritmo atmosferą, pasitelkiant šiuolaikines technologijas: orkestro skambesys jungiamas su iš anksto įrašytu garso takeliu. Daugiasluoksniame orkestro audinyje prasiveržia ir buvusių lietuviškų motyvų atgarsiai. Klaipėdos Teatro aikštėje prie prancūzų prefektūros verda mūšis. Galų gale prancūzai mosuoja baltu audeklu. Lietuva triumfuoja. Ėvė skaito obalsį „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Jai pritaria galingas visų dalyvių finalinis choras – apibendrinimas.

Režisierius G. Padegimas, statydamas naująją istorijų operą „Klaipėda“, neklysdamas atrado idealiai tinkamą raktą į stilistiškai nevienalytės operos sceninį įkūnijimą, keturių kompozitorių sukurtą veikalą darniai sujungdamas į vientisą meninę tėkmę. Šią gana dramatišką operą „tapydamas“ kūrinio idėją atitinkančiais stambiais štrichais, režisierius įtikinamai perteikė ir dinamiškai kintančio veiksmo peripetijas. Jautri meninė nuojauta padiktavo maestro G. Padegimui išradingų papildomų sprendinių – žavėjomės simboline Anikės figūra, lengvai praskriejančia Klaipėdos gatvelėmis, kuri ne tik sušvelnino ir suromantino rūstoką operos toną, bet prisidėjo ir prie veiksmo vientisumo; arba erdvėje besisklaidančių vėjo nešamų baltų dūmų šuorai, apgaubiantys į praeitį grimztančią lietuvininkų būtį ir pranašaujantys nelengvą kovą. Didžiulį įspūdį darė išskirtinis, itin sėkmingas režisieriaus atradimas – į operos vyksmą įterpti ypatingą veikėją – šišioniškės tarmės atstovę, taip pagerbiant negrįžtamai pražuvusią lietuvininkų kalbą. Šišioniškės dvasios (mokytoja Vaida Galinienė) – tarsi iš amžių glūdumos iškilusios prãnašės prãkalbos, veiksmo lūžio momentais nusakančios įvykių eigą, tariamos oriu, raiškiu, išdidžiu balsu, skambėjo iškilmingai ir majestotiškai. Masinėje, patriotinėje baigiamojoje scenoje šiek tiek nustebino džiaugsmingai iškeltos Mažosios Lietuvos vėliavos pašovimo momentas. Gal galėjo plevėsuoti abi – ir Mažosios Lietuvos, ir Lietuvos tautinė?

 

Padėjo perteikti įspūdį

Apibendrinta, neperkrauta, santūri, net savotiškai rūsti, konkretiką ir metaforą derinanti Birutės Ukrinaitės scenografija atitiko bendrą kūrinio koncepciją, maksimaliai panaudojant didžiulę horizontalią elingo erdvę ir suskirstant ją į kelias skirting aukščio plotmes. Veiksmas dažniausiai koncentravosi centre, tačiau išradingai buvo panaudoti ir kraštiniai „sparnai“ (Lietuvos vadovų pasitarimas vyksta kabinete, žvakių šviesoje ir kt.). Simboliškai ir labai prasmingai „skambėjo“ iš medžio lentelių sukomponuota Lietuvos vienybės arka; ji neužbaigta, ją dar reikia statyti... Išskirtinį krašto savitumą priminė pajūrio atributai – likusios nugludintos jau nugriuvusių tiltų, bet dar tvirtos, kaip ir krašto žmonės, atramos.

Scenografė B. Ukrinaitė kūrė ir spektaklio kostiumus, kurie, su tam tikromis išlygomis, taip pat atliepė operos visumą. Manau, audinių parinkimą, jų kokybę, gal ir spalvų derinius lėmė aplinkybės: lauko sąlygos, didžiulė, tautiškai nevienalytė veikiančiųjų asmenų minia, daug solistų, gal ir finansinės galimybės ir pan. Monotoniška vienoda melsva spalva aprengtų prancūzų kareivių uniformos, pilki savanorių drabužiai, vyriausybės narių kostiumai atrodė nepriekaištingai, o lietuvininkų apranga buvo pernelyg marga. Norėjosi matyti daugiau Mažosios Lietuvos tautiniams rūbams būdingos tamsios, juodos spalvos, aprangos aksesuarų; kai kurių solisčių – lietuvininkių rūbai galėjo būti santūresnių spalvų.

Be abejo, perteikti bendrą veikalo įspūdį labai padėjo talentingas šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas.

Iš esmės gana statišką operos sceninį veiksmą pagyvino choreografės Aušros Krasauskaitės (choreografės asistentas Darius Berulis) sukurtų šokių intarpai (prancūzų scenose), choro rateliai, solo veikėjų judesiai, išraiškingos mizanscenos, rankų plastika, povyzos, atgaminančios net fotografiškai dokumentinį istorinių asmenybių įvaizdį.

Žiūrovus pavergė lemtingais operos vyksmo momentais pasirodanti efemeriška, baltumu spindinti Klaipėdos dvasia, miesto tapatybės saugotoja ir simbolis, nuo postamento nužengusi trapioji Anikė (balerina Yuliia Kovalenko). Savo nežemišku, plevenančiu skrydžiu ji tarsi laimino Klaipėdą ir jos žmones. Atrodė, kad girdi S. Dacho žodžius:

Ankė iš Tarau ir vėl savo širdį

Su meile ir skausmu atgręžė į mane.

Nors ir visos audros užgriūtų mudu plakti,

Mudu pasiryžę šalia kits kito stovėti.

(vertimas Osvaldo Aleksos)

Sudėtingą, nemažai dramaturginių ir techninių iššūkių keliančią operą „Klaipėda“ dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Jam pavyko sėkmingai suvaldyti nelengvą partitūrą, sujungiant gausybės veikėjų užpildytą grandiozinę sceną su simfoniniu orkestru ir trečiame veiksme prie orkestro jungiamu garso takeliu. Gaila, kad dėl objektyvių priežasčių orkestras buvo paslėptas nuo žiūrovų akių. O norėjosi regėti gyvą, pulsuojantį simfoninį orkestrą, matyti, kaip įprasta, tikrą operos vyksmo vaizdą ir jam vadovaujantį dirigentą. Dabar gi momentais atrodė, kad girdime fonogramą.

Gimė nauja, monumentali istorijų opera „Klaipėda“, jaudinančia, paveikia menine kalba pasakojanti apie vieną svarbiausių ir dramatiškiausių įvykių Lietuvos istorijoje, nulėmusių mūsų valstybės ateitį. Opera pradėjo savo gyvenimą. Gero jai vėjo!


 [VJ1]Iš tiesų turi būti D. Bielkauskas

 [VJ2]Vien K. Lučinsko

Libreto autorius

Arvydas Juozaitis

Kompozitorė

Loreta Narvilaitė

Kompozitorius

Donatas Bielkauskas

Kompozitorius

Kristijonas Lučinskas

Muzikos vadovas ir dirigentas

Tomas Ambrozaitis

Režisierius

Gytis Padegimas

Scenografė ir kostiumų dailininkė

Birutė Ukrinaitė

Šviesų dailininkas

Andrius Stasiulis

Choreografė

Aušra Krasauskaitė

Choreografo asistentas

Darius Berulis

Informacija:

Premjeros data:

2023-08-04

Trukmė:

2 val. 15 min. (be pertraukų)

Vieta:

Klaipėdos elingas

Kaina:

15.00 €, 20.00 €, 25.00 €, 30.00 €, 50.00 €

Artimiausi spektakliai:

Pradžia
02 val. 15 min.
Pabaiga
Vaidmenys ir atlikėjai
person profile image
Valdas
Kazlauskas
Jonas Budrys
person profile image
Mindaugas
Rojus
Martynas Jankus
person profile image
Rita
Petrauskaitė
Ėtmė Simonait
person profile image
Ernesta
Stankutė
Ėvė Simonait
person profile image
Aurimas
Raulinavičius
Ernestas Galvanauskas
person profile image
Šarūnas
Šapalas
Erdmonas Simonaitis
person profile image
Šarūnas
Juškevičius
Vilius Gaigalaitis
person profile image
Giedrius
Gečys
Gabrielis Žanas Petisnė
person profile image
Beata
Ignatavičiūtė
Petisnė moteris
person profile image
Rosana
Štemanetian
Elzė Jankutė
person profile image
Judita
Butkytė
Katrė
person profile image
Kęstutis
Nevulis
Vincas Krėvė
person profile image
Martynas
Stankevičius
Vydūnas / Karys savanoris
person profile image
Virginijus
Pupšys
Mikas Bajoras
person profile image
Gytis
Šimelionis
Steponas Darius
person profile image
Valerij
Gončarov
Petisnė adjutantas
person profile image
Yuliia
Kovalenko
Anikė
person profile image
Vaida
Galinskienė
Šišioniškė dvasia
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
choras
person profile image
Folkloro ansamblis
ALKA
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
simfoninis orkestras
person profile image
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro
baleto trupės artistai

RĖMĖJAI

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (ang. cookies). Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti skaitykite slapukų politikoje.

Sužinoti daugiau

sutinku

Abonementas

Repertuaras ir bilietai

  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-09-02

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2020-09-12

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-11

    Laikas: 14:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2020-10-22

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-10-24

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2020-10-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-11

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2020-11-13

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-02-05

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-06

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-02-18

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Edukacija

    Data: 2021-03-12

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2021-03-13

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-03-14

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Miuziklas

    Data: 2021-03-26

    Laikas: 18:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Opera

    Data: 2021-04-07

    Laikas: 19:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-11

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2021-04-25

    Laikas: 13:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Koncertas

    Data: 2021-06-19

    Laikas: 17:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Vaikams

    Data: 2022-10-09

    Laikas: 12:00

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:
  • Žanras: Šokis

    Data: 2022-12-07

    Laikas: 18:30

    Kiekis:
    Sekcija/kaina:

Mokėjimo būdas *
Noriu Naujienlaiškio


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas

Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo

Projekto Nr. 07.1.1-CPVA-V-304-01-0019

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įgyvendiną teatro modernizavimo projektą, dalinai finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo, pagal 2020-01-10 pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį su VšĮ Centrine projektų valdymo agentūra. Bendra projekto vertė 23 990 642,98 Eur, iš jų ES regioninės plėtros fondo lėšos - 9 510 736,93 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 14 479 906,05 Eur.

Pastato rekonstrukcijos techninis projektas buvo parengtas dar 2016 m. pabaigoje, rangovas parinktas 2018 m., rangos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Infes“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose

Projekto tikslas – padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausias profesionalaus meno kolektyvas ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įkurtas 1987 metų sausio 1 dieną, Klaipėdos liaudies operos teatrą reorganizavus į muzikinį teatrą. Per dvidešimt šešerius kūrybinės veiklos metus teatre pastatyta per 100 įvairių žanrų ir epochų sceninių veikalų, tai: operos, operetės, miuziklai, muzikinės dramos, baletai, šiuolaikinio šokio spektakliai, oratorijos, muzikiniai spektakliai vaikams.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras teikia šias pagrindines paslaugas – rodo spektaklius (savo ir kitų gastroliuojančių teatrų repertuarą) Klaipėdoje, stato naujus spektaklius, teikia edukacines paslaugas, rodo spektaklius kituose miestuose (gastrolės), įgyvendina kultūrines programas. Teatras orientuojasi į platų visuomenės ratą kaip tikslinę žiūrovų auditoriją. Repertuaras bei spektakliai pritaikomi kuo įvairesnėms tikslinėms žiūrovų grupėms (atsižvelgiant į amžių, socialinę padėtį, pomėgius ir kt.), tokiu būdu siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į teatrą ir pritraukti kuo įvairesnių visuomenės grupių atstovus.

Svarbi scenos infrastruktūra įrengta dar sovietų laikais ir šiuo metu visiškai neatitinka laiko realijų. Nėra galimybės greitai pakelti ir nuleisti dekoracijų, vystyti kitų meninių spendimų. Įdiegus šiuolaikinę scenos infrastruktūrą, būtų pagerintas ne tik vizualinis vaizdas, kuris svarbus žiūrovui, bet ir būtų sudaryta galimybė didesnei režisierių ir aktorių saviraiškai. Tai leistų statyti daugiau ir novatoriškesnių spektaklių.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu, kad teatro spektakliai atspindėtų tai, kas yra aktualu. Šiuolaikiniai spektakliai, kuriuose vyrautų jaunimo kultūra (vadinamoji „gatvės kultūra“), būtų naudojamos išmaniosios technologijos (kadangi tokias technologijas jaunimas naudoja ir kasdieniniame gyvenime) leistų padidinti susidomėjimą ne tik jaunimo tarpe, bet pritrauktų ir kitų amžiaus lankytojų grupes, kurios nori susipažinti su siek problemomis. Įdiegus tinkamą scenos įrangą, galima būti kurti vizualinius pasakojimus, kurie taptų neatsiejama spektaklių dalimi.

Šiuo metu Vakarų Europoje ir JAV vyrauja tendencija, kad teatras turi būti aprūpinamas naujausia technine įranga, kuri leistų kurti visiškai naujo lygio pasirodymus. Tokia įranga leidžia išreikšti spektaklio herojaus išgyvenimus vizualiai, scenoje projektuoti vaizdinius, sukurti reikiamą atmosferą (keičiant šviesos spektrą, intensyvumą, spalvą, galima sukurti baimės, gėrio, jaukumo ir kt. atmosferą). Gera garso sistema leistų pasiūlyti įvairesnių garso sprendimų. Labai svarbu pažymėti, kad režisieriai, turėdami tokias priemones, galėtų lengviau interpretuoti scenarijus, pasirinkti sprendinius, kurie iki šiol, dėl techninių sąlygų, nebuvo galimi.

Įgyvendinus projekto veiklas, numatoma pasiekti projekto tikslą - padidinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro patrauklumą, teikiamų kultūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bus pasiekti tokie rezultatai:

  • modernizuoti didžiosios salės scenos technologijos įrenginius ir susijusią įrangą;
  • modernizuoti didžiosios ir mažosios salės garso ir apšvietimo įrangą;
  • pakeisti didžiosios salės kėdes bei kiliminę dangą. Pakeisti mažosios salės kėdes, suteikiant daugiau komforto lankytojams.
  • Pritaikyti teatro erdves ir infrastruktūrą lankytojų poreikiams.